Taip, krepšinis yra pirmoji meilė, o ne antroji religija…

Autorius: Data: 2011-09-13, 10:41 Spausdinti

Taip, krepšinis yra pirmoji meilė, o ne antroji religija…

Algirdas PATACKAS, Kaunas

Pagaliau senas išmintingas žmogus, akademikas Antanas Kudzys, mums priminė, kad prieškaryje krepšinis buvo įvardijimas kaip pirmoji meilė. Išties, prakutusiai, apsieuropinusiai panelei Lietuvai, devyniolikmetei, patiko ir smagus elegantiškasis Pingpongas, ir kiek mažiau mitrus ir greitas Beisbolas, imponavo neprilygstamasis Futbolas (visai nepatiko grubus jo amerikietiškasis pusbrolis). Bet čia pasirodė jis – aukštas, išlakus atletiškas gražuolis Basketbolas. Svarbiausiai – aukštas, prakilniai lėtokas, bet užtai švelnesnis ir glaudesnis už anuos mažaūgius agresyvius vijurkus, kurių nei suvaikysi, nei suvaldysi…Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Gaila, kad Kaune, Vytauto kalne, neliko pirmosios Lietuvoje krepšinio aikštelės, kurioje visų šitų naujųjų mandrybių pramaniūgas, jaunas lakūnas Stepas Darius ir sutiko savo pirmąją meilę, gražuolę Jaunutę Škėmaitę. Taip asmeninės istorijos susipina su tautos mitais. Toliau viskas vyko pagal pirmosios meilės kanonus – prašmatnios Tautos ir Krepšinio sužadėtuvės, paskui vestuvės su vestuvine dovana – Sporto Hale, linkėjimai, sveikinimai ir taip be galo, ir beliktų pasakyti, kaip ir visose stebuklinėse pasakose – alų midų gėriau, per barzdą varvėjo…

Bet svaigulingas medaus mėnuo greit baigėsi – viską nutraukė nelaukta netikėta neganda –„ iš negandingų vakarų, o ir rytų, lingavo debesų laivai, audrų perkūnijų prikrauti, tada graži graži buvai, lyg eidama linelių rauti…“

*

Pokaryje Berijos žmogšuniai suprato, kad vien krauju ir prievarta tautos neužlauši. Buvo pasitelktas menas ir kultūra, visokie ten dainų ir pliaskų ansambliai. Neužmirštas ir sportas – vėl aikštynuose pradėjo bumbsėti krepšinio kamuoliai, aidėti teisėjų švilpukai. Jauni vyrai didžiuosiuose Lietuvos miestuose, išlikę nuo sibirų, vėl pradėjo varinėti kamuolį. Laisvės alėjoje pasirodė vežimėliai su skėčiais, o storos pardavėjos maloningai įšnypštindavo į stiklinę su rausvu sirupu nepaprastai skanaus, su burbuliukais gėrimo. Parkuose pridygo gipsinių statulų – kūningų irkluotojų su irklu, kuris netrukdavo aptrupėti, futbolistų su milžiniškais „trusikais“ ir užrašais ant gipsinių krūtinių „Spartak“. Sovietai sportui ir jo propagandai pinigų ir pastangų negailėjo, suvokdami, kad tik šitaip galima nustumti į pasąmonės užkaborius žinojimą, kas vyksta tuo pat metu Lietuvos giriose ir kiek būsimų krepšininkų yra išguldyta, pamesta provincijos miesteliuose ant grindinio…

Įdomu, kad iš prieškario, dar visai netolimo – juk praėjo tik keletas metų – naujajai valdžiai netiko ir sportininkai. Iš prieškario Lietuvos žymesnių krepšininkų tik vienas kitas vėl grįžo į aikštelę, nes dauguma jų atsidūrė ten, kur ir jų bendraamžiai –DP stovyklose, norilskuose ar čikagose. Vieną iš jų prisimenu – Stasį Šačkų, tvirtą atletišką vyrą su raudonu nušalusiu veidu – mat, prieš grįždamas į aikštelę, praėjo užpoliarės „treniruočių stovyklas“,

Mūsų krepšinio istorikai dar skolingi dviejose srityse – apie krepšinį DP stovyklose ir sovietų Gulage. Mat, kiek atlyžus po Stalino mirties režimo gniaužtams, kai partizanų kontingentą pradėjo keisti gimnazistai-vėliavininkai, buvo leista susiorganizuoti krepšinio komandoms. Keista dabar žiūrėti į tas lagerines jaunų vyrų su trumpa apranga nuotraukas – kad tai kaliniai, išduoda tik palaikė avalynė, visai nepanaši į adidasus. Bet ir čia krepšinis atliko savo konsoliduojantį ir žvalinantį vaidmenį, neleisdamas pamiršti pirmosios meilės, o tuo pačiu ir Lietuvos.

 *

Santykinai daug yra prirašyta (ir prigirta) apie sovietinės Lietuvos krepšinį, todėl galima sau leisti pabūti „ velnio advokatu“. Taip, CASK-Žalgiris, pilna halė, savotiškai legalizuotas ir dozuotas patriotizmas ne be alaus kvapelio, žinia…Prisimena viena istorija – septintajame dešimtmetyje į MA aspirantų bendrabutį, į kambarį pas tris būsimus signatarus įkeliamas prašalaitis vyrukas. Nesudėtingai patikrinus, paaiškėja, kad jis landžioja po stalčius – reiškia, kaip ir reikėjo laukti, yra pasiųstas iš „mušamųjų fakulteto“, kaip tuomet vilniečiai vadino KGB pastatą, stovėjusį šalia konservatorijos. Po tam tikro laiko gerai įmetęs palūžta, prisipažįsta bei papasakoja kaip įkliuvo – buvo Žalgirio sirgalius, po geros alaus dozės rėkė „Rusai lauk!“, buvo supakuotas ir užverbuotas. Tokia pabaiga laukdavo daugelio „alinio patriotizmo“ adeptų. Toks pseudopatriotizmas valdžiai būdavo nekenksmingas ir netgi naudingas, nes niekais nuleisdavo garą: „Sovietinės sistemos polittechnologai arba, kaip pasakytų Milanas Kundera, imagologai, sukūrusieji puikią terpę sociokultūrinei šizofrenijai reikštis, vis dėlto suvokė, kad užgniaužtos, slopinamos žmonių aistros ir emocijos kada nors vis tiek isteriškai prasiverš, todėl sumaniai pasirūpindavo vadinamaisiais saugikliais – egzistavo šiokios tokios laisvės iliuziją teikiančios simbolinės erdvės. Bene svarbiausias vaidmuo čia teko sportui. Futbolo aikštės ir krepšinio salės, kur būdavo apstu ne tik uniformuotų milicininkų, bet ir civilių rūbais vilkinčių saugumiečių, ypač tiko masiniam ideologiniam veiksmui atlikti, t. y. susikaupusius natūralius tautinio orumo ir patriotizmo jausmus redukuoti iki psichologiškai saugios ir valdomos kolektyvinės iškrovos. Iki užkimimo parėkavę, nepabūgę viešai šūktelėti ir vieno kito patriotinio (sovietų valdžios supratimu – „nacionalistinio“) šūkio, masinės socialinės terapijos seansų dalyviai kuriam laikui jausdavosi užganėdinti, apsvaigę nuo tariamos savo pačių drąsos…“ [A. Samalavičius, Dvidešimt metų po didžiojo lūžio ir kas toliau (lrytas .lt)].

Patys krepšininkai čia niekuo dėti, jų tarpe šalia daug sau galvos nesukančių vyrukų netrūko ir tokių taurių asmenybių kaip Vladas Garastas ir tokių sportininko-patrioto etalonų kaip Arvydas Sabonis. Beje, sporto istorikai yra skolingi ir dar vienoje srityje – tai gatvės krepšinis, tikroji, ne institucinė talentų kalvė. Kas galėtų suskaičiuoti, pvz., kiek būsimų žvaigždžių išaugo kietose grumtynėse, kurios vykdavo laukinėje, niekam nepriklausančioje, bet pačių tvarkomoje Panemunės paplūdimio aikštelėje, kiek davė futbolui Aleksoto pakraščių pievos…

*

Ir štai naujieji laikai, atgautoji Nepriklausomybė. Čia krepšinis vėl su tauta, nors netrūksta ir „liaudiškų“ recidyvų. Vienas atkariausių ir bukiausių – „krepšinis – tai antroji religija“. Ši banalybė, virtusi žurnalistiniu štampu, erzina visus – tikinčius ir netikinčius, bet ypač tautos žmones. Tikinčius – nes žeidžia jų religinius jausmus, netenkina ir tikrų, įsitikinusių ateistų. Masei – runkelinei, alaus prisisprogusiai ji tinka, nes tarsi pakelia jų zoologinį statusą į aukštesnį, jų supratimu, lygį. Akademiko priminimas –beje, jis ir pats yra buvęs neblogas krepšininkas – kaip niekada laiku. Taip, krepšinis yra pirmoji jaunamartės Lietuvos meilė. Tik tiek, kad dabar tai – jau tik pirmosios meilės reminescencija su visais iš to išplaukiančiais pliusais ir minusais. Pliusai – suvienyta, tegul laikinai, tautos-liaudies energetika, atsvara bei atspirtis prieš vėl iš Rytų (o ir vakarų) atlinguojančius negandų debesis. Minusai – geriau jų neįvardins niekas, kaip tulžingas Rimvydo Valatkos talentas, radęs čia kur pasiautėti, tad belieka tik pacituoti: „Lietuvoje po poros dienų prasidės ne Europos krepšinio čempionatas, o mažų mažiausiai antrasis Kristaus atėjimas. Lūkesčių tiek, kad atrodo, jog dauguma lietuvių per tą pusę mėnesio nejuokais yra nusiteikę išspręsti visas savo socialines, ekonomines, pilietines, politines, istorines ir net lytines ar religines problemas, spaudžiančias mus nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795-aisiais […].Šiaulių centre iškilo cinkuotas 8,5 metro karstas, atsiprašau, krepšininkas. Vilniuje Artūras Zuokas taip pat pigiuoju būdu Gedimino prospektą pavertė Krepšinio alėja. Kaune seilę varvinti privers Oranžinis valgiaraštis. Panevėžyje visos šiukšliadėžės – su krepšinio kamuoliais. Gerai dar, kad visų Lietuvos pisuarų nepadabino taikikliais – 24 valstybių dalyvių vėliavėlėmis“.

Nepaisant šitų perversijų, tegyvuoja pirmoji meilė, tegyvuoja krepšinis! Todėl belieka kreiptis į vyrus to paties Valatkos žodžiais – „…nors krepšinis yra tik žaidimas, jau geriau jūs, vyrai, laimėkit. Neaišku kaip, neaišku kuo, bet vardan tos Lietuvos…“ O nuo savęs galiu pridurti – laimėti yra svarbu, bet dar svarbiau yra nepasiduoti. Niekur ir niekada, nes „laimėti“ priklauso dar ir nuo tokio slidaus dalyko kaip laimė, tačiau nepasiduoti – vien nuo tavęs, tai vien žmogaus prerogatyva.

P. S. Pabaigai – nedidelis kultūrologinis etiudas-klausimėlis „Kas yra bendro tarp krepšinio ir lyrinės dainos?

Kaip žinia, lietuviai yra lyrikų tauta. Lyrika, lyrinės dainos yra pasaulio matymas iš moteriškojo, visada subjektyvaus taško („…linelius roviau ne viena“). Vyriškasis žanras yra epas, objektyvus pasakojimas apie tai, kas buvo, kas vyko. Lietuviškoji menta bei tautosaka – kiaurai lyrinės, moteriškos pasaulėjautos pagimdytos. O kas gi yra krepšinis, kuo jis skiriasi nuo daugybės kitų žaidimų su kamuoliu? Visų pirma, jame yra mažai agresijos arba, tiksliau, mažiau jos nei kituose komandiniuose žaidimuose. Tas atsispindi ir leksikoje – pvz., vienintelis krepšinis turi metimą, visur kitur – futbole, tinklinyje ir t.t. yra smūgis, spyris. Antra, jame yra trečiasis – aukščio, ūgio matmuo. Ūgis nemaišo, yra svarbus yra ir kituose žaidimuose, bet krepšinyje jo vaidmuo principinis. Šie du dalykai – neagresyvumas ir trečiasis matmuo, polinkis į aukštį-gylį rodytų link moteriškosios, lyriškosios, švelnesnės ir esmiškesnės, vertikaliai orientuotos pasaulėjautos. Todėl ir prigijo jis prie lietuviškos dūšios, todėl beveik pusę žiūrovų salės ir užpildo „jos“. Kitas dalykas, ką jos ten įžiūri – antai, yra linksmas pasakojimas apie tai, kaip vienas toks vyriškis, neprigirdintis ir blogai matantis, klausia savo prisiegos, ar tikrai valančiūnas ar kitoks krepšinio karaliūnas įmetė baudą, tačiau toji prisipažįsta, kad žiūrėjusi tuo metu į karaliūną, bet ne į kamuolį…

„Lietuvos žinios“ 2011 09 06

Apie krepšinį (akademiko Kudzio intervju):

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/sportas/krepsinis/prof_akudzys_atvercia_uzmirstus_lietuvos_krepsinio_istorijos_puslapius/,print.1

 

Matote, įžvalgūs žmonės jautė artėjančią antrąją bolševikų okupaciją ir jai imta ruoštis jau vokiečių laikais. Tačiau net tada neužmiršome krepšinio. 1943 ir 1944 metais mūsų komandos susitikdavo krepšinio aikštelėje dukart per metus dviejų švenčių proga – birželio 22-ąją, minint 1941 m. birželio sukilimo pradžią, ir rugsėjo 8-ąją, Tautos šventės dieną (ji buvo švenčiama prieškariu, nuo 1930 m. – red.past.). O Vasario 16-osios vokiečiai švęsti neleido. Jie ir sukilimo dalyvių deklaruojamą nepriklausomybę labai ignoravo. Tautą pripažino, o valstybės – ne. Tai štai šitoje nuotraukoje – draugiškai apsikabinusios po rungtynių Tautos šventės proga dvi Alytaus krepšininkų komandos: Lietuvos laisvės armijos ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos.stovi Žvinakis, Zenonas Pranckevičius, Algirdas Voščikas, būsimasis garsus Kauno dramos teatro aktorius. Kartu su juo, su Adolfu Ramanausku (būsimuoju Dzūkijos partizanų vadu Vanagu), kitais vyrais 1943-iųjų kovą dalyvavome įkuriant Alytaus Lietuvos laisvės armijos skyrių ir visi prisiekėme jos idealams prieš Kryžių.Toliau ketvirtas stovi Zenonas Pocius – 1946-aisiais Ryliškiuose Alovės stribų buvo nužudytas. Jis buvo Ryliškiuose mokytojas. Dieną – mokytojas, o naktį – partizanas.Šalia jo stovi Lionginas Baliukevičius – būsimas garsusis Dainavos apygardos partizanų vadas. Kuprevičius Mykolas – Alytaus vaistininko sūnus. Paskutinis stoviu aš.Priklaupęs pirmas iš kairės – Kazlauskas. Po karo baigė Kūno kultūros institutą, buvo ilgametis instituto Gimnastikos katedros vedėjas. Nežinau net, ar jis dar gyvas. O čia yra Miškinis. Jis irgi buvo prisiekęs prieš kryžių LLA idealams. O šalia sėdi jo vyresnysis brolis. Jie buvo skirtingose organizacijose, taigi ir skirtingose komandose. Jų abiejų tėvas, poeto Antano Miškinio pusbrolis, labai didelis patriotas, vokiečių laikais buvo Alytaus gimnazijos inspektorius. Tada mus fotografavo Vytautas Zenkevičius, treneris, sporto organizatorius, krepšinio teisėjas. Ir dar geras mano bičiulis.

1-oje nuotraukoje: Akad. A. Kudzys

Sportas , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra