Tarpušvenčio pramogos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Dvylikos dienų tarpas nuo Kalėdų iki Trijų Karalių senovės kaime būdavo vadinamas tarpušvenčiais, tarpukalėdžiais, kalėduškomis, viešėmis. Tai tikras poilsio metas. Jaunimas tą tarpsnį dar vadindavo bernelių metu.
 
Po Trijų Karalių prasidėdavo Mėsiedas – tradicinis piršlybų ir vedybų laikotarpis, besitęsiantis iki Gavėnios.
 
Tai vienur, tai kitur kaime linksmai sutilindžiuoja varpelis, sužvanga žaržolai, gal piršliai, o gal kokie išdaigininkai persirengėliai važiuoja! Neprailgdavo tie žiemos mėnesiai…
 
Jeigu tik kurią dieną oras gražesnis, savo piemenėlius tarpušvenčiu aplankydavo kerdžius. Tuos, su kuriais ganė vasarą. Džiugus susitikimas! Kerdžius kiekvienam prisako šilčiau apsirengti – darys lauke labai smagią išmonę.
 
Vaikai susikabins į virtinę, Aukštaitijoje vadinamą „švykštu“ ar „varmasa“. Priekyje kerdžius, į jo skvernus kits už kito – visi kaimo vaikai. Ir vinguriuoja toji virtinė sodžiaus ulyčia nuo tvoros iki tvoros. O linksmybių, o klegesio!
 
Etnologams, papročių tyrinėtojams mįslė: gal kitados šitaip būdavo vaizduojamas koks mitinis požemio žaltys, gal jūrių marių valdovas Žilvinas, iš kurio nelaisvės jau išsprūdo saulutė…
 
Prisimintina, kad kerdžius senajame kaime buvo ne tik piemenų prižiūrėtojas, bet ir vaikų mokytojas. Persakydavo jiems įvairiausių žinių apie gamtą, gyvūnus, pamokydavo darbelių, dainų bei muzikavimo.
 
Štai kodėl manoma, kad kerdžius kaimo bendruomenėje užėmė garbingą senojo tikėjimo žynio vietą, išlaikydamas daugelį jo funkcijų. Nereta, kad žmonės kerdžių pavadintų raganiumi ar burtininku. Mat pažinojo gydomąsias žoleles, mokėjo užkalbėti nuo gyvatės įkirtimo. Todėl ir vaikų folklore yra labai archajiškų dalykų, senoviškų apeigų nuotrupų, per ilgą laiką virtusių žaidimais.
 
Dar labai vaikų mėgstama pramoga – ant tvenkinio ar ežero ledo įrengtos sukynės. Į eketę įšaldomas drūtas baslys su įkalta geležine ašimi. Ant jos užneriamas vežimo ratas, prie kurio pritvirtinama ilgiausia eglinė kartis rogutėms pririšti. Pašėlusiai jos skrieja ratu, sunku išsilaikyti nenuslydus į pusnį.
 
Rytų Aukštaitijoje tarpušvenčiu į kiekvienos trobos duris pasibelsdavo senis Kalėda. Jis toks: apsirengęs išvirkščiais kailiniais, su kupra, pasiramsčiuodamas dideliausia krivule. Būdavo dar lydimas būrio linksmų vaikų – „avinėlių”. Sodybos šeimininkus senis pasveikindavo iškilminga prakalba: „Aš – Kalėda! Atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai. Saldainiais ten lyja, baronkom sninga. Nešu tarbų, pilną skarbų: laimę, derlių ir visokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti! Kur čia tokio nepriimsi…“ Pakviestas į trobos vidų, senis Kalėda pirmiausiai berdavo saują javų mišinio krikštasuolės link, tardamas „Čiūnebrūkšt, avinėli!“, paskui vaikus apdalydavo riešutukais, ledinukais. O jo „avinėliai“ sugiedodavo kokią linksmesnę kalėdinę giesmelę.
 
Šiaurės rytų Lietuvos pakraštyje, buvusioje Sėlijos teritorijoje po kaimus rogėmis važinėdavo netikri čigonai su čigoniukais. Dar su savimi vežiodavo ir „mešką“ bei „ožį”. Čigonai atseit derėdavo mainyti arklius, burdavo ateitį, pasakodavo visokius juokingus nutikimus apylinkėje.
 
O čigoniukai tuo metu stengdavosi ką nors troboje nugvelbti. Žinia, juokomis. Meška šokdindavo merginas, o vyrus kviesdavo išbandyti jėgas imtynėse. Gi ožys vis kam nors taikydavosi ragu bakstelėti…
 
Vidurio Lietuvoje taip pat būdavo vedžiojama „meška“. Aprengdavo vieną vaikiną kuo storiausiai, kokią gauruotą kepurę užmaukšlindavo. Jei kuri mergina atsisakytų su ja eiti šokti, gali būti išsuodinta meškos nosimi. Dar juoko dėlei du pusbernius aptaisydavo „kralikais“: apvilkdavo suaugusių marškiniais, bet atbulai – į rankoves sukišdavo kojas, o marškinių apačias surišdavo virš galvos, ir tegu strikinėja!
 
Suvalkijoje labai smagiai būdavo šokdinamas „šyvis“. Šis paprotys bus atėjęs iš Mažosios Lietuvos.
 
Į kurią nors kaimo sodybą suguža visas pulkas jaunimo. „Paklausikui“ gavus šeimininko leidimą linksmybėms, „šluočius“ didžiule beržine šluota nušluoja taką trobon, kur savo miklumą jau turi parodyti „šyvis“. Tai vaikinukas, tarsi jojąs ant arklio, padaryto iš dviejų rėčių, paklodės, medinės išdrožtos galvos su pakuliniais karčiais, pasirišęs prie šonų aulinius batus. Jei juokingai šokinėja, gauna „avižų“– vaišių ir dovanų. Bet būtinai turi peršokti suolą. Tas šokinėjimas kadaise turbūt reiškė laiko ribos įveikimą. Šiandien ši įdomi pramoga neužmiršta Gražiškių apylinkių jaunimo.
 
Dzūkijoje bene daugiausia prisimenama senovinių kalėdinių giesmių. Jas nesunku atskirti iš priedainio žodžių „Kalėda“. Štai vienos žodžiai:
 
O ir atbėga juodas kudlotas, oj Kalėda, Kalėda,
Juodas kudlotas, šleivas vyžotas.
O ir paėmė ant baltų rankų, oj Kalėda, Kalėda,
O ir nunešė in žalių girių.
O ir pastatė po ievarėliu, oj Kalėda, Kalėda,
O ir apipylė auksu, sidabru.
 
Tyrinėtojai, bandydami įsigilinti į šių žodžių prasmę, spėlioja, ar nebus čia metaforiškai minimas lokys, toteminis žvėris, genties pranokėjas. O ievaras – ar ne Pasaulio medis, jungtis tarp mūsų realiojo pasaulio ir dieviškųjų sferų.
 
Žiemos saulėgrįžos papročiai yra aiškiai išlaikę prosenoviškų apeigų atmintį. O ką gi galėtų reikšti pats žodis Kalėda?
 
Tyrinėtojai vis tik linkę manyti, kad tai savas žodis, gal žymiai senesnis negu kartu su krikščionybe atėjęs „kalendorius”, Romos valstybėje reiškęs skolų knygelę. Kitas paaiškinimas – tai esanti kaladė, kurią kaip vadinamąjį blukį žemaičių jaunimas valkioja po kaimą tarpušvenčiu. Pamenate M. Valančiaus „Palangos Juzę“?
 
Ten tokios eilutės: „Blukvilkiai, vilkdami medžio kaladę, mušdami tabalus ir dainuodami „Tabalai, tai, tai, tai! Judink, seni, kaulus, sudaužk rankų delnus!“, eidavo per kiemus. Pabrazdinus į langą, gaspadorius prisikišęs klausė: „Kas čia?“ Atsakė: „Mes, susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti?“ Šis atsakė: „Roda, roda“. Toliau M. Valančius pasakoja, kad Žemaitijoje anksčiau buvęs „bernelių“ vaikščiojimo paprotys.
 
Dvylika kaimo vyrukų pasirėdydavo kuo keisčiausiai. Raudonomis kelnėmis, švarkus atbulai apsivilkę, kepures nusukę į užpakalį, su ilgomis lazdomis rankose. Eidavę aplink kaimą pliauškindami botagais, skambindami varpeliais, tarškindami surištais raktais.
 
Taip tariamai gindavę piktąsias dvasias toliau nuo sodybų į miškus, krūmynus, klampynes – ten, kur veriasi vartai pragaran. O viskas pas juos atbulai todėl, kad laumės raganos nepakenktų, mat jų žvilgsnio niekas negali atlaikyti. Po šitomis vaikštynėmis, tikėtina, slypi taip pat žilos senovės atmintis. Berneliai su ilgomis lazdomis atrodo kaip kokie senų laikų kariai. O gal duoklių rinkėjai, tikrieji kalėdotojai? Ir jų skaičius – dvylika – neabejotinai bus susijęs su būrimais dėl ateinančių metų visų dvylikos mėnesių sėkmės.
 
Argi žaisminguosius lietuvių kalėdinius papročius paliksime vien etnografų knygose, argi jie negali ir šiandien mus linksminti?
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: Prof. L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra