Svylionys – mano ir mūsų vaikystės kaimas

Autorius: Data: 2013-08-26, 13:30 Spausdinti

Svylionys – mano ir mūsų vaikystės kaimas

Alfonsas KAIRYS, Vilnius

Vilnius, Nemenčinė, Pabradė, Švenčionys, Adutiškis, Svylionys. Vilnius – Švenčionys – 90 km, dar po 30 km – Adutiškis: arčiausias Lietuvos taškas prie Lietuvos – Baltarusijos sienos. Geležinkelis priartina Kamajus (Baltarusija) prie Adutiškio (Lietuva). Privažiavę Adutiškį, pasukame į kairę (rodyklė Gilūtos… pasibaigus asfalto gabaliukui, 3 km važiuojame žvyrkeliu, važiuojame keliu, kurio pakelės būdavo žvelgiančios namų langinėmis, o dabar nei namų, nei langinių… Taigi kelias atveda prie rodyklės Svylionys (tiesa, kažkas buvo raidę S nutrynęs, ir tada kaimas pravažiuojančiam buvo tik Vylionys, atseit, viliojantis atvykti: neaišku tik KUO?

Mirštantis Nepriklausomos Lietuvos kaimas dabar pasitinka štai kaip: pirma pirkia neregiais langais kairėje ir dešinėje kelio pusėje… ir taip beveik per visą kaimą.. niekam nereikalingi, tik retkarčiais giminių, gyvenančių įvairiose Lietuvos ar užsienio vietose, buvusių svylioniškių aplankomi.

O buvo laikai, kai kaimas klegėjo nerūpestingu vaikų juoku, jų tėvelių, senelių, senolių godomis. Čia rūko namų kaminai, vadinasi, namai šildė žmones. O žmonės – namus, dabar jie, nusinešę savo ir kaimo paslaptis, istorijas, ilsisi netoliese medžių apsuptose kapinėse… Kapinės, pasak Adutiškio bažnyčios klebono, minimos senokai, daug antkapinių įrašų lietuvių kalba, vadinasi, atsispirta, Lenkijai okupavus šį kraštą, lenkiškajam žodžiui. Dabar amžino poilsio vieta sutvarkyta ir seniūnaitijos, ir čia palaidotųjų giminaičių dėka. Prižiūrimi ir nežinomųjų karių kapai: juk čia 1915 m. kovų būta. Greta vokiečių kareivio atgulęs amžinojo poilsio rusų karys. Kas jie? Bet jie buvo gyvi, gyvi tėvų, taip ir nesužinojusių, kur jų kraujas ilsisi, vaikai…

Gražu, kad kasmet per Vėlines, kapinėse laikomos pamaldos, giedamos šventos giesmės už mirusiuosius (iniciatorė Birutė Kairienė).

Daug istorijų pro Svylionis tekantis Svylos vanduo papasakotų, bet, deja, kas nutekėjo, negrįžta, nes, kaip sakoma, į tą patį vandenį niekada neįbrisi. Taigi, ieškome žinių apie, anot Kultūros ministerijos Regionų plėtros skyriaus vedėjos Irenos Seliukaitės, bemirštančius kaimus (kas paminklą pastatys: gal Europos Sąjunga, nuvariusi į kaimų išnykimo laikotarpį Lietuvą!).

Lietuvių enciklopedijos 29 tome, išleistame Bostone 1963 m., randame žinių, kad „Svilionys – grynai lietuviškas kaimas. Jame 1920-1930 m. veikė Švenčionių „Ryto“ draugijos mokykla. Lenkų valdžiai ją uždarius, tėvai, nenorėdami vaikų leisti į lenkišką mokyklą, stengėsi vaikus mokyti lietuviškai namuose, „šv. Kazimiero draugijos skyrius ir netgi Jaunųjų ūkininkų kuopelė. Netgi tada, kai lenkai draudė lietuvybę, svylioniečiai įsteigė lietuvybę puoselėjantį Švenčionių „Ryto“draugijos skyrių.“

Unikalaus leidinio „Vilenskaja gubernija. Polnyj spisok naselionych mest so stastističeskimi danymi o každom naseleniji“, Vilno, 1905, 267 psl. rašoma, kad 1905 m. šiame kaime gyveno 356 žmonės (178 moterys ir 178 vyrai) plg. Adutiškyje – 1674. Na, o dabar kaime prie Svylos upės nė 90 nesuskaičiuosi.

Mano vaikystės ir jaunystės metais (1950-1970 m.) kaimas dar gyveno pilnakraujį gyvenimą. Prisimenu, kaime mokyklos nebuvo ir tekdavo žiemą ristis kaip šiaudų pėdams iki Piršteliškės (dabar, regis, to kaimo nebėr). Ten, paprastoj kaimo gryčioj, įsikūrusioje pradinėje mokyklėlėje visada laukdavo mokytoja, dabar pamenu tik pavardę – Povilionienė ar Poviliūnienė. Jei būdavo labai šalta, sulipdavom ant vadinamojo pečiaus, t. y. krosnies – ir „semdavomės“ mokslų, o po pamokų vėl tuo pačiu gal poros kilometrų keliu – namučių. Pavasarį patvindavo upė, kuri skyrė Svylionis ir Piršteliškę – tada mokykla nepasiekiama buvo. Šiek tiek ir džiaugėmės. Juk pamokos nevykdavo, o ko pradinukui reikia: vis viena kita dienelė su mamyte… O apie Piršteliškę Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvos“, išleistos Vilniuje 1989 m., 711 p. rašo: „Į Piršteliškės kaimą lietuviška mokykla buvo atkelta iš Svilionių kaimo. Mat, kai atsirado lenkų valdiška mokykla greta lietuviškosios, ir mūsiškei buvo pavojus netekti koncesijos. Mokyklą lankė apie 60 mokinių.“

Baigiau pradinę ir dabar išlikusioje nuotraukoje suskaičiavau 10 mažųjų abiturientų, kurių tolesnis mokslo kelias 4 km nuo Svylionių – Adutiškis, Adutiškio vidurinė mokykla. Kasdien… keturi kilometrai ten ir keturi atgal: rudenį pažliugusiu, žiemą pusnynuose besimaudančiu, pavasarį ievomis kvepiančiu keliu. Žiemą daugelis apsigyvendavo bendrabutyje, kuriam vadovavo vaikų numylėtinė mokytoja Zosė Šarkaitė. Tokį žmogų retai sutiksi. Kiekvienam ji rasdavo jam tinkamą gerą žodį, kiekvieną paguosdavo, jeigu reikėdavo, motiniškai sudrausdavo. Ypač rūpinosi našlaičiais ir sunkiai besiverčiančių tėvų vaikais. Nuo savęs atitraukdama kąsnį, dalindavosi juo. Bendrabutyje rūpinamasi ir mokymusi: silpnesniems padėdavo pati vedėja arba organizuodavo stipresniųjų mokinių pagalbą. Man teko mokyti lietuvių kalbos: diktuodavau diktantus, taisydavau juos. Tokie buvo pirmieji mano, kaip mokytojo, žingsniai, kurie vėliau, jau dirbant Vilniaus mokyklose, labai pravertė.

O kokie gražūs šeštadieniai būdavo Svylionyse vasaromis. Gegužinės, armonika grodavo geriausias kaimo batsiuvys Maniusius Valošinas ar Vološinas. Visą naktelę iki saulei patekant linksmindavomės: lietuviška daina, lietuviška polka ir valsas… ir kvepiančiais berželiais apkaišyta šokių aikštelė. Vėliau – merginų palydėtuvės, o ryte – darbas. Ir niekada nepavargdavom, nes jaunystė neleisdavo pavargti.

Pamenu, Janinos Kairienės (kažkodėl Kleckais pravardžiuojamos) troboje vaidinimai ir šokiai vykdavo. Susirinkdavo dideliame kambaryje prie žibalinės lempos beveik visas kaimas ir žiūrėdavo, ką kaimynai adutiškiečiai atveždavo. O ten gyvenimas… lietuviškas gyvenimas virte virė, nes veikė „Ryto“ švietimo draugijos, įkurtos 1913 m. ir veikusios iki 1939 m., skyrius. Atsiverti Mykolo Biržiškos knygą „Vilniaus golgota“, „Minties“ leidyklos išleistą 1992 m., ir sužinai, kad Adutiškyje vaidinta „Tiktai niekam nesakyk“; „Nepadėjus nėr ko kasti“, „Betliejus“, „Ekspropriatorius“ ir kt. Tai tik 1926 metai.

Na, o dešimtą penktadienį po Velykų ir jauni, ir seni traukdavome melstis ant tarp Stajėtiškio ir Vosiūnų kaimų besipuikuojančio aukšto praeitį primenančio piliakalnio. Jo viršuje stovėjo kryžius. Girdėjome senų žmonių iš lūpų į lūpas perduodamą pasakojimą, kad čia kažkada nugrimzdo bažnyčia ir dabar per pakylėjimą (Mišių metu) gerai įsiklausius iš po žemių sklinda bažnyčios varpų skambesys.

O kaimo keliu, dabar jau asfaltuotu, eina, sunkokai žingsnius skaičiuodamas, seniausias jo gyventojas Paula. Taip visi jį vadindavo, taip šaukia ir dabar. Gal būtų Povilas, gal kitaip, bet tai pats linksmiausias kaimo žmogus. Kažkada gyveno nuosavoj sodyboj už upės, bet, matyt, pabodo, dabar rytą ir vakarą sutinka namelyje, pavadintume ant vištos kojelių: mažyčiame, bet užtat kartu su kaimu, kartu su visais. Neaišku tik, ar geriau? Gal geriau, nes saugiau: ten už upės užpultas galėtum rėkti ir nieko neprisišaukti, o čia vis balsą kas nors išgirstų. O buvo laikai, kai nieko bijoti nereikėjo, tačiau jie praėjo. Eina žmogus ir pasąmonėje praslenka tiek pragyventų metų, mėnesių, valandų. Prisimena, kad gimęs yra dar XX a. pradžioje, prisimena vadinamuosius partizanus (kaime juos vadino banditais, nes, anot a. a. Prano Dešuko, jie grobdavo maistą, drabužius, gyvulius, o jei sužinodavo, kas turi auksinių pinigų, atimdavo ir užmušdavo) ir jų žvėriškumus: antai nuogą miške vasaros metu Alfonsą Bukelį pririšo prie medžio ir leido iki mirties sukapoti uodams, antai Viktorą Kairį, žiauriai kankintą (išsuktos rankos, kūnas suveržtas spygliuota viela), gyvą užkasė po žeme, ir apie kolūkius prisimena, ir sunkiai uždirbamus dirsėtus darbadienius, ir… visko suminėti negali.

Vėlgi, B. Kviklys „Mūsų Lietuvos“ 712 p. rašo, kad adutiškiečiai (o ir svylioniškiai – aut. past.) kalba savotiškadzūkųrytiečių tarme.“ Dėkodami jie sako „Dziekui“, linkėdami geros nakties: „geros nakcies“, Dievą vadina „Dzievu“, o tinginį – „cinginiu“. Aišku, kaip ir dera, nes kraštas daug metų buvo okupuotas lenkų, labai daug svetimybių, t. y. slaviškojo užkrato.

Prikelkime vieną iš mirštančiųjų Rytų Lietuvos kaimų iš užmaršties. Tai dar galima padaryti. Reikia tik mūsų visų svylioniškių (gyvenančių kaime ir išblaškytų arba išsiblaškiusių svetur savo ar ne savo valia) noro.

Skambinkit tel. 8 68 34 23 36 arba rašykit el. paštu vejask45@gmail.com. Argi mes nenorime savo kaimo istorijos?!

„Švenčionių kraštas“, 2013 05 08, nr. 32 (1275)

*******************************************

Svylionių stebuklas

Kiek kartų būta savo gimtajame kaime Svylionyse, kiek kartų apie jį rašyta ir kiek kartų dėkota tiems kaimo žmonėms, kurie palankiai atsiliepė apie straipsnį „Svylionys – mano ir mūsų vaikystės kaimas“. Taigi, kiek kartų matyti žmonės ir neužkliūta už gamtos: stebuklingų žemės lopinėlių, Dievo padovanotų jį mylintiems šio kaimo žmonėms…

Važiuojantį iš Švenčionių, prieš Adutiškį, šį arti Baltarusijos prigludusį miestelį, rodyklės užrašas „GILŪTOS“ kvies pasukti kairėn. Ketvirtame šio žvyruoto kelio (pradžia asfaltuota: suprask, ir toliau asfaltu riedėsi!) kilometre kelio rodyklė sako – „SVYLIONYS“. Kyli į kalnelį ir pirmas namas dešinėje – buv. Genovaitės ir Tado Mažeikų, dabar Genutės Butėnienės ir jos seserų sodyba – pasipuošęs liepa, tačiau nepaprasta, o penkiolikos kamienų (palyginimui: Akmenės rajono Papilės miestelyje sveikatos kupinais žiedais pražysta tik 13-kos kamienų liepa), susipynusių į vienovę ir gyvenančių joje po vienu stogu – dangumi – liepa. Užsuki į sodybą ir gali grožėtis šiuo gamtos stebuklu. Nieks nematavo jos aukščio, bet, manoma, apie 20 metrų siektų. Niekas tikslaus jos amžiaus nežino, bet dar 500 metų (mokslininkų skaičiavimu, jų amžius – 600 metų) džiugins akį ir malonins širdį. O jei susirgsi – viršutinių kvėpavimo takų ligomis, bronchitu, gripu, gleivinės uždegimu, angina, stomatitu – gelbės savo iš žiedų pagaminta arbata. Kosėsi sausai ar karščiuosi: vėlgi arbata padės, kankins nemiga – į pagalbą atskubės liepų žiedai. Pirtyje vanosies liepų vanta – peršalimą išvarysi, galvos skausmą numalšinsi ir odą paskaistinsi. Kita vertus, liepos kalba: kalba bičių dūzgesiu ir medaus aromatu.

Pavasarį, linkėdama laimės visiems, prabyla ir šioje sodyboje auganti Penkiolikakamienė. Nori paklausyt jos kerinčio balso – užsuk geriausia rytais, kai jos skleidžiama energija švelniausia… Gal ir jos atsiradimo istoriją išgirsi: tik priglusk prie jos visu savo kūnu…

„Lietuvos aidas“, 2013 07 27, nr. 163, 164, 165 (11998, 1199, 12000)

Nuotraukose:

1. Rodyklė dar kviečia į tuštėjantį kaimą

2. Ne tik puošia, bet ir stebina savo 15-kos kamienų liepa

3. Jau niekada neatsivers šį namą šildžiusios durys

4. Ar sulauks šis takas žmogaus šilumos

Rytų Lietuva , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra