Tadeusz Górski MIC. J. Matulaičio paskyrimo Vilniaus vyskupu aplinkybės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Toliau publikuojame keletą ištraukų iš neseniai Lietuvoje pasirodžiusios išsamios arkivyskupo Jurgio Matulaičio biografijos, kurią 2005 m. parašė lenkas marijonas Tadeusz Górski MIC. Šioje dalyje – Matulaičio paskyrimo Vilniaus vyskupu istorinės peripetijos.

Ganytojavimas Vilniaus vyskupijoje (1918–1925) buvo vienas iš sunkiausių Jurgio Matulaičio gyvenimo laikotarpių. Vilniaus Religijų reikalų skyriaus vedėjas Viktoras Piotrovičius, iš arti stebėjęs Vyskupo tarnystę valdininko akimis, pasakė, kad „Vyskupas Matulevičius yra viena iš tragiškiausių asmenybių Vilniaus vyskupo soste“. Žiūrint į tuos metus iš perspektyvos, galima juos laikyti ir pačiais vaisingiausiais, nes gal kaip tik šiuo metu jis labiausiai parodė meilę Bažnyčiai ir pasiekė šventumą.
 
Svarbiausia problema, šešėliu užgulusi visą vysk. Matulaičio ganytojo tarnystę Vilniaus vyskupijoje ir visa, kas jį ištiko per septynerius metus, buvo tautybių reikalai.
 
Vilniaus diecezija mus dominančiu laikotarpiu užėmė 80.628 km² plotą, taigi jos teritorija sudarė daugiau kaip ketvirtį dabartinės Lenkijos. Iš visuotinių gyventojų surašymų tik 1897 m. Rusijos valdžios atliktasis tiksliai atitiko jos ribas, apimančias Vilniaus ir Gardino gubernijas. (…) Šio surašymo duomenimis, Vilniaus vyskupijos teritorijoje iš viso gyveno 3.194.616 žmonių. Iš jų Katalikų Bažnyčiai priklausė 1.322.309 (41,5%), Stačiatikių – 1.334.000 (41,9%), Mozės išpažinėjų buvo 585.000 (15,2%). 1.596.889 gyventojai nurodė, kad jų gimtoji kalba yra gudų, 291.623 – lenkų, 283.259 – lietuvių.
(…) Lietuviškai kalbančiųjų skaičius nekelia didesnių abejonių. Panašų skaičių (270.000) nurodė 1921 m. rugsėjo 9 d. lenkų memorialo Benediktui XV autoriai. Pagal nepaskelbtą 1912 m. bažnytinį surašymą, kuriuo lenkai mielai remdavosi pokario metais, Vilniaus vyskupijoje gyveno 228.006 (16,3%) lietuviai.
 
O dėl lenkų ir gudų, ypač katalikų, skaičiaus labai aštriai polemizuojama. Lenkai buvo dvarų savininkai, mokytojai, po karo – valdininkai. O kas buvo gudiškai kalbantys katalikai? Piotro Eberhardo nuomone, „pagrindinė tų gyventojų dauguma tuo metu [1897 m.] kasdieniame gyvenime vartojo gudų kalbą, ir ta prasme rusų surašymas atspindėjo tikrąją padėtį“. Tačiau skiriasi nuomonės, kuriai tautybei jie priklausė. Pasak lenkų etnografų, kuriems priklauso ir Eberhardas, tai buvo lenkai. Lietuvių mokslininkai, bent jau Vilniaus apskrities centre, laiko juos lietuvių kilmės gudais (baltgudžiais), o gudų mokslininkai – tiesiog gudais (baltgudžiais).
 
Lenkijos valdininkai „visus katalikus laikė lenkais“, ir tai buvo patogu, norint apeiti nurodymus dėl tautinių mažumų teisių tiek Lenkijos Konstitucijoje, tiek Versalio sutartyje.
 
1839 m. caras Nikalojus I likvidavo Unitų Bažnyčią Gudijoje ir prijungė ją prie Stačiatikių Bažnyčios. Dalis Rytų apeigų katalikų, norinčių išsaugoti katalikybę, po 1905 m. priėmė lotynų apeigas. Romos Katalikų Bažnyčia, norėdama apsaugoti savo išpažinėjus nuo stačiatikybės ir rusifikacijos, sielovadoje vartojo lenkų kalbą. Neišsilavinę Gudijos gyventojai klaidingai suprato, kad lenkų kalba priklauso jų konfesijos esmei, kad jie yra „lenkų tikėjimo“, atsiribojant nuo stačiatikybės, „rusų tikėjimo“. Tokiu būdu Bažnyčia prisidėjo prie jų polonizacijos. Lenkų etnografas Marijanas Sviechovskis (Świechowski) 1917 m. pasiūlė juos vadinti „baltalenkiais“ („Białopolaki“).
 
Diecezijos vyskupui buvo svarbi ne tautinė priklausomybė, bet kalba, kuri yra raktas į sielą.
 
Šios trys tautos, daug amžių gyvenusios vienoje Respublikoje, sudarydamos vieną vyskupiją, o labai dažnai ir vieną parapiją, nuo XIX a. pabaigos ėmė vieni nuo kitų skirtis. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, lietuviai ir lenkai siekė savo nacionalinių valstybių, aršiai varžydamiesi dėl vyskupijos sostinės – Vilniaus. Tiek viena, tiek kita pusė stengėsi palenkti į save baltgudžius. Kaimyninės galiūnės Vokietija ir Rusija taip pat norėjo iš esamos padėties išpešti sau naudos. Šioje kovoje stengtasi pasinaudoti ir Vilniaus vyskupu.
 
Jurgis Matulaitis vyskupu buvo paskirtas 1918 m. spalio 23 d. Nuncijus Akilė Ratis (Achile Ratti) laiške Vilniaus kapitulai rašė: „Šventasis Tėvas Jūsų ordinaro skyrimo problemą svarstė ne tik ilgai, kaip visada būna, bet svarstė ją ypač ilgai“.
 
Nuo 1907 m. Vilniaus vyskupija faktiškai neturėjo vyskupo. Caro valdžiai ištrėmus vysk. Edvardą Ropą, ją valdė apaštalinis administratorius kun. Kazimieras Michalkevičius (Michalkiewicz). 1917 m. pavasarį vokiečių okupacinė valdžia rezgė planus Lietuvos atžvilgiu. Vokiečiai ketino pajungti ją sau, mainais leisdami lietuviams sudaryti savo atstovybę. Šio susitarimo pagrindu 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniuje įvyko tautos atstovų suvažiavimas, kuris išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona. Tarybos tikslas buvo sukurti savo valstybę su sostine Vilniumi, o vienas iš pagrindinių uždavinių – į Vilniaus vyskupo sostą pasodinti savo kandidatą. Kartu su vokiečių valdžia Taryba tapo pagrindiniu šio reikalo varikliu.
 
Šalia Tarybos tuo reikalu rūpinosi Lietuvių informacijos biuras, 1915 m. įsikūręs Šveicarijoje, Lozanoje. Jam vadovavo Juozas Gabrys. Taip pat lietuviai vyskupai ir kunigai kėlė balsą dėl Vilniaus vyskupo paskyrimo.
 
Vokiečių vardu veikė kunigaikštis Francas Jozefas Izenburgas Biršteinas (Isenburg Birstein), Lietuvos apygardos karinės administracijos viršininkas. Nuo 1917 m. gegužės jis tarnavo Vilniuje. (…) Labai didelį vaidmenį Vilniaus vyskupo skyrimo istorijoje suvaidino ir lietuvių bičiulis, katalikiškosios Centro partijos deputatas Reichstage Matijas Ercbergeris (Erzberger). (…)
 
Ir lietuvių politikų atstovai, ir okupacinė vokiečių valdžia, siekdami pasodinti į Vilniaus vyskupo sostą savo kandidatą, buvo nepatenkinti apaštalinio administratoriaus prelato Kazimiero Michalkevičiaus veikla, kuris ypač nuteikė juos prieš save, 1917 m. gegužės 24 d. kartu su kitais Vilniaus lenkais pasirašydamas vadinamąjį 44 memorialą Reicho kancleriui Teobaldui Betman–Holvegui (Bethmann–Hollwegg) ir pasisakydamas už Lietuvos sujungimą su Lenkija autonomijos pagrindu.
 
Lietuviai bei vokiečiai nunciatūrą Miunchene, atstovybę Berne ir net Romos Kuriją apipylė skundais prelato Michalkevičiaus adresu, siekdami jo pašalinimo. (…)
 
1917 m. rugpjūčio 20 d. nuncijus Pačelis parašė kardinolui Gaspariui, kad jį aplankė kunigaikštis Izenburgas ir su lietuvių sutikimu pasiūlė jam su lietuviais sutartus tris kandidatus į Vilniaus vyskupus: kun. Joną Mačiulį (Maironį), kun. Konstantiną Olšauską ir kun. Vladą Mironą. Šios trys pavardės vis kartosis įvairia eilės seka iki pat kun. Jurgio Matulaičio paskyrimo. Vatikane vyravo nuomonė, kad šie trys kunigai netinka Vilniaus vyskupijai valdyti. Netrukus prie šių trijų kandidatų lietuvių bus pridėtas kun. Aleksandras Dambrauskas (pseudonimas – Adomas Jakštas). (…)
 
Lietuvių prašymus skirti Vilniaus vyskupu lietuvį dažnai lydėjo skundai prelatu Michalkevičiumi. Todėl kardinolas Gasparis 1917 m. gruodžio 14 d. išsikvietė jį pasiaiškinti. Tačiau Romos Kurija paaiškinimus pripažino esant nepakankamus, ir popiežius Benediktas XV pareikalavo, kad prelatas atsisakytų pareigų „dėl svarbių visuomenės ramybės motyvų“, nurodydamas, kad Vilniaus diecezijos administratoriumi bus arkivyskupas Ropas, Mogiliavo metropolitas, kurio jurisdikcijoje buvo Vilniaus vyskupija. (…)
 
Tačiau tai nesušvelnino konflikto. Vokiečiai pasipriešino arkivyskupui Ropui, kuris net negalėjo atvykti į Vilnių. Lietuvių ir vokiečių nepasitenkinimui Vilniaus vyskupiją ir toliau valdė prelatas Michalkevičius.
 
Norėdamas išspręsti kilusias problemas, popiežius Benediktas XV asmeniškai kreipėsi į savo studijų Didikų akademijoje kolegą, Antiochijos patriarchą Vladislavą Zaleskį, iš Lietuvos kilusį lenką, kad šis nurodytų kandidatą į Vilniaus vyskupus. 1918 m. sausio 18 d. patriarchas Zaleskis pasiūlė jam kun. Janą Ušilą (Uszyłło), Vilniaus Kapitulos kanauninką, lenką (nors Romos Kurijoje dažnai buvo minėta jį esant gudą), ir kun. Jurgį Matulevičių (Matulaitį). Pabrėžė, kad kun. Matulevičiaus asmeniškai nepažįsta, tačiau anksčiau jo kandidatūrą į Kauno sufraganus kėlė vysk. Zigmuntas Lozinskis. Apie kun. Matulaitį jis rašė: „Labai išmintingas, puikiai išsilavinęs, taktiškas, uolus, gebantis atlikti labai sunkias užduotis, pasirengęs dėti pastangas frakcijoms susitaikinti. Kalbama, kad jis yra veikiau silpnos sveikatos. […] Vis dėlto šis paskyrimas nepatenkins visų grupių. Lenkai bus nepatenkinti, nes yra lietuvis ir valstiečių sūnus. Lietuviai – taip pat ne, nes bet kokia kaina Vilniaus vyskupu nori turėti kraštutinį tautininką“.
 
Ir kun. Ušilai, ir kun. Matulevičiui Romos Kurija pritarė, ir 1918 m. sausio 19 d. kardinolas Gasparis išsiuntė telegramą nuncijui Pačeliui, prašydamas ištirti, katrą iš šių dviejų kandidatų geriau priimtų Vokietijos vyriausybė. Pačelis 1918 m. sausio 21 d. abu kunigus pristatė vokiečių valdžiai. Jis taip pat kreipėsi į Krokuvos vyskupą Adamą Sapiehą, kuris visiškai palaikė abu kandidatus, o ypač jam asmeniškai pažįstamą kun. Matulaitį: „Abu Apaštalų Sosto pasiūlyti kandidatai turi gerą vardą. Asmeniškai pažįstu kun. Jurgį Matulevičių ir galiu patvirtinti, kad jis yra labai geras kunigas, didžiai uolus ir, nors lietuvis, tačiau esantis kuo aukščiau tautinių aistrų“. (…)
 
Užuot atsakęs į Apaštalų Sosto pasiūlymą, Prūsijos pasiuntunys Otas Miulbergas 1918 m. kovo 5 d. pareiškė griežtą protestą prieš tolesnį prelato Michalkevičiaus pasilikimą Vilniuje, grasindamas jį pašalinti jėga, ir oficialiai į jo vietą pasiūlė kun. Konstantiną Olšauską arba kun. Joną Mačiulį (Maironį). Atsakydamas į šį raštą, kardinolas Gasparis 1918 m. kovo 25 d. per Apaštalų Sosto atstovą Šveicarijoje Luidžį Maljonę pranešė Miulbergui, kad popiežius negali apaštaliniu administratoriumi skirti žmogaus, „kuris yra kovingas lietuvių tautininkų partijos veikėjas, susikompromitavęs savo politinėmis pažiūromis“; pareiškė, kad Apaštalų Sostas toliau remia savo kandidatus kun. Ušilą ir kun. Matulevičių, o jei tam būtų kliūčių, neketina Vilniuje nieko keisti iki bus sudaryta taika“. 1918 m. balandžio 16 d. Miulbergas atsiliepė į kardinolo Gaspario laišką. Pranešė, kad vokiečių vyriausybė negali priimti Apaštalų Sosto kandidatų, nes visuotinai yra žinomi lenkiški kun. Ušilos įsitikinimai, o „kun. Jurgis Matulevičius yra mokslo žmogus, visiškai nesusipažinęs su praktiniu darbu ir absoliučiai nedalyvauja politiniame gyvenime“. (…)
 
Norint duoti išsamų atsakymą vokiečių vyriausybei, Romos Kurijoje 1918 m. balandžio mėnesį buvo parengtas dosjė Diocesi di Vilna. 59 spaudinio puslapiuose buvo pateikti pagrindiniai Vilniaus vyskupijos statistiniai duomenys: jos istorija, tautinė sudėtis, politinė padėtis; pateiktos įvairios nuomonės apie keturis kandidatus – Janą Ušilą, Jurgį Matulevičių (Matulaitį), Joną Mačiulevičių (Mačiulį) ir Konstantiną Olšauską; (…)
 
Remdamasis šiais duomenimis, kardinolas Gasparis 1918 m. balandžio 20 d. rašte Prūsijos pasiuntiniui Otui Miulbergui palaikė siūlomus kandidatus, pirmiausia kun. Matulevičių. Jis pabrėžė, jog jam prikišama tik praktinės patirties neturėjimas ir kad jam visiškai svetima politika. „Bet kaip tik šis politinės patirties neturėjimas, žiūrint tautinių kovų tose teritorijose, daro jį išskirtinai tinkamą vykdyti savo religinę užduotį“, – pridūrė. (…)
 
Per tą laiką kun. Matulaičio kandidatūra buvo paremta naujais dokumentais. 1918 m. balandžio 23 d. Jonušas Radvila (Radziwiłł), Regentų tarybos užsienio politikos vadovas, per savo tėvą kunigaikštį Ferdinandą Radvilą pasiuntė Apaštalo Sostui raštą, kuriame pasisakė prieš lietuvių kandidatus, bet pareiškė, kad „kun. Matulevičius, nors lietuvis, yra visiškai laisvas nuo perdėto tautiškumo“. 1918 m. balandžio 29 d. arkivyskupas Ropas pakartotinai prabilo apie kandidatus į Vilniaus vyskupus. Jis pripažino, kad kun. Matulevičius „turi visus duomenis būti geras vyskupas“.
 
1918 m. gegužės 18 d. kun. Henrikas Pšezdzeckis, būsimasis Polesės vyskupas, rašė nuncijui Pačeliui: „Kun. J. Matulevičius, marijonų vienuolijos generalinis vyresnysis, yra lietuvių tautybės. Jis brangus lietuviams ir gerai vertinamas lenkų. Tai išskirtinio pamaldumo kunigas, nepaprastai išmintingas ir romus žmogus. Sužinojęs, jog daug kas nori jį matyti Vilniaus vyskupo soste, darė ir dar tebedaro viską, kad tik nebūtų paskirtas vyskupu. Tą kun. Jurgio Matulevičiaus pasipriešinimą gali palaužti vien tik Šventojo Tėvo duotas klusnumo vardan įsakymas. Sunkiomis aplinkybėmis, kuriomis dabar gyvena daugybės prieštaravimų draskoma Vilniaus vyskupija, šis kunigas, kurio šūkis yra sielų išganymas, visiems tapus viskuo, vertas būti pašauktas, kad atvestų į protą Vilniaus dvasininkiją ir vyskupijos tikinčiuosius sujungtų krikščioniška meile“.(…)
 
Kun. Matulaitis sužinojo apie siejamus su jo asmeniu planus 1918 m. kovo mėnesio pradžioje iš prelato Michalkevičiaus. Išsigando, nes jie žlugdė jo gyvenimo siekius. Juk ėmėsi marijonų vienuolijos atnaujinimo ir šiam reikalui norėjo paskirti savo gyvenimą. Taip pat gerai žinojo, kas vyskupui, ypač lietuviui, yra Vilnius. „Nežinau, ar pats angelas ten visiems galėtų įtikti“, – rašė kun. Leonui Kulviečiui. Todėl darė viską, ką tik galėjo, kad ten nepatektų.
 
1918 m. gegužės 30 d. jis parašė laišką Žemaičių vyskupui P. Karevičiui, kuris, kaip manė, rėmė jo kandidatūrą, argumentuodamas: „Lietuviai, kiek aš dabar žinau, ten manimi nepasitiki; kai kurie stačiai net manęs nenori, kažin ar būtų galima, ten nuėjus, kada nors visi jų reikalavimai, norai ir geismai patenkinti. Nuolat būčiau įtariamas esąs lenkų šalininkas. Lenkai, tiesa, gal ir norėtų dabar manęs, bet, man tenai nuvykus, veikiai pasijustų apsivylę, kuomet pamatytų, kad aš jų pusės nepalaikąs“. Ir asmeniškai kalbėjosi su vysk. Karevičiumi, pažadėjusiu jo neremti. 1918 m. birželio 17 d. parašė išsamų laišką apaštaliniam vizitatoriui Račiui. Jame nupasakojo Marijonų vienuolijos padėtį, pabrėždamas, kad po atgaivinimo 1909–1910 m. ji tebėra organizacinėje stadijoje ir neturi žmonių, kurie galėtų jai vadovauti. „Gerai apsvarstęs visą reikalą Dievo akivaizdoje, pasitaręs ir su mūsų broliais kunigais bei su kitais rimtais dvasininkais, manau, kad mano buvimas čia ir darbas Vienuolijoje yra būtini, nematau nieko iš vienuolių, kas galėtų teisingai vadovauti pradėtam darbui ir tinkamu būdu jį užbaigti. […] Gerai apsvarstęs prieš Dievą, manau, kad esu Jo pašauktas nuolankiai tarnauti Bažnyčiai; ją myliu visa širdimi ir visiškai atsidaviau jai, o ne vyskupo garbės vardui“. Todėl prašė išbraukti jį iš kandidatų sąrašo.
 
Seinų vyskupas Antanas Karosas nugabeno laišką į Varšuvą, tačiau, atiduodamas jį Račiui, pasakė asmeniškai remiąs Matulevičių. Tą pačią dieną kun. Matulaitis išsiuntė tokį patį laišką nuncijui Pačeliui. Tuo pačiu reikalu buvo pas A. Smetoną Vilniuje ir pas vokiečių politinių reikalų viršininką Erichą Cechliną (Zechlin) Kaune. Ir savo brolius vienuolius Varšuvoje bei Fribūre prašė užstoti jį prieš bažnytinę vyresnybę. 1918 m. balandžio 30 d. marijonai perdavė laišką nuncijui Pačeliui per Vloclavko vyskupą Stanislovą Zdzitoveckį. Vyskupas, įteikdamas laišką, pasakė: „Mano giliausiu įsitikinimu, tik jis [Matulevičius] gali būti tinkamas imtis nepaprastai sunkių Vilniaus vyskupo pareigų“. Tie patys marijonai buvo pas arkivyskupą Aleksandrą Kakovskį ir kun. H. Pšezdzeckį, o 1918 m. birželio 17 d. perdavė A. Račiui laišką, panašų į tą, kurį parašė Pačeliui. Iš jų pateiktos gausios informacijos verta atkreipti dėmesį į iškeltus kun. Matulevičiaus gabumus ieškoti pašaukimų į Vienuoliją. Autoriai rašo: „Mes ir dieceziniai kunigai taip gerbia tėvą Matulevičių, kad visi be galo pasitiki tuo reikalu, kuriam jis vadovauja; jis taip pat pritraukia į vienuoliją daug pašaukimų“.
 
Vizitatorius, susipažinęs su prašymu, atsakė: „Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad gerai išsirinkome. Tebūna jums tai paguoda“. A. Ratis, siųsdamas į Romą kun. Matulevičiaus ir marijonų laiškus, nuo savęs pridūrė: „Vieno ir kito dokumento turinys yra atkaklus prašymas neskirti Matulevičiaus vyskupu, nors to reikalauja visuotinė nuomonė. Iš tikrųjų tai – nauji įrodymai, kad jis tinka šioms pareigoms“. (…)
 
1918 m. gegužės 13 d. Tarybos atstovas užsieniui Augustinas Voldemaras kartu su kun. Juozu Purickiu apsilankė pas nuncijų Pačelį, o gegužės 19 d. parašė raštą dėl Vilniaus vyskupo. Turėdamas galvoje būsimos Lietuvos valstybės koncepciją, Voldemaras aiškino: buvusioje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje vyskupas užėmė pirmąją vietą, taip būsią ir naujoje karalystėje. Vyskupas – „tai visos tautos vadas“. Todėl jis „visų pirma turi išmanyti politinius reikalus, tiek lietuvių, tiek lenkų, tiek vokiečių“.
 
Atsižvelgdamas į sunkią lietuvių padėtį Vilniaus vyskupijoje, jis turįs būti sumanus ir narsus. Toks kandidatas, pasak Voldemaro, yra kun. Olšauskas. Išreikšta ir aliuzija į kun. Matulaitį: „mažai pažįstamą žmogų, beveik visą savo gyvenimą praleidusį kaimynų šalyje, lietuvių tauta atmes“. 1918 m. birželio 11 d. Gabrys Tarybos vardu išsiuntė raštą kardinolui Gaspariui, prašydamas vyskupu skirti vieną iš trijų kandidatų – K. Olšauską, A. Dambrauską ar Joną Mačiulį.
 
Kartu vyko lenkų akcija. Šie priešinosi vokiečių bei lietuvių kandidatams ir kėlė savuosius. Gniezno arkivyskupas Edmundas Dalboras 1918 m. balandžio 4 d. įspėjo Romos Kuriją, kad lenkams priešiško fanatiko lietuvio paskyrimas atneštų nesuskaičiuojamus nuostolius Bažnyčiai Lietuvoje. (…) Vilniaus vyskupijos kapitula pasisakė prieš visus kandidatus lietuvius. Iš vizitatoriaus A. Račio 1918 m. lapkričio 12 d. laiško galima daryti išvadą, kad Kapitula buvo paklausta apie kun. Matulevičių ir ji nebuvo prieš jo paskyrimą. (…)
 
Ir vokiečių vyriausybė, ir lietuviai, pristatydami savo kandidatus, kartu skundė apaštalinį administratorių Michalkevičių. Vokiečiai stengėsi, kad jis būtų iškeltas iš Lietuvos. Kadangi jų pastangos nedavė vaisių ir neatrodė, jog galima tikėtis Vilniaus vyskupo paskyrimo, 1918 m. birželio 19 d. jie prelatą Michalkevičių išvežė prievarta į Maria Laach vienuolyną prie Reino. Tačiau nedaug tuo tepasiekė: Kapitula vikaru išsirinko lenką prelatą Janą Hanusovičių.
 
Vokiečių žygiai labai supriešino Vilniaus visuomenę. Lenkai prelatą Michalkevičių pripažino didvyriu, ir tai sukūrė priešišką atmosferą kun. Matulaičiui, kuris po keturių mėnesių turėjo atvykti į Vilnių. Buvo manoma, kad jis, lietuvių–vokiečių kandidatas, yra primestas Vilniui dėl nepalankių lenkams vokiečių pastangų.
 
Norėdamas išeiti iš nepalankios padėties, Rytų ginkluotųjų pajėgų karo vado pavaduotojas kunigaikštis Valderzė (Waldersee) 1918 m. birželio 28 d. kreipėsi į Lietuvos Tarybos prezidentą A. Smetoną, ragindamas kuo greičiau nustatyti realų kandidatą į Vilniaus vyskupo sostą, pats siūlydamas kun. Olšauską ir kun. Matulevičių.
Po šio kreipimosi lietuviai ėmė labiau domėtis Matulaičiu. Į vienuolyną Marijampolėje atvyko du Lietuvos Tarybos nariai, kun. Alfonsas Petrulis ir kun. Juozas Purickis, norėdami įsitikinti, ar jis išlaikęs lietuvybę. 1918 m. rugpjūčio 9 d. prezidentas Smetona informavo Rytų karinių pajėgų vyriausiąjį vadą, kad Taryba dar kartą nutarė pristatyti kun. Olšauską bei kun. Matulaitį. (…)
 
Pats kun. Matulaitis, sunerimęs dėl susiklosčiusios padėties, rugsėjo 2 d. nuvyko į Miuncheną. Po pokalbio su nuncijumi Pačeliu nusivylęs dienoraštyje įrašė: „… išsinešiau įspūdį, kad vargu ar į mano aiškinimus atsižvelgs Šv. Tėvas“.
 
Kai jau atrodė, kad kun. Matulaičio paskyrimas nuspręstas, Gabrio lydimas prezidentas Smetona 1918 m. rugsėjo 24 d. aplankė Apaštalų Sosto atstovą Šveicarijoje Luidžį Maljonę. Atšaukdamas tai, ką rašė Vokietijos Rytų ginkluotųjų pajėgų komendantui ir Lietuvos atstovams Berlyne, dabar jis „savo ir Tarybos daugumos vardu“ grįžo prie sumanymo skirti į Vilniaus vyskupo sostą kun. Olšauską. (…) Tuo metu padėtis frontuose buvo nepalanki Centro valstybėms. Lietuviai atsižvelgė į galimą savo globėjų pralaimėjimą. Todėl 1918 m. spalio 8 d. A. Smetona pagaliau išsiuntė telegramą nuncijui Pačeliui, kad ir vokiečių vyriausybė, ir Taryba sutinka su kun. Matulevičiaus kandidatūra. Nuo šios akimirkos įvykiai pajudėjo žaibo greitumu. (…) Po kelių Vatikano, vokiečių vyriausybės ir Tarybos paaiškinimų jau 1918 m. spalio 14 d. Apaštalų Sosto valstybės sekretorius Gasparis telegrafu pranešė apie paskyrimą Lenkijos ir Lietuvos apaštaliniam vizitatoriui Varšuvoje Akilei Račiui, prašydamas jį perduoti šią žinią kun. Matulevičiui ir pridurdamas, „kad Šventasis Tėvas nepriims galimo atsisakymo“. Panašaus turinio telegramą jis išsiuntė ir Pačeliui.
 
Vizitatorius Ratis spalio 18 d. laišku pranešė kun. Matulevičiui apie paskyrimą. Nuo savęs pridūrė, kad popiežiaus sprendimas yra aiški Dievo valia. Atsižvelgdamas į šio laiško svarbą, cituoju jį visą:
„Esu įpareigotas pranešti Jums, Kunige, kad Šventasis Tėvas Benediktas XV paskyrė Jus į Vilniaus vyskupo sostą. Taip pat turiu pridurti, kad jis nepriims Jūsų mėginimo atsisakyti. Yra tikras dalykas, kad kiekvienu Dievo Vietininko žemėje sprendimu visada pasireiškia Dievo valia, o Jūsų atveju tai ne tik tikra, bet ir visiškai akivaizdu, kaip pats matote, ir tai nekelia nė menkiausios abejonės. Įsigilinus į Šventojo Tėvo sprendimą, turint galvoje tą puikų, pagarbos ir šlovės vertą vyskupo sostą, taip pat Vilniaus Bažnyčios poreikius bei Jūsų apaštališkajam stropumui patikėtą didelį ir atvirą darbo barą bei kartu didelį Vyriausiojo Ganytojo pasitikėjimą Jumis, Kunige, bei jo nepalaužiamus ir pagarbius lūkesčius, man nelieka nieko kito, kaip iš visos širdies pasveikinti Jus ir Vilniaus Bažnyčią ir padėkoti Dievui“. (…)
 
Atrodo, kad kun. Milkovskis pranešė kun. Matulaičiui apie nominaciją spalio 22 d. Nominuotasis vyskupas tuomet įrašė savo Dienoraštyje: „Šią naktį negalėjau miegoti. Pajutau visą naštą, kuri mane užgriuvo. Buvo sunku, tačiau reikėjo susitaikyti su Dievo Valia“.
 
Iš lenkų kalbos vertė Danguolė Teresė Šniūrevičienė
 
www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra