Šviesusis prisikėlimas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Velykų metu pabunda šviesiausi mūsų jausmai. Po šv. Kalėdų – tai antroji metų šventė, kurios reikšmės neperdėsi. Nuo seno, prie bet kokių valdžių, nei lietuviams, nei visiems kitiems margučių niekas neįstengė uždrausti. Pavasario sūpuoklių – taip pat. Todėl ir sustoji tarytum tas Juozo Baltušio herojus, kepurę prieš kylančią saulę nusiimi, nusilenki ir sakai: „Ačiū, Tau, Dieve, – Velykos!“ Viskas kaip iš pypkės per šv.Velykas: ir baudžiavos laikais, ir okupacijos ir visais kitais laikais. Taip surėdyta, kad siela pajudėtų kartu su gamta. Kyla, vadinasi, prisikelia.
Bet kaip sunku susikaupti! Ir ne kas kitas, o  gamta pakiša mums koją: per šventą džiaugsmą akims smagu, kūnas šoka, žemė juda, vanduo čiurlena, medžiai kruta… o kaip su siela?      
Pavyzdžiui, šių metų šv.Velykos – tikra lietuviška klasika: ir paukščiai atsigavę – rytais jie plėšo dangų, saulę iš tamsos traukia; ir medžiai draskosi kaip pašėlę – tuoj tuoj sprogs žaluma; ir vėjai kyla, gyvybę pučia. Laukai kruta.
Ne juokas, tas Kristaus prisikėlimas.
Bet kiek vargo ir susitelkimo. Religinis kalendorius sako, kad net tris dienas, iki pat sekmadienio ryto varpų ir galingos „Aleliuja“ giesmės turime laukti ir liūdėti. Nes Dievas tuo metu kenčia ir miršta kaip Žmogus. Ką tuo metu turime daryti? Galvoti apie savo gyvenimo laikinumą. Suvesti sąžinės sąskaitą. Kai viskas aplinkui tave kruta juda, gyvybę nors vežimais vežk, o tu – apie laikinumą ir dar sąskaitą? Tai bent paikystė!  
Taip ir yra: iš visų krikščionybės švenčių šv. Velykos reikalauja daugiausiai žmogaus dalyvavimo. Reikia vaizduotės ir susitelkimo. Pasninko, kas šiais laikais atrodo laukinis paprotys (nors visokios dietos – kaip epidemija). Žodžiu, viskas labai paprasta: Dievo Prisikėlimas – tai kvietimas prisikelti ir žmogui. Pirmiausiai paprastam žmogui: man, tau, kaimynui.
Žaidimai kiaušiniais, bažnyčios aplankymas, atostogos – tai indas, kuriame kaip žuvys spurda mūsų sielos. Margučiai ir supynės – gražu, balandžio apsišlavimai – nuostabu. Tačiau to nepakanka. Atgimimas reikalauja visos sielos, vien sielos. Amžinos sielos. Kuri suspurda manyje kaip paukštis.
Poetas labai taikliai pasakęs: „Mirtį bus galima įveikti Prisikėlimo pastanga“. Būtent pastanga, o ne ieškant „Velykinių nuolaidų“. Norom nenorom reikia stengtis pakankinti save. „Kas per paikystės?! – sušuktų verslo šoumenai su šoudamomis, – reikia linksmintis, giedoti „Aleliuja!“ Reikia. Bet pirmiausiai reikia prasimušti pro ledus, išsilaisvinti iš pašalo, apvalyti nelaimingą sielą. Kaip? Išpažintimi. Atsiprašymu.
Ne intelektualai sugalvojo išpažinties sakramentą. Intelektualai iš didelio rašto  mėgsta išeiti iš krašto. Išpažintį įvedė šimtmečiai, religinė tradicija, kuri yra ne kas kita, o sutelktų į vieną vietą milijonų žmonių patirtis. Bažnyčia įvedė išpažintį, idant pagelbėti žmogui išsivaduoti iš puikybės. Nes kaip kitaip apsivalysi? Tik atsiprašydamas, nusižemindamas. Kambaryje ar kieme pasiėmei šluotą, ir tvarka. O sieloje? Nei žmona, nei motina tau į ją neįlįs – įlįsti gali tik didesnė jėga. Tu pats tampi panašus į Jį, jeigu pasistengi nusilenkti Kristui.
Velykos prasideda Gavėnia. Antraip koks tu krikščionis?
Adventas, Kristaus gimimo laukimas prieš šv. Kalėdas – ne itin sunkus reikalas. Tuo metu gamta tamsiausia, paslapties toje tamsoje daugiausia, be to, ir dovanų vajus užeina; pagaliau, kai Jis gimsta, artimųjų lankymas, tarpušvenčio linksmybės, – tada ir Naujieji. Stebuklo laukiama lyg iš šalies, iš Kalėdų Senio krepšio, iš sniego, gal net iš po žemių, – tik ne iš savęs. Prieš Kalėdas apie išpažintį niekas ir nekalba – ne nuodėmė, sakoma, jeigu ir ne.
Bet Velykos – jau visai kas kita. Jeigu žmogus lieka be išpažinties, jis lieka nuodėmėje, neapsivalęs. Sakoma: daugelis taip? Bet čia – ne rinkimai, „daugelis“ nieko nereiškia, nes pasaulis atgimti turi tavyje. Kiekvienas mėgstame atleisti sau, o apkaltinti savo artimą? Tuo blogiau visiems. Pagalvokime tik, koks pragaras užlietų žemę, jeigu nemokėtume atsiprašyti, išpažinti savo kalčių! Varge, varge: sąžinės sąskaita būtina kaip šluota.
Nelengvas pokalbis su sąžine. Nes kalbėti tenka idealų fone, žiūrint į juos ir galvojant, ką padarius, kad priartėčiau prie jų. Kalbėtis tenka Kristaus šviesoje.
Yra viena Naujojo Testamento istorija – Lozoriaus prikėlimas iš numirusiųjų. Ja labai sunku tikėti. Tas prikėlimas viena baisiausių paslapčių, kurių sveikas protas nepriima. „Kaip? – sako protas, – Tas Lozorius prisikėlė, kai jo kūnas pradėjo dvokti ir irti? Nesąmonė!“ Taip numojama ranka ir nueinama. O nueiti nereikėtų: nieko baisaus, jeigu ir nepatikėsi. Baisiau, jeigu pats imsi vaikščiosi lyg tas numirėlis Lozorius. Aplinkui save mirtį imsi sėti, dvoksi, ir baisūs darbai virs iš tavęs kaip iš pragaro. Traiškysi aplink save viską. Tik tada atmink: vieną dieną taps taip sunku, jog po žeme lysi, – kad tik toliau nuo žmonių akių. Ir palysi.
Mūsų dvasinės sumaišties laikais tikėti trokštama net labiau nei viduramžiais. Užeik į bet kurį didesnį knygyną: pranašystėms, burtams ir magijai skirtos ištisos lentynos. Kalnai knygų, net šventąja lietuvių kalba. Ką visa tai sako? Sakyte sako, kad daugėja žmonių, linkusių patikėti net pačiu velniu, kad tik Dievu tikėti nereikėtų. Toks magijos populiarumas užpučia mums į sielas visokias ponias, kurios pareikalauja honoraro ir valdžios dėmesio.
Pranašai ir žiniuoniai tampa populiarūs, nes žmogus ima labiausiai bijoti savęs. Nes tingi suvesti sąžinės sąskaitas, atlikti išpažintį. Pasikeisti pats tingi. Užmokėsi – paburs, ir be jokių sąskaitų su sąžine. Todėl burtininkai išpūtę akis stebi mūsų įnorius – ir pataikauja mums.
Velykos – Šviesusis Prisikėlimas: duota galimybė atgimti pačiam.
Aleliuja.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra