Tarnystė Dievui ir žmonėms

Autorius: Data: 2012-05-17, 16:55 Spausdinti

Tarnystė Dievui ir žmonėms

Dešimt metų prabėgo, kai iš Kaišiadorių parapijos į Aukštadvarį atvyko tarnauti tikintiesiems klebonas mons. Vytautas Kazys Sudavičius. „Pravažiuodamas pro Aukštadvarį anksčiau niekada nepagalvojau, kad čia teks gyventi“, – teigė aukštadvariečių mylimas ir gerbiamas klebonas. Tačiau jau prabėgo dešimtmetis šiame nuostabiame krašte.

V. K. Sudavičius 1974 m. baigęs kunigų seminariją, ganytojišką veiklą pradėjo Kaišiadorių parapijoje. Po šešerių metų buvo paskirtas į Kruonį, vėliau tarnavo tikintiesiems Merkinėje, Pivašiūnuose ir vėl sugrįžo į Kaišiadorį. Šią garbingą tarnavimo Dievui ir tikintiesiems misiją V. K. Sudavičius atlieka jau 38-tus metus.

Dešimties metų tarnystės aukštadvariečiams proga V. K. Sudavičių kalbino „Trakų žemės“ žurnalistas Kęstutis Petkūnas

Kas paskatino Jus tapti kunigu?

Mano giminėje – septyni kunigai. Motinos brolis Dominykas Kenstavičius taip pat buvo kunigas, tad pasirinkti gyvenimo kelią buvo gerų pavyzdžių. Nors likimas mano šeimai skyrė žiaurų išbandymą ir kelias į kunigystę buvo spygliuotas, vis tiek savo tikslą pasiekiau.

Mano gimtinė Telšių rajone, Žarėnų kaimas. Tačiau vaikystė prabėgo tremtyje. 1948 m. mūsų šeimą: tėvus mane, du mano brolius ir seserį, ištrėmė į Krasnojarsko sritį. Man tebuvo penkeri, vyresniam broliui aštuoneri, kitam broliui – septyneri, sesutei – treji. Buvo labai sunku, skaudu ir baisu. Mus išplėšė iš gimtųjų namų tokiu metu kaip dabar, žydint sodams, gegužės 22 dieną…

Iš Sibiro grįžome tik po dešimties metų. Ačiū Dievui, grįžome visi, bet ir grįžę į Lietuvą, kaip ir visi tremtiniai, vis tiek buvome persekiojami. Teko keisti gyvenamąją vietą, net pavardes. Kai įstojau į seminariją, buvo kerštaujama tėvui, jam sunku buvo gauti darbą. Į tėviškę negalėjome grįžti. Teko apsigyventi Kauno rajone, Ežerėlio gyvenvietėje

Pirmąją Komuniją priėmiau tik grįžęs iš Sibiro, Zapiškio bažnyčioje pas kunigą Joną Gribulį.

Jums vadovaujant gražėja Aukštadvario bažnyčia. Sumūryta nauja tvora, neseniai trinkelėmis buvo išklotas įėjimas į bažnyčią. Teko girdėti, kad siekiate restauruoti bažnyčios vargonus.

Taip, ketinu tai padaryti. Jau ieškome lėšų, nes vargonų restauracijai reikia sukaupti nemažai lėšų. Džiugu, kad šiam darbui lėšų jau skyrė Trakų rajono savivaldybė. Parėmus savivaldybei atsirado viltis, kad surinksime ir likusią dalį reikalingų lėšų.

Kasmet Pirmąją Komuniją priima nemažas būrelis vaikų, tačiau vėliau jie bažnyčioje nesilanko. Kodėl taip greitai vaikai nutolsta nuo bažnyčios?

Kai tėvai nesilanko bažnyčioje, tai ir vaikams sunku. Juk vieniems vaikams keliauti į bažnyčią neleidžia tėvai, be to, toliau nuo bažnyčios gyvenantiems sudėtinga ir atvykti. Yra atvejų, kai vaikus, norinčius lankyti bažnyčią, tėvai net pašiepia.

Prieškarinėje, laisvoje Lietuvoje mokyklose tikybos pamokas vesdavo kunigai, todėl ir mokymo kokybė buvo geresnė, tikėjimo pagrindai tvirtesni ir bažnyčia artimesnė.

Mažai bažnyčioje ir jaunimo.

Tai sovietmečio pasekmė. Daug metų buvo draudžiama melstis, lankyti bažnyčią, buvo vedama arši ateistinė propaganda. Užaugo karta nutolusi nuo bažnyčios, jų pavyzdžiu seka ir jaunimas. Tačiau metams bėgant, artėjant senatvei, jie sugrįš. Dažnai žmones Dievą prisimena, kai užklumpa nelaimės, ligos, senatvės negalia. Tačiau, jeigu žmogus nekrikštytas, nelankęs bažnyčios, jam pagelbėti sunku.

Tačiau tuoktis bažnyčioje siekia dauguma porų.

Vestuvėms reikia iškilmingos, šventiškos aplinkos, be to, priesaika bažnyčioje sutvirtina kuriamos šeimos pamatus, jeigu partneriai dori ir sąžiningi. Pažadai tuokiantis bažnyčioje yra tvirtesni.

Lietuvos Vyskupų Konferencija ragina melstis už šeimą, nes visi matome, kad šeimose vyksta skaudūs, dažnai tragiški dalykai. Kodėl šeimas ištinka krizė, kodėl net prisiekę bažnyčioje sutuoktiniai apgaudinėja vieni kitus, vėliau triukšmingai skiriasi, pasmerkdami dvasiškai ir net fiziškai traumuodami savo vaikus?

Nutolo nuo bažnyčios ir Dievo, todėl į šeimas atslenka nesantaika ir nelaimės. Anksčiau Lietuvos kaimuose tokių problemų nebuvo, šeimos gyvendavo darniai, rūpestingai augindavo vaikus, nepamiršdavo Dievo ir bažnyčios. Nesiskirdavo net tėvų siūlymu supirštos ir apvesdintos poros.

Kas Jums padeda bažnyčios remonto ir tvarkymo darbuose?

Paprašyti parapijiečiai noriai ateina į pagalbą. Antai, kai mūrijome aplink bažnyčią tvorą, liepiau kiekvienam bažnyčios lankytojui atnešti po tris akmenis. Ir sunešė: po kelis, vėliau vežė vežimu, automobiliais ir privežė. Ačiū, parapijiečiams.

Ar pajutote, kad kaimuose mažėja gyventojų?

Kai atvykau, parapijoje buvo 64 kaimai, dabar liko apie trisdešimt, kur dar gyvena senbuviai. Vyresnio amžiaus gyventojai miršta, jauni nerasdami darbo išvažiuoja į užsienį. Kaimai nyksta ir todėl labai liūdna.

Per pamokslus dažnai kalbate apie meilę Tėvynei, savo gimtinei, tradicijoms, raginate melstis už Lietuvą. Ar šie raginimai pasiekia tikinčiųjų širdis?

Pasiekia tų žmonių, kuriems dvasinės vertybės brangesnės už materialines.

Ką palinkėtumėte tikintiesiems?

Linkiu džiaugtis tikėjimu ir daugiau pasitikėti Dievu, o netikintiems – atrasti Dievą, atrasti Gyvenimą.

Ačiū už pokalbį.

K. Petkūno nuotr.

Nuotraukoje: Su kleb. V. K. Sudavičiumi bažnyčioje po iškilmių

Katalikų kunigai , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra