Tarp praeities nostalgijos ir žaismingo konceptualumo

Autorius: Data: 2016-08-01, 16:12 Spausdinti

Tarp praeities nostalgijos ir žaismingo konceptualumo

Sofija Romerytė (Sophie Romer)

Liepos 1 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje, Vilniuje, atidaryta pirmoji asmeninė jaunos menininkės (g. 1995), Lietuvos ir JAV pilietės, garsios Romerių giminės palikuonės Sofijos Romerytės (Sophie Romer) paroda. Šiais metais Sofija baigia dailės ir chemijos studijas Lankasterio universitete. Nors dailininkė kuria ir paveikslus, bet parodoje šį kartą eksponuojami objektai- skulptūrėlės – vos penki kameriški, minimalistiniai kūriniai iš dervų, kristalų, gintaro. Tai refleksijos apie atmintį, apie kūrybos autentiškumą ir plagijavimą, apie natūralumą ir dirbtinumą, apie meilę ir vartotojiškumą (tą rodo ir darbų pavadinimai: „Pasaulis kišenėje“ (2014), „Meilė ir būtinybė“ (2015), „Plagijavimas“ (2015), „Šventovės“ (2016)). Parodos atidarymo proga kalbiname autorę.

Jūs esate žymios Romerių giminės palikuonė. Ką Jums tai reiškia?

Tiesiogine prasme buvimas Romerių giminės palikuone suteikė galimybę eksponuoti savo darbus. Mano mama ir Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė surengė šią parodą. Kalbant ne taip tiesiogiai, mano mama dažnai kalbėjo apie Romerių giminės paveldą, kas sustiprino mano sąmoningumą ir atsakomybę. Aš didžiavausi tai žinodama ir tai mane motyvavo sunkiai dirbti.

Ar jaučiate tarpusavio ryšį su savo prosenele – dailininke Sofija Romeriene?

Žinoma. Mano mama mane pavadino Sofija – prosenelės vardu – neatsitiktinai – mes visuose namuose turime Sofijos Dembovskytės-Romerienės eskizų, estampų ir paveikslų. Mano mama pasakojo daugybę istorijų apie prosenelę ir aš paveldėjau jos žiedą. Kai aš augau ir kūriau savo meną, mano mama kartais juokdavosi ir sakydavo: „Tu – tokia gera dailininkė dėl to, kad esi Sofijos proanūkė!“ Aš visada žavėjausi jos menu. Mane truputį liūdino, kad visas mano didelis darbas, kurį aš skyriau savo piešiniams, buvo priskirta Sofijos genams, bet suprantu, kad mano mama juokavo, norėdama priminti, kokia laiminga dabar būtų Sofija, žinodama, kad ir aš turiu tą pačią aistrą.

Parodos afišoje – Romerių
herbas

Prašau, papasakokite daugiau apie savo Mamą ir jos įtaką Jums.

Mano mama Marisha Helena Romer visada mane palaikė – ir finansiškai, ir emociškai. Ji į mano svajones žvelgė rimtai, nesvarbu, kokios nerealistinės ir sunkiai pasiekiamos jos atrodė. Mes turime daug panašumų ne tik genetiškai, bet ir kalbant apie gyvenimo patirtį. Jos tėtis buvo lietuvis, o mama – amerikietė. Aš ir mano mama, mes abi, turėjome tėčius, kurie nekalbėjo ta pačia gimtąja kalba kaip mes, bet mes abi gimėme sudėtingose ir skirtingose šeimų aplinkose. Mano mama patyrė daug iššūkių, kaip ir aš, bet ji visada galėjo mane palaikyti. Ji gyveno keliose šalyse nuo jaunystės. Ir turi daug patirties keliaudama, keisdama gyvenimo vietą. O aš pati didžiuojuosi būdama JAV ir Lietuvos pilietė. Ji išmokė mane pažinti kitas kultūras ir geriau pažinti savąją per sąsajas su savo kultūra ir kitų perspektyvų supratimą. Ji suteikė pasitikėjimo savimi nuo jaunumės ir paskatino mane būti nepriklausoma.

Parodos atidarymo dalyviai su Sofija Romeryte (dešinėje)

Kas įkvėpė Jus surengti šią parodą? Prašau, papasakokite daugiau apie jos koncepciją. Aš matau kai kurias praeities (kaip gintaro) reminiscencijas, kai kuriuos postmodernaus žaidimo elementus.

Mano šeima privertė mane patikėti, kad galiu surengti asmeninę parodą, nepaisydama savo amžiaus. Parodos pavadinimas yra „Fazė“. Fazė kinta, kai kinta cheminė būsena: kieta į skystą, skysta į dujinę. Pasitelkus šią metaforą, Romerių giminė yra kaip cheminis elementas, praėjęs tokią kaitą. Aš esu Romer (Romerytė), bet mano darbai fiziškai turi kitokias ypatybes nei Sofijos Dembovskytės-Romerienės, Alfredo Romerio ir kitų Romerių giminės dailininkų. Tai pirmoji mano asmeninė paroda, kurioje eksponuoju darbus, sukurtus Lankasterio universitete. Taip pat aš pasitelkiu chemijos tematiką, reflektuodama cheminius procesus, kuriuos pasitelkiau savo darbuose (kristalus, dervas), parodydama savo susidomėjimą mokslu. Aš studijuoju dailę ir chemiją. Savo darbe „Šventovės“ naudoju gintarą kaip ilgaamžiškumo, atminties išsaugojimo simbolį.

„Šventovės“ (2016)

Prašau, papasakokite apie savo dailės studijas ir kūrybą. Jūs tapote, kuriate skulptūras. Kuri dailės šaka Jums artimiausia?

Aš visada domėjausi daile, bet niekada nemaniau, kad tai tinkama karjera man, kol neįstojau į Rod Ailendo dizaino mokyklą. Ten šešių savaičių trukmės vasaros kursuose mokiausi piešimo ir dizaino pagrindų, dailės istorijos. Pagrindinis dalykas buvo iliustracija. Vėliau pradėjau vaizduojamųjų menų studijas Lankasterio universitete, Jungtinėje Karalystėje. Buvo gana sunku pradėti mąstyti kaip vizualiųjų menų atstovei, nes buvau įpratusi mąstyti kaip iliustratorė. Kuriant iliustracijas visada svarbu matyti galutinį, išbaigtą darbą, o kuriant vaizduojamuosius menus svarbiausia yra koncepcija ar priemonė, be jokio konkretaus plano, koks turi būti galutinis rezultatas. Šioje parodoje pats iliustratyviausias darbas „Meilė ir būtinybė“ [vaizduojami saldainiai ir prezervatyvai, kalbantys apie šiuolaikinei kultūrai būdingą malonumų kultą – O. G.], o mažiausiai iliustratyvus – „Šventovės“ [šiame darbe iš gintaro išlietos miniatiūrinės žvakutės, vėžlio figūrėlė – O. G.]. Beje, visai neseniai susidomėjau performansais. Viename jų, kurį surengė dailininkė Holly Gardner, net teko sudalyvauti. Manau, kad mano kūryba neapsiribos statiškomis skulptūromis, o taps dinamiška, interaktyvi.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš Sofijos Romerytės asmeninio arch.

Kultūra Menininkai Parodos Renginiai Renginiai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra