Šviesus Martyno Jankaus namų slenkstis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Ar vien Rambyno kalno legendų šaukiami važiuojame į Bitėnus? Pasotinę žvilgsnį širdžiai mielais Nemuno vingių peizažais, atminties minutei  užsukame į Bitėnų kaimo kapinaites, kur amžinam poilsiui atgulęs V. K. Banaitis, M. Jankus, Vydūnas, paskutinė šio krašto mažlietuvė Elena Grigolaitytė–Kondratavičienė. Kai kukliuose antkapiuose perskaitęs vardus ir  pavardęs, panūsti sužinoti daugiau apie sudėtingo likimo kraštą ir jo žmones, belieka miško keliuku važiuoti į Bitėnų žalumoje šviečiantį baltą namelį, kuriame dabar įsikūręs Martyno Jankaus muziejus. Esi girdėjęs, kad ten visuomet būsi mielai sutiktas, o tau, arba su tavimi vykstantiems svečiams, bus vaizdžiai išpasakotas spaustuvininko ir jį lankiusių knygnešių gyvenimas. Ir ne tik. Sodrioje ir vaizdingoje muziejaus direktorės Giedrės Skipitienės kalboje atrasi ne tik garbingą  Bitėnų kaimo praeitį, pažinsi įstorinių audrų sudaužytus žmonių likimus, bet pajausi žodyje plazdančią meilę tėvynei. Ne kasdien girdi taip kalbant. Klausaisi pasakojimo ir, atrodo, jog ta smulki moteris yra nugyvenusi penkis Bitėnų kaimo gyvenimus, nes tiek žinojimo viename, vargu, ar galėtų tilpti. Po kurio laiko suvoki, kad po jos kojomis tvirtas Rambyno mitologijos, skalvių praeities, meilės Bitėnams ir lietuviškos kultūros slenkstis. Ant tokio tvirto slenksčio, dažniausiai, sustoja ne viena karta.
Prieš ketvirtį amžiaus, pirmas to pasakojimo skiemuo suskambo mokytojos Birutės Žemgulienės lūpose. Kai dabar stovi išpuoselėtame sodybos kieme, kai regi į Martyno Jankaus muziejaus įkūrimo jubiliejų susirinkusius svečius, kai tylos minute pagerbi anapilin išėjusios Ievos Labutytės atminimą, kai akimis glostai virš durų dar neišblukusį jos ranka darytą užrašą, kai klausaisi Bernardo Aleknavičiaus, Domo Kauno, Vandos Dorčienės, Sauliaus Sodonio ramiu balsu lukštenamų prisiminimų, supranti, jog Bitėnams kelis kartus smarkiai pasisekė. Didžiausia Bitėnų, be abejo ir Lietuvos, laimė Martyno Jankaus gimimas. Jeigu ne prasmingas aušrininko, spaustuvininko visuomenininko veiklos pėdsakas įspaustas Ragainėje, Tilžėje, Bitėnuose, kažin ar vien Nemunui pakelta žalia Rambyno kepurė susilauktų tiek dėmesio. Gamtos grožis, išsiskleidęs ant dvasios pamato, savaip gilus, kitaip viliojantis, ilgiau prasmingas. Ar po karo nugyventame Mažosios Lietuvos kaime ieškotume savo istorijos ženklų, jeigu jų nebūtų radę tie, kuriems lemta būti pirmiems. Kai žvelgi 1979 m. pavasarį darytą fotografiją, kurioje Vilniaus universiteto profesoriaus Domo Kauno veidas kupinas jaunatviško maksimalizmo, o į pulkelį susispietę muziejaus įkūrimo iniciatoriai inžinierius Gediminas Vanagas, kultūros darbuotojas Emilijus Kraštinaitis, Bitėnų pradinės mokyklos mokytoja Birutė Žemgulienė doc. Jonas Bulota  pasirengę nuversti kalnus, supranti, jog be kuklių ano meto žingsnių nebūtų Bitėnų šiandienos . Jeigu ne kelių žmonių padaryta pradžia, ko gero, jaustume tik pasidygėjimą ir gėdą, stovėdami prie Martyno Jankaus spaustuvės griuvėsių. Tačiau žengus pirmuosius M. Jankaus atminimo įamžinimo žingsnius nesustota. Iš po kruopelę surinktų aukotojų lėšų atstatytas spaustuvės namas,Į tuos namus sugrįžo verslininkų R. Savicko ir K. Komskio pastangomis pagaminta „Amžinosios Rambyno kalno knygos“ kopija, šalia muziejaus pražydo „Mažosios Lietuvos paveikslų sodas“, davęs pradžią dabar taip garsiai skambančioms „Bitės meno erdvėms“.
Nepasakysi, jog per 25  muziejaus veiklos metus mažai nuveikta.. Pasklaidę  storus „Svečių knygos“ sąsiuvinius rasime daugybę kultūros, meno, politikos žmonių įrašų, kurie patvirtina ir paliudija, jog apsilankymas Bitėnuose jų dvasią atvedė prie atgimimo šaltinio. Dažnas sugrįžta dar kartą su draugais, savo vaikais,  vaikaičiais, su savo gyvenimo patirtimi ar muziejui reikalingu eksponatu. Sunku suskaičiuoti kiek į  Bitėnus atklydusių keliautojų buvo maloniai sušildyti Martyno Jankaus muziejuje plevenančia lietuvybės dvasia. Muziejaus jubiliejaus paminėjimo dalyviai ne tik pasidalino prisiminimais, Bitėnų kapinaitėse pagerbė Martyno Jankaus 60- ąsias mirties metines, bet ir pirmą kartą po karo klausėsi 1944 m. sausio 3 d. į plokštelę  Kauno radiofone įrašyto aušrininko balso. Šio įrašo kopiją  muziejus įsigijo iš Lietuvos Centrinio Valstybinio archyvo. Už šio įrašo atradimą Bitėnuose, muziejus dėkingas Klaipėdos universiteto socialinių mokslų daktarei , docentei Arūnei Arbušauskaitei ir LCVA garso ir videodokumentų skyriaus vedėjai Ingai Vizgirdienei. Archyve saugoma studijinė , vienetinė Kauno Radiofono karo metų plokštelė. Šias kultūros relikvijas išsaugojo ir archyvui perdavė ponas Balys Gražulis. Jis karo metais dirbo Kauno radiofono literatūrinio skyriaus redaktoriumi. Net griežtos nacių cenzūros sąlygomis jis sugebejo įrašyti į plokšteles daugelio to meto literatūros, kultūros veikėjų balsus, kalbas  sakytas per Kauno radiją, tame tarpe ir M.Jankaus kalbą. 1944 m. liepos mėn., prieš išvykdamas iš Lietuvos (galiausiai emigravo į JAV), tas plokšteles parsinešė namo ir užkasė savo pusseserės Bronės Masaitienės sodyboje Šančiuose. Per karą B. Masaitienės nama sugriovė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, p. B.Gražulis apie plokšteles informavo Svietimo ministeriją, Lietuvos archyvų departamentą.. Lietuvos vyriausybės pastangomis 1992 m. plokštelės buvo surastos (iškastos) ir perduotos Lietuvos vaizdo ir garso archyvui. Iš viso buvo surasta apie 80 plokštelių, dalis jų buvo sutrūniję, apkalkėję, nenuskaitomos. 50 plokštelių pavyko restauruoti. Tai atlikti buvo bandoma Austrijoje, Rusijoje, Vengrijoje, tačiau nepavyko. Archyvo darbuotojai  savo jėgomis kai kurių plokštelių įrašus atgaivino…
Kaip šventės metu sakė profesorius Domas Kaunas,  Lietuvoje  yra muziejų, kurių durų rankenos seniai surūdiję. Į  Martyno Jankaus muziejų keliai neužželia. Tą liudija ir  Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojo Lituanistikos  tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininko Č. Juršėno sveikinimas atsiųstas Martyno Jankaus muziejaus direktorei G. Skipitienei, kurį  perskaitė l.e. Seimo kanclerio pareigas J. Milerius.
„ Visada ir iš visos širdies džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kai žmonės, skatinami kilnių tikslų, imasi nelengvų, šiandien taip reikalingų mūsų šalies istorijai darbų, lietuvybę ir lietuvių kalbą toliau puoselėti, iškilių savo krašto žmonių atmintį išsaugoti ir šios dvasios aura apgaubti jaunąją mūsų kartą.
Esu giliai įsitikinęs, kad vienas tokių darbų yra ir Tamstos, Giedre Skipitiene, vadovaujamo Martyno Jankaus muziejaus – šio Lietuvos didžiavyrio, lietuvybės puoselėtojo ir lietuviškos spaudos kūrėjo- muziejaus graži ir didžiai prasminga veikla.
Sveikindamas su garbinga 25-erių metų muziejaus darbo sukaktimi, nuoširdžiai linkiu, kad niekada neužgestų šis mūsų kultūros, kalbos, lietuviškos spaudos, kurios lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-metį neseniai pažymėjome, ir knygų leidybos istorijos šviesulys, šildantis mūsų žmonių širdis, taurinantis jų sielas, žadinantis gerąją viltį ir meilę savo kraštui.
Tegul Martyno Jankaus muziejų Bitėnuose ilgus dešimtmečius lanko visa Lietuva, krašto spaustuvininkai, leidėjai, redaktoriai ir žurnalistai, istorikai, kultūros, meno ir politikos žmonės, visi tie, kas brangina didžiąją Dievo dovaną-gimtąją kalbą“
Gražūs ir ne valdiški linkėjimai buvo palydėti Reginos Jokubaitytės vadovaujamo folklorinio ansamblio „Verdainė“ dainomis, Pagėgių papildomo ugdymo mokyklos vokalinio ansamblio atliekamomis giesmėmis, papildyti  svečių dovanomis, knygomis, nuotraukomis, paveikslais, šiltais rankų paspaudimais. Atsidėkodami už sveikinimus muziejaus darbuotojai svečiams dovanojo  Giedrės ir Eugenijaus Skipičių parengtą leidinuką „Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose“ Žydint sodams muziejus įžengė į brandos amžių.

Nuotraukose
1. Martynas Jankus
2. M. Jankas muziejus Bitėnuose

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra