Švietimas pietryčių Lietuvoje ir Lietuvos etninėse žemėse 1941-1944 m.

Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kiekvienas žmogus su didžiausia meile ir ilgesiu prisimena savo vaikystės, jaunystės nerūpestingas, o gal ir sunkias, bet vis tiek laimingas, tėvų ir artimųjų rūpesčiu apgaubtas dienas, vietoves. Dar kartą norėtųsi priminti skaitytojams kai kurių įžymių žmonių pasisakymus apie gimtinę, artimus žmones ir išgyvenimus, kurie lydi žmogų per visą gyvenimą, suteikdami jam jėgų, gerumo ir meilės.
B.Saplys (emigravęs iš Lietuvos į Kanadą 1944 m.): „Nepaprasta ramybė susėdusių už šventinio stalo, širdžių artumas… Visą tai nešuosi su savimi, kaip brangiausią Dievo dovaną, kaip šviesą ir laimę.“ O ką rašo apie Tėvynę pasaulio lietuvių dvasios ganytojas vyskupas Paulius A.Baltakis OFM: „… o mintys vis lėkdavo, skrisdavo į Lietuvą. Dieve Tu mano, kaip ilgėjomės jos! O koks neapsakomas ilgesys…” Lietuvos poetas J.Šiaučiulis, atsidūręs toli nuo Tėvynės Lietuvos, rašė: „Aš norėčiau, kad mano karsto lentą gimtosios žemės trupinėlis pridengtų.“ Didysis mūsų šviesuolis dvasininkas poetas Maironis rašė: „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, kame nuo amžių tėvai gyveno.“
Sustojęs laikas ties vaikystės taku…
Vokiečių okupacijos metais (1941-1944 m.) pietrytinė Lietuvos dalis į pietus ir pietryčius nuo Ūlos upės buvo priskirta ne Lietuvai, o Rytprūsiams, todėl čia lietuviškų mokyklų nebuvo. Vis tik atsirado lietuvių patriotų, kurie pasirūpino ir šio krašto lietuvių vaikais. Tai buvo II pasaulinio karo metais. Praleisti mokslai dažnai baigdavosi tuo, kad vaikai mokslą nutraukdavo visam laikui. Pagrindiniai mokyklų organizatoriai šiame pietrytiniame Lietuvos krašte, taip pat ir Lietuvos etninėse žemėse iki pat Gardino ir netgi Balstogės miesto buvo Antanas Jezukaitis (1910-1972 m.) ir Viktoras Kurgonas (1910-1990 m.). Antanas Jezukaitis – švietimo inspektorius, kilęs iš Marcinkonių. Viktoras Kurgonas – kunigas, kilęs ir Kaišiadorių rajono, Žaslių gyvenvietės. Šių mokyklų finansavimas vyko iš Lietuvos biudžeto. A.Jezukaičio pastangomis suorganizuota apie 26 pradinės mokyklos su 1500 mokinių ir 33 mokytojais. Marcinkonyse veikė progimnazija, kuriai vadovavo mokytojas Petras Serenčikas. Vokiečių okupacijos laikotarpiu nuo 1941 m. iki 1944 m. atsirado šiokios tokios palankesnės galimybės lietuviškai veiklai ir Lietuvos pietrytinėse etninėse žemėse. Tik praūžus frontui, karštą vasaros dieną, apie liepos mėnesį labai išvargęs pėsčias iš Vilniaus net iki Gardino (gyvenome Gardino priemiestyje) atėjo Viktoras Kurgonas. Mūsų sodyboje jis apsistojo ilgesniam laikui. Kas dieną eidavo į miestą su mano broliu Juozu, ieškodami lietuvių tautybės gyventojų. Labai greitai, maždaug 1941 m. vasaros pabaigoje Gardine atsirado lietuvių savisaugos būriai. Tai buvo kariai su lietuviška uniforma. Jiems vadovavo labai gražus karininkas kapitonas, vėliau majoras Albinas Levickas. Savo išvaizda ir gražia laikysena jis priminė Rusijos carą Petrą I-ąjį. V.Kurgonas, įsteigęs Gardine Lietuvių tautinį komitetą, artimai bendradarbiavo su A.Levicku. Abu laisvai kalbėjo vokiškai, todėl nesunkiai rasdavo dialogą su vokiečių administracija. Jie įsteigė Gardine Lietuvių tautinį komitetą, šelpė badaujančius lietuvius. Gardine lietuvių religiniams reikalams buvo paskirta Vytauto Didžiojo bažnyčia ir joje laikomos lietuviškos pamaldos. Šią bažnyčią komunistai susprogdino, nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Tačiau 1943 m. vasarą lietuvių savisaugos būrys, vadovaujamas majoro A.Levicko, perkeliamas į Lydą. Gardino lietuvių tautiniam komitetui lietuviai kariai palieka visas savo iki šiol užimtas patalpas su inventoriumi (stalus, kėdes, lovas, patalynę, indus, maisto atsargas ir t.t.).
Tuo pagrindu V.Kurgonas 1943 m. rudenį organizuoja lietuvišką progimnaziją, suveždamas iš aplinkinių gyvenviečių vaikus – mokinius. Iš viso apie 120 mokinių. Visi jie buvo apgyvendinti, pamaitinti. Mokytojais dirbo Julė Trainavičiūtė, kilusi iš Ašasnikų kaimo, Marcinkonių valsčiaus ir Agnė Lukšytė, kilusi iš Panevėžio. Antanas Suraučius, kilęs iš Švendubrės prie Druskininkų, niekada mokytoju nedirbo ir lietuviškų mokyklų pietryčių Lietuvoje neorganizavo.
1942 m. vasarą Lydoje buvo įsteigtas Lietuvių tautinis komitetas, kurio pirmininku tapo Viktoras Vilčinskas. Komitetas organizavo lietuvių surašymą, lietuviškus vakarus – eglutes ir t.t. Iki jo įkūrimo mokyklos jau veikė.
1944 m. sausio 16-18 dienomis. Gardine buvo sušaukta lietuvių mokytojų konferencija lietuviškojo švietimo gairėms nustatyti, suprojektuoti specialūs kursai lietuvių mokytojams, bet artėjanti sovietų okupacija to sumanymo įvykdyti neleido.

 

Sena Voruta

---

---