Tarpušvenčio erzelynės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vyriausybė skelbia – ūkio smukimas stabilizavosi. Gamyba iš lėto pradeda augti. Sulėtėjo bedarbystės augimas. Tai dar nėra ūkio atsigavimo saulėtekis. Dar tik aušra. Dar užeis audros debesys ir vėl pritems. Bet tik trumpam.
 
Dalis žiniasklaidos, kai kurie politologai piktdžiugiškai skelbia, kad valdžia slysta iš konservatorių rankų. Esą pavasarį susivienijusi opozicija nuvers Vyriausybę. Andriui Kubiliui nepavyksta sustiprinti parlamentinės daugumos. Žlugo neprasidėję derybos su Darbo partija ir „Krikščionimis“. Valstiečių lyderis kelia savo kainą. Visko gali būti.
 
Esą tautos nuomonę apie dabartinės Vyriausybės veiką pasakė riaušininkai pernai sausio 16 dieną daužydami Seimo langus. Tik dabar po metų prokurorai paskelbė, kad Seimo langus daužė ne tauta, bet Gariūnų turgaus „kvadratiniai berniukai“. Dažnas iš jų buvęs neblaivus, 7 su kriminaline praeitimi, pusės iš jų pavardės nelietuviškos. Viso baudžiamojon atsakomybėn patraukti 29 asmenys viešai smurtavę, niokoję turtą, pasipriešinę policijai. Tokia ten buvusi „tauta“.
 
Atrodo paslydo ir europarlamentarė, Kovo 11-osios signatarė Laima Andrikienė. Toks įspūdis susidaro paskaičius Delyje jos straipsnį „Ką jie daro su mūsų valstybe?“ Galima suprasti, kad „jie“ yra ne kas kitas kaip A. Kubiliaus Vyriausybė. Kitos valstybės esą gynė savo žmonių ir gamintojų interesus visomis išgalėmis, o Lietuvos – vangiai. [Gal Lietuvoje tų išgalių buvo ženkliai mažiau?] Tik didino mokesčius ir mažino socialines išmokas. Suprask, reikėjo dar daugiau skolintis. Šitaip kalba visa opozicija, besiruošdama perimti valdžią ir artėjantiems savivaldybių rinkimams. Signatarė berods rinkimams nesiruošia? Blaivaus proto žmonės supranta, kad pasiskolinus gyventi lengviau šiandien, sunkiau – rytoj, nes skolą vis tiek teks grąžinti. Blaiviai mąstančių žmonių Lietuvoje laimei nemaža. Nepaisant visų „juodųjų pranašų“ kranksėjimų TS-LKD reitingai, kurį laiką kritę, pradėjo vėl kilti ir šiuo metu jos politika pasitiki daugiausiai rinkėjų. Tuo tarpu juodvarniais kranksinčios žiniasklaidos reitingai krito labiausiai per 13 metų.
 
Vasario 16-osios proga erzeliavimo būta daug. Polofilai vėl bandė įžiebti diskusiją apie Vasario 16-osios Akto neva padarytą žalą istorinės valstybės atkūrimui. Politologas ir istorikas Egidijus Motieka apgailestavo, kad atskyrus Lietuvą nuo Lenkijos pasitarnauta būsimoms agresorėms – SSRS ir Vokietijai, sunaikintas lenkiškai kalbėjęs Lietuvos elitas. 1920 metais buvęs toks Prancūzijos ir Anglijos projektas, kuriam pritarė Lenkija, bet nepritarė atkurtos Lietuvos valstybės Vyriausybė. Buvo siūloma sukurti federalinę Lenkijos, Vilniaus Lietuvos ir Kauno Lietuvos valstybę. Jei toks planas būtų įgyvendintas, tikėtina, jog šiandien ne tik Lietuvos elitas, bet ir visa tauta kalbėtų tik lenkiškai, ir Lietuvos vardas pasaulyje būtų suprantamas, kaip Lenkijos šiaurinės provincijos pavadinimas.
 
E. Motieka mano, jog caro priespauda Lietuvai padarė daugiau žalos nei sovietinė okupacija, vėl dėl to paties elito, nes supriešino lietuvius su lenkais. Prof. Vytautas Lansbergis, kalbėdamas iš Signatarų namų balkono trumpai ir tiksliai apibūdino abi okupacijas. Jis kalbėjo: „…istorijoje mūsų tautai dusyk yra tekę patirti ir baudžiauninkės dalią: caro laikais ir sovietizmo epochoje. Dabar turime namus [savo valstybę], bet ir prievolę patiems tvarkytis: nepragerti ir nepadegti, ir neapleisti, nes apleisti jie ima trūnyti ir sunyks. Liktume benamiai, valkatėlės.“ Ir valdžią reikia išsirinkti su protu. Teisingi žodžiai. Į rinkimus reikia eiti su protu, ne su pilstuko kvapu. Tada nereikės išsiriktos valdžios keikti ir bėgti iš Lietuvos. Turime savo namus, savo valstybę, bet daugelis nenori tais namais rūpintis juos prižiūrėti ir puoselėti. Kasmet savo Tėvynę palieka likimo valiai ir išvyksta ten kur geriau po 20-25 tūkstančius jaunų žmonių. Net nepagalvojame, jog tiek pat jaunų partizanų ir jų pagalbininkų nužudė sovietų okupantai per 10 metų partizanų karo laikotarpį. Nei širdimi nei protu nesuvokiama emigrantų motyvacija kitaip nei pinigai. Kitaip šiek tiek užsidirbę, sunkmetį pergyvenę grįžtų namo. Deja, tokių tik vienetai. Prof. V. Lansbergis toje kalboje priminė liaudies išmintį – ne piniguose laimė. Ją daug tikresnę galima surasti visai kituose dalykuose. Tautos dvasios sužydėjimo metais dainavome: „Juk tu laimę gali rast ir šičia – tėviškėlė tava taip graži.“
 
Vasario 16-osios idealų ginklu ginti stojo tūkstančiai 1918–1920 metų savanorių, 1941 metų sukilėlių ir pokario partizanų. Sąjūdžio, Kovo 11-osios idealus gynė šimtai tūkstančių žmonių Baltijos kelyje, prie parlamento ir LRT objektų. Po 20 metų situacija dramatiškai keičiasi. Sumaterialėjome. Delfi užsakymu tyrimų bendrovės „Spriter tyrimai“ atliktos gyventojų apklausos rezultatai parodė, jog net 61,3 proc. piliečių neketina ginklu ginti savo Tėvynės. Mažiausiai aukotis dėl Lietuvos linkęs 18-25 metų jaunimas. Būtent tie, kuriems privalu stoti Tėvynės gynybon. Jie noriau emigruoja. Gaila, kad respondentų nebuvo paklausta tokio nepilietiško apsisprendimo motyvų. Gal tai pasekmė to, kad iki šiolei mokyklose patriotinis ugdymas laikomas politikavimu? Gal problema slypi šeimose? Tėveliai, išauginę vieną sūnelį, iki 20 metų saugo, kad nesušlaptų kojyčių. Gal dėl to, kad iki šiol niekada nebuvo visuotinės privalomosios karo tarnybos? Paskutiniais metais ji visai panaikinta ir iki šiol neatkurta. Šimto jaunuolių karinis apmokymas per metus yra idėjos karikatūra. Gal jaunimas nepratęs nešioti ginklo, bijo jį paimti į rankas? Gal viskas kartu paėmus? Lenkija ir sunkmečiu apsisprendė kasmet parengti po 10 tūkst. rezervo karių. Lietuvoje gyventojų 12 kartų mažiau. Adekvačiai turėtume kasmet parengti ne po 100, bet po 1 200 rezervo karių. Rengiame 8 kartus mažiau. Retorinis klausimas: negi mūsų valdžiai valstybės saugumas rūpi 8 kartus mažiau nei lenkams? Turėtų būti atvirkščiai.
 
Prieššventinę nuotaiką gadina erzelynė dėl Kovo 11-osios signatarų apdovanojimų. Išėjo taip lyg signatarai patys prašo sau valstybės apdovanojimų, o prezidentė Dalia Grybauskaitė nenori to daryti, nes sunkmetyje per brangu. Ir nekuklu, ir peršykštu, ir neetiška. Įstatyme yra išvardinti pareigūnai, kurie gali apdovanojimams teikti valstybei nusipelniusius asmenis. Prezidentė turi Apdovanojimų tarybą, kuri svarsto ir pataria. Viešai per žiniasklaidą, kuri iš kiekvienos žinios stengiasi sukurti skandalą, aiškintis delikačius santykius nedera.
 
Deja, ir vėl lieka pamiršti 1949 m. Vasario 16 dienos Partizanų Deklaracijos signatarai, krauju pasirašę būsimos atkurtos nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos pagrindines nuostatas. Visi jie už mūsų valstybę atidavė gyvybes. Nepateisinama, jog metus laiko Seimo stalčiuose dūlėja Partizanų Deklaracijos signatarų statuso prilyginimo Kovo 11-osios signatarų statusui įstatymo projektas. Norisi šaukte šaukti: „Gerbiamieji, ar jau spėjote pamiršti, kad praėjusius metus buvote paskelbę Partizanų Metais? Ką padarėte jų kovos atminimui?“
 
Nepelnytai pamirštas ir Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis, pačiu sunkiausiu valstybės atkūrimo metu vykdęs Valstybės Vadovo pareigas. Jam ligšiol nesuteiktas Respublikos Prezidento statusas.
 
Nuotraukoje: P. Jakučionis

 

Voruta. – 2010, kov. 6, nr. 5 (695), p. 4.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra