Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919-1920 metais

Autorius: Data: 2020-11-13 , 10:25 Spausdinti

Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919-1920 metais

www.voruta.lt

Vokiečių rašytojo Edwino Ericho Dwingerio (1898–1981) autobiografinę knygą „Tarp baltųjų ir raudonųjų. Rusijos tragedija 1919–1920 metais“ būtina  perskaityti mažiausiai dėl trijų priežasčių: dėl temų, kurių aktualumas neišnyko ir po šimto metų, dėl lyg poema skambančios autoriaus kalbos ir dėl aukščiausio kalibro vertimo.

Tai jauno vokiečių karo belaisvio išgyvenimai, patirti Rusijos pilietinio karo metais. To karo, kuriame žūtbūtinai susigrūmė dvi pagrindinės jėgos – valdžią šalyje užgrobę bolševikai, raudonieji, ir prieš juos sukilę baltieji – kruvinu režimu pasipiktinusi visuomenės dalis, nepatenkinti buvę cariniai karininkai bei jų šalininkai.

1915 m. į vokiečių kariuomenę savanoriu nuėjęs tarnauti jaunasis E. E. Dwingeris, vokiečių karininko ir rusės sūnus, tolimajame Sibire atsiduria kaip Pirmojo pasaulinio karo belaisvis. Po kelerių metų, praleistų tolimajame  Sibire įkurtose belaisvių stovyklose, jam pavyksta pabėgti ir nusigauti iki Čitos.

Štai nuo šios vietos ir prasideda knygos veiksmas. Autorius trokšta kuo greičiau grįžti namo į Vokietiją, bet pasiekęs Omską dėl kažkokio trūkstamo patikros spaudo vėl atsiduria už grotų. Jo likimas aiškus – laukia sušaudymas. Mirties dieną gauna pasiūlymą: už išgelbėtą galvą ne kaip karo belaisvis, o kaip karininkas turi prisidėti prie baltųjų ir kovoti su vis labiau įsigalinčiais raudonaisiais. Jaunasis E. E. Dwingeris ne savo valia vėl įsukamas į dramatiškų įvykių verpetą, o prieš jo akis stoja krauju persunkta, skurdo, bado ir abipusės neapykantos kamuojama Rusija.

Nors propaganda skelbia, kad baltieji su admirolu Kolčiaku priešakyje tuoj tuoj užims visą didžiąją Rusiją, tikrovė visai kitokia – sėdami mirtį baltieji bėga iš vieno miesto į kitą, jų vadų veiksmai menkai koordinuojami, o žadėta pagalba iš užsienio niekur neskuba. Viltys sulaukti pastiprinimo, arklių, ginklų, maisto pamažu bliūkšta. O į duris jau beldžiasi žiema. Sibiro žiema.

Baltas dangus vis labiau raudonėja – baltieji stumiami vis gilyn į Sibirą. O kartu su jais iš kiekvieno didesnio miesto bėga ir dešimtys tūkstančių raudonųjų bijančių civilių. Traukiasi ir E. E.  Dwingeris, pakeliui susiradęs ir į savo dalinį paėmęs buvusius bendražygius vokiečių karo belaisvius, su kuriais ne taip seniai kalėjo. Baltieji vadai, karininkai raiti, karo belaisviai – pėsti nuo Omsko artėjo prie Baikalo, už kurio – autoriui pažįstama Čita.

Kasdien įveikdamas po maždaug 25 kilometrus, jis regi karo niokojamą šalį, tos pačios tautos žmonių skerdynes, stirtas lavonų, jaučia nuolatinį badą, smegenis stingdantį šaltį, bando suvokti vykstančios tragedijos mastą, bet kartu nepraranda žmogiškumo ir vilties. Nors su kiekvienu žingsniu, nuklampotu per Sibiro speigynus, jis tolsta nuo didžiausios savo vilties – namų. Bet stengiasi viską, kas įmanoma, įsiminti ir užrašyti, mėgina atrasti šios daugiau nei šešių tūkstančių kilometrų kelionės (pėsčiomis arba ant arklio) prasmę. Ir atranda: jie visi šias žvėriškas kančias patiria tam, kad nieko panašaus žmonijos istorijoje daugiau nebepasikartotų.

Kai iš nuovargio, šalčio, alkio vos pastovėdamas ant kojų mėgini įveikti ne bet ką, o atšiaurią Sibiro žiemą – kas tu esi? Vokietis, rusas, karininkas, belaisvis ar visų pirma žmogus? O ką bendra turi viso pasaulio karo belaisviai? Ogi jiems kaip niekam kitam tenka pažinti žmogaus didybę ir menkumą, jie labiau nei bet kas kitas išmoksta didžiuotis savo žmogiškumu ir gėdytis dėl jo. Kaip niekas kitas jie patiria, kaip žmonės gali sugyvulėti ir kokių kone dieviškų žygdarbių atlikti.

1930 m. pirmą kartą pasirodęs E. E. Dwingerio romanas „Tarp baltųjų ir raudonųjų“ – vienas sėkmingiausių XX a. vokiečių literatūros kūrinių, už kurį autorių ketinta nominuoti Nobelio literatūros premijai. Autoriui pavyko įgyvendinti du didžiuosius tikslus – vėl pabėgti iš stovyklos ir kirtus Lietuvos sieną pargrįžti namo į Rytprūsius bei savo knygoje papasakoti, ką daro sugyvulėję žmonės.

Deja, nuo baisybių tai neapsaugojo – be didžiausios XX amžiaus katastrofos Antrojo pasaulinio karo, karų ir karinių konfliktų pasaulyje iki šiol kyla nuolatos.

 

Kultūra Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra