Tai, kas nesuvokta, užgyti negali (Erdvė žydiškajam Kaunui atsiminti. Tekstilinė versija)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Jei imtume Kaune ieškoti žydų gyvenimo pėdsakų, „plika akimi“ pamatytume ne kažin ką. Tarkime, pradėję keliauti nuo Soboro, pirmiausiai aptiktume netoli fontano, priešais „Metropolio“ restoraną pastatytą paminklą Danieliui Dolskiui, bene garsiausiam tarpukario Lietuvos šlagerių atlikėjui ir artistui, besiilsinčiam senosiose Žaliakalnio žydų kapinėse. Toliau tektų nueiti maždaug pusę Laisvės alėjos iki Choralinės sinagogos, vienintelės Kaune dar veikiančios ir atpažįstamos iš Dovydo žvaigždžių, melsvo tinko ir kitų požymių.
 
Senamiestyje gal užkliūtų žvilgsnis už Abraomo Mapu ir Liudviko Zamenhofo gatvių pavadinimų ar Švabės hebrajų gimnaziją menančios lentos ant pastato Karaliaus Mindaugo prospekte. Tokį pasivaikščiojimą „vainikuotų“ šabakštynu pavirtusi, langų kiaurymėmis žiojėjanti Žydų ligoninė prie Pilies – iškalbinga mūsų atminties metafora.
 
Tai daugmaž ir visi miesto centre lengviau pamatomi ženklai, liudijantys apie Kauno žydų bendruomenę, kuri prieš nacių okupaciją sudarė apie ketvirtadalį miesto gyventojų. Čia žydai meldėsi, prekiavo, kūrė, leido vaikus į mokyklą… Nenuostabu, kad Kauno tekstilės bienalėje pirmą kartą 2007-aisiais apsilankiusiai menininkei Ydai Walt kilęs klausimas „Kur dingo žydai?“ tapo impulsu šių metų projektui.
 
„Kur yra Kovno?“ – taip pavadinta vaizdo ir garso instaliacija apie žydų bendruomenę ir tragišką jos likimą buvo eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje tarp kitų bienalės Rezidencijų programos parodų spalio 23–lapkričio 30 dienomis. Jos autoriai – žydų kilmės Pietų Afrikos Respublikos menininkai Yda Walt, Cheryl Rumbak, Philipas Milleris ir Andy’s Spitzas, kurių protėviai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą emigravo iš Lietuvos.
 
Sąsajų tarp Lietuvos ir Pietų Afrikos Respublikos esama daugiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ši šalis nuo XIX a. antrosios pusės per visą tarpukarį buvo populiariausia tarp Lietuvos žydų emigrantų – jie keliavo ten, kad išsigelbėtų nuo skurdo ir įvairių gyvenimo suvaržymų. Ten susibūrė viena „lietuviškiausių“ pasaulyje žydų bendruomenių, išsaugojusi nemažai litvakų kultūros bruožų ir atsiminimų apie Lietuvą, apie Kauną, kurį iki šiol jie vadina Kovno.
 
Sunku net įsivaizduoti, ką jautė tie žmonės, kai Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir po ilgos tylos, po bauginančios nežinomybės vietoj giminaičių ir draugų laiškų iš Lietuvos jie ėmė gauti tik masinių kapaviečių pavadinimus.
 
Kita vertus, žydų vaidmuo Pietų Afrikos Respublikoje prieštaringas. Į šią šalį jie atvyko kaip kolonizatoriai. 1948–1994 m., kai galiojo juodaodžius diskriminuojantis apartheido režimas, žydai priklausė privilegijuotai baltųjų rasei, nors rinkimus laimėjusi Nacionalinė partija iš pradžių neslėpė savo antisemitinių nuotaikų. Tai vertė žydus rinktis įvairias pozicijas apartheido atžvilgiu: nuo pasyvaus tylėjimo, kolaboravimo iki aktyvaus pasipriešinimo režimui. Apartheidas jau praeitis, tačiau Pietų Afrikos Respublikoje vis dar daug prievartos ir nepakantumo. Turbūt šios tarpinės, ribinės patirtys ir padėjo menininkams atskleisti tokį subtilų santykį su pasirinkta tema
 
Atminties nebūtų be bendravimo, be nuolatinio žinių papildymo ir aktualizavimo. Tekstilės bienalės koncepcija į kūrybos procesą įtraukti visuomenę projektui „Kur yra Kovno?“ buvo ypač svarbi. Menininkai, atvykę į Kauną jau balandžio mėnesį, surengė kūrybines dirbtuves meno ir muzikos specialybių studentams. Pasakojo apie apartheido patirtį, kartu rinko liudijimus apie šoa (holokaustą) Lietuvoje, analizavo šiuolaikinių menininkų darbus masinių žudynių tema, mokė studentus rasti asmenišką santykį su istorija ir puoselėti atmintį.
 
Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno dailės instituto menų specialybių studentus kvietė kurti teminius plakatus – keturi geriausi buvo eksponuojami Kauno paveikslų galerijoje. Kompozitorius Philipas Milleris dirbo su VDU folkloro ansambliu „Linago“, jidiš kalba įdainavusiu populiarią žydų lopšinę „Prie židinio“ (Oyfn pripetshok). Jos pagrindu sukūrė instaliacijai skirtą kompoziciją, kurioje susipina lietuvių, Pietų Afrikos Respublikos žydų ir Lietuvos miškų paukščių balsai.
 
Dar viena svarbi projekto dalis – Kauno senamiesčio žydų paveldo žemėlapis. Remiantis publikacijomis, archyvų duomenimis ir tarpukario spauda buvo atrinkta dvylika svarbiausių žydų bendruomenės pastatų (sinagogos, mokyklos, ligoninė, našlaičių namai, kitos labdaringos įstaigos), dabartiniame miesto kraštovaizdyje tapusių nepastebimais, nes jų dažnai nežino net vietiniai gyventojai, jie nefiksuoti giduose po Kauną. Šiuo žemėlapiu, kurį buvo galima pasiimti parodoje, menininkai norėjo išryškinti tai, kas dar išlikę, bet jau užmiršta, kad „pastatų atmintis“ grąžintų atmintį žmonėms.
 
Atminties temą menininkai susiejo su pirmine kultūrinės atminties forma – mirusiųjų atminimu (plg. atminties tyrinėtoją Aleidą Assmann). Instaliacijos erdvę padalijo į dvi dalis, simbolizuojančias dvi žydų bendruomenės gyvenimo sferas – buitinę ir dvasinę. Pirmoji yra tarsi prieškambaris, kuriame lankytojų prašoma nusiauti batus prieš einant į kitą – sakralinę – „kambario“ erdvę. „Prieškambario“ grindys, slenkstį atstojantis baltas permatomas nuo lubų krintantis audeklas nusėti tekstiliškai stilizuotais žydų materialiosios kultūros fragmentais: mėtosi žirklės, raktai, laikrodžiai, bateliai, siuvimo mašinos „Singer“… Tai daiktai, kuriuos menininkams kelionėje po Lietuvą pavyko aptikti muziejuose, eksponuojančiuose radinius iš masinių kapaviečių ar ištuštėjusių žydų namų.
 
Jų išliko nedaug: naciai ir jų kolaborantai ne tik fiziškai žudė žydus, bet ir buvo sukūrę jų turto grobimo ar naikinimo (pavyzdžiui, knygų) sistemą, taip išniekindami visą kultūrą. Šios kasdienybę menančios draiskanos, be jokios tvarkos išmėtytos tarp nuorodų į jų šeimininkų likimą (tragediją „Lietūkio“ garaže, žydų masines kapavietes), byloja, kad žydų gyvenimo būdas Lietuvoje jau tapęs veikiau muziejiniu reiškiniu. Yra čia ir rašomoji mašinėlė iš Sugiharos namų, kur japonų diplomatas išdavinėjo „vizas į gyvenimą“…
 
„Kambario“ erdvėje vyrauja dvasinio gyvenimo atributai. Centre plevena toks pat audeklas kaip ir prie įėjimo, bet jame atspausti motyvai susiję su žydų religine praktika – tai Kauno choralinė sinagoga, šabo žvakės ir kadišo malda. Pasieniui išdėliota aštuoniolika specialių atminimo žvakių, kurios dega septynias paras – tiek, kiek pagal judaizmo tradiciją trunka intensyvioji gedulo fazė šiva (hebr. septyni). Šivos metu sūnus ar mirusiajam artimiausias vyriškos giminės atstovas kalba atminimo maldą, padedančią vėlei pomirtinėje jos kelionėje. Kiti šeimos nariai septynias paras neina iš namų, negamina valgio, nesiskuta, nekeičia rūbų, neavi odinių batų, sėdi ant žemų suolelių ar grindų, sutelkę mintis ties mirusiuoju ir jo atminimu.
 
Prieš įžengdami į šį „kambarį“, žiūrovai nusiauna batus ir atlieka savotišką gedulo aktą už tuos, kurių po genocido nebuvo kam išlydėti į pomirtinę kelionę. Tai erdvė, kur numaldomos šoa aukų vėlės ir sąlygiškai įamžinami jų vardai. Gedulinga atmosfera kuriama pasitelkiant garsą (lopšinė), vaizdą (religinio kulto daiktai, juoda ir balta spalvos), kvapą (žvakės, simbolizuojančias dvasinę sferą, tikėjimą ir paguodą). Šios „vardų šventovės“ (plg. Vardų salę Jad Vašemo holokausto muziejuje Jeruzalėje) šoninės sienos ir grindys išklijuotos išdidintais 1939 m. Kauno telefonų knygos puslapiais su išryškintais žydų vardais. Knygos metafora čia ypač paveiki: tai ir aliuzija į „knygos tautą“, ir į žydų atminimo knygas, kuriose pagal aškenazišką tradiciją būdavo registruojami bendruomenės mirusieji, dažnai pridedamas ir trumpas jų gyvenimo aprašymas.
 
Tarpukario Kauno telefonų knyga taip pat informatyvi – joje fiksuoti ne tik miestiečių vardai, adresai, telefonų numeriai, bet ir profesija, todėl galima iš dalies rekonstruoti bendruomenės gyvenimą. Menininkai tarsi stato simbolinį antkapį tiems tūkstančiams nužudytųjų, kurie buvo paversti bevardžiais, individualizuoja kiekvieną ir, kaip reikalauja mirusiųjų atminimo tradicija, perduoda jų vardus ateinančioms kartoms.
 
Kulminacinis instaliacijos akcentas – masinių žydų žudynių vietų Lietuvoje žemėlapis su aukų skaičiais, pažymėtais skirtingų spalvų afrikietiškomis sagomis. Jis nubraižytas ant vilnonės khosa antklodės (Afrikos piemenų gentys, išginusios bandą, tokiomis antklodėmis gelbstisi nuo šalčio ir uodų). Antklodės raštas primena ir žydų maldų šaliką talesą, į kurį laidojant įvyniojami dievobaimingų žydų palaikai. Į vilnonę khosa menininkai tarsi įsupo, kad sušildytų, visas Lietuvos masinėse kapavietėse atgulusias aukas, nes, kaip žinome iš liudijimų, prieš sušaudymą žmonės būdavo verčiami išsirengti beveik nuogai.
 
Susiedami Lietuvos žydų ir PAR juodaodžių istoriją (dominuojančios juoda ir balta spalvos šiame kontekste įgyja papildomų konotacijų), menininkai kalba iš postkolonijinės pozicijos ir siunčia universalią žinią, nukreiptą prieš rasistinius diskursus, kurie skirsto žmones į „savus“ ir „svetimus“, o šitaip pasidalijus netrukus griebiamasi ir genocido. Instaliacijos kūrėjai tarsi ragina akyliau įsižiūrėti, jautriau vertinti, kad būtų užkirstas kelias panašiems reiškiniams dabar ir ateityje. 
 
Ypač netikėti yra žaismingieji instaliacijos akcentai – kontrastas kraupiai darbo tematikai: ant „prieškambario“ grindų priklijuoti lipdukai su stilizuotais žydų daiktais, masinių žudynių vietas Lietuvos žemėlapyje žyminčios įvairiaspalvės sagos, prie žydiškų vardų telefonų knygoje „prišaudytos“ skaisčiai raudonos sagutės… Holokaustui atminti skirto meno tyrinėtojas Jamesas E. Youngas teigia, kad šiuolaikinė kūrėjų karta, tiesiogiai neišgyvenusi holokausto, bando jį įsivaizduoti pagal aukų pasakojimus, dienoraščius, eilėraščius, filmus, romanus ir savo darbuose analizuoja jau ne patį įvykį, o „prisiminimų prisiminimus“.
 
Taip šią distanciją tematizuoja, pavyzdžiui, Artas Spiegelmanas komiksų serijoje apie holokaustą „Pelė“ arba Davidas Levinthalis, fotografuojantis žaislines nacių figūrėles. Tad, kai viena lankytoja, apžiūrėjusi instaliaciją „Kur yra Kovno?“ spontaniškai replikavo, kad ši erdvė jai primena „pasakų namelį“, šiuo atžvilgiu apibūdinimas buvo labai taiklus. Iš tikrųjų „prieškambaryje“ tarsi žaislai išmėtyti žydų daiktų lipdukai, užuolaidas primenantis lengvas baltas audeklas, skambanti lopšinė daro įspūdį, kad tai vaikų kambarys, kuriame prieš miegą pasakojama kraupi istorija. Autentika (telefonų knyga, muziejų eksponatai) stilizuojama, nes jau ne daug kas galėtų pasakyti, kaip viskas buvo „iš tikrųjų“, – menininkai taip pat nesiima tokios atsakomybės.
 
Kita vertus, žaismingos detalės taikliau už bet ką įvardija, koks baisus vyko žaidimas su mirtimi, primena fatališką atsitiktinumo galią (kas iš uždarytųjų gete galėjo nuspėti, ar priskyrimas į dešinę, ar į kairę koloną lems jiems gyvenimą ar mirtį?) ir kurčią tokios mirties beprasmybę.
 
Kraupus žaidimo gyvenimu ir mirtimi leitmotyvas atsispindi daugiasluoksnėje instaliacijos simbolikoje. Trapi žvakių liepsna kaip laikinumo simbolis susipina su gyvenimą teigiančiu jų skaičiumi – aštuoniolika: kiekviena hebrajiška raidė turi ir skaičiaus reikšmę, o aštuoniolika yra skaitmeninė žodžio יח („chai“ – gyvenimas) išraiška. Įvyko net mažas keistas stebuklas – siunčiant šias specialias žvakes iš Izraelio, nes visame Pabaltijyje nepavyko nupirkti tokio jų kiekio, didelė dalis jų, deja, sudužo, bet liko lygiai tiek, kiek reikėjo instaliacijai… Buvusį gyvenimą liudijantys „prieškambario“ daiktai sykiu yra sukrečianti užuomina apie mirties fabriką, o kai įžengiame į „kambarį šventovę“, užklumpa nuščiuvusio Lietuvos miško tyla (jo fotografija išklijuota ant sienos), kol pasigirsta Philipo Millerio lopšinė. Telefonų knyga, kaip minėta, asocijuojasi su mirusiųjų atminimo knyga, o kartu ir su Biblijoje minima dieviška gyvenimo knyga, į kurią įrašomas kiekvienas gimęs žmogus.
 
Pasak Ydos Walt ir Cheryl Rumbak, ši erdvė skirta ne tik mirusiesiems, bet ir (gal net labiau?) gyviesiems. Instaliacijos apraše pateikta Woldemaro Ginsburgo citata „Tai, kas nesuvokta, užgyti negali“ įvardija svarbią problemą. Panašiai kaip Vokietijos visuomenė, įnikusi į „ekonominio stebuklo“ darymą, iki pat septintojo dešimtmečio buvo „pamiršusi“ trauminius šoa įvykius ir vokiečių vaidmenį juose, taip ir lietuviai dėl įvairių priežasčių – sovietmečiu dėl režimo suvaržymų, vėliau dėl nepriklausomybės atgavimo euforijos, dėl to, kad pagaliau galėjo prabilti ir apie Stalino represijas mūsų tautos atžvilgiu, o paskui gal dėl naujų kapitalistinės santvarkos patirčių – iki šiol nėra įsisąmoninę, kad Lietuvos žydų tragedija yra Lietuvos tragedija ir adekvačiai neįvertina lietuvių dalyvavimo joje.
 
Tiesa, diplomatiniame lygmenyje užimta tinkama pozicija, vis daugėja kritiškų mokslinių tyrimų, sudaryta puiki švietimo programa apie šoa, bet nepaprastai jautri (kartais ir agresyvi) ar – kitas kraštutinumas – visiškai abejinga kai kurių lietuvių reakcija, kai kalbama apie žydus, rodo, kad šoa trauma dar nerado deramos vietos mūsų kolektyvinėje atmintyje (plg. Irena Šutinienė, Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas).
 
Destruktyvus tokių „pamiršimų“ ir „išstūmimų“ poveikis tiek individams, tiek visuomenei yra seniai įrodytas. Pavyzdžiui, septintajame dešimtmetyje Alexanderis ir Margarete Mitscherlichai, veikalo „Nesugebėjimas gedėti“ autoriai, vokiečių tautos nepajėgumą įsisąmoninti šoa siejo su politine to meto visuomenės apatija ir socialiniu nelankstumu. Jei išvestume gana grubią, bet nemažai dalykų atskleidžiančią paralelę, tai būdinga ir dabartinei Lietuvos visuomenei. Gedulo, suvokiamo plačiąja prasme kaip atmintis ir įsisąmoninimas, „išlaisvinančią“ funkciją akcentavo dar Sigmundas Freudas. Nors daugelis vėlesnių tyrinėtojų ir abejojo tokia visiško „išsilaisvinimo“ nuo trauminių patirčių galimybe, visuotinai pabrėžiama, kad sąmonėjimo procesą perėjusių visuomenių gyvenimo kokybė yra geresnė. Instaliacijoje susipinanti gyvenimo ir atminties metaforika taip pat tarsi siunčia žinią, kad atsiminti, vadinasi, gyventi, o užmiršti – tai vegetuoti, mirti.
 
Žiūrovai, patekę į instaliacijos erdvę ir vaikščiodami po ją, tarsi peržengia du slenksčius, kurių funkciją atlieka baltas audeklas, ir pasiekia skirtingus suvokimo lygmenis. „Prieškambaryje“ kaip atsitiktiniai archeologiniai radiniai išbarstyti stilizuoti muziejiniai eksponatai tradiciškai asocijuojasi su tuo, kas užversta žemėmis, t.y. pamiršta, išstumta iš sąmonės, bet glūdi pasąmoniniame lygmenyje ir kelia nerimą (įrodyta, kad nuslėptos traumos ypač jaudina trečiąją kartą, nesvarbu, ar seneliai buvo aukos, ar budeliai, ar stebėtojai).
 
Atrodo, instaliacijos autoriai kviečia „kasti“ toliau, iškelti viską į sąmonės paviršių. Iš pasąmoninės „prieškambario“ erdvės įėję į „kambarį“ pirmiausiai susiduriame ne su abstrakčiais statistiniais aukų skaičiais, o su kiekvienam kauniečiui pažįstamose gatvėse ir namuose (gal net jo paties) gyvenusiais žmonėmis ir individualiomis jų istorijomis. 1939 m. Kauno telefonų knygoje žydai dar figūruoja kaip neatsiejama miesto dalis, nors instaliacijoje jų likimas jau paženklintas raudonomis sagutėmis.
 
Parodos lankytojai ypač stebėjosi, kiek daug žydų tarpukariu gyveno Kaune (kai kas net suabejojo, ar ši knyga autentiška, gal specialiai taip sukonstruota!), ieškojo pažįstamų gatvių ir pavardžių, kitaip tariant, ėmė jausti asmeninį santykį su žydų tragedija. O tada teko peržengti antrąjį „slenkstį“ (baltas audeklas instaliacijos centre iš pradžių slepia masinių žudynių vietų Lietuvoje žemėlapį) ir stoti į akistatą su abstrakčiąja istorija – žydų žudynių mastais, šoa tema.
 
Apskritai, nepaisant temos (o gal kaip tik dėl jos), instaliacija daro labai šviesų, jaukų įspūdį. „Mes norėjome, kad čia būtų gražu/miela (nice)“, – sakė Yda Walt. „draugiškumo žiūrovams“ atžvilgiu tekstilinė versija gerokai pranašesnė už monumentaliąją. Kuriama lyg ir meditacinė atmosfera, nes atminties žadinimas – tai dvasinė praktika. Menininkai siekia tarsi „nuginkluoti“ žiūrovus, išlaisvinti nuo išankstinių įsitikinimų ir leidžia patirti įvairias sąmoningumo būsenas – miego, pasąmonės, užmaršties (archeologiniai radiniai, lopšinė) ir atminties, sąmonės metaforiką (knyga, žvakių liepsna kaip staigaus suvokimo simbolis).
 
Bet ar galima suvokti tai, kas žmogaus protu nesuvokiama? Ar galima šoa vaizduoti „gražiai“ – pasitelkiant priemones, kurios irgi yra dalis „kultūros“, atvedusios prie holokausto (pasak Theodoro Weigelio Adorno, po holokausto nevalia rašyti poezijos)? Ar apskritai galima „išsilaisvinti“ nuo tokios netekties? Nuo tokios kaltės? Atrodo, menininkai sąmoningai polemizuoja su holokausto tematikos meno kritika ir ieško nepaprastai subtilaus santykio su žiūrovais, siekdami ne kaltinti, ne sukelti tokias dažnas gynybines reakcijas („o mes irgi…“, „o jie buvo…“, „mes… jie…“), o rodydami faktus ir kviesdami atsiverti praeičiai, kad ir kaip norėtųsi ją pamiršti.
 
Tiek Shimono Attie ar Jocheno Genzo darbai holokausto atminties tema, beje, inspiravę „Kur yra Kovno?“ autorius, tiek ir ši instaliacija yra interaktyvūs tuo atžvilgiu, kad nedirba „atminties darbo“ už žiūrovus (kaip tai daro kai kurie paminklai Lietuvoje), o skatina, kad jie patys tam ryžtųsi. Kol vyko paroda, jos lankytojai galėjo ir savo atsiminimus, kilusias mintis užrašyti atsiliepimų knygoje ar tiesiog papasakoti. Tai buvo lyg Pietų Afrikos Respublikoje veikiančios Taikos ir susitaikymo komisijos darbo atkartojimas – visi apartheido dalyviai gali atlikti „išpažintį“ susitaikymo dėlei. Čia, Kaune, taip pat susidūrė įvairios atmintys: žydų bendruomenės narių, Lietuvos partizanų palikuonių, istorijos vadovėlius ne itin stropiai perskaičiusių mokinių ir tų, kurie patys matė šoa įvykius… Nes, kaip rašė Paulis Celanas, Jau laikas, kad akmenys imtų žydėti,/ kad nerimas degintų širdį./ Jau laikas, kad laikas ateitų.
 
Straipsnyje remtasi pokalbiais su menininkais ir projekto koordinatore Daiva Zubriene. Kalbėtis pradėjome balandžio mėnesį ir kalbamės iki šiol… Daugelį įžvalgų inspiravo bendravimas su parodos lankytojais – ačiū jiems.
 
Aleida Assmann. Erinnerungsräume: Formen und Wandlungen des kulturellen Gedächtnisses, München: C.H. Beck. 1999. Alexander ir Margarete Mitscherlich. Die Unfähigkeit zu trauern. München, Zürich: Piper, 1994. Günter Butzer, Joachim Jacob (sud.). Metzler Lexikon literarischer Symbole, Stuttgart, Weimar: Verlag J.B. Metzler, 2008. Irena Šutinienė. Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas, Filosofija, sociologija, 2002, Nr. 1, p. 57–62. James E. Young. Nach-Bilder des Holocaust in zeitgenössischer Kunst und Architektur, Hamburg: Hamburger Edition, 2002. Nicolas Pethes, Jens Ruchatz (sud.). Gedächtnis und Erinnerung: Ein interdisziplinäres Lexikon, Reinbek bei Hamburg: Rowohlt Taschenbuch Verlag, 2001.
 
„Kultūros barai“, nr. 1
 
jewishvirtuallibrary.org nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Kauno žydai laukia prie Sugiharos namų, kur japonų diplomatas išdavinėjo „vizas į gyvenimą“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra