Tapti žemės druska

Autorius: Data: 2014-10-03, 14:05 Spausdinti

Rugsėjo 26 – 28 dienomis vyko Taizė jaunimo susitikimas Rygoje. Latvijos katalikų bei liuteronų bažnyčių kvietimu Taizė bendruomenės bei vietos savanorių organizuotas susitikimas sutraukė tūkstantį dalyvių iš Rytų Europos šalių: Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos. Susitikimo temos pavadinimas “Tapti žemės druska”. Tris dienas Rygos senamiesčio bažnyčiose vyko giesmių kupinos pamaldos su prasmingais tylos intarpais, grupelėse buvo aptariamos šv. Rašto ištraukos, skaitomos paskaitos. Pamaldų metu ir per pamokslus buvo pabrėžiamas vienybės siekis ir meldžiamasi už taiką.

Atvykimas

Džiugiai nusiteikę jaunieji ir kiek vyresni piligrimai traukė į Latvijos sostinę. Lietuvė Lina, bene dvyliktą kartą važiuojanti į Taizė susitikimą, paklausta, ko tikisi šį kartą, atsakė: “Dievo malonės”. Taizė senbuvė pasakojo, kad paskutinįsyk vyko į susitikimą Strasbūre, sutraukusį net 40 tūkstančių taiziečių.

Manau, kad Dievo malonės ir svetingumo sulaukėme pirmiausia iš mus jau stotyje pasitikusių rygiečių. Taizė organizatoriai palydėjo į šv. Gertrūdos bažnyčią, kurioje gavome pirminę informaciją, viešojo transporto bilietus, žemėlapius, programas, buvome suskirstyti į parapijas – vėliau į jas atvykę sužinojome mus apgyvendinančių šeimų adresus. Registracijos metu sumokėjome 30 eurų (visas tris dienas buvome skaniai maitinami). Daug klaidžioti neteko, nes visos svarbiausios šventovės Rygos senamiestyje, netoli viena nuo kitos nutolusios.

 Pirma diena: susitikimas su Trakų Dievo Motina, pamaldos ir nauja šeima

Taip jau sutapo, kad aš, trakietė, buvau priskirta šv. Jokūbo parapijai ir šv. Jokūbo katedrai, kurią puošia Švč. Mergelės Marijos paveikslo, nutapyto remiantis paveikslu Latgaloje, Agluonos bazilikoje, kopija. O pastarasis yra kopija XVII a. pab. Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos paveikslo. Paveikslą atsivežė Vilniaus dominikonai 1700 m. Agluonoje pradėję statyti vienuolyną ir bažnyčią.

Iš parapijos keliavome į kiekvieną vakarą vykusias vakarines pamaldas. Man, atvykusiai pirmą kartą, Taizė pamaldos pasirodė kitokios, nei buvau įpratusi: ne tik dėl keliomis kalbomis skambančių giesmių, kurias visi darniai traukėme, bet ir dėl prieblandos sukurto intymumo, ilgėlesnių tylos pauzių, kurios leido giliai panirti į save ir išlaisvinti sielą gniaužiančias ar šokinėjančias mintis. Visi sėdėjome ant grindų, rimties ir susikaupimo netrikdė net kelis kartus ant dalyvių galvų klestelėjusios bažnyčią puošusios vėliavos. Kasvakar klausėmės ramaus ir kuklaus brolio Aloiso, dabartinio Taizė vadovo pamokslų. Pirmąją dieną, penktadienį, jis dėkojo latviams už svetingumą, prašė ir mūsų padėkoti ir mus apnakvindinančias šeimas. Kalbėjo apie Ukrainą, iš jos piligrimai atvyko nešdami savo tautos naštą, jų tikslas melstis už taiką savo šalyje ir visame pasaulyje. Brolis Aloisas kvietė tapti “žemės druska”, kurios reikia visai nedaug, kad galėtume nešti džiaugsmą kitiems.

Po pamaldų keliavome į šeimas – mūsų laukė Ilzė – vaikų literatūros dėstytoja Latvijos universitete. Namuose pasitiko Ilzė, jos sūnus Krisjanis ir du smalsūs katinai. Valgėme blynus, kalbėjomės apie latvių ir lietuvių kalbos panašumus. Ilzė parodė V. Landsbergio į latvių kalbą išverstas “Arklio Dominyko meilę” ir “Obuolių pasakas”.

 Antra diena: kaip Liga sutiko arkivyskupą bei malda už taiką Ukrainoje

Kitą dieną buvo numatyta ypač turininga programa. Pradžioje susitikimas grupelėse ir šv. Rašto aptarimas, o vėliau – labai daug įdomių paskaitų. Pasirinkti galima tik dvi, nes jos vyko tuo pat metu dvejomis “pamainomis”. Kadangi atsidūriau čia pirmą kartą, susipažinimui pasirinkau įvadą – paskaitą apie Taizė bendruomenės įkūrėjo brolio Rožė (Roger Schutz) gyvenimą, kurį pasakojo iš bendruomenės atvykęs brolis Matijas (Mathias). Antra paskaita – “Susitaikinimo svarba šiuolaikiniame gyvenime” – ją moderavo žmogaus teisių advokatės Ilzė Tralmaka ir Arina Melsė. Programoje labai patraukliai atrodė ir Betanijos seserų dominikonių paskaita apie kūno pasitelkimą krikščioniškoje maldoje, kelionė į Latvijos stačiatikių akademiją Jūrmaloje – stačiatikių ikonografijos pristatymą, pasidalinimai apie tikėjimo išlaikymą profesiniame gyvenime, liudijami kelių profesijų atstovų: dainininkės, žurnalistės, gydytojo ir teisėjos. Muzikos mėgėjai galėjo pasiklausyti vargonų koncerto, kiti – pasimelsti tyloje.

Šv. Rašto aptarimo į šv. Jokūbo katedrą sugužėjo margas būrelis: prie stalo susėdo lietuvių, lenkų, ukrainiečių jaunimas. Būreliui vadovavo latvė Dacė, kas lietuviškai reikštų “aušrą”. Dalijomės mintimis apie druską ir šviesą: vieni balsiai mintijo, kad abiejų turėtų būti saikingai, tuomet vyrautų harmonija. Kiti svarstė, kur barstyti druską, kaip eiti apšviestu taku. Kadangi visi keliai veda pas žmones, šviesa irgi turėtų nuvesti pas kitus, ir mes esame įgalioti dalintis ja pirmiausia su šios žemės mažaisiais ir nuskriaustaisiais. Toliau keliavome pasakodami savo asmenines istorijas apie šviesos atradimą.

Latvė Liga prisipažino, kad nebuvo tikinti, bet kartą susapnavusi Rygos arkivyskupą  Zbignevą Stankevičių. Sapne kalbėjęsi apie tikėjimą. Ji net nežinojusi, kad tas žmogus yra vyskupas, bet sapnas ilgai neišėjo jai iš galvos, todėl suradusi jo elektroninį paštą, Liga jam parašė ir papasakojo sapną. Na, ir spėkit, kas nutiko toliau. Z. Stankevičius pasikvietė ją į vyskupiją ir jiedu ilgai kalbėjosi. Rygos arkivyskupas rado laiko susitikti su paprasta Rygos mergina net kelis kartus. Taip ji pradėjo lankytis bažnyčioje, įtikino ir draugę prisijungti, skleidžia žinią apie tikėjimą socialiniuose tinkluose. Liga sako, kad mažiau reikia minėti Dievo vardą ir moralizuoti, o paprasčiausiai organizuoti įvairius renginius, kuriuose jaunimas norėtų dalyvauti. Kritikavo Latvijos bažnyčią kai kada esant per daug sausą ir oficialią. Lietuvos atstovas Arvydas pridūrė, kad dvasingumo semtis galima ne tik pas kunigus, bet ir vienuolijose, kuriose, jo nuomone, kur kas šviesiau. Aštuoniolikmečiai dvyniai Justas ir Julius prasitarė, kad į bažnyčią atvedė močiutė, o klebonas pasigavo ir pasakė, kad labai tinkantys patarnauti. Taip du it vandens lašai panašūs broliukai klebono nukreipti atvyko ir į Taizė. Merginos iš Ukrainos (Kijevo, Kameneco ir Lvovo miestų) kartu su dvasininku atkeliavo čia su ypatinga misija – melstis už taiką. Miroslava iš Kijevo pasakojo, kad teko daug išgyventi. Nerimą kelia nuolatinė Rusijos propaganda, todėl piligrimės pačios nusprendusios liudyti tiesą ir čia atvykusios pasakoja, kas vyksta šalyje. “Mes esame svetingi žmonės, bet jei į jūsų namus atvyktų svečias ir užimtų du kambarius, kaip elgtumėtės?” Mergina pasakojo, kad žuvusių ukrainiečių kūnai siunčiami į gimtąsias vietas palaidojimui, o rusų niekas neišgabena. Verkiančios rusės motinos kreipiasi ieškodamos savo žuvusių sūnų. Ukrainietėms labai svarbus Taizė vykstantis dvasinis palaikymas, jos meldėsi, kad karo šmėkla iš jų gimtinės nepasklistų po visą pasaulį. Merginos tarpusavyje kalbėjosi ukrainietiškai.

 Brolis Rožė ir Taizė bendrijos įkūrimo pamatai

Taizė bendruomenėje dvidešimt aštuonerius metus tarnaujantis vienuolis brolis Matijas, pirmą kartą ten apsilankęs kaip piligrimas, pradžioje dirbo savanoriu. Vienuolystės įžadams ruošėsi šešerius metus. Jis pristatė bendruomenės įkūrėjo brolio Rožė gyvenimo istoriją ir parodė apie įkūrėją trumpą filmą.

Brolis Rožė gimė 1915 metais Provanse, Šveicarijoje, protestantų šeimoje. Bendruomenės įkūrimo pradžia laikomi 1940 metai, kai jis atvyksta į Taizė ir padeda imigrantams, ypač žydams, bet greitai turi iš ten išvykti. Tada sukuria bendruomenę iš keturių brolių Šveicarijoje. 1944 m. vėl grįžta į Taizė. 1966 m. surengia pirmąjį tarptautinį susitikimą su jaunais piligrimais. Šiuo metu bendruomenė jungia šimtą brolių, susitikimai su jaunimu vyksta Taizė kaimelyje bei įvairiose Europos miestuose. Bendruomenės broliai keliauja ne tik į Europos šalis: pats brolis Matijas gyveno Bangladeše, 2013 m. vienuoliai lankėsi Mianmare, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Korėjoje taip vykdydami brolio Rožė misiją vienyti pasaulio krikščionių bendruomenes.

Pasak brolio Matijaus, Taizė bendruomenės principas – nuolatinis judėjimas, atvirumas pokyčiams. Netgi pats Taizė kaimelis Prancūzijoje – lyg nuolatinė statybų aikštelė, keičiasi, plečiasi. Bendruomenė augo be jokių išankstinių planų, brolis Rožė pasitikėjo Dievo vedimu. Jis drąsino brolius gyventi už bendrijos ribų, nesijausti saugiems it “pelės sūryje”, netgi kelis buvo išsiuntęs gyventi į Rytų Europą komunizmui dar nežlugus.

1989 metais lankėsi audiencijos pas popiežių Joną Paulių II. Kai grįžo, nutarė organizuoti Taizė susitikimą Lenkijoje (Vroclave). Daugelis manė, kad vieta nėra tinkama, nes Rytų Europa dar vis buvo atskirta Geležinės uždangos. Bet kai susitikimas vis dėlto buvo suplanuotas, Lenkija ėmė vaduotis iš priespaudos, ir šalis buvo pasiruošusi priimti jaunuosius maldininkus. Brolio Matijo žodžiais, kai durys vėrėsi, bendrijos vyresnysis spėjo įkišti koją į tarpdurį. Pasak jo, brolis Rožė turėjo puikią nuojautą panašaus pobūdžio įvykiams.

Pats vienuolis Matijas su broliu Rožė paskutinį sykį pasikalbėjo, sugrįžęs į bendriją po apsilankymo Bangladeše. Brolis Rožė pasikvietė Matiją į savo kambarį ir paklausė: “Ar man atleisi?” Matijas atsakęs, kad nėra ko atleisti. Taip vyresnysis paklausęs jo dar du kartus. Tuomet Matijas atsakė atleisiąs. Brolis Rožė dar paprašęs patvirtinimui padaryti ant delno kryžiaus ženklą. Taip jie pabendravo paskutinį kartą.

Visai netrukus, vakarinių pamaldų metu, viena vėliau nesveika pripažinta lankytoja įbedė broliui Rožė, tuo metu jau einančiam 90-us metus, peilį į šoną. Jam skubiai buvo suteikta medicininė pagalba, bet jau buvo per vėlu. Tas vakaras, pasak brolio Matijaus, buvo kupinas išgyvenimų. Didinga yra tai, kad brolis Rožė sugebėjo išgyventi savo pašaukimą iki galo.

Bendrija toliau plėtėsi ant pamatų, padėtų įkūrėjo: stengėsi netapti uždara įstaiga, bet dinamiška, judria, gyva ir svarbiausia – ekumeniška bendruomene.

 Susitaikinimo svarba

Kitoje išklausytoje paskaitoje jaunos teisininkės Ilzė Tralmaka ir Arina Melsė kalbėjo apie susitaikinimo svarbą. Buvo pateikti pavyzdžiai iš karinius konfliktus patyrusių regionų – Siera Leonės 90-ųjų pabaigoje ir Ruandos 1993 metais. Paskaitininkės tvirtino, kad Biblijoje daug pavyzdžių ir pamokymų, kaip nesivelti į konfliktus. Pačios, remdamosios šv. Raštu, išskyrė tris svarbiausius etapus:

1) Biblija mus moko nesivelti į konfliktus, neieškoti priešų, “lėtai kalbėti”

2) Taip pat sakoma, kad reikia mokėti atleisti. Pirmiausia atleisti, o paskui garbinti Dievą. Mokoma ne tik atleisti, bet ir daryti gera skriaudėjams.

3) Taip pat reikia aktyviai dalyvauti taikdarystės misijoje.

Siera Leonės atveju vyskupas Džozefas Hamperis (Joseph Humper), karinio susidūrimo periodu praradęs visą šeimą, išvyko į kaimyninę valstybę. Jo nenugalėjo noras atkeršyti, ir grįžęs ėmėsi tarpininkauti derybose tarp kovojančių pusių. Vėliau buvo paskirtas Susitaikymo komiteto vadovu. Šio komiteto tikslas – atskleisti tiesą apie susirėmimus, bet kiek kitokią, nei ta, kuri paprastai pateikiama istorijos vadovėliuose.

Kitas pasakojimas apie paprastą Ruandos mergaitę, kuri 90-ųjų konflikto metu, kai šalyje susipriešina dvi gentys ir per tris mėnesius nužudomas milijonas žmonių, praranda savo šeimą. Lieka tik brolis. Ji pabėga ir pasislepia pastoriaus namuose. Ten dar keletas mergaičių, jos paeiliui slepiasi mažame vonios kambarėlyje, kurio durys užstumiamos sunkia spinta. Patalpoje trūksta oro, joje įmanoma tik stovėti. Ji tylomis meldžiasi, bet negali ištarti “ atleisk mums mūsų kaltes”, nes negali atleisti. Bet atsitinka taip, kad konflikto pabaigoje ji sužino, kur kali šeimą nužudęs vyras. Jai pavyksta apsilankyti kalėjime ir ji sugeba atleisti žudikui. Atleidimas ją išlaisvina. Pasak paskaitininkės, taip ir kiekvienam iš mūsų atleidimas sugrąžina laisvę, nors atleisti ne visuomet yra lengva. Atleidimas pirmiausia reikalingas mums patiems – tokia išvada pabaigia pasakojimus apie konfliktus žmogaus teisių atstovės.

Paskutinė diena  – atsisveikinimas ir 2015, jubiliejiniai metai

Paskutinę dieną šv. Jokūbo katedroje šv. Mišias parapijos taiziečiams ir vietiniams laikė arkivyskupas Zbignevas Stankevičius. Po pamaldų daugelio laukė pietūs su šeimomis. Mūsų šeimyna irgi buvo paruošusi patiekalą, prisijungė ir iki tol kaime viešėjęs tėtis. Buvome svetingai sutiktos, šio susitikimo dvasia suvienijo ir mus savaitgaliui priėmusias šeimas.

Kitas Taizė įvykis – Naujųjų sutikimas Prahoje, o tuo metu Taizė kaimelis Prancūzijoje ruošiasi jubiliejiniams metams: 2015-aisiais bendruomenė švenčia savo 75 metų gyvavimo jubiliejų bei 100 -ąsias brolio Rožė gimimo metines (1915 gegužės 12 – 2005 m.). 2015 vasarą kiekvieną savaitę vyks tarptautiniai jaunų suaugusiųjų susitikimai teminiuose renginiuose. Jubiliejus skirtas naujojo solidarumo siekimui.  Jauni žmonės kviečiami kartu melstis ir solidarizuotis vietose, kur gyvena, pagerbti brolio Rožė atminimą.

 

Dalyvavo ir užrašė Rūta Suchodolskytė

Autorės nuotr.

 

Nuotraukos:

Šv Petro bažnyčios.

Pamaldos vyksta susėdus.

Trakų Dievo Motinos.

Taiziečiai užkandžiauja.

 

 

 

Rugsėjo 26 – 28 dienomis vyko Taizė jaunimo susitikimas Rygoje. Latvijos katalikų bei liuteronų bažnyčių kvietimu Taizė bendruomenės bei vietos savanorių organizuotas susitikimas sutraukė tūkstantį dalyvių iš Rytų Europos šalių: Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos. Susitikimo temos pavadinimas “Tapti žemės druska”. Tris dienas Rygos senamiesčio bažnyčiose vyko giesmių kupinos pamaldos su prasmingais tylos intarpais, grupelėse buvo aptariamos šv. Rašto ištraukos, skaitomos paskaitos. Pamaldų metu ir per pamokslus buvo pabrėžiamas vienybės siekis ir meldžiamasi už taiką.  

Atvykimas

  Džiugiai nusiteikę jaunieji ir kiek vyresni piligrimai traukė į Latvijos sostinę. Lietuvė Lina, bene dvyliktą kartą važiuojanti į Taizė susitikimą, paklausta, ko tikisi šį kartą, atsakė: “Dievo malonės”. Taizė senbuvė pasakojo, kad paskutinįsyk vyko į susitikimą Strasbūre, sutraukusį net 40 tūkstančių taiziečių. Manau, kad Dievo malonės ir svetingumo sulaukėme pirmiausia iš mus jau stotyje pasitikusių rygiečių. Taizė organizatoriai palydėjo į šv. Gertrūdos bažnyčią, kurioje gavome pirminę informaciją, viešojo transporto bilietus, žemėlapius, programas, buvome suskirstyti į parapijas – vėliau į jas atvykę sužinojome mus apgyvendinančių šeimų adresus. Registracijos metu sumokėjome 30 eurų (visas tris dienas buvome skaniai maitinami). Daug klaidžioti neteko, nes visos svarbiausios šventovės Rygos senamiestyje, netoli viena nuo kitos nutolusios.  

Pirma diena: susitikimas su Trakų Dievo Motina, pamaldos ir nauja šeima

  Taip jau sutapo, kad aš, trakietė, buvau priskirta šv. Jokūbo parapijai ir šv. Jokūbo katedrai, kurią puošia Švč. Mergelės Marijos paveikslo, nutapyto remiantis paveikslu Latgaloje, Agluonos bazilikoje, kopija. O pastarasis yra kopija XVII a. pab. Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos paveikslo. Paveikslą atsivežė Vilniaus dominikonai 1700 m. Agluonoje pradėję statyti vienuolyną ir bažnyčią. Iš parapijos keliavome į kiekvieną vakarą vykusias vakarines pamaldas. Man, atvykusiai pirmą kartą, Taizė pamaldos pasirodė kitokios, nei buvau įpratusi: ne tik dėl keliomis kalbomis skambančių giesmių, kurias visi darniai traukėme, bet ir dėl prieblandos sukurto intymumo, ilgėlesnių tylos pauzių, kurios leido giliai panirti į save ir išlaisvinti sielą gniaužiančias ar šokinėjančias mintis. Visi sėdėjome ant grindų, rimties ir susikaupimo netrikdė net kelis kartus ant dalyvių galvų klestelėjusios bažnyčią puošusios vėliavos. Kasvakar klausėmės ramaus ir kuklaus brolio Aloiso, dabartinio Taizė vadovo pamokslų. Pirmąją dieną, penktadienį, jis dėkojo latviams už svetingumą, prašė ir mūsų padėkoti ir mus apnakvindinančias šeimas. Kalbėjo apie Ukrainą, iš jos piligrimai atvyko nešdami savo tautos naštą, jų tikslas melstis už taiką savo šalyje ir visame pasaulyje. Brolis Aloisas kvietė tapti “žemės druska”, kurios reikia visai nedaug, kad galėtume nešti džiaugsmą kitiems. Po pamaldų keliavome į šeimas – mūsų laukė Ilzė – vaikų literatūros dėstytoja Latvijos universitete. Namuose pasitiko Ilzė, jos sūnus Krisjanis ir du smalsūs katinai. Valgėme blynus, kalbėjomės apie latvių ir lietuvių kalbos panašumus. Ilzė parodė V. Landsbergio į latvių kalbą išverstas “Arklio Dominyko meilę” ir “Obuolių pasakas”.   Antra diena: kaip Liga sutiko arkivyskupą bei malda už taiką Ukrainoje   Kitą dieną buvo numatyta ypač turininga programa. Pradžioje susitikimas grupelėse ir šv. Rašto aptarimas, o vėliau – labai daug įdomių paskaitų. Pasirinkti galima tik dvi, nes jos vyko tuo pat metu dvejomis “pamainomis”. Kadangi atsidūriau čia pirmą kartą, susipažinimui pasirinkau įvadą – paskaitą apie Taizė bendruomenės įkūrėjo brolio Rožė (Roger Schutz) gyvenimą, kurį pasakojo iš bendruomenės atvykęs brolis Matijas (Mathias). Antra paskaita – “Susitaikinimo svarba šiuolaikiniame gyvenime” – ją moderavo žmogaus teisių advokatės Ilzė Tralmaka ir Arina Melsė. Programoje labai patraukliai atrodė ir Betanijos seserų dominikonių paskaita apie kūno pasitelkimą krikščioniškoje maldoje, kelionė į Latvijos stačiatikių akademiją Jūrmaloje – stačiatikių ikonografijos pristatymą, pasidalinimai apie tikėjimo išlaikymą profesiniame gyvenime, liudijami kelių profesijų atstovų: dainininkės, žurnalistės, gydytojo ir teisėjos. Muzikos mėgėjai galėjo pasiklausyti vargonų koncerto, kiti – pasimelsti tyloje. Šv. Rašto aptarimo į šv. Jokūbo katedrą sugužėjo margas būrelis: prie stalo susėdo lietuvių, lenkų, ukrainiečių jaunimas. Būreliui vadovavo latvė Dacė, kas lietuviškai reikštų “aušrą”. Dalijomės mintimis apie druską ir šviesą: vieni balsiai mintijo, kad abiejų turėtų būti saikingai, tuomet vyrautų harmonija. Kiti svarstė, kur barstyti druską, kaip eiti apšviestu taku. Kadangi visi keliai veda pas žmones, šviesa irgi turėtų nuvesti pas kitus, ir mes esame įgalioti dalintis ja pirmiausia su šios žemės mažaisiais ir nuskriaustaisiais. Toliau keliavome pasakodami savo asmenines istorijas apie šviesos atradimą. Latvė Liga prisipažino, kad nebuvo tikinti, bet kartą susapnavusi Rygos arkivyskupą  Zbignevą Stankevičių. Sapne kalbėjęsi apie tikėjimą. Ji net nežinojusi, kad tas žmogus yra vyskupas, bet sapnas ilgai neišėjo jai iš galvos, todėl suradusi jo elektroninį paštą, Liga jam parašė ir papasakojo sapną. Na, ir spėkit, kas nutiko toliau. Z. Stankevičius pasikvietė ją į vyskupiją ir jiedu ilgai kalbėjosi. Rygos arkivyskupas rado laiko susitikti su paprasta Rygos mergina net kelis kartus. Taip ji pradėjo lankytis bažnyčioje, įtikino ir draugę prisijungti, skleidžia žinią apie tikėjimą socialiniuose tinkluose. Liga sako, kad mažiau reikia minėti Dievo vardą ir moralizuoti, o paprasčiausiai organizuoti įvairius renginius, kuriuose jaunimas norėtų dalyvauti. Kritikavo Latvijos bažnyčią kai kada esant per daug sausą ir oficialią. Lietuvos atstovas Arvydas pridūrė, kad dvasingumo semtis galima ne tik pas kunigus, bet ir vienuolijose, kuriose, jo nuomone, kur kas šviesiau. Aštuoniolikmečiai dvyniai Justas ir Julius prasitarė, kad į bažnyčią atvedė močiutė, o klebonas pasigavo ir pasakė, kad labai tinkantys patarnauti. Taip du it vandens lašai panašūs broliukai klebono nukreipti atvyko ir į Taizė. Merginos iš Ukrainos (Kijevo, Kameneco ir Lvovo miestų) kartu su dvasininku atkeliavo čia su ypatinga misija – melstis už taiką. Miroslava iš Kijevo pasakojo, kad teko daug išgyventi. Nerimą kelia nuolatinė Rusijos propaganda, todėl piligrimės pačios nusprendusios liudyti tiesą ir čia atvykusios pasakoja, kas vyksta šalyje. “Mes esame svetingi žmonės, bet jei į jūsų namus atvyktų svečias ir užimtų du kambarius, kaip elgtumėtės?” Mergina pasakojo, kad žuvusių ukrainiečių kūnai siunčiami į gimtąsias vietas palaidojimui, o rusų niekas neišgabena. Verkiančios rusės motinos kreipiasi ieškodamos savo žuvusių sūnų. Ukrainietėms labai svarbus Taizė vykstantis dvasinis palaikymas, jos meldėsi, kad karo šmėkla iš jų gimtinės nepasklistų po visą pasaulį. Merginos tarpusavyje kalbėjosi ukrainietiškai.  

Brolis Rožė ir Taizė bendrijos įkūrimo pamatai

  Taizė bendruomenėje dvidešimt aštuonerius metus tarnaujantis vienuolis brolis Matijas, pirmą kartą ten apsilankęs kaip piligrimas, pradžioje dirbo savanoriu. Vienuolystės įžadams ruošėsi šešerius metus. Jis pristatė bendruomenės įkūrėjo brolio Rožė gyvenimo istoriją ir parodė apie įkūrėją trumpą filmą. Brolis Rožė gimė 1915 metais Provanse, Šveicarijoje, protestantų šeimoje. Bendruomenės įkūrimo pradžia laikomi 1940 metai, kai jis atvyksta į Taizė ir padeda imigrantams, ypač žydams, bet greitai turi iš ten išvykti. Tada sukuria bendruomenę iš keturių brolių Šveicarijoje. 1944 m. vėl grįžta į Taizė. 1966 m. surengia pirmąjį tarptautinį susitikimą su jaunais piligrimais. Šiuo metu bendruomenė jungia šimtą brolių, susitikimai su jaunimu vyksta Taizė kaimelyje bei įvairiose Europos miestuose. Bendruomenės broliai keliauja ne tik į Europos šalis: pats brolis Matijas gyveno Bangladeše, 2013 m. vienuoliai lankėsi Mianmare, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Korėjoje taip vykdydami brolio Rožė misiją vienyti pasaulio krikščionių bendruomenes. Pasak brolio Matijaus, Taizė bendruomenės principas – nuolatinis judėjimas, atvirumas pokyčiams. Netgi pats Taizė kaimelis Prancūzijoje – lyg nuolatinė statybų aikštelė, keičiasi, plečiasi. Bendruomenė augo be jokių išankstinių planų, brolis Rožė pasitikėjo Dievo vedimu. Jis drąsino brolius gyventi už bendrijos ribų, nesijausti saugiems it “pelės sūryje”, netgi kelis buvo išsiuntęs gyventi į Rytų Europą komunizmui dar nežlugus. 1989 metais lankėsi audiencijos pas popiežių Joną Paulių II. Kai grįžo, nutarė organizuoti Taizė susitikimą Lenkijoje (Vroclave). Daugelis manė, kad vieta nėra tinkama, nes Rytų Europa dar vis buvo atskirta Geležinės uždangos. Bet kai susitikimas vis dėlto buvo suplanuotas, Lenkija ėmė vaduotis iš priespaudos, ir šalis buvo pasiruošusi priimti jaunuosius maldininkus. Brolio Matijo žodžiais, kai durys vėrėsi, bendrijos vyresnysis spėjo įkišti koją į tarpdurį. Pasak jo, brolis Rožė turėjo puikią nuojautą panašaus pobūdžio įvykiams. Pats vienuolis Matijas su broliu Rožė paskutinį sykį pasikalbėjo, sugrįžęs į bendriją po apsilankymo Bangladeše. Brolis Rožė pasikvietė Matiją į savo kambarį ir paklausė: “Ar man atleisi?” Matijas atsakęs, kad nėra ko atleisti. Taip vyresnysis paklausęs jo dar du kartus. Tuomet Matijas atsakė atleisiąs. Brolis Rožė dar paprašęs patvirtinimui padaryti ant delno kryžiaus ženklą. Taip jie pabendravo paskutinį kartą. Visai netrukus, vakarinių pamaldų metu, viena vėliau nesveika pripažinta lankytoja įbedė broliui Rožė, tuo metu jau einančiam 90-us metus, peilį į šoną. Jam skubiai buvo suteikta medicininė pagalba, bet jau buvo per vėlu. Tas vakaras, pasak brolio Matijaus, buvo kupinas išgyvenimų. Didinga yra tai, kad brolis Rožė sugebėjo išgyventi savo pašaukimą iki galo. Bendrija toliau plėtėsi ant pamatų, padėtų įkūrėjo: stengėsi netapti uždara įstaiga, bet dinamiška, judria, gyva ir svarbiausia – ekumeniška bendruomene.  

Susitaikinimo svarba

  Kitoje išklausytoje paskaitoje jaunos teisininkės Ilzė Tralmaka ir Arina Melsė kalbėjo apie susitaikinimo svarbą. Buvo pateikti pavyzdžiai iš karinius konfliktus patyrusių regionų – Siera Leonės 90-ųjų pabaigoje ir Ruandos 1993 metais. Paskaitininkės tvirtino, kad Biblijoje daug pavyzdžių ir pamokymų, kaip nesivelti į konfliktus. Pačios, remdamosios šv. Raštu, išskyrė tris svarbiausius etapus: 1)      Biblija mus moko nesivelti į konfliktus, neieškoti priešų, “lėtai kalbėti” 2)      Taip pat sakoma, kad reikia mokėti atleisti. Pirmiausia atleisti, o paskui garbinti Dievą. Mokoma ne tik atleisti, bet ir daryti gera skriaudėjams. 3)      Taip pat reikia aktyviai dalyvauti taikdarystės misijoje.   Siera Leonės atveju vyskupas Džozefas Hamperis (Joseph Humper), karinio susidūrimo periodu praradęs visą šeimą, išvyko į kaimyninę valstybę. Jo nenugalėjo noras atkeršyti, ir grįžęs ėmėsi tarpininkauti derybose tarp kovojančių pusių. Vėliau buvo paskirtas Susitaikymo komiteto vadovu. Šio komiteto tikslas – atskleisti tiesą apie susirėmimus, bet kiek kitokią, nei ta, kuri paprastai pateikiama istorijos vadovėliuose. Kitas pasakojimas apie paprastą Ruandos mergaitę, kuri 90-ųjų konflikto metu, kai šalyje susipriešina dvi gentys ir per tris mėnesius nužudomas milijonas žmonių, praranda savo šeimą. Lieka tik brolis. Ji pabėga ir pasislepia pastoriaus namuose. Ten dar keletas mergaičių, jos paeiliui slepiasi mažame vonios kambarėlyje, kurio durys užstumiamos sunkia spinta. Patalpoje trūksta oro, joje įmanoma tik stovėti. Ji tylomis meldžiasi, bet negali ištarti “ atleisk mums mūsų kaltes”, nes negali atleisti. Bet atsitinka taip, kad konflikto pabaigoje ji sužino, kur kali šeimą nužudęs vyras. Jai pavyksta apsilankyti kalėjime ir ji sugeba atleisti žudikui. Atleidimas ją išlaisvina. Pasak paskaitininkės, taip ir kiekvienam iš mūsų atleidimas sugrąžina laisvę, nors atleisti ne visuomet yra lengva. Atleidimas pirmiausia reikalingas mums patiems – tokia išvada pabaigia pasakojimus apie konfliktus žmogaus teisių atstovės.   Paskutinė diena  - atsisveikinimas ir 2015, jubiliejiniai metai   Paskutinę dieną šv. Jokūbo katedroje šv. Mišias parapijos taiziečiams ir vietiniams laikė arkivyskupas Zbignevas Stankevičius. Po pamaldų daugelio laukė pietūs su šeimomis. Mūsų šeimyna irgi buvo paruošusi patiekalą, prisijungė ir iki tol kaime viešėjęs tėtis. Buvome svetingai sutiktos, šio susitikimo dvasia suvienijo ir mus savaitgaliui priėmusias šeimas. Kitas Taizė įvykis – Naujųjų sutikimas Prahoje, o tuo metu Taizė kaimelis Prancūzijoje ruošiasi jubiliejiniams metams: 2015-aisiais bendruomenė švenčia savo 75 metų gyvavimo jubiliejų bei 100 -ąsias brolio Rožė gimimo metines (1915 gegužės 12 – 2005 m.). 2015 vasarą kiekvieną savaitę vyks tarptautiniai jaunų suaugusiųjų susitikimai teminiuose renginiuose. Jubiliejus skirtas naujojo solidarumo siekimui.  Jauni žmonės kviečiami kartu melstis ir solidarizuotis vietose, kur gyvena, pagerbti brolio Rožė atminimą.    Dalyvavo ir užrašė Rūta Suchodolskytė   Nuotraukos autorės (9 ir 10 Vilmos Šlimaitės)  

  1. Tapti žemės druska
  2. Šv. Petro liuteronų bažnyčia, kurioje kas vakarą vyko pamaldos
  3. Šv. Petro bažnyčios viduje pasiruošta pamaldoms
  4. Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija šv. Jokūbo katalikų katedroje
  5. Taiziečiai užkandžiauja
  6. Pamaldos vyksta susėdus
  7. Diskusijų grupelė
  8. Kalba Rygos arkivyskupas Zbignevas Stankevičius
  9. Mus priėmusi Stikane šeima
  10. Šeštadienį per pamaldas visi užsidegė žvakeles

Europa Istorija Kultūra Religija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra