Tarpukario Tauragės amatai. Fotografai

Autorius: Data: 2014-03-31, 12:32 Spausdinti

Vienas žymiausių Tauragės nuotraukų meistrų Juozas Meškerys, apie 1920 m. Nuotrauka iš A. Batavičiaus knygos „Tauragė šimtmečių vingiuose“, Vilnius, 2007 m.

Nijolė MICHELKEVIČIENĖ, kurjeris.lt

Žmonės nori įamžinti savo svarbiausius gyvenimo įvykius: vestuves, krikštynas, laidotuves, sustabdyti jaunystės šypsnį, kad senatvėj pažiūrėjęs į fotografiją atsidusęs pasakytų: „O juk aš toks buvau…“.

Dėdę, tetą, krikštavaikį į albumą įdėti ar įamžinti vaikų augimo etapus: naujagimio, darželinuko, mokinio, gimnazisto, studento. Tam reikia fotografų, kurių Tauragėje buvo keletas, daugiausiai žydų, jie savo namuose  turėjo fotoateljė, kur bet kada atėjęs galėdavai nusifotografuoti. Tik iškilmes reikėjo užsisakyti. Ateljė turėjo rekvizito: visokių kėdžių, aukštą mažą stalelį, ant kurio stovėjo vaza su dirbtinėmis gėlėmis, didelį stalą su gražia staltiese, gėlėmis, didelis pasirinkimas visokių lazdų, tuo metu madingų, užuolaidų, kaljanų, pypkių, kolonų, vaikams lėlių, žaislų, kiti atsinešdavo savo daiktų. S.Zolino fotoateljė buvo Dariaus ir Girėno gatvėje, tolėliau nuo šaligatvio, ant kalvelės. Prie pat šaligatvio ant aukštų kuolelių stovėjo stiklinė vitrina su nuotraukomis, kurias dažnai keisdavo, vitrina buvo ir reklama – praeiviai sustodavo pažiūrėti nuotraukų ir panorėdavo patys nusifotografuoti.

S.Konienės fotografijos buvo kokybiškos. Lietuvos fotoateljė pasivadino elektros foto „Birutė“, Plento (dabar Dariaus ir Girėno) Nr. 24.

Garsus fotografas buvo Juozas Meškerys. XX a. pradžioje fotografijos buvo užklijuojamos ant storo kartono. Laikui bėgant nuotraukos pagelsdavo, tapdavo šiek tiek  neryškios. Vėliau fotografijų nebeklijavo. Naudojo paprastą, pagerintą ir vadinamąjį šilkinį popierių gruoblėtu blizgančiu paviršiumi. Mano turimos prieš 80 m. darytos fotografijos ryškios, nepageltusios.

Kaip būdavo fotografuojama? Pirmiausia susitaria, kiek klientas nori egzempliorių ir ant kokio popieriaus ir kiek tai kainuos, kada ateiti atsiimti. Galima buvo užsisakyti fotografiją ir ovaliu rėmeliu. Fotografijos kampe buvo fotografo pavardė, adresas. Prie nemažo veidrodžio žmonės susišukuodavo, moterys pasidažydavo. Pagal kliento norą žmogų sodindavo ant aukšto suolelio. Už jo nugaros kabojo užuolaida ar „egzotika“ – panorama su palmėmis ar kitais medžiais. Arba už stalelio (dažniausiai pinto ir tokios pat kėdės), ant kurio stovėdavo vaza su gėlėmis, būdavo padėta knyga. Pagal norą žmogus laikė rankoje tuomet madingą lazdą ar kaljaną, tuomet fotografas kritiškai įvertindavo žmogaus išvaizdą: pataisydavo šukuoseną, kaklaraištį, laikrodžio grandinėlę ant liemenės, rankų, galvos padėtį. Ypač kruopščiai sustatydavo grupes, kad kiekvienas gerai matytųsi. Fotografas mokėjo elgtis su mažais vaikais, kurie, atsidūrę nematytoje vietoje, imdavo verkti. Juos tekdavo su tėvų pagalba nuraminti. Vaikams, kad jie atidžiai žiūrėtų į objektyvą,  sakydavo: „Žiūrėk nemirksėdamas čia, tuoj išlėks paukščiukas“.  Kai kas atsivesdavo šunį. Ir jį reikėdavo parengti – paguldyti, patupdyti ar liepti „tarnauti“. Kai viskas būdavo parengta, iš visų pusių, net iš už nugaros, plyksteldavo ryški šviesa. Tekdavo luktelti, kol apsipras akys. Fotografas eina prie atokiau ant trikojo stovinčio fotoaparato, apsigaubia galvą juoda medžiaga ir žiūri per objektyvą, kaip atrodo. Vaizdą matė atvirkščią, tai reikėjo įgudimo, kad pastebėtų, ką reikia pataisyti. Jei viskas gerai, fotografas atsistoja šalia, laiko mygtuką ant ilgo laido, liepia šypsotis, žiurėti tiesiai į aparatą ir nejudėti. Tekdavo taip nusiteikus išlaukti keletą sekundžių, kol fotografas pasakys „Viskas“. Kai kada kadras buvo pakartojamas, jei fotografas būdavo neužtikrintas, kad viskas gerai pavyko ar kas sujudėjo. Atėję atsiimti fotografijų žmonės atidžiai žiūrėdavo, kaip „išėjo“, ir beveik visada būdavo patenkinti, kad nuotraukoje yra gražesni. Nuotraukas atiduodavo vokuose. Jei fotografija ypač patikdavo, užsakydavo dar kelis egzempliorius. Fotografą buvo galima išsikviesti į namus, jie ir savo inciatyva fotografavo Tauragės šventes, pastatus, įžymybes, įvykius. Labai gaila, kad II pasaulinio karo metu labai daug fotografijų sudegė. Tai didelis nuostolis istorijai. Juk sustabdytas momentas jau daugiau nepasikartos! Norinčiųjų fotografuoti būtų buvę daugiau, bet aparatai buvo brangūs. Firmos „Agfa“ fotoaparatai tamsiai rudame storos odos dėkle buvo paklausiausi. Firma parduodavo ir fotojuosteles. Dabar esame dėkingi visiems fotografams, užfiksavusiems tarpukario Tauragę.

Fotografija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra