Švietimas Pietryčių Lietuvoje: valstybinė valdžia neįgali?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kritikuodamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmus, ne kartą pažymėjau, kad valstybinė valdžia mažai domisi Pietryčių Lietuvos klausimais, nuolaidžiauja čia įsigalėjusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vadovaujamoms savivaldybių taryboms, administracijai.
 
Dėl to, gavau nemažai priekaištų, pastabų, abejonių, kad valstybinė valdžia neturi jokių svertų paveikti tokias savivaldybes, nebent įvesti jų teritorijoje tiesioginį valdymą (tokia galimybė egzistuoja, bet tai atskira tema). Demokratinėje visuomenėje, o tokia, manau, esame, išties valstybinė valdžia tiesiogiai negali ir neturi veikti savivaldybių veiksmų, nes galioja daug tarptautinių teisės aktų, kuriais pabrėžiamas savivaldybių nepriklausomumas. Juk nieko nėra aiškiau, suprantamiau, paprasčiau ir greičiau kiekvienam sutvarkyti svarbius asmeninius, buitinius, kultūrinius, kitus reikalus savoje gyvenamoje vietovėje be jokių derinimų dar kažkur.
 
Kita vertus, galioja visuotinai pripažintas subsidiarumo principas, reiškiantis sprendimų kompetencijos perdavimą tai valdžiai, kuri yra arčiau žmonių, kuri atitinkamus klausimus gali išspręsti ar suteikti gyventojams paslaugas greičiau ir kokybiškiau. Tai savaime suprantama ir vargu ar diskutuotina. (Kitas klausimas – ar valstybinė valdžia stengiasi suteikti kuo daugiau kompetencijos savivaldybėms, ar perduodama joms funkcijas palydi jas atitinkamu finansiniu užtikrinimu. Čia vėlgi kita tema, kuri išties yra opi).
 
Tačiau platesnis valdžios galių perdavimas nereiškia, kad savivaldybės, net Pietryčių Lietuvoje, yra visagalės. Savivalda, nors žodžio šaknis ir panaši, nėra savivalė. Savivaldybei, kaip ir kitiems juridiniams asmenims, privalu laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, Vyriausybės nutarimų bei kitų teisinių aktų. Reiškia, valstybinės valdžios institucijos turi puikius svertus įpareigoti savivaldybes laikytis tinkamai parengtų teisinių nuostatų. Kitas klausimas – ar jos tinkamai tuo naudojasi, ar turi politinės valios tuos dokumentus parengti ir priimti.
 
Valstybės integralumo, pilietinės visuomenės kūrimosi bei piliečių lygybės visais aspektais skatinimas – vieni iš svarbiausių valstybinės valdžios uždavinių. Tai nėra paprastas klausimas, nes paliečia mūsų piliečių tautines ambicijas, tačiau užsimerkti ir galvoti, kad viskas savaime išsispręs, irgi negalima. Kalbant apie Pietryčių Lietuvos integraciją į Lietuvos gyvenimą, šia tema pirmą ir paskutinį kartą plačiau buvo kalbėta Mindaugo Stankevičiaus Vyriausybės parengtame dokumente. Nors aktualumas nė kiek nesumažėjęs, jokia kita vyriausybė, Seimas nesiėmė spręsti pribrendusių klausimų.
 
Kai nėra valstybės politikos, kiekvienas didesnio ar mažesnio rango pareigūnas, nesvarbu iš kokios valdžios institucijos bebūtų, perša tautinių problemų sprendimą pagal savo, o dar blogiau pagal LLRA arba artimų jai veikėjų, supratimą. Dažniausiai, dėl „šventos ramybės“, dėl poros galimų balsų Seime, dėl ilgesnio buvimo valdžioje, pataikavimo ir nuolaidžiavimo „strateginiam partneriui“ aukojami valstybės ir žmonių interesai. Jei turėtume valstybės politiką šiuo klausimu ir ja remiantis būtų rengiami atitinkami teisės aktai, atkristų daug bevaisių diskusijų ir įvairiausių kaltinimų.
 
Dar vienas pavyzdėlis. Ruošiamasi švietimo reformai, tad trumpai paliesiu šios temos aktualumą ir valstybinės valdžios vaidmenį taisant padėtį. Jei būtų rimtai galvojama apie Pietryčių Lietuvos integraciją į Lietuvos gyvenimą, jei būtų parengti, bent kaip kaimyninėse valstybėse, atitinkami švietimo teisiniai aktai, jau senokai neturėtume tokios situacijos švietimo sistemoje, kai iki šiol diskriminuojami vietiniai jaunuoliai, nustačius žemesnį valstybinės kalbos egzaminų lygį tautinių mažumų mokykloms.
 
Kyla klausimai. Ar pakanka tose mokyklose tinkamai parengtų ir gerai valstybine kalba kalbančių pedagogų, ar sudarytos jiems sąlygos gyventi ar pasiekti toliau nuo gyvenamosios vietos esančias mokymo įstaigas? Ar visada ir visur tėvai, norintys vaikus ugdyti ir mokyti valstybine kalba, turi tokią galimybę? Gerai, kad pagaliau ruošiamasi taisyti Švietimo įstatymą. Nepriklausomai nuo atskirų pareiškimų, daugelis tėvų supranta ir nori vaikams gerovės savo valstybėje. Jei bus priimtas įstatymas, koks buvo sumanytas, nemažai klausimų išsispręs. Tai ir bus valstybinės valdžios svertas paveikti savivaldybės veiksmus švietimo srityje taip, kaip reikia valstybei, jos piliečiams, o ne siauriems regioninės partijos veikėjų norams ir tikslams.
 
Jei sutinkame, kad valstybinė valdžia vis dėlto turi galias, svertus, finansus ir per juos įtaką savivaldybėms, bet to nedaro, peršasi išvada, kad neužtenka politinės valios būtiniems sprendimams priimti. Dėl kai kurių parengto Švietimo įstatymo straipsnių aršaus LLRA veikėjų priešinimosi (jiems buvimo valdžioje, o ne jaunuolių interesai rūpi), keliamų nepagrįstų, net melagingų kaltinimų, siekimas paveikti Lenkijos politikus daryti spaudimą, gali paveikti atskirų Seimo narių apsisprendimą. Tokia abejonė kyla prisiminus atskirų Lietuvos aukštų pareigūnų pasisakymus dėl pavardžių rašymo pasuose (paneigiant net Konstitucinio Teismo išaiškinimą), panagrinėjus balsavimų šia tema Seime išklotinę, kuri parodo ir kai kurių Seimo narių abejingumą ir, sakyčiau, duotos priesaikos laužymą.
 
Priimti tinkamą įstatymą dar pusė kelio. Svarbu sekti kaip jis vykdomas. Turime Vyriausybės atstovus, kontroliuojančius savivaldybių veiksmus dėl teisinių aktų laikymosi, o jų sprendimus ignoruojant, savivaldybes paklusti priverčia teismai. Toks kelias normalus teisinėje valstybėje.
 
Tačiau visai naujas pavyzdys rodo, kad ir čia ne viskas tvarkoje. Štai vykstant teismo procesams dėl visuomenėje plačiai išgarsinto Veriškių pradinės mokyklos reorganizavimo, kai laukdama teismo sprendimo šio klausimo svarstymą atidėjo net Vilniaus rajono savivaldybės taryba. Šios savivaldybės administracija, ignoruodama 200 vietos gyventojų prašymus nevykdyti planuotos reorganizacijos, nesivaržydama įgyvendina savo planus, verčia mokyklos direktorę atsisakyti pareigų, perduoti vadovavimą paskirtoms mokymo įstaigoms. Ir tai daro prieš pat mokslo metų atidarymo iškilmes.
 
Paliečiau tik vieną, labai siaurą švietimo aspektą. Kai kalbame apie valstybinę politiką Pietryčių Lietuvos atžvilgiu, turime galvoti plačiau. Tai tema, apimantį daugelį svarbių gyvenimo sričių.
 
www.delfi.lt
 
Nuotraukoje: G. Paviržis

Voruta. – 2010, rug. 4, nr. 17 (707), p. 1, 8.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra