T. Shahas: Marokas – ne išprotėjusi islamiška šalis, o magiška karalystė

Autorius: Data: 2013-03-10, 19:25 Spausdinti

„Parašiau knygą, norėdamas pasauliui parodyti, jog Marokas nėra išprotėjusi islamiška šalis, tai kultūrų sankryža, tai nuostabi magiška karalystė“, – sako keliautojas, dokumentinių filmų kūrėjas, rašytojas Tahiras Shahas, pridurdamas, kad mėgaujasi kiekviena Maroke praleista minute.

Pasak T. Shaho, nuo aplinkinių šalių Marokas ypač skiriasi tuo, kad tai – karalystė, esą ji labai skiriasi nuo respublikos ar diktatūros. Be to, šalis turi stiprų identitetą. „Man tai patinka ir Lietuvoje, nes matau panašius dalykus“, – sako T. Shahas. Su rašytoju kalbėjosi jo knygų „Kalifo rūmai. Metai Kasablankoje“, „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ bei neseniai Lietuvoje išleisto romano „Timbuktu“ vertėja, literatūros kritikė Rasa Drazdauskienė.

Teko girdėti, kad jūs nemėgstate literatūros festivalių?

Aš nemėgstu, kai rašytojai sureikšmina savo darbą. Manau, kad rašytojai turėtų užsidarę rašyti, nes nustoję tai daryti, jie jau yra ne rašytojai. Visai kaip dailidė – kai jis gamina stalą, yra dailidė. Bet kai kalba apie stalų gaminimą, jis yra tarsi pokštas. Juokinga, bet kai rašai knygą, svajoji apie reklamą, šlovę, apdovanojimus. Tada, kai tavo knyga išleidžiama, kai esi kviečiamas į interviu, aš pavyzdžiui, jaučiuosi, lyg norėčiau palįsti po paklode ir pasislėpti. Taigi, kai rašau, svajoju apie reklamą, o kai esu reklamuojamas, vėl noriu būti atsiskyrėlis. Man visai nepatinka matyti pažįstamus ar kokius pasipūtusius rašytojus. Užaugau šeimoje, kurioje kiekvienas rašė knygas, mes pažinojome daug įvairių rašytojų, taigi aš pripratęs prie žmonių, kurie nesureikšmino rašymo. Viena iš didžiųjų mano įkvėpėjų buvo puiki mūsų šeimos draugė Doris Lessing. Dabar ji labai sena, manau, jai kokie 93-eji.  Ji dirba rašomąja mašinėle beveik kaip mašina. Aš labai gerbiu idėją, kad rašyti turi nuolat. Nesvarbu, ar tau patinka, ar ne. Panašiai ir man yra.

Kai aš skaitau knygą, kuri mane domina, dažniausiai įsivaizduoju, kad autorius rašė apie save, savo patirtį, apie tai, kas tikrai egzistuoja ir nėra visiškas prasimanymas. Tokios jūsų knygos apie Maroką.  Tačiau man būtų labai įdomu paklausti, pavyzdžiui, ar tikrai vis dar gyvenate Kalifo name? 

Taip, mes vis dar gyvename kalifo name. Ten gyvename jau devynerius metus, ir šiandien čia viskas patogu, paprasta. Tačiau pradžia buvo katastrofiška.  Kai aš darau sprendimus, dažniausiai pasikliauju savo nuojauta, savo širdimi. Marokas buvo bandymas klausyti širdies. Žmonai Rachanai pasakiau „kraustomės į Maroką“, o  ji pamanė,  kad sakiau „Monaką“.  „O, gerai, – atsakė – bet ar esi tikras, kad galime tai sau leisti?“ Kai aš pasakiau, kad ne į Monaką, bet į Maroką, ji nustebo, nes jai Marokas buvo atsitiktinė šalis,  su juo ji neturėjo jokio ryšio. O aš turėjau. Bet vis tiek, yra didelis skirtumas lankyti vietą kelias dienas kaip turistui, ir ten gyventi.

Buvo daugybė problemų ir aš suvokiau, kad jei tik eisiu pirmyn, viskas susidėlios į savo vietas. Taip ir atsitiko. Negaliu jums išreikšti, kaip aš didžiuojuosi, kad mes judėjome pirmyn, kadangi mano namas, kalifo namas, dabar yra žinomas visame pasaulyje, tuo labai džiaugiuosi. Dar svarbiau tai, kad parašiau knygą, norėdamas pasauliui parodyti, jog Marokas nėra išprotėjusi islamiška šalis, tai kultūrų sankryža, tai nuostabi magiška karalystė, tai ne Irakas, Alžyras ar Libija, o tarsi tūkstančio ir vienos nakties žemė. Aš mėgaujuosi kiekviena ten praleista minute.

Tai buvo prieš devynerius metus. Po dabartinių įvykių Šiaurės Afrikoje ir kitose šalyse, ar ten gana ramu?

Tai klausimas, kuris mums kėlė nerimo. Stebėjome kaimynines šalis: Libiją, Tunisą, Egiptą ir Malį, Alžyras taip pat nelabai stabilus. Bet Marokas yra, vėl noriu pavartoti tą žodį, magiška šalis, kuri yra skiriasi nuo aplinkinių šalių tuo, jog tai karalystė,  ji labai skiriasi nuo respublikos ar diktatūros. Tai šalis, turinti labai stiprų identitetą. Man tai patinka ir Lietuvoje, nes matau panašius dalykus. Čia nėra karalystė, bet jūs turite labai stiprų identitetą, Lietuva  taip pat yra kultūrų sankryža – čia gyvena žmonės iš Lenkijos, Rusijos, jūs turite daug istorijos ir civilizacijos sluoksnių. Manau tai padaro vietą daug įdomesnę, čia buvusią istoriją gali matyti per pastatus, kalbą,  žmones. Mane stebina, kad jūs sakote „labas“, o Maroke pasisveikinimas yra „lebas“. Mane tai trikdo, man tai taip keista, bet galbūt čia yra slaptas ryšys?

Labai įdomu klausyti jus kalbant, kad jaučiate stiprų identitetą čia, Lietuvoje, kadangi viena iš mūsų bėdų, kad nesijaučiame turintys gana aiškų identitetą. Visuomet jo ieškome, bandome jį apibrėžti, tai labai skausmingas procesas.

Žinote, manau, taip yra dėl to, kad tai labai komplikuotas, daugiasluoksnis identitetas. Daugybė istorijos tarpsnių darė jam įtaką, dėl to tai nėra paprastas identitetas, kai nuvažiuoji į… Bandau sugalvoti paprastą šalį… Galbūt Islandija? Buvau Islandijoje praeitais metais, ji turi stiprų kultūrinį identitetą, kaip ir visos Skandinavijos šalys.

Jūs turite daug komplikuotesnę struktūrą, akivaizdu, kad nėra paprasta paaiškinti, kas jūs esate. Bet tai reiškia, kad esate daug labiau nusileidę ant žemės, jūsų protėviai matė visokių dalykų ir turėjo įvairiausios patirties. Net ir nesena istorija – sovietmetis ir jo žlugimą.

Kai aš kalbuosi su savo amžiaus žmonėmis (man dabar 46-eri), kurie jau gyveno dviejuose visiškai skirtinguose pasauliuose, aš jais žaviuosi. Jie gyveno tuo laiku, kai Kalėdos buvo nelegalios. Aš susirūpinęs dėl jaunų žmonių, nes jie nežino, koks jausmas nebūti laisvam. Galbūt jie laisvės net nevertina? Tėvai ir senesnioji karta išties tai vertina, savo laisvę, kai kurie yra tiesiog užsidegę laisvės idėja.

Jūs kalbate apie identitetą ir suprantu, kad jums tai labai įdomus klausimas. Bet kaip apibrėžtumėt savo paties identitetą? Knygų mugės reklamose apie susitikimą su jumis rašoma „britų ir afganų rašytojas“. Ar tai tiesa? Kaip pats apibūdintumėt savo identitetą?

Kadangi vertinu vietas, kuriose yra daugybė sluoksnių ir skirtingų aspektų, Lietuvoje jaučiuosi kaip namuose. Mano kilmė yra visiškas mišinys. Mano tėvas buvo, o mano mama, kuri dar gyva, yra Rytų ir Vakarų mišinys. Turiu afganiško, indiško ir škotiško kraujo. Užaugau Anglijoje, gyvenu Maroke, keliavau po daugybę šalių.

Manau, tokie kaip aš, turi jausti atsakomybę už pasaulį po rugsėjo vienuoliktosios ir Al-Qaedos, jie iš tiesų turi parodyti Vakarus Rytams, o Rytus Vakarams. Tai turiu galvoje dirbdamas. Aš susitikinėju su žmonėmis, matau, kad dabar pasaulis yra nepaprastai komplikuotas, bet toks, kaip aš, tarsi ispaniškas omletas turintis savyje įvairiausių dalykų, turi šansą paaiškinti pasaulį žmonėms, nors tai nėra lengva. Daugybėje šalių jaučiuosi kaip namie. Turime du vaikus, juos auginame taip, kad įvairiose visuomenėse jie galėtų jaustis lyg namie ir mokėtų vertinti jų skirtumus. Esu didelis tokios idėjos šalininkas – jei nuvyksti į vietą, turėtum ją vertinti už tai, kokia ji yra, pasimokyti iš jos, bet neturėtum bandyti jos keisti.

Tai tarsi sąmoningas sprendimas – turi pasirinkti, ar visur jausies lyg namie, ar niekur taip nesijausi. Kas jums padeda visur jaustis kaip namie, kas jums padeda taip lengvai komunikuoti su kultūromis?

Manau, kad tai identiteto idėja, buvau auklėjamas vertinti įvairiausias vietas. Matau, kad Lietuva, yra tarsi didelis kultūrų mišinys, susikūręs per istoriją. Taip pat matau, kad lietuviai turi stiprų identitetą, jie jaučiasi gerai, būdami tuo, kuo yra. Ir aš jaučiuosi gerai, būdamas, kuo esu. Tai reiškia, kad iš vietų galiu išgauti tai, kas geriausia.

Visai neseniai Indijoje patyriau milžinišką išgyvenimą. Buvau religiniame festivalyje su šimtais milijonų žmonių, mačiau, kad ten buvo europiečių, kurie buvo tiesiog šokiruoti, pritrenkti. Aš nebuvau šokiruotas, tai buvo tiesiog nepaprasta žmogiška patirtis. Man atrodo, žmonės per daug pabrėžia šalį, vietą, kurioje gimė. Tai man nėra taip svarbu. Augdamas daugiausiai laiko praleidau Anglijoje, bet nejaučiu noro visą laiką joje būti, nejaučiu, kad ji man būtų labai svarbi. Man ji patinka, bet nenoriu ten gyventi ar ten vykti, kadangi ten gimiau, ar praleidau daug laiko.

Pasakojote apie kelionę į Indijos religinį festivalį. Ką būtent ten darėte – kūrėte filmą ar kažką rašėte?

Tiesiog važiavau į Indijos Kumbh Mela festivalį,  kuris vyksta kas 144-erius metus. Važiavau jį stebėti ir taip pat parašyti apie jį Amerikos žurnalui „News“. Važiavau su draugu fotografu, kuris yra be galo patyręs ir nuostabus. Labai laukiau šio unikalaus festivalio ir jaudinausi. Nors skamba banaliai, bet jis išties pakeitė mano požiūrį į pasaulį. Ten buvo daugybė žmonių, kurie tikėjo, kad festivalio esmė yra eiti į Gango upės vandenį tam tikromis šio festivalio dienomis. Tai beveik kaip musulmonų piligrimystė. Man padarė neišdildomą įspūdį, kad žmonės tarsi iškerpa likusį pasaulį, jie nežiūri į purvą, netvarką, jie galvoja vien apie ėjimą ir buvimą šventame vandenyje.  Vien tik patirti tokio aukšto lygio tikėjimą yra ypatinga patirtis. Tokia kelionė – labai brangi neturtingoms indų šeimoms, reikia rasti būdą kirsti subkontinentą, atvykti į šią vietą ir praleisti ten kelias savaites. Dauguma jų eina basi, kai kurie pasiima savo maistą. Nepaprastas dalykas, pamatyti tokį pamaldumo lygį, nors nesu religingas, bet man labai patinka matyti tokį atsidavimą. Buvau labai sujaudintas.

Iš Londono į Maroką persikraustėte 2003 metais. Ką jūs veikėte iki tol? Buvote kelionių rašytojas ar kūrėte filmus? Kaip jūs taip lengvai persikraustėte?

Kai buvau vaikas, mano tėvas, kuris buvo rašytojas, sakydavo: „rašykite knygas, nes jos jums atvers pasaulį,  suteiks galimybę keliauti, sutikti įvairius žmones ir būti laisvam“. Vos įžengęs į trečią dešimtį pradėjau rašyti knygas apie dideles keliones, dingusius  miestus, lobių ieškojimus, pamišusias gentis, džiungles, magiją Indijoje. Taip pat apie keliones kūriau dokumentiką „National Geographic“ ir „History“ kanalams. Vienintelis man svarbus dalykas buvo gyventi įdomų gyvenimą. Persikėlimas į vaiduoklių lankomą namą Kasablankoje man buvo nuotykio tąsa. Maroke pirmą kartą pradėjau rašyti apie vietą, kurioje gyvenau. Pradžioje galvojau rašyti knygą apie persikėlimą į kalifo namą, bet jaučiausi truputį susigėdęs, maniau, kad tai per lengva.  Tačiau, kai knygą pradėjo versti į daugybę kalbų ir ją lydėjo sėkmė, supratau vieną svarbų dalyką – skaitydami žmonės bando įsivaizduoti, kaip tai atrodo ir per mane patirti, kad Maroko visuomenė yra gera, tolerantiška, nefundamentali.

Man patiko dėmesys, kurio kūrinys sulaukė pačiame Maroke.  Mano idėja buvo „Kalifo rūmus“ parašyti Amerikos rinkai,  nes dalis amerikiečių mano, kad visi arabai yra vienodi, kad musulmonai yra teroristai. Žinojau, kad tai netiesa. Taigi norėjau apie tai papasakoti, bet išmoningu būdu.

Esu sutikęs ne vieną kraštutinių pažiūrų žmogų ir Maroke, ir kitose šalyse. Kai žmonės neturi stipraus identiteto, tai jie ieško žmonių grupės, kuri juos priimtų. Štai kodėl įvairūs kultai, islamo ekstremizmas plauna smegenis.  Deja, dažnai tai pastebėjau ir tarp amerikiečių, kurie lengvai pasiduoda kultų įtakai. Turiu keletą gerų draugų amerikiečių, pastebėjau, kad šeima nėra stiprus vienetas Jungtinėse Valstijose, šeimos dažnai yra suskilusios, taigi jei organizacija atsisuka į tave sakydama „mes būsime tavo šeima, mes prižiūrėsime tave, o tu tiesiog turėsi daryti, ką sakysime“, žmonės lengvai pasiduoda. Aš labai džiaugiausi „Kalifo rūmų“ sėkme, gavau daugybę laiškų. Mane džiugina, kad galbūt parodžiau Maroką iš vidaus, tai, kas nebuvo akivaizdu. Taip pat ir knygoje „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ norėjau, kad skaitytojai pamatytų pasaulį rytietišku būdu. Rytuose, Afganistane, ten iš kur kilusi mano tėvo šeima, niekas nežiūri į išorę, žiūri į vidų.

Manau, Vakaruose mes dažnai norime viską vertinti dviem dimensijomis. Pastebėjau tai architektūroje. Londone pastatai atrodo labai gražiai iš išorės, jie įspūdingi, seni ir gražūs. Maroke žiūri į pastatą iš išorės ir jis neatrodo kuo nors ypatingas, bet užeini į vidų ir pamatai tarsi labirintą, kuo daugiau laiko jame praleidi, tuo labiau jį vertini. Marokas neabejotinai yra toks,  reikia daug laiko, kad jis atsiskleistų, kadangi tai senovinė kryžkelė, kaip ir Lietuva. Jūs taip pat turite įvairiausių lygių ir sluoksnių, kurie vyniojasi ir pinasi. Tokia vieta mane žavi, nes ji nėra dviejų dimensijų, galbūt trijų ar keturių. Mane traukia tokia vieta.

Teko girdėti, kad esate labai populiarus Maroke, visur parduodamos jūsų knygos. Ką manote apie tai, jei pavyzdžiui kas nors nusiperka „Kalifo rūmus“ ir sako, „gerai, dabar važiuosiu į Kasablanką“. Kaip jaučiatės būdamas toks kelionių gidas?

Labai džiaugiuosi, jei kas nors perskaitęs mano darbą susimąsto apie Maroko visuomenę. Pateiksiu jums pavyzdį, kurį ką tik sugalvojau. Maroke islamo kultūra yra gana laisva, bet vienas dalykas, kurį gali dažnai pamatyti, tai senos duonos gabalas, padėtas ne ant žemės, bet ant palangės. Daugelis užsieniečių pagalvotų, kad kažkas ją pametė. Tačiau tai sena islamo tradicija. Pranašas Mahometas yra pasakęs, kad elgeta neturėtų lenktis prie žemės, jis garbingesnis, ir jei nori palikti gabalą duonos elgetai, padėk jį aukštai. Gal tai kvailas pavyzdys, bet aš būčiau laimingas, jei kažkas pastebėtų tai, ką parašiau.

Yra ir daugybė kitų dalykų. Maroke man labai patinka orumo ir garbės idėja. Prieš porą mėnesių pamačiau tai, kas mane labai sujaudino. Su žmona buvome Rabate, Maroko sostinėje, prie geležinkelio stoties gėrėme apelsinų sultis, kažko laukdami. Iš taksi išlipo labai sergantis senas vyras su sūnumis. Staiga tas sergantis vyras ėmė vemti.  Londone, kur praleidau daug laiko, žinau, kaip žmonės reaguotų – jie būtų sutrikę, toliau skaitytų savo laikraščius. Bet kas atsitiko Maroke – restorano padavėjas pašoko, pagriebė butelį vandens ir nuėjo padėti vyrui. Tuo metu pro šalį važiavo pilnas vandens butelių sunkvežimis. Vairuotojas sustabdė mašiną, taip sukeldamas eismo grūstį, nuėjo į sunkvežimio galą, paėmė didelį vandens butelį ir nunešė jį vyrui. Visi pradėjo juo rūpintis. Tai mane išties privertė didžiuotis, nes visuomenėje kurioje užaugau Anglijoje, mes to nedarytume.

Yra viena istorija, kurią parašiau „Kalifo rūmuose“. Kasablankos turguje „Hubus“ buvau ką tik nusipirkęs seną stalą ir kaip tik ruošiausi jį kelti į mašiną, laukiau, kas galėtų ateiti ir padėti. Mačiau prekystalius, kur buvo pardavinėjami vaisiai ir staiga pastebėjau elgetą – moterį, vaikštančią nuo vieno prekystalio prie kito. Kiekvienas pardavėjas parinkdavo patį geriausią apelsiną ar obuolį ir duodavo elgetai. Pamaniau, kad tai keista, nes ir vėl – visuomenėje, kurioje užaugau Anglijoje, elgetoms duotume antros rūšies, blogus dalykus. Manytume, kad jie verti tik antrarūšių dalykų. Vienas krautuvininkas, priėjęs prie manęs, paklausė: „Tu ne iš Maroko, ne iš šitos vietos, ar ne?“. „Ne, aš ne iš čia, – atsakiau.– Bet aš sutrikęs, kad elgetai duodate geriausius dalykus“.

„Dėl to, kad kažkas yra neturtingas, nereiškia, kad jis nevertas geriausio“,– atsakė krautuvininkas. Manau, tai tikrai nepaprastas dalykas, kurį dažnai pastebiu Maroke. Net ir Indijoje, iš kurios neseniai grįžau, seni žmonės yra branginami, jie laikomi išminties saugotojais. Anglijoje seni žmonės užrakinami ir tikimasi, kad jie greitai mirs. Taip yra daroma. Nes juos brangu išlaikyti.

Dar vienas šaunus dalykas šioje istorijoje iš knygos „Kalifo rūmai“ yra tai, kad pardavėjas pamatė jus ir priėjęs paaiškino. Sakyčiau tai irgi labai gražu. Tarsi bandymas kiekvieną įtraukti.

Jūs teisi, nėra priešiškumo ar pykčio. Marokietis mato, kad jų visuomenėje svarbus tam tikras lygis, ji yra sukoncentruota aplink šeimą, šeima yra šventa. Kaip ir pietų Europoje. Daugumoje restoranų į kuriuos einame Kasablankoje visi pažįsta mano vaikus. Jei ateinu į restoraną ir nepasiimu vaikų, padavėjas priėjęs prie manęs ims šaukti „Kaip tau ne gėda, kodėl palikai savo vaikus!“ O Anglijoje niekuomet neimi savo vaikų, vaikai triukšmingi, į juos žiūrima kaip į nemalonumą. Man labai patinka, kad šeima yra tarsi šventas dalykas. Visuomet ko nors klausi „Kaip laikosi šeima?“– tai pasisveikinimas. Tai reiškia, kad mūsų vaikai auga, beveik būdami garbinami, žmonės juos myli, ypač mažus berniukus. Ir dėl to esu šiek tiek kritiškas, kadangi matau savo dukrelę Arianą, truputį vyresnę už sūnų. Tarnaitės (apie tai rašiau knygose) kovodavo dėl to, kuri duos mano sūnui dovanas, laikys ir bučiuos jį, bet jos palieka mano dukrą vieną, nes myli berniukus.

Jie myli vaikus. Jei su vaikais eini į restoraną, tau nereikia visą laiką atsiprašinėti. Kaip yra Lietuvoje?

Panašiau kaip Anglijoje, sakyčiau. Vaikai netinka restoranams. Šeima yra gana stipri, šeimos susivienijusios, atsakomybė už senus žmones vis dar gyva, turiu galvoje, jie yra šeimos dalis. Yra daug vidutinio amžiaus žmonių, kurie rūpinasi savo tėvais. Iš vienos pusės dėl to, kad valstybė nelabai gali to padaryti. Šeimos ryšiai vis dar yra svarbūs, nors tai vis mažiau aktualu jauniems žmonėms.

Ar jūs neturite senelių namų?

Turime,  jie čia atsirado prieš 15 ar 10 metų. Jų atsiranda vis daugiau. Senelių namų kultūra man yra įdomi. Senelių namai Maroke neegzistuoja, bet mano marokiečiai draugai kartais kalba, kad norėtų kažkam sumokėti, kad prižiūrėtų tavo mamą ir tėvą kažkokioje vietoje. Arabiškame pasaulyje mama ir tėvas yra tarsi šventi, jie labai reikšmingi asmenys, vaikai labai bijo savo mamų ar tėvų, ypač mamos. Nes mama yra labai reikšmingas asmuo. Man buvo labai įdomu gyventi Maroke marokiečiams bandant paaiškinti Europą, ypač šiaurės Europą. Žmonės tiesiog sutrinka. Dar vienas dalykas, dėl kurio marokiečiai sutrinka. Maroke pakviesdamas ką nors vakarienės, niekada nesakytum, kokiu laiku ateiti ir netgi kokią dieną ateiti, tai laikoma nemandagumu. Jie ateis, kai norės ateiti, ir aš juos aptarnausiu. Kas nors ateidamas į tavo namus, atsiveda draugus ir tu esi įpareigotas juos priimti. Taigi niekada nežinai, kiek žmonių ateis. Tai mane kartais veda iš proto. Kartais ruošdavomės vakarienei, pakviesdavau gal 10 žmonių, bet staiga ateina 30 ar 40 žmonių. Bet kultūra tai kompensuoja, nes Maroke labai paprasta pagaminti maistą 30 ar 40 žmonių. Tokiais patiekalais kaip tadžin ar kuskus labai paprasta pamaitinti daug žmonių.

Kitas dalykas, kurį pastebėjau, kad niekada niekam nepasakytum „neturime jums vietos pernakvoti“. Bet žmonės miegos ant pagalvėlių ant grindų. Toks rytietiškas elgesio būdas yra ne tik Maroke, bet ir Afganistane, ir Indijoje. Tai man patinka, svetingumas yra dar vienas šventas dalykas. Labai svarbu svečiui duoti daug maisto, dėmesio ir draugystę.

Marokiečiams mūsų svetingumo supratimas turbūt atrodo barbariškas? Ateini sutartu laiku, nieko neatsivedi, nebent susitarei…

Žmones tai trikdo. Ir ne tik Maroke, didžioji dalis pasaulio yra sutrikusi, net Indijoje, Afganistane ar Kinijoje, svetingumas yra labai reikšmingas dalykas. Svetingumas nėra tik draugystė, truputį apie tai rašiau keliose vietose. Draugystė yra visuomenės stuburas. Anglijoje tavo draugai yra tiesiog žmonės, su kuriais eini į barą, kad nebūtum ten vienas. Man įdomu tai, kad šiaurės Europoje neatskiriame pažįstamų ir draugų, visuomet vartojame tą patį žodį – „draugas“. Niekada nevartojame žodžio „pažįstamas“ Anglijoje.

Mes turime. Mes netgi turime vieną tradicišką lietuvišką žodį, kilusį iš senesnių laikų, kai žmonės kartu laikydavo bites, jas dalindavosi. Yra žodis „bičiulis“, reiškiantis tą, su kuo drauge laikai bites. Tai labai artimas draugas.

Man tai labai patinka, man patinka, kaip tai skamba. Mes taip pat turime bičių avilių Kalifo name. Kalbant apie draugus, turiu vieną puikų draugą, tikrai apie jį rašiau, jo draugystė buvo didžiulė atsakomybė, tai ne kažkas, ką priimtum neatsakingai.  Į tai investavau laiką ir energiją, mes sukūrėme labai stiprų ryšį, aš visuomet esu šalia, kai jis turi problemų, ir jis visuomet šalia, kai aš turiu problemų. Tai tikrai nuostabus dalykas.

Dažnai suvokiu, kad turiu puikių draugų Europoje ir ypač Londone, bet Maroke pastebėjau, kad draugystė yra kažkas, ką tu formuoji, dirbi su tuo, tai beveik kaip namo statymas, tai įvyksta per laiką, ir tikrai turi į tai įdėti pastangų. Amerikiečiai kartais sako: „būsime draugai“, „būsime draugužiai“, bet tai nevyksta šitaip. Turi dėti pastangų. Ir man tai labai patinka.

Daug kalbėjome apie marokietiškas knygas. Norėjau paklausti apie „Timbuktu“ – naujausią knygą. Tai visiškai kitokia knyga. Kai pradėjau skaityti prieš versdama, buvau nustebinta. Kodėl?

Prieš 20 metų buvau Londono bibliotekoje „The London library“ – tai labai sena, privati biblioteka, turinti daug pakopų ir aukštų. Aš nuėjau į požemį, į skyrių „Mokslas ir įvairūs“, kur buvo knygos apie laivų avarijas. Pamačiau colio storumo knygą, įgrūstą po vandens vamzdžiu, kad jis netekėtų. Pagalvojau: „Blogai, tai sena knyga“.

Taigi ją ištraukiau, vamzdis pradėjo varvėti, o aš atverčiau knygą ir pradėjau skaityti. Tai buvo prieš 20 metų. Perskaičiau ją visą ir buvau užburtas tos istorijos, tikros istorijos apie pirmą baltąjį žmogų, pirmą krikščionį, pasiekusį Timbuktu, miestą vakarų Afrikoje. Mane nustebino, kad tuo laiku britai, vokiečiai ir italai vis bandė nusigauti į Timbuktu, nes tikėjo, kad tai miestas, pastatytas iš aukso. Jie visi buvo pralenkti neraštingo amerikiečių jūreivio, kuris buvo paimtas į vergiją, nes jo laivas sudužo prie vakarinės Afrikos pakrantės. Jo vardas buvo Robertas Adamsas, o ta knyga, kurią ištraukiau iš po vandens vamzdžio, buvo Londone 1815 metais užrašytas neraštingo jūreivio pasakojimas.  Jo istorija mane taip apsėdo, kad apie ją kalbėjau metų metais. Papasakojau šią istoriją žmonai, o ji patarė man užrašyti. „Bet ji jau parašyta“ , –atsakiau. „Parašyk tai, kaip romaną“, – pasakė.

Tuo metu dar nebuvau parašęs nė vieno romano, buvau nervingas, kankinausi, klausiau savęs, ar rašyti pirmu asmeniu, ar trečiu, kalbėjau apie tai daugybę metų. Ir tada ėmiau šią istoriją tyrinėti. Puikiai praleidau laiką, skaitydamas viską apie Londoną 1815 ir 1816 metais: apie tradicijas, madas, šukuosenas, puošeivas. Man tai labai labai patiko. Vieną dieną atsisėdau ir parašiau tai, kaip romaną. Kaip didelį, beprotišką romaną.

Ir tada atsitiko keistas dalykas. Praeitą vasarą, kai knyga buvo išleista anglų kalba, staiga aš paprašiau dangaus, ar Timbuktu istorija negalėtų atsidurti pirmuose naujienų puslapiuose, ir aš, žinoma, išgarsėčiau. Kitą rytą įsijungiu televizorių ir matau tragiškus įvykius Timbuktu. Aš susigėdau, net ilgai meldžiausi dėl Timbuktu. Laimei, prancūzai gana greitai išlaisvino miestą nuo Malio islamistų.Timbuktu buvo senovės mokymosi ir erudicijos centras vakarų Afrikoje. Europos valdžia klaidingai tikėjo, kad tai miestas iš aukso. Auksas niekada nebuvo lobis, lobis buvo išsimokslinimas ir mokymasis, taip pat, apie ką rašiau knygoje, druska buvo tikras lobis. Druska tave palaiko gyvą.

Žinote, jei miršti iš bado dykumoje, tau nereikia aukso. Kritiškai vertinu šią aukso idėją.  Beje, parašiau kitą knygą apie karaliaus Saliamono aukso kasyklas Etiopijoje. Praleidau daug laiko aukso kasyklose ir manau, kad auksas yra tik kvailas metalas. Man apskritai labai keista, kaip kas nors galėjo auksui priskirti kažkokią vertę, jis atrodo gražiai, bet neturi vertės.

Tas amerikietis vaikinas, Robertas Adamsas, kuris po laivo sudužimo praleido metų metus Afrikoje, sugrįžęs į Londoną sakė Timbuktu esant siaubinga vieta. Bet prieš 200 metų žmonės jo klausėsi pasibaisėję. Jie negalėjo patikėti, kad ten nėra jokių turtų. Bet sykiu jo istorija tapo to laiko sensacija. Timbuktu turėjo beveik mitologinę reikšmę, tarsi Eldorado, tai buvo tiesiog europietiškos visuomenės apsėdimas. Nežinau, ar taip sakote lietuviškai, bet mes sakome tokia ir tokia vieta yra taip toli, kaip Timbuktu.

Rasa Drazdauskienė, LRT radijo laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt

Spauda , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra