Tai vis šilutiškių kančios ir didvyriškumas

Autorius: Data: 2012-04-17, 11:41 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Laikydama save šilutiške, dažniau esu linkusi išgyventi „šišioniškų“, senųjų gyventojų (jau kone išnykusių, taip, ir Vokietijon išvykusių) nuoskaudas dėl atsikėlėlių iš visos Lietuvos agresyvaus šio krašto „savinimosi“, lietuvinimo ir katalikinimo nei pajausti padėką tiems žemaičiams ar dzūkams už šiandieninę, gyvą ir nevienspalvę, Šilutę.

Eugenijaus Rimvydo Stanciko knyga „Operacija IŠSIGIMĖLIAI, arba moksleiviai MGB pinklėse“* buvo skaudi ir prasminga pamoka. Darkart paliudijęs mūsų tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo „pergalei“ virtus žiauria raudonąja okupacija ir didvyrišką jaunųjų idealistų kovą už laisvą Lietuvą, autorius savo ir draugų „šilutiškais“ gyvenimo epizodais atskleidė, be viso kito, ir skaudžias, mažai savanoriškas daugelio šeimų pokarines migracijas. Tad užvertusi knygą, pati sau turiu pasakyti: mažos pogrindinės antisovietinės kuopelės, nors ir trumpas, praktinės veiklos – be tarpusavio įsipareigojimų, pasitarimų ir pan. – kaip ir neįgijęs, egzistavimo faktas įrašytinas į Šilutės kelių šimtmečių istoriją kaip reikšminga detalė. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Šilutėje gimnaziją bebaigiančių jaunuolių būrimasis vardan laisvos Lietuvos galbūt ir nestebintų, galbūt tai būtų galima „nurašyti“ jaunatviškam romantikos bei nuotykių troškimui, jei neturėtume progos su skausmingu pasididžiavimu širdyje regėti, kad šis idealizmas išlaikė sunkiausių išbandymų (sadistiško tardymo mėnesius ir alinančios bausmės metus) egzaminą.

Taigi 1951 m. ruduo – galime tik įsivaizduoti, koks tai žiaurus „laisvės ir brolybės“diegimo metas; kita vertus, ir jaunuoliai dar mena jei ne „smetoninę Lietuvą“, tai bent karo ir vokiškosios okupacijos metais vyreniųjų puoselėtą tikėjimą, kad pokariu vėl atgims laisva Lietuva, kad skaudžios pirmosios rusų okupacijos netektys (kiek taikių darbščių tautiečių jau gulaguose!) ir baisumai nebepasikartos, jie netgi patys buvo istorinės žinios – 1941 birželio sukilimo – paskelbimo per radiją klausytojai, visuotinio džiaugsmo dalyviai…

Taip susiburia penki šilutiškiai bendraklasiai – tiesa, vienas iį jų (būtent autorius) dėl varganos šeimos situacijos, mamai sunkiai sergant, jau perėjęs į vakarinę ėmėsi darbo – į Laisvojo Lietuvos jaunimo tautinį susivienijimą (LLTJS); prie jų greitai pritampa ir šeštasis, vieno iš penketuko brolis, jau besimokąs Vilniuje, geležinkelininkų technikume. Žinia, ne vienu ypu radosi organizacija su jos Įstatais, narių slapyvardžiais ir pasižadėjimo formuluote, nors draugai neklystamai atpažindavo vienas kitame vienminčius. Štai šis penketukas, ambicingai pasivadinęs CO – centriniu organu, mat planuota, kad kiekvienas iš jų prie savęs suburs dar mažas grupeles, viena apie kitą nieko nežinančias – konspiraciją (post factum telieka karčiai nusišypsoti)!

Gediminas Antanas Bračiulis (Gintautas), gimęs 1934 m. Seirijuose, Alytaus apskrityje;

Klemensas Maskolius (Tautvaldas), gimęs 1932 m. Šilutėje;

Vladas Pupšys (Audronius), gimęs 1934 m. Kaune;

Eugenijus Rimvydas Stancikas (Žymantas), gimęs 1934 m. Krekenavoje, Panevėžio apskrityje;

Antanas Šklėrius (Džiugas), gimęs 1933 m. Krikštonių kaime, Seirijų valsčiuje, Alytaus apskrityje.

Na, ir šeštasis, Klemenso brolis, jau tuomet mokęsis Vilniuje:

Gintaras Maskolius (Algimantas Edmundas), gimęs 1931 m. Šilutėje.

Mano žvilgsnį, kaip minėta, traukia ir šių šilutiškių gimimo vietos… Už glaustai autoriaus pateiktų biografinių duomenų galime nujausti slypint kiekvienos šeimos pokarines dramas, į tragedijos „žanrą“ neperėjusias, ko gero, tik dėl gyvenamosios vietos pakeitimo… Beje, brolių šilutiškių šeima „istorine žyme“ paženklinta dar iki tragiškojo LLTJS finalo – tėvas Maskolius buvo 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, tad 1939-aisiais visiems teko trauktis į Dižiąją Lietuvą (Žemaičių Naumiestį) ir tik po karo vėl grįžo į Šilutę.

E. R. Stancikas nesiblaško detaliai aiškindamas draugų gyvenimo aplinkybes, net ir savo laimingojo gyvenimo tarpsnio prisiminimus įterpia šykščiai (tačiau prasmingai). Jo pasakojimo linija tikrai nuosekli, koncentruota į LLJTS istoriją – trumpą susikūrimo ir veiklos bei kur kas ilgesnę, patekus į MGB (TSRS valstybės saugumo ministerija) pinkles. O į jas jaunuoliai patenka jų pogrindinei veiklai nespėjus kaip reikiant įsibėgėti – gal naiviai, taigi idealistiškai, jų vilniškiam nariui įtikėjus netikėtai apsireiškusiu, ryšį su analogiška vilniške organizacija žadančiu veikėju Tigru. Po šio „pogrindininko“ atvykimo – su Gintaro rekomendaciniu laišku – į Šilutę, visi LLTJS nariai suimami (1952 m. birželį). Negali nesibaisėti MGB tardymo metodais (net jų rafinuotumu – idant neliktų kankinimo žymių tardytojas jaunutį „nusikaltėlį“ E. R. Stanciką pastato – virš galvos sunertomis rankomis – po plieskiančiu prožektoriumi), negali nesižavėti jaunuolių dvasios stiprybe, orumu ir ištikimybe bičiulystei. Autorius, suprantama, dalijasi savais atsiminimais, patiriame būtent jo išgyvenimus, apmąstymus sadistiškų tardymų akivaizdoje, jo gulago kelius… Bet greta subjektyvaus šios istorijos matmens ne menkesnis svoris suteikiamas ir archyvinei dokumentikai (kas be ko, anų laikų dvelksmą perteikia ir nuotraukos). Telieka pasidžiaugti, kad nėra dingę MGB tardytojų uolumą ir „principingumą“ liudijantys dokumentai-pranešimai aukštesnėms instancijoms (taip pat ir LSSR valdžiai), nutarimai bei pan. Šie biurokratine ir kartu sovietiškai patetiška kalba rašyti sėkmingos kovos prieš „buržuazinius nacionalistus“ liudijimai ne tik šiandieninės Nepriklausomybės kartai, bet ir ne vienam „normaliu“ sovietmečiu be ypatingų sukrėtimų augusių naivuolių turėtų atverti nežinotas atneštosios Stalino saulės pragarmes… Būtų ironiška, jeigu nebūtų baisu skaityti, tarkim, LSSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojo Litvinovo išvadas, papildančias dešimties metų kalėjimo nuosprendį vienam iš bylos, pelniusios „Išsigimėlių“ titulą, kaltininkų:

„Atsižvelgdamas į tai, kad pagal padarytus nusikaltimus STANCIKAS yra ypač pavojingas,

NUTARIAU

STANCIKĄ Eugenijų Rimvydą pasiųsti atlikti bausmę į Ypatingąjį SSRS lagerį“. (p. 200)

Juk ir tardytas (uoliojo vyr. leitenanto Litvinovo) šis „ypač pavojingas nusikaltėlis“, kaip ir kiti jo draugai, buvo žiauriausio režimo sąlygomis – LSSR MGB vidaus kalėjime Vilniuje, į kurį vis dėlto – paguodai ar patyčiai – muzikos garsai iš kaimyninės Konservatorijos prasismelkdavo…

Kalėjimo ir lagerio pasmerktiesiems, sulaukusiems tokių naujokų, telieka sureaguoti: „Jau ir vaikus sodina“…

Tėveliui Stalinui mirus, situacijai ėmus keistis ir švelnėti, autorius iš savo Pesčanyj lagerio Karagandos srityje paleistas jau 1955 sausį – pasidžiaugimą bausmės trumpumu, tąja mielaširdyste išgyvenu nelyg juodąjį humorą… (Trumpai kalėta, mažai kentėta?!.)

Analogiškų bausmių (bei jų sutrumpinimo) sulaukė ir kiti Susivienijimo nariai – Audroniui teko netgi 25 metų laisvės atėmimo ir 5 metų tremties nuosprendis, mat jo būta didžiausio šios veiklos – rengimosi prasidėjus karui įsijungti į aktyvią Lietuvos išlaisvinimo kovą –organizatoriaus… Šis „amerikonų laukimo“ motyvas pokariu – juk ir partizanus palaikęs – vertas gilesnių apmąstymų, į juos nesileisiu. Bet partizanų dramos, skaudžiai, nors tik epizodiškai įsirašiusios į Stanciko knygą, negaliu nepaminėti: jo kameros draugas, ištirpus pirmajam nepasitikėjimo šaltukui, prisistato: „Beržas“… Ir pasipasakoja savo skaudžiai tragišką istoriją – išdavė, į pasalą įviliojęs, geriausias draugas, kartu partizanavęs, tik susirgęs paliktas gydytis pas būrio ryšininkę… Pasakojama viliantis, kad vis dar miške iš paskutiniųjų besilaikantiems miško broliams bus perduota perspėjanti žinia: nepasitikėti ir saviškiais, ilgesnį laiką nuo būrio atitrūkusiais. Juk tai vėlgi liudijimas apie MGB klastingąsias pinkles…

E. R. Stanciko knyga skaudi. Tai asmeniškas ir kartu apibendrinimo lygmenį pasiekiantis liudijimas apie kone kafkiško absurdo – tik, deja, kur kas sadistiškesnio – akivaizdoje išsaugotą žmogiškąjį orumą. Bet kartu knyga – skaidri, jokiais šiandienos nusivylimais ir apgailestavimais nesudrumsta. Telieka pagarbiai nulenkti galvą prieš savus šilutiškius.

* Eugenijus Rimvydas Stancikas. Operacija IŠSIGIMĖLIAI, arba moksleiviai MGB pinklėse. – Vilnius: Knygiai, 2010. – p. 231.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2012, bal. 28, nr. 9 (747), p. 15.

Spauda , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra