Švietimas Dieveniškių apylinkėse 1941 – 1944 m.

Autorius: Data: 2013-08-14, 09:57 Spausdinti

Stanislovas Buchaveckas

1941 – 1944 m. – vokiečių okupacijos laikotarpio – Lietuvos švietimo istorija dar tebelaukia tyrinėtojų dėmesio. Lietuvių tarybinė istoriografija pasitenkindavo trafaretiniais vertinimais ir apibūdindavo šį laikotarpį kaip „tamsų“, tam pasitelkdavo parankius faktus. Iš tikrųjų, po 1940 -1944 m. mokytojų trėmimais paženklintos sovietizacijos sekę 1941 – 1944 metai – reikšmingas Lietuvos mokyklos istorijos puslapis sudėtingomis karo sąlygomis.

Dar sudėtingesnė švietimo padėtis buvo daugelyje Rytų Lietuvos, kurį po 1920 m. pilsudskinės Lenkijos agresijos atplėšiama nuo Lietuvos Respublikos ir įgyja Vilniaus krašto pavadinimą, valsčių. Ne išimtis ir Dieveniškių apylinkės. Jų švietimo 1941 – 1944 m., kaip ir viso Vilniaus krašto, negalima nagrinėti bent trumpai nepalietus svarbiausių švietimo istorijos įvykių ankstesniais dešimtmečiais. Lietuvos Respublikoje išlikusiose lietuviškose žemėse tarpukario metais švietimas smarkiai pažengė į priekį, priartėjo prie Vakarų Europos lygio. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje, kurios tik dalis buvo grąžinta Lietuvos Respublikai 1939 m., gilesnės švietimo tradicijos nesusiformavo. Tai ypač akivaizdu buvo kaimo vietovėse. Socialinis – ekonominis ir kultūrinis atsilikimas buvo sąlygotas tiek žemesnio išsivystymo lygio carizmo valdymo pabaigoje, tiek Lenkijos valdančiųjų sluoksnių politikos. Užgrobtos lietuviškos žemės, pavadintos Vilniaus kraštu, tapo tarsi Lenkijos užkampiu, kurio, atrodo, lenkų politikai nesitikėjo ilgai išlaikyti savo valdžioje. Tuo galima paaiškinti ekonominę politiką, kuri neskatino Vilniaus krašto pramonės ir žemės ūkio vystymo, bet atvirkščiai (priimti diskriminaciniai potvarkiai transportuojant žaliavas ir gaminius). Atsilikusiame Vilniaus krašte padėtį sunkino ir ne lenkų tautybės gyventojų tautinė priespauda. Ji ypač skaudžiai palietė lietuvius ir baltarusius (gudus), o taip pat šių dviejų tautų kalbų ir kultūrų pagrindu susiformavusią gyventojų grupę, dėl kurios tautinės savimonės, etninės priklausomybės ir išskirtinių bruožų kalbininkai, istorikai ir kiti tyrinėtojai dar tebediskutuoja. Grubus lenkinimas, sustiprėjęs 4-ojo dešimtmečio pradžioje, neleido tautiniams, kalbiniams ir tarminiams santykiams vystytis natūraliai, turėjo neigiamų pasekmių švietimui.

1920 – 1939 m. lenkų administracija ne tik nesteigė valstybinių mokyklų vaikų gimtąja kalba (tokiomis mokyklomis negalima laikyti oficialios statistikos pateiktų mokyklų, kuriose lietuvių kalba buvo dėstoma tik pirmajame skyriuje), bet ir visaip trukdė privačių lietuviškų ir baltarusiškų (gudų) mokyklų veiklą. Beveik visos tokios mokyklos buvo uždarytos 4-ojo dešimtmečio viduryje1. Lietuvių vaikai Dieveniškių valsčiuje turėjo eiti į lenkiškas mokyklas, kurių dėstymo lygis ir skaičius buvo nepakankamas. Tad lietuviškai skaityti ir rašyti buvo mokomasi slapta, buvo nemažai savamokslių. Neraštingumas tebeturėjo gilias šaknis. Pavyzdžiui, 1942 m. Šiurkščių kaime ir vienkiemyje 23 šeimose buvo 34 žmonės, gimę 1908 – 1930 m. iš jų pradžios mokyklas buvo baigę 8 žmonės, lankę mokyklą – 9, savarankiškai išmokę rašyti ir skaityti – 2, tik skaityti mokėjo – 1, beraščių – 142.

Šiurkščių vietovėje dalis gyventojų save laikė lietuviais, dalis – lenkais arba baltarusiais (gudais). Buvo ir mišrių šeimų, kuriose vienas sutuoktinis save laikė lietuviu, kitas – lenku ar baltarusiu (gudu). Pagaliau dalis nemokėjo kalbėti lietuviškai, bet užsirašė lietuviais, nes lietuviškai dar mokėjo jų tėvai ar seneliai. Šiurkščių kaimas – savotiškas Dieveniškių apylinkių ar netgi visos Rytų Lietuvos slavėjimo XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmaisiais keturiais dešimtmečiais veidrodis.

Taigi, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Dieveniškių valsčiuje, kaip ir daugelyje Vilniaus krašto vietovių, susidarė tam tikras švietimo ir raštingumo vakuumas. Jį dar pagilino Antrasis pasaulinis karas, sujaukęs Dieveniškių apylinkių mokyklų darbą.

1939 m. Sovietų Sąjungai, fašistinės Vokietijos sąjungininkei užėmus Vilniaus kraštą, dalis jo buvo grąžinta Lietuvai. Lietuviškas Dieveniškių valsčius ir toliau liko svetimųjų valdžioje. Stalino rankos brūkštelėjimu Dieveniškės atsidūrė lietuviškų žemių sąskaita padidėjusioje Baltarusijos TSR. Lenkų mokytojus, kurių dalis buvo mobilizuoti į armiją, o vėliau atsidūrė belaisvių stovyklose, pradėta keisti baltarusių mokytojais. Lietuvių vaikai mokyklose taip pat pradėjo mokytis baltarusių kalba. Be to, dieveniškiečiai jau 1939 m. patyrė stalininių trėmimų ir NKVD terorą. Jis lydėjo ir po 1940 m. rugpjūčio mėnesio, kuomet Baltarusijos TSR dalį lietuviškų žemių „grąžino“ Lietuvai, kurioje jau taip pat buvo stalininis režimas. Tik švietimo srityje dar buvo atsiklausta dieveniškiečių nuomonės, bet tik dėl dėstomosios kalbos per pamokas.

1941 m. sausio 24 – 27 d. gyventojų pageidaujamos dėstomosios kalbos mokyklose tyrimas parodė Dieveniškių apylinkių neišblėsusį lietuviškumą. Aplankytose Stalgonių, Poškonių, Kaziulių, Maciučių, Pagaujėnų, Jurgelionių, Kalvių ir Milkūnų mokyklose tėvai prašė vaikus mokyti lietuvių kalba. Daulėnų pradžios mokykloje neprieštaravo, kad būtų palikta baltarusių kalba, bet norėjo antro mokytojo, mokančio lietuviškai. Pliustų (Gedūnų) mokykloje pageidavo, kad vaikai būtų mokomi lietuvių ir lenkų kalbomis. Dieveniškių miestelyje veikė dvi nepilnos vidurinės mokyklos. Pirmojoje visi tėvai pasisakė už lietuvių dėstomąją kalbą ir buvo nepatenkinti mokytojais, nemokančiais lietuviškai, antroje dėstomoji kalba buvo žydų3. Galima konstatuoti, jog ši apklausa buvo labai pavėluota. Mokslo metai jau buvo įpusėję, tad ir 1940 – 1941 m. daugeliui Dieveniškių apylinkių lietuvių vaikų per pamokas su mokytojais teko kalbėti baltarusiškai.

Įdomu, kad lenkų kalbos šalininkai bolševikų valdžiai (kompartijai) įrodinėjo, kad „vaikai greičiau įsisąmonins komunistinį auklėjimą tuomet, kai mokyklose viskas bus dėstoma lenkų kalba“4. Tėvams slapta buvo teigiama jog „tik lenkas esąs katalikas, visi kiti – pagonys, bolševikai ir t.t.“5. Baltarusių kalbos šalininkai šalia minėto pirmojo argumento dar pridurdavo, jog „gudas nėra ponas“, todėl bolševikinėje santvarkoje naudingiausia pasisakyti „paprastu gudu“6.

Dar vienas nuostolis Dieveniškių apylinkių mokyklinio amžiaus vaikams buvo 1941 – 1942  mokslo metai. Prasidėjus SSSR -Vokietijos karui, vėl keitėsi mokytojai. Mokyklos teveikė vos keletą mėnesių, o kai kuriose jų mokslas taip ir neprasidėjo, nes nebuvo mokytojų. Dirbantys mokytojai buvo perkrauti darbu. Daug vaikų tais metais neturėjo galimybių mokytis dėl suirutės švietimo srityje Dieveniškių ir Šalčininkų vaslsčiuose.

Hitlerinės okupacijos, pakeitusios stalininę okupaciją, pradžioje labiausiai buvo paliestos Dieveniškių miestelio mokyklos. Abiejose mokyklose iki karo dirbo 16 pedagogų, iš jų aštuoni buvo žydų tautybės. Visi jie, okupantams vokiečiams reikalaujant, buvo atleisti iš darbo, iš likusių aštuonių mokytojų (rusų tautybės – 2, lenkų – 3, baltarusių – 1, lietuvių – 2) teliko neilgam laikui tik J. Vaitkūnas7.

Buvo uždaryta mokykla žydų dėstomąja kalba. Moksleiviai kartu su kitais Dieveniškių žydais, sudariusiais maždaug 70 proc. miestelio gyventojų8, netrukus buvo išžudyti Varenavo (dabar Baltarusijos TSR) apylinkėse. Tik nedaugelis miestelio žydų išsigelbėjo slapstydamiesi aplinkiniuose kaimuose pas gyventojus. Dalis pasislėpusių žydų vėliau laikėsi prie sovietinių partizanų būrių. Nemažai besislapsčiusių žydų surado ir nužudė vokiečiai ir Armijos Krajovos būriai.

Kaimuose pradžios mokyklose mokytojų buvo kiek daugiau, bet ir čia jų trūko. Trylikoje mokyklų Vokietijos – TSRS karo išvakarėse dirbo 24 pedagogai. Jų tarpe buvo 12 lietuvių, po 4 baltarusius (gudus) ir lenkus, vienas rusas ir trys žydų tautybės mokytojai9. Žydai netrukus buvo nušalinti nuo pareigų, trys baltarusiai pabėgo su Raudonąja armija10. Daugelis kitų pasitraukė į kitas vietoves ir nebegrįžo į mokyklas Dieveniškių valsčiuje. Ne vieno iš trijų buvusių mokytojų neliko didelėje Poškonių pradžios mokykloje. Be mokytojų liko mokyklos Pliustuose, Stalgonyse, Milkūnuose, Jurgelionyse. Po vieną mokyklą iš dviejų teliko Maciučiuose, Katkuškėse, Pagaujėnuose, Daulėnuose, Kaziuliuose, Kalviuose, Liudvinave. Pasiliko mokytojas nedidelėje Šarkaičių pradžios mokykloje.

Nepavyko aptikti duomenų, ar kas iš mokytojų buvo ištremtas. Galima manyti, jog kai kurie mokytojai bendradarbiavo su stalininiu NKVD. Tikriausiai per juos ir nukentėjo Jurgelionių pradžios mokyklos vedėjas Jonas Zabielskas. Už jį pareiškimą dėl pareigų atsisakymo 1941 m. parašė brolis, nes „dėl karo ir bolševikų teroro susidėjusių aplinkybių jis (J. Zabielskas – S.B.) toliau negalės toje mokykloje mokytojauti ir netgi negali pats apie tai šiuo metu pranešti“11. Tos pačios mokyklos mokytoja baltarusė (gudė) Halina Chmieliauskaitė (turbūt Chmielevskaja) pasitraukė su Raudonąja armija12. Daugiau mokytojų, nukentėjusių nuo NKVD, pakliuvusių į kalėjimą, nepavyko nustatyti, bet jų galėjo būti. Mat dar keli Dieveniškių apylinkių mokytojai liepos mėnesį buvo įtraukti į kategoriją „nėra žinių“, o vėliau neparašė pareigų atsisakymo pareiškimų, nepavyko rasti ir jų atleidimo įsakymų.

Iškart būtina pridurti, jog Dieveniškių ir Šalčininkų valsčių administracinė priklausomybė vokiečių okupacijos pradžioje net kelis kartus keitėsi. 1941 m. vasarą, kuomet hitlerininkai sudarė Ostlandą (Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir Estijos teritorija ar jos dalys), Lietuva tapo šio „Rytų krašto“ (vok. „Ostland“) administraciniu vienetu – Lietuvos generaline sritimi. Ji dar buvo padalinta į apygardas. Tačiau Lietuvos laikinoji vyriausybė, ją likvidavus, lietuvių savivaldos įstaigos savo darbe daugiau rėmėsi apskritimis, kurios buvo mažesnės už apygardas.

Dieveniškių ir Šalčininkų valsčiai Vilniaus apskrityje ir Lietuvos generalinės srities civilvervaltungo (vokiečių okupacinės civilinės administracijos – S. B.) žinioje išbuvo iki 1941 m. spalio 1 d. Nuo tada abu valsčiai buvo atskirti nuo Lietuvos, kurį laiką tapo Baltarusijos (Gudijos) generalinės srities dalimi. 1942 m. sausio 15 d. šie valsčiai vėl buvo prijungti prie Vilniaus apskrities. 1942 m. balandžio 1 d., kuomet prie Lietuvos generalinės srities buvo prijungtos Ašmenos ir Svyrių apskritys ir dar keli valsčiai bei vietovės, Dieveniškių ir Šalčininkų valsčiai priskiriami prie naujai sudarytos Eišiškių apskrities. Eišiškių apskrityje, kuriai priklausė ir Benekainių valsčius (jo teritorija dabar Baltarusijos SSR), Dieveniškių valsčius išbuvo iki pat vokiečių kariuomenės pasitraukimo 1944 m. Dieveniškių valsčius 1942 – 1944 m. užėmė didesnį plotą, negu dabartinis Dieveniškių „iškyšulys“. Dieveniškių valsčiui priklausė dabartinės Baltarusijos SSR esančios Konvališkų (Kauleliškių), Bilių, Dižiųjų Liepių, Utkonių gyvenvietės, kuriose veikė pradžios mokyklos, su aplinkiniais kaimais. 1944 m. vasarą šios vietovės, grįžus Sovietų armijai, vėl atsidūrė Baltarusijos SSR.

Lietuvos laikinoji vyriausybė, veikusi iki 1941 m. rugpjūčio 5 d., o paskui Lietuvos generalinės srities švietimo vadyba (ministerija) skyrė didelį dėmesį Lietuvos jaunuomenės ir suaugusiųjų mokymui, mokyklų tinklo plėtimui. Tai karo ir okupacijos sąlygomis buvo sunku daryti, bet pavyko, ypač pirmojoje hitlerinio režimo laikotarpio pusėje. Šias pastangas neabejotinai galima vadinti rezistencinio sąjūdžio, nukreipto prieš vokiečių okupantų siekius užgrobtame krašte, svarbia dalimi.

Švietimo vadybos ir Vilniaus apskrities pradžios mokyklų inspekcijos pareigūnams daug rūpesčių sudarė Dieveniškių valsčius. Į jį nenoriai kėlėsi mokytojai iš kitų Lietuvos apskričių. Kai kurie atvykdavo neilgam arba tiesiog atsisakydavo paskyrimo. Štai A. Bukauskas nuo 1941 m. liepos 1 d. buvo paskirtas Katkuškių pradžios mokyklos vedėju13, o rugsėjo 1 d. jo prašymu nukeltas į Vilkaviškio apskritį14. Paskirti mokytojai neatvyko ir buvo atleisti nuo paskyrimo dienos Poškonių, Kaziulių, Daulėnų, Dieveniškių pradžios mokyklose15. Dieveniškių valsčiuje, tarp dirbti atsisakiusių mokytojų – trys iš keturių paskirtų Vilniaus pedagoginio instituto auklėtinių16. Iš jų tik A. Zackevičiutė pradėjo dirbti Poškonių pradžios mokykloje.

Atsirado ir daugiau jaunų patriotų, nepabūgusių sunkaus mokytojo darbo karo metų sąlygomis istorinių audrų nualintame valsčiuje. 1941 m. rugsėjo mėnesį Dieveniškių mokykloje pradėjo dirbti Julius Kakarieka, ką tik baigęs gimnaziją. Tik po šešių gimnazijos klasių moksleivis Vytautas Čėsna tapo mokytoju Poškonių pradžios mokykloje. Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakulteto studentė Felicija Genejūtė tapo vedėja Stalgonių mokykloje17.

Į valsčių taip pat atsikėlė keli patyrę mokytojai. Iš Šalčininkėlių atvyko Pranas Barcys, prieškario „Ryto“ draugijos skaityklų ir slaptų lietuviškų mokyklų mokytojas. Jis tapo vedėju Dieveniškių pradžios mokykloje18.

Dieveniškių pradžios mokykla veikė vietoje 1940 – 1941 mokslo metais buvusios nepilnos vidurinės mokyklos, kuriai nenusileido ir moksleivių skaičiumi. Visame miestelyje moksleivių skaičius sumažėjo maždaug tris kartus, nes nebeliko antrosios nepilnos vidurinės mokyklos kurioje buvo dėstoma žydų kalba. Tik dėl vokiečių įvykdyto žydų genocido ir žudynių sumažėjo moksleivių ir visame valsčiuje. Mokytojų skaičius buvo taip pat mažesnis. Kai kuriose didesnėse kaimo mokyklose trūko antrojo mokytojo. Mažiau negu reikėjo buvo pedagogų ir didelėse Dieveniškių ir Poškonių mokyklose. Tai atsitiko todėl, kad keli mokytojai atsisakė savo pareigų jau įpusėjus rugsėjo mėnesiui. Visgi, nepaisant masinio Lietuvos mokytojų trėmimo Vokietijos – SSSR karo išvakarėse ir karo sąlygų, visoms valsčiaus pradžios mokykloms, veikusioms iki 1941 m. vasaros, pavyko pavyko rasti bent po vieną mokytoją.

Prieš mokslų metų pradžią vietos gyventojus ir savivaldos pareigūnus buvo mėginama paveikti dėl dėstomosios kalbos mokyklose. Lenkų kalbos šalininkai stengdamiesi bent dalinai sugrąžinti iki 1939 m. turėtas pozicijas, gąsdino sąjungininkės Anglijos laimėjimais prieš Vokietiją ir Lenkijos „Mocarstvos“ atkūrimu Vilniaus krašte. Baltarusių (gudų) kalbos aktyvūs šalininkai kaip rašoma Vilniaus apskrities švietimo vyr. inspektoriaus M. Židonio rašte, „susibankrutiję dėl bolševikinės veiklos ir negalėdami žmonėse pasirodyti su savo „paprastų“ žmonių teorija, reikalauja ištisas apylinkes paskelbti gudiškomis“19. Tuomet jie, baltarusių (gudų) kalbos platintojai, „kovos su lietuviams priešiškomis lenkiškumo tendencijomis“20. Visos pastangos toliau slavinti lietuvius, išlaikiusius gimtąją kalbą ar jau gerokai nutautusius, buvo bevaisės nes „vietos gyventojai šių intrigų atžvilgiu laikosi abejingai ir patenkinti lietuviškomis mokyklomis“21. Švietimo vadybos pareigūnai ir mokytojai moksleiviams, blogai kalbantiems lietuviškai, per pamokas leido atsakinėti ta kalba kuria jie kalbėjo namuose. Nutautėjusių ar mišrių šeimų vaikai greitai išmokdavo lietuvių  kalbą. Tai sąlygojo tiek tolerancija kitakalbių vaikų atžvilgiu mokykloje, tiek jų tėvų lietuviška kilmė, nes seniausi gyventojai net labai nutautintose vietovėse dar mokėjo lietuviškai22.

Deja, Lietuvos švietimo vadybos ir valsčiaus gerus norus užpildyti pradžios mokslo spragas Dieveniškių valsčiuje 1941 m. rudenį nubraukė okupacinės valdžios potvarkis atskirti šį valsčių nuo Lietuvos. Po to nuo 1941 m. spalio 1 d. dvylika mokytojų iš Dieveniškių valsčiaus mokyklų buvo perkelti į kitas Lietuvos generalinės srities pradžios mokyklas, kuriose labai trūko pedagogų, daugiausia į Vilniaus apskritį23. Dar keli mokytojai patys atsisakė mokytojo darbo Baltarusijos (Gudijos) generalinei sričiai priskirtame valsčiuje. Mokyklose liko nedidelė dalis mokytojų, daugiausia tų, kurie čia jau dirbo 1940 – 1941 mokslo metais. Kiek jų buvo ir kiek ilgai jie dirbo Dieveniškių valsčiuje, neaišku, nes 1942 m. Švietimo vadybos raštuose pavyko aptikti tik iš Jurgelionių mokyklos į Pagaujėnų mokyklą perėjusį Jaroslavą Lapkauską24.

1941 m. rudenį kai kuriose valsčiaus pradžios mokyklose pamokos taip ir neprasidėjo, jeigu jose mokslo metų pradžia buvo numatyta spalio mėnesį. Baltarusijos generalinės srities, kurioje švietimo sistema atsidūrė labai sunkioje būklėje, savivaldos įstaigos per trumpą laiką, mokslo metams prasidėjus, mažai ką galėjo padaryti organizuojant pradžios mokslą baltarusių kalba galėjo prasidėti tik ten, kur atsirasdavo iniciatorių. Didžioji mokyklų dalis neveikė arba jas vaikai telankė savaitę kitą. Pagaliau prie netikėtos permainos priprasti reikėjo ir moksleivių tėvams. Tad ir veikiančias mokyklas lankė mažiau vaikų.

1942 m. sausio 15 d. Dieveniškių valsčiui vėl tapus Vilniaus apskrities dalimi, skubiai buvo siunčiami mokytojai į „apmirusias“ mokyklas . Nuo vasario 1 d. Vilniaus apskrities Dainavos pradžios mokyklos vedėjas Stasys Savickas buvo laikinai paskirtas Dieveniškių mokyklos vedėju. Nuo vasario 11 d. Poškonių mokyklos vedėju laikinai tapo Vilniaus universiteto teisės fakulteto hospitantas Feliksas Butkevičius25. Šios mokyklos buvo svarbiausios, turėjo savo pastatus ir jas galėjo lankyti vaikai iš neveikiančių apylinkių mokyklų. Todėl ir susirūpinta Dieveniškių ir Poškonių mokyklomis buvo pirmiausia. Kita vertus, šie mokytojų paskyrimai rodo, kad dėl vokiečių okupacinės administracijos savivalės didesnė mokyklinio amžiaus vaikų dalis 1941 – 1942 mokslo metais Dieveniškių valsčiuje mokyklų nelankė arba dėl didelių atstumų iki veikiančių mokyklų tesimokė vos keletą savaičių.

Kad Dieveniškių valsčiuje 1941 m. spalio – 1942 m. sausio mėnesiais buvo „apmiręs“ ne tik mokyklų darbas, rodo ir 1942 m. sausio 22 d. Lietuvos generalinio tarėjo vidaus reikalams raštas švietimo generaliniam tarėjui Pr. Germantui. Rašoma, jog „perimant valsčius (Dieveniškių ir Šalčininkų – S.B.) iš Lydos apygardos, valsčiuose nerasta jokių dokumentų ir žinių apie valsčius. Šiuo metu organizuojamos vietos savivaldybės ir policija“26.

1942 m. pavasarį laikinam darbui Dieveniškių valsčiuje galėjo būti pasiųsta ir daugiau mokytojų, bet apie juos duomenų nerasta. Nuolatiniam darbui nuo 1942 m. balandžio 16 d. į Dieveniškių mokyklą vedėjauti atvyko Sužionių (Vilniaus apsk.) mokyklos pedagogas Aleksandras Adamonis, o mokytoju – Petras Juška, baigęs Panevėžio amatų mokyklą. Nuo gegužės 1 d. vedėju Poškonių mokyklose tapo Bronius Pošius, atsikėlęs iš Eitminiškių pradžios mokyklos27. Į Stalgonių mokyklą nuo gegužės 20 d. dirbti vedėju persikėlė Petras Valeika28.

1942 m. gegužės 27 d. Lietuvos generalinėje srityje vyko gyventojų surašymas. Jo rezultatai Dieveniškių valsčiuje reikšmingi ir padėčiai mokyklose suprasti. Tuomet valsčiuje gyveno 12 279 žmonės. Iš jų 6126 užsirašė lietuviais, 3629 – lenkais, 2330 – baltarusiais (gudais) procentais atitinkamai 49,89%, 30,07%, 18,98%)29 Dabartiniame Dieveniškių „pusiasalyje“ lietuviai save laikančių žmonių dalis procentais buvo gerokai didesnė negu 50, nes valsčiaus teritorija 1942 m. pavasarį buvo padidinta suslavėjusių vietovių sąskaita. Šiose vietovėse buvo arti 2500 gyventojų30, daugiausia save laikančių lenkais.

Dieveniškių valsčiaus mokyklos Eišiškių apskrities mokyklų inspekcijai buvo perduotos tik 1942 m. birželio 1 d., pasibaigus mokslo metams. Tuomet, laikinai dirbantiems mokytojams išvykus, valsčiaus mokyklose tebuvo likę penki mokytojai: A. Adamonis, P. Juška, B. Pošius, L. Krasauskas ir P. Valeika.

1942 m. vasarą ir rugsėjo mėnesį vėl buvo padėta daug pastangų aprūpinant Dieveniškių valsčiaus pradžios mokyklos pedagogais. Mokytojus reikėjo surasti ir valsčiaus Konvališkių (Kauleliškių), Bilių, Didžiųjų Liepių ir Utkonių mokykloms, kurias lankė vaikai iš labai nutautintų lietuviškų gyvenviečių.

Į padidėjusių valsčiaus mokyklas atvyko mokytojai iš kitų Rytų Lietuvos mokyklų. Į Dieveniškes persikėlė Gilviniškių mokyklos vedėjas Antanas Eidukonis31, Geišiškių – Antakalnio mokyklos vedėjas Juozas Tumelis – į Poškonis32. Taip pat buvo paskirta vienuolika Trakų, Marijampolės, Šiaulių ir Kauno mokytojų seminarijų absolventų, bet pusė iš jų nenuvyko į paskyrimo vietas. Todėl trūkstamų mokytojų teko ieškoti ir 1942 m. rudenį. Visgi surinkti mokytojus dvidešimčiai planuojamų mokyklų, iš kurių šešiolika turėjo būti dabartiniame Dieveniškių „pusiasalyje“, buvo nelengva. Be to, ir vokiečių civilinės administracijos aukštėji pareigūnai nepalankiai sekė mokyklų tinklo plėtimą. Daugiau problemų sudarė vaikų keliui į mokyklas sutrumpinti steigiamos mokyklos kaimyniniuose kaimuose. Toks mokyklos „filialas“ faktiškai buvo kaip atskira mokykla, kuriai reikėjo nuomoti patalpas.

1942 – 1943 mokslo metai buvo sėkmingiausi Dieveniškių valsčiaus pradžios mokykloms iš trejų vokiečių okupacijos metų. Išsiplėtė mokyklų tinklas dabartinės Lietuvos teritorijoje. Nors nuosavus pastatus turėjo tik mokyklos Poškonyse, Dieveniškėse ir Zabieliškėse, bet dar keturiolikoje vietovių patalpos pradžios mokymui buvo nuomojamos. Dažniausiai buvo samdomi kambariai kaimo trobose. Vienakomplektės mokyklos, kuriose visų skyrių vaikus mokė tik vienas mokytojas, buvo Kaziuliuose ir Maciučiuose. Čia mokytojas kartu buvo ir mokyklos vedėjas. Du komplektai buvo numatyti Jurgelionių (trečias – Zabieliškėse) ir Pagaujėnų mokyklose. Kitos kaimų mokyklos turėjo savo „filialus“ (komplektus) netolimuose kaimuose. Stalgonių mokykla – Daubutiškėse, Daulėnų – Norviliškėse, Milkūnų – Šarkaičiuose ir Sabaliūnuose, Žižmų – Krakūnuose. Be to, Utkonių (dabar – BSSR) pradžios mokyklos komplektas veikė Albertinoje.

Specialiai mokyklai statytame pastate įsikūrusioje Poškonių mokykloje su vaikai turėjo dirbti trys mokytojai. Be to, mokyklos komplektai buvo numatyti Liudvinave ir Dailidėse (vietoje Katkuškių). Penkiakomplektė mokykla, kaip ir Poškonyse, buvo ir Dieveniškių miestelyje33. Tik jame buvo visi komplektai, kurių moksleivius pagal septynių skyrių programą mokė penki mokytojai.

Be abejo, tiek mokytojų nuošalus Dieveniškių valsčius negalėjo tikėtis. Todėl neretai vienam mokytojui tekdavo atlikti ir dviejų pedagogų darbą, dirbti su gretimų komplektų moksleiviais paeiliui ir pan. Tad ir skyrių programas vaikai dėl trumpesnio lankymo turėjo įsisavinti paspartintai, gaudami daugiau užduočių į namus. Visgi reikia stebėtis dar neseniai užguito valsčiaus gyventojų siekimu leisti savo vaikus į pradžios mokyklas, nes jos su daugeliu komplektų įvairiose vietovėse be žmonių poreikių nebūtų steigiamos. Apie tai kol kas dar trūksta daugiau žinių, bet iš žmonių atsiminimų aiškėja, kad 1942 – 1943 m. buvo akivaizdi pažanga mokant vaikus skaityti, rašyti ir kitų dalykų gimtąja lietuvių kalba. Lietuviškai išmoko ir daug nutautėjusių šeimų vaikų, kurių namuose jau buvo kalbama lenkiškai ar baltarusiškai (gudiškai). Valsčiuje įvyko savotiškas kultūrinis persilaužimas švietimo srityje, sustabdytas gyventojų slavėjimo procesas.

Šis reiškinys yra sudėtingas ir dar tyrinėtinas, bet galima teigti, jog nemažai Dieveniškių valsčiaus žmonių ir mokytojų žiūrėjo į vaikų mokymą kaip į pasiruošimą būsimiems Lietuvos išbandymams siekiant jos nepriklausomybės. Mokytojai ir jų mokiniai su savo tėvais sudarė darnius kolektyvus. Tėvai buvo dėkingi savo vaikų mokytojams už pasiaukojamą darbą itin nepalankiomis jų buities sąlygomis, rėmė pedagogus materialiai ir maisto produktais. Be to, galimybė leisti vaikus mokytis turėjo ir ekonomines prielaidas. Kaip teigia atmintį išsaugoję vokiečių okupacijos amžininkai. Dieveniškių valsčiuje jie bene pirmą kartą pajuto, jog „valdžia jų nespaudžia“. Vokiečių pareigūnai iš valsčiaus smėlėtose nederlingose žemėse nereikalavo didelių prievolių produktais ir pasitenkindavo kaimo sodybų šeimininkų „susidėta“ karve, kiaule ir pan.34.

Mokytojai daugiausia gyveno pas valstiečius, kur jiems valsčiaus savivaldybė nuomodavo kambarį. Tik Dieveniškių mokytojai gyveno tame pačiame mokyklos pastate, jo kitame gale, kur buvo įrengti butai. Mokytojų atlyginimai buvo nedideli. Pavyzdžiui, Marija Mikoškaitė, 1942 – 1943 m.m. Dirbusi vedėja Žižmų mokykloje, turinti maždaug dešimties metų pedagoginį darbo stažą, per mėnesį uždirbdavo 190 reichsmarkių. Jaunas Dieveniškių mokytojas Petras Juška, kurį miestelio gyventojai ir buvę mokiniai prisimena kaip griežtą ir reiklų pedagogą, per mėnesį teuždirbdavo 128 markes. Jo atlyginimas iki 152 markių padidėjo 1943 m. rudenį, kai tapo Katkuškių mokyklos vedėju35. Retas mokytojas galėjo išsiversti be mokinių tėvų pagalbos maisto produktais, kurių nusipirkti parduotuvėje tuo metu buvo neįmanoma dėl stokos ir brangumo. Dar  labiau pabrango pragyvenimas 1943 m. pradžioje, kuomet vokiečiai ėmė pralaimėti Rytų fronte. Markės vertė smuko. Kostiumas, prieš metus kainavęs tris keturis šimtus markių, turguje pabrango iki dviejų tūkstančių. Prasčiausios kojines kainavo 40 markių36.

Dėl sunkaus darbo ir mažo atlyginimo ne visiems Dieveniškių valsčiaus mokytojams užtekdavo patriotizmo mokytojauti daugiau nei metus. Dėl nepriteklių, įtempto darbo šaltose klasėse ir su keliais moksleivių skyriais sušlubuodavo mokytojų sveikata. 1943 m. vasario 1 d. susirgusį A. Eidukonį reikėjo „atleisti iš tarnybos kaip sergantį ir negalintį eitį savo pareigų“ Dieveniškių mokykloje.37 Nelengva buvo mokytojauti Poškonių mokykloje jos vedėjui J. Tumeliui. Iš jo hitlerininkai buvo atėmę sodybą netoli Vokietijos sienos, o patį ištrėmė į Vilniaus kraštą38. Toje pačioje mokykloje dirbęs Kauno mokytojų seminarijos absolventas Vaclovas Milūkštis Poškonis valsčių paliko po septynių mėnesių – 1943 m. kovo 1 d.39 1943 m. rudenį negrįžo į Krakūnų mokyklą jos vedėjas Juozas Jazukevičius, į Maciučių mokyklą – Petras Sereičikas, į Stalgonių – Petras Valeika, o Žižmų mokyklos vedėja Marija Mikoškaitė persikėlė į Šalčininkų valsčių40.

Daugelio elementarių mokymo priemonių truko ir moksleiviams. Nebuvo sąsiuvinių, pieštukų. Plunksnakočius darydavo patys vaikai iš medžio, šovinių gilzių. Vokiečiams dėl įvairių  priežasčių vilkinant mokyklinių knygų leidimą ir mažinant jų tiražus, viena vadovėlį paeiliui skolindavosi keli vaikai. Žiemos mėnesiais moksleivių sumažėjo, nes dėl avalynės ir drabužių tolėliau gyvenantys valstiečių vaikai41.

Vokiečių okupacijos metais pavyko išsaugoti (skirtingai nuo bolševikinio grubaus įsikišimo į mokyklų veiklą ir mokymo turinį 1940 – 1941 m.) švietimo autonomiją, o iki 1943 m. pavasario ir faktinį savarankiškumą. Lietuvai nepalankius hitlerinių pareigūnų potvarkius švietimo vadyba ir mokytojai vykdė tik formaliai, o faktiškai paslapčia buvo paliekama jaunuomenės intelektualiam ir kultūriniam lavinimui būtina sena tvarka arba randami argumentai atmesti vokiečių reikalavimus. Taip atsitiko ir su spaudimu forsuoti vokiečių kalbos mokymą, reikalaujant jai lygių teisių su lietuvių kalba nuo pradžios mokyklų pirmųjų skyrių. Švietimo vadybai pedagoginiais ir praktiniais sumetimais pavyko nustumti vokiečių kalbos mokymą į penktą skyrių.42 tai įgalino skirti daugiau pamokų lietuvių kalbai, Lietuvos ir jos praeities pažinimui, įvairiapusiškam lavinimui.

Dieveniškių valsčiuje, kaip ir kitose lietuviškose mokyklose Lietuvoje, pradžios mokyklų moksleiviai pirmajame skyriuje lietuvių kalbos mokėsi 8 pamokas per savaitę, antrajame – 9, trečiajame – 8, ketvirtajame – 7, penktajame ir šeštajame – po 4. vokiečių kalbos pamokos prasidėdavo tik penktajame skyriuje (keturios pamokos per savaitę). Tėvynės pažinimo kursui pirmuosiuose trijuose skyriuose buvo atitinkamai 2,3 ir 5 pamokos. Nuo ketvirtosios klasės jas pakeisdavo istorija, kuriai ketvirtajame, penktajame ir šeštajame skyriuose tekdavo atitinkamai po 3, 2 ir 3 pamokas per savaitę, ir gamtos pažinimas, geografija. Kiekviename skyriuje po dvi pamokas buvo skiriama tikybai, muzikai, gailės darbams ir t.t.43 Daugelis šių lietuvių kalba dėstomų pamokų ypač svarbios buvo Dieveniškių valsčiaus, ilgai buvusio už Lietuvos ribų, mokyklinio amžiaus vaikams.

Okupantų pareigūnų nepasitenkinimas Lietuvos švietimo vadybos veikla išsiliejo 1943 m. pavasarį. Tuomet Lietuvos patriotai sužlugdė jaunimo mobilizaciją į hitlerininkų kuriamą lietuvių SS legioną.44 Į tai buvo atsakyta represijomis, aukštojo mokslo ir kitų svarbių švietimo įstaigų   uždarymu ar žlugdymu, suėmimais. Suimtųjų ir į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežtųjų tarpe buvo profesoriai, gimnazijų direktoriai, mokytojai, taip pat švietimo vadybos generalinis tarėjas P. Germantas. Pradžios mokyklas labiausiai palietė daugelio mokytojų seminarijų uždarymas. Visgi išeitis buvo rasta – mokytojus ruošė vasaros kursų metu ir pedagoginėse klasėse prie gimnazijų.45

Nors 1943 m. pavasarį Lietuvos švietimo vadybai ėmė vadovauti specialus įgaliotinis vokietis (asmenys keitėsi), bet Eišiškių apskrities pareigūnams pavyko toliau vystyti bendrojo lavinimo mokyklas Dieveniškių valsčiuje. 1943 m. rugsėjo 1 d. kartu su Eišiškių, Gervėčių ir Vidžių vidurinėmis mokyklomis (visoje Lietuvoje – 13) buvo atidaryta Dieveniškių vidurinė mokykla. Mokykla laikinai įsikūrė Benekainyse ir vėliau turėjo persikelti į Dieveniškes.46

Dieveniškių vidurinės mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Vilniaus I gimnazijos mokytojas, Lenkijos okupuotų Varenavo, Gervėčių ir Benekainių valsčių 4-ojo dešimtmečio nelegalių lietuviškų mokyklų mokytojas Vladas Talkačiauskas. Pirmaisiais pedagogais naujojoje mokykloje, kurioje iš pradžių mokėsi nedaug moksleivių, tapo taip pat Vladislava Pajaujienė, Eugenijus Čepulis, Aldona Talkačiauskienė, kunigas Dominikas Gailiušas.47

1943–1944 m. mokslo metų pradžioje vėl trūko daug mokytojų pradžios mokyklose. Jų skaičių Dieveniškių valsčiuje nustatyti sunku. Be to, iš turimų duomenų neaiškus mokyklų komplektų skaičius kituose kaimuose. Ankstesniais metais kitoms mokykloms priklausę moksleivių komplektai tapo savarankiškomis mokyklomis. Galėjo vykti ir priešingas pasikeitimas. Tai priklausė nuo 1942–1943 mokslo metų patirties, tėvų ir mokytojų pageidavimų, nes atidaryti naują mokyklą kaimo troboje nebuvo sudėtinga. Paskutiniaisiais mokslo metais pradžios mokyklos minimos Šarkaičiuose, Stalgonyse, Pagaujėnuose, Pliustuose, Poškonyse, Maciučiuose, Milkūnuose, Liudvinave, Jurgelionyse, Katkuškėse, Krakūnuose, Daulėnuose, Dieveniškėse.48 Daugiausia dėmesio buvo skiriama Dieveniškių pradžios mokyklai, kurioje veikė septyni skyriai. Greitai būdavo surandami trūkstami mokytojai. 1943 m. rudenį Dieveniškių pradžios mokykloj, kurioje aukštesniuose skyriuose mokėsi vaikai ir iš tolimesnių kaimų, mokytojais tapo Feliksas Kakarieka, Jonas Rūkštelė.49

Veikė mokykla ir Dieveniškių „pusiasalyje“ dabar esančioje Stakų gyvenvietėje, kuri karo metais priklausė Šalčininkų valsčiui. Stakų mokyklą nuo 1944 m. sausio 1 d. iš Varėnos II buvo   perkelta mokytoja Angelė Kašubaitė.50  Trumpiau ar ilgiau galėjo veikti mokyklos ar jų komplektai ir kitose gyvenvietėse. 1942 m. rudenį mokytojai buvo ieškomi iki šiol dar neminėtų Kačėnų ir Gedūnų mokykloms.51

Karas, įspaudęs gyventojų atmintin prisiminimus apie kruviną susidorojimą su Dieveniškių žydais ir palikęs jų apleistus namus, tarsi nustūmė valsčių dvejiems metams nuošalin. Bet 1943 m. pabaigoje vėl į žmonių širdis sugrįžo baimė ir nerimas dėl ateities. Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Rusijos, suaktyvėję tarybiniai partizanai jau nepasitenkino „bėgių karui“ – karinių ešelonų vertimu ir geležinkelių eismo paralyžiavimu, maisto produktų „duoklėmis“ iš valstiečių ir vis dažniau ėmė suvedinėti sąskaitas su „buržuaziniais nacionalistais“, kurių kategorijai nesunku buvo priskirti didesnę Lietuvos gyventojų dalį. Dieveniškių valsčiuje taip pat dažnai ėmė lankytis baltarusių (gudų) sovietiniai partizanai. Jų sąžinės slegia nemažai nusikaltimų Lietuvoje. Vienas iš jų – Kaniūkų kaimo (tarp Šalčininkų ir Gerviškių) sudeginimas ir žmonių išžudymas 1944 m. sausio 29 d.52 Nuo sovietinių partizanų rankų krito ir Stalgonių mokytojas53, kurio pavardės nepavyko nustatyti.

1943 m. pabaigoje Armija Krajova, Lenkijoje didvyriškai kovojusi su hitlerininkais, Rytų Lietuvoje pradėjo „pergalingą žygį“ prieš miestelių ir kaimų lietuvius ir jiems prijaučiančius.54 Armijos Krajovos ginkluoti būriai, siekę pokario metais atkurti „Didžiąją Lenkiją“ su Vilniaus kraštu, taip pat terorizavo, stengėsi įbauginti mokytojus, paralyžiuoti lietuviškų mokyklų tinklą Rytų Lietuvoje. Tai iš dalies pavyko padaryti 1944 m. pavasarį. Pradžios mokyklų departamento duomenimis tuomet Vilniaus apygardoje trūko net 611 mokytojų. Iš jų – Vilniaus apskrityje – 153, Trakų – 91, Svyrių – 111, Ašmenos – 65, Švenčionių – 114. Eišiškių apskrityje, kuri gyventojų skaičiumi buvo mažesnė už minėtas apskritis (už Vilniaus apskritį – 2,5 karto), reikėjo net 77 mokytojų.55

Dieveniškių valsčiuje Armija Krajova aktyvius veiksmus pradėjo 1944 m. sausio  mėnesį. Pirmą kartą Dieveniškės buvo užimtos sausio 27 d. Kovo 14 d. rytą Armijos Krajovos partizanai, kurios žmonės dar vadino „baltaisiais“, vėl užėmė Dieveniškių miestelį, nuginklavo dalį policijos, bet vėliau paleido. Po šio antpuolio negausi Dieveniškių policija ir kitos savivaldos įstaigos persikėlė į Benekainius.56  Vėliau Armija Krajova, kuri už kovą su tarybiniais partizanais Lietuvoje iš vokiečių gavo nemažai ginklų, Dieveniškėse įsirengė savo stovyklą. Čia įsikūrė netgi Armijos Krajovos Vilniaus štabas, vadovaujamas komendanto „Vilk“, o miestelio aikštėje degė lenkų partizanų laužai.

Dieveniškėse ir visame valsčiuje, Armijos Krajovos vadovybės nuolaidžiaujant, vyko lietuvių „teismai“, žmonės buvo mušami, apiplėšinėjami, žalojami ir žudomi. Tokiomis sąlygomis, kuomet prieš Armiją Krajovą neatsilaikė ir lietuvių Vietinės rinktinės kuopos, tiesa, lyg pasityčiojimui, vokiečių labai menkai apginkluotos, mokyklos lietuvių dėstomąja kalba paprasčiausiai negalėjo veikti. Tėvai bijojo leisti vaikus į mokyklas, o mokytojams grėsė fizinis susidorojimas. Armijai Krajovai nukreipus vieną iš teroro smaigalių prieš lietuviškas mokyklas, iš Ašmenos, Svyrių, Eišiškių apskričių mokytojai pradėjo masiškai keltis į Lietuvos gilumą ir Vilnių.

          Neišvengta daugelio aukų ir Dieveniškių valsčiuje. Miestelyje ir kaimų žmonių gerbiamas ūkininkas Jonas Kakarieka buvo nušautas už tai, jog jo sūnus inteligentas ir gyvena Vilniuje. Nuo Armijos krajovos „teisėjų“ rankų žuvo lietuvaitė, baigusi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją.58 Po tokių susidorojimų Dieveniškių valsčiaus, kurio padėtis buvo pati sudėtingiausia Eišiškių apskrityje, pradžios mokyklų veikla nutrūko.

Kiek ilgiau veikė Dieveniškių vidurinė mokykla, laikinai įsikūrusi Benekainyse, o į numatytą vietą taip ir nepersikėlusi. Mokykla sugebėjo išsilaikyti ilgą laiką ir Armijos Krajovos teroro sąlygomis. Apie tai liudija mokyklos direktoriaus V. Talkačiausko raštas, rašytas 1944 m. balandžio 3 d.: „Apylinkėje siaučia lenkų partizanai, kurie lietuvius gyventojus už jų „provokišką nusistatymą“ įvairiausiomis priemonėmis terorizuoja: plėšia, muša, kolioja, graso…  Š.m. Už leidimą į lietuvišką mokyklą Utkevičių Florijoną iš Caplikų km. kelis skyrius smarkiai sumušė (dar guli ligotas), o š.m. Balandžio mėn. 1 dieną suėmė Beigą iš Benekainių ir du mūsų mokyklos mokytojus: Pajaujienę Vladą ir Eugenijų Čepulį. Mokyt. Pajaujienė kažkaip jiems ištrūko, o mokyt. Čepulio ir Beigos likimas nežinomas. Mokyt. Pajaujienė apsigyveno Vilniuje.59

Šis dokumentas taikliai parodo padėtį daugelyje Rytų Lietuvos valsčių ir jų mokyklų, iki jos nutraukdavo veiklą, 1944 m. pavasarį. Mokytojai dažnai dirbdavo su moksleiviais tol, kol jų būdavo ir būdavo bent minimalios sąlygos mokyti. Taip ir mokytoja V. Pajaujienė, išvengusi fizinio susidorojimo, balandžio 3 d. gavo leidimą važinėti iš Vilniaus į Benekainis. Jo išdavimo rašte įrašyta, jog „Dėl siaučiančio banditizmo ji (V. Pajaujienė – S.B.) Benekainyse negali gyventi, tad su mokykla palaikys ryšį, važinėdama iš Vilniaus.60

kiti svarbus Dieveniškių valsčiaus ir jo švietimo padėties pakitimai jau susiję su sovietinės armijos sugrįžimu. Prasidėjo naujas tragiškos Rytų Lietuvos istorijos laikotarpis.

Išvados:

1.           1941–1942 mokslo metais Dieveniškių valsčiuje, kurį vokiečių okupacinė administracija trims su puse mėnesio buvo prijungusi prie Baltarusijos generalinės srities, pradžios mokyklos veikė trumpai arba su ilgomis pertraukomis, o kai kurios – visai neveikė. Nebeliko mokyklos žydų dėstomąja kalba.

2.           1942–1943 mokslo metais Lietuvos švietimo vadyba sugebėjo atkurti ir išplėsti pradžios mokyklų tinklą Dieveniškių valsčiuje, kurio teritorijai priklausė ir dabartinės Baltarusijos (Gudijos) esančios vietovės.

3.           Valsčiaus mokyklose dėstomąja kalba tapo lietuvių kalba, i jos nemokantieji moksleiviai galėjo atsakinėti gimtąja kalba arba namuose vartojama kalba.

4.           1943 m. rudenį, siekiant sudaryti galimybę moksleiviams mokytis aukštesnėse klasėse, buvo įsteigta Dieveniškių vidurinė mokykla, laikinai veikusi Benekainyse.

5.           Vokiečių okupacijos pabaigoje, 1944 m. pavasarį, valsčiaus mokyklų veikla buvo paralyžiuota Armijos Krajovos, siekusios įjungti Vilniaus kraštą į Lenkiją pokario metais, ir dėl sovietinių partizanų veiksmų.

6.           Nepaisant sunkumų karo ir vokiečių okupacijos, Dieveniškių valsčiuje, kurio gyventojų daugumą sudarė nutautėję lietuviai, pradžios mokyklų veikla sustabdė slavėjimo procesą.

7.           Pažymėtinas daugelio mokytojų, dirbusių Dieveniškių valsčiuje 1941–1944 m., patriotizmas, kuris dar nesusilaukė istorikų ir kraštotyrininkų dėmesio.

Šiuo darbu autorius siekė ne tik paanalizuoti švietimo istoriją Dieveniškių valsčiuje 1941–1944 m., bet ir pagerbti šio laikotarpio mokytojus, juos rėmusius moksleivių tėvus.

Gali būti netikslumų, nes archyvinė medžiaga apie Dieveniškių valsčių labai fragmentiška, menkesnė negu daugelio kitų Lietuvos valsčių, o žmonės jau ne viską prisimena. Todėl kai kur ir pavartoti žodžiai „galėjo būti“. Būtų gerai, jeigu Dieveniškių valsčiaus mokyklų istoriją papildytų jose dirbę mokytojai.

1 V. Martinkėnas. Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919–1939 metais, – V., 1989.

2 Lietuvos valstybinis archyvas (toliau – LVA), f. R-743, ap. 2, b. 1378, 1.1-46.

3 Dieveniškių rajono gyventojai nori lietuviškų mokyklų. – „Vilniaus balsas“, 1941 m. vasario 2 d.

4 LVA, f. R-629, ap. 2, b. 87, 1. 145.

5 Ten pat.

6 Ten pat.

7 LVA, f. R-629, ap. 1, b. 87, 1.9-10.

8 „Vilniaus balsas“, 1941 m. vasario 2 d.

9 LVA, f. R-629, ap. 2, b. 87, 1. 15.

10 Ten pat, 1. 370.

11 LVA, f. R-629, ap. 1, b. 87, 1. 322.

12 Ten pat, 1. 370.

13 Ten pat, p. 370.

14 LVA, f. R-629, ap. 2, b. 2A, 1. 145.

15 LVA, f. R-629, ap. 2, b. 2, 1. 255.

16 LVA, f. R-629, ap. 1, b. 87, 1. 293.

17 LVA, f. R-629, ap. 1, b. 87, 1. 328.

18 LVA, f. R-629, ap. 2, b. 2, 1. 659.

19 LVA, f. R-629, ap. 2, b. 87, 1. 145.

20 LVA, f. R-629, ap. 2, b. 87, 1. 145.

21 Ten pat.

22 Ten pat.

23 LVA, f. R-629, ap. 2, b. 2, 1. 255.

24 Ten pat, 1. 309.

25 LVA,  R-629, ap. 2, b. 166A, 1. 178.

26 Ten pat, ap. 1, b. 7, 1. 76.

27 Ten pat, ap. 2, b. 2, 1. 317.

28 Ten pat, ap. 1, b. 47, 1. 115.

29 LVA, R-743, ap. 5, b. 45, 1. 50.

30 Ten pat, R-629, ap. 1, b. 1034, 1. 20-21.

31 Ten pat, ap. 2, b. 167, 1. 4.

32 Ten pat, ap. 1, b. 47, 1. 100.

33 LVA, R-629, ap. 1, b. 1034, 1. 20-22.

34 Poškonių gyv. Balio Videikos (gim. 1926 m.) ir Dieveniškių gyv. Jono Ščerbinsko (gim. 1932 m.) ir kitų atsiminimai užrašyti straipsnio autoriaus 1991 02.

35 LVA, R-629, ap. 1, b. 725, l. 32-33.

36 L. Dambrauskas, Gyvenimo akimirkos, V., 1990, p. 196.

37 LVA, R-629, ap. 2, b. 167, l. 36.

38 Minėto B. Videikos atsiminimai.

39 LVA, R-629, ap. 2, b. 167, l. 183.

40 Ten pat, 1. 108, 124, 129.

41 Minėto J. Ščerbinsko atsiminimai.

42 J. Brazaitis (J. Ambrazevičius – S.B.), Vienų vieni, V., 1990, p. 126.

43 LVA, R-629, ap. 2, b. 255, l. 66.

44 Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare, V., 1975, p. 64.

45 Lietuvių enciklopedija, t. 15, V., 1990 (JAV išleisto leid. Kart.), p. 781.

46 LVA, R-629, ap. 2, b. 169, l. 405.

47 LVA, R-629, ap. 2, b. 169, l. 405, 430-431 ir ap. 1, b. 173. l/ 15.

48 Ten pat, ap. 1, b. 1034, l. 17-20.

49 Ten pat, ap. 2, b. 167, l. 108, 129.

50 Ten pat, ap. 2, b. 168, l. 136.

51 Ten pat, ap. 1, b. 47, l. 88-91.

52 Č. Skaržinskas. Pašalčio skulptūrų ansamblis, „Respublika“, 1990 m. rugpjūčio 31 d.

53 Karaliūnienės atsiminimai, užrašyti str. Autoriaus 1991 03.

54 A. Bubnys. Armija Krajova Rytų Lietuvoje, „Atgimimas“, 1990 m. birželio 9 d.

55   LVA, R-629, ap. 1, b. 789, l. 1.

56 Mokslų Akademijos centrinė biblioteka, F. 222, b. 1801, l. 19.

57 R. Korab-Žebryk, Operacija Wilenska AK, Warszawa, 1985, p. 132.

58 „Rytų Lietuva“, 1944 m. birželio 10 d.

59 LVA, R-629, ap. 1, b. 173, l. 23.

60 LVA, R-629, ap. 1, b. 173, l. 22.

„Voruta“ Nr. 3 (45) 1992 m. sausio 22 d., p. 3., Nr. 4 (46) 1992 m. sausio 29 d., p. 2; Nr. 5 (47) 1992 m. vasario 5 d., p. 3, 7.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra