Šviesos – vietoje tamsa, arba kokio vardo verti tokie istorikai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Vorutoje“ spalio 7 d. numeryje išspausdintas keturių Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos* Atkuriamojo Seimo deputatų dr. Zitos Šličytės, dr. Stasio Malkevičiaus, Petro Ginioto ir Liudviko Narcizo Rasimavičiaus „Pareiškimas dėl Lietuvos istorijos instituto pozicijos vertinant kai kuriuos Lietuvos valstybės ir teisės istorijos klausimus“.

Spausdiname rašytojo Kosto Kauko papildymą

Nepriklausomybės Akto signatarų pareiškime apgailestaujama, kad Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis grubiai iškraipo istorinius įvykius. Jis įsitikinęs: 1923 metais Klaipėdos krašte nebuvo sukilimo, o 1944 metų pabaigoje ir vėliau kraštą okupavusi Sovietų Sąjunga nevykdė lietuvininkų genocido. Istorikas siūlo LR Seimui… išbraukti iš minėtinų dienų sąrašo Klaipėdos krašto ir Lietuvos susijungimo dieną * sausio 15-ąją bei genocido pradžios Mažojoje Lietuvoje dieną * spalio 16-ąją.
Privalau papildyti signatarų pareiškimą, pranešti laikraščio skaitytojams:
A. Nikžentaičio sukilimas prieš klaipėdiškių sukilimą prasidėjo seniai, o apie genocidą, kaip rodo faktai, jis nedaug težino.
1995 m. Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras, kurio direktoriumi buvo A. Nikžentaitis, išleido knygą “1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje. Mokslinės konferencijos medžiaga”. Knygos pratarmėje A. Nikžentaitis rašo: 1923 m. nebuvo klaipėdiškių sukilimo, šis kraštas, nebyliai pritariant daugeliui Europos šalių, tarp jų ir Vokietijai, didlietuvių, visų pirma Šaulių sąjungos, pastangomis buvo prijungtas prie Lietuvos.
Knygą skaičiusieji stebėjosi pratarmės autoriumi, kurio nuomone, krašto prijungimui prie Lietuvos pritarė net Vokietija, o sukilimo nebuvo!
Betgi tame pačiame leidinyje išspausdintame istorijos daktaro Vytauto Žalio pranešime parašyta visai kitaip: Istorikui problemos čia nėra, kadangi remiantis archyviniais dokumentais galima tiksliai nustatyti žygyje dalyvavusių vietinių ir Lietuvos savanorių, ir reguliariosios kariuomenės kariškių skaičių. Klaipėdiškių, dalyvavusių akcijoje, skaičius * apie 300, pagalbininkų iš Lietuvos * apie 1050 (40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai) .
Tai kaip suprasti pratarmės autorių? Gal jis negirdėjo pranešimo? Gal neskaitė jo, parengto knygai?
Talkininkų buvo daugiau nei sukilėlių? Taip. Bet sukilėliai vieni jau buvo užvaldę visą kraštą. Talkininkai padėjo užimti tik Klaipėdą ir apsidrausti nuo įvairiausių netikėtumų. Niekas nežinojo, kaip elgsis Vokietija, Prancūzija, Lenkija. Pastaroji prancūzams į talką pasiuntė didžiausią savo karinį laivą “Komandant Pilsuckij”. Tik dėl kilusios audros laivas pavėlavo, prie Klaipėdos pasirodė sausio 16-osios rytą, kai prancūzai jau buvo pasidavę.
Domėdamasis lietuvininkų likimais, klaipėdiškių sukilimu, esu ne kartą aplankęs Šilutėje gyvenusį sukilimo dalyvį, anais. sukilimo laikais buvusį Klaipėdos “Lietuvių banko” Pagėgių skyriaus vadovą Jurgį Plonaitį.
Esame kalbėję apie lietuvių ir lietuvininkų ryšius, apie Mažosios Lietuvos nuopelnus lietuvybei, apie 1918 metų Tilžės Aktą, kuriuo Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba * be jokių talkininkų! *  pareikalavo Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios.
Kruopščiai užrašiau Jurgio Plonaičio pasakojimus.
Surinkęs kompiuteriu nuvežiau juos paskaityti, kur reikia, patikslinti.
Sukilimo dalyvio pasakojimą išspausdinau antrojoje savo apybraižų knygoje apie lietuvininkų tragediją „Tėvų ir protėvių šviesa“  (p. 53-65). Štai jo ištrauka; Kai kurie klaipėdiškiai jau 1922 metais siūlė, pasitelkus Lietuvos savanoris, išvyti iš Klaipėdos krašto prancūzus. <…>
Apie lietuvininkų siekius sužinojo Prancūzijos vyriausybė. Siekdama geriau suprasti nuotaikas, ji pasikvietė į Paryžių Klaipėdos krašto atstovus * lietuvius ir vokiečius. Lietuvių grupę sudarė Tautinės Tarybos, Ūkio partijos, Žemės ūkio rūmų lietuvių narių, Mažosios laukininkų sąjungos, Lietuvių prekybininkų, Lietuvių jaunimo organizacijų ir Klaipėdos apskrities tarybos atstovai Vilius Gaigalaitis, Stikliorius, Erdmonas Simonaitis, Labrencas, Martynas Reisgys, Adomas Brakas, Brožaitis, Dovils, Birškus. <…>
Prancūzų valdžia ir Taikos konferencija nepatenkino lietuvių reikalavimo, paliko Klaipėdos kraštą prancūzų globoje.
Į Londoną nuvykęs Lietuvos vyriausybės atstovas kunigas ir flosofijos daktaras Vilius Gaigalaitis irgi nieko nelaimėjo.
Tokie įvykiai paskatino įsteigti Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetą. Per labai trumpą laiką atsirado komiteto skyriai Šilutėje, Pagėgiuose, Lauksargiuose, Sartininkuose, Natkiškiuose, Katyčiuose, Plaškiuose, Rūkuose, Saugose, Lankupiuose, Priekulėje, Vanaguose ir kitur.
Į kai kurių skyrių komitetus buvo išrinkta ir moterų. Kintų skyriaus nare buvo labai aktyvi ir gerokai pasimokiusi Ona Dreižytė, kartais artimųjų vadinama trumpiau * Dreižė. Klaipėdoje veikė, rodos, trys skyriai <…>
Ir aš Pagėgiuose turėjau suorganizavęs nemažą būrį jaunuolių <…>.
Kviečiami žmonės vienijose, sukilėlių kasdien gausėjo. Kaimuose ir bažnytkaimuose jie pamažu ėmė valdžią į savo rankas, nuginklavo nepatikimus policininks, rinko įmonių ir įstaigų
vadovų parašus, kas pritaria Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto veiksmams.
Prancūzų įgulos, rodos, vis dar nesuprato, kas čia darosi? Dėl šventos ramybės iš Pagėgių ir kitų miestelių jos traukėsi į Klaipėdą, bet ten prasidėjo prieš prancūzus nukreipti streikai. <…>
Nebuvo tokio lietuvininko, kuris nenorėtų susijungimo su Lietuva. Daugelis nesiėmė ginklo tik iš baimės. Žmonės klausė: kas bus, jei pralaimėsim? Juk sušaudys. Arba uždarys į kalėjimą. Geriausiu atveju atims ūkius ir išsiųs į Lietuvą. Ką ten veiksim? Elgetausim…
Tam tikra prasme jie buvo teisūs. Ateitis nebuvo labai aiški.
Ir vis dėlto drąsuolių kasdien gausėjo. Į sukilėlių gretas stojo ir moterys. Dauguma jų gamino maistą, bet buvo ir su ginklais.
Toje pačioje knygoje yra straipsnis „Sovietų archyvai apie genocidą“ (p. 244-253).
Jame, be kita ko, pranešu: 1969 m. Šilutė rengėsi gražiai paminėti išvadavimo iš nacistinių okuopantų 25-ąsias metines. Partijos rajono komitetas pasiuntė du istorijos mokytojus Albiną Endziną ir Arvydą Merkį į Centrinį Raudonosios armijos archyvą, esantį Podolsko mieste, kad parinktų faktų apie kovas už Šilutę. Tai labai slaptas archyvas, bet su partijos lydraščiu įleido. Parvežė nuostabių duomenų. Tankai važiavo Šilutės link, cituoju: taranuodami kelyje esančius vežimus, automašinas ir apipildami ugnimi besislapstančius vokiečius.
Atkreipkite dėmesį: ne kareivius, o vokiečius.
25-ųjų metinių iškilmės įvyko spalio 9-10 dienomis. Jose dalyvavo ir buvęs 159 tankų brigados vadas generolas majoras Konstantinas Petrovskis, už Šilutės išvadavimą tapęs Sovietų Sąjungos didvyriu. Savo kalba svečias papildė achyvo duomenis. Štai tos kalbos fragmentas:
1944 m. spalio 6 d. mūsų tankų brigadai buvo įsakyta užimti Kražius, po to pereiti valstybinę sieną <…>, užimti Šibben miestą (taip pavadino Šilutę – K. K.). <…> Spalio 9 d. vienas tankų batalionas įsiveržė į miestą. <…> Vokiečių kareiviai ir karininkai bėgo net nebandydami priešintis.
Maždaug ligi pusiaunakčio visa mūsų brigada įėjo į miestą ir jį užėmė (…) Buvo sunaikinta 25 tankai, 3 savaeigiai pabūklai, 320 automašinų, 13 motociklų, 3200 kareivių ir karininkų, trys geležinkelio ešelonai. Be to, brigada paėmė 6 tankus, 214 automašinų, 300 vežimų su kroviniais, 1 radijo stotį, paėmė į nekaisvę 71 kareivį ir karininką. <…>
Iš tankų brigados niekas nežuvo, 7 eiliniai ir 2 karininkai buvo sužeisti.
Generolas net nesuprato, kad savo kalba jis pripažino: buvo naikinami civiliai gyventojai, plentu besitraukiantys Tilžės link. Šilutės ginti vokiečiai nė nesirengė, nes už jos * pelkės, lankos, Nemuno žemupys.
Drįstu teigti: pasaulyje nebuvo tokio mūšio, kuriame puolanti kariuomenė neprarastų nė vieno kareivio, o besiginanti prarastų… 3 200.
Apie genocidą Mažojoje Lietuvoje daug rašyta užsienio lietuvių spaudoje. Apie tai rašė ir rašo vokiečiai, net italai, teisinasi rusai.
A. Nikžentaitis neneigia genocido, kaip tokio. Bet įsitikinęs, kad jis prasidėjęs… ne Mažojoje Lietuvoje, o Vokietijoje * genocidas buvęs ne mažlietuviams, o Vokietijos piliečiams.
Lietuvos Istorijos instituto 2006 m. gegužės 9 d. laiške LR Seimui Nikžentaitis įrodinėja, kad minėti Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, būtų istorinis nesusipratimas, nes Mažosios Lietuvos regione civiliai žmonės buvo išžudyti ne kaip Mažosios Lietuvos gyventojai, o kaip… Vokietijos piliečiai.
Nikžentaitį, matyt, stipriai paveikusi sena bolševikų logika: užimtose Lietuvos ir kitose Sovietų Sąjungos teritorijose naciai žudė ne žydus, o tarybinius piliečius, * taip buvo rašoma visoje pokario metų sovietų literatūroje, net enciklopedijose, * žydų genocidas nebuvo minimas.
Pagaliau Nikžentaitį išeitų, kad Sovietų Sąjunga trėmė į Sibirą, žudė Tuskulėnuose ir kitur ne lietuvius, o Sovietų Sąjungos piliečius.
Savo istoriniu išprusimu Nikžentaitis netiesiogiai pataiso net sovietų ideologus. 1945 m. sausio 28 d. vakare Sovinform biuras pranešė:
Raudonoji armija užėmė Lietuvos miestą Klaipėdą! 
Atviru tekstu Nikžentaitis nekritikuoja Maskvos, bet potekstė rodo: saliutuodama išvaduotam Lietuvos miestui, Maskva padarė grubią klaidą, nes Klaipėda buvo Vokietijos miestas…
Istorikui visai nesvarbu, kad vietovės turi savo istorinius pavadinimus.
Remiantis Nikžentaičio logika, vėliau Raudonoji armija forsavo ne Oderį, o Vokietijos upę, užėmė ne Berlyną, o Vokietijos miestą.
Knygose apie lietuvininkų tragediją esu pateikęs nemaža faktų apie genocido Klaipėdos krašte, visoje Mažojoje Lietuvoje tęsinį pokario metais.
…Išlikusieji gyvi Karaliaučiaus krašte buvo iššaudomi, akmenimis užmušinėjami.
…1945 metų vasarą netoli Klaipėdos kareiviai sušaudė Dovilų valsčiaus pirmininką, nes jis gynė nuo jų rugius kirsti suvarytas moteris. 
…Ūkininkas ir 1923 metų sukilimo dalyvis Martynas Reisgys žuvo nacių lageryje, o jo žmona * Sibiro tremtyje.
…Vokiečiai išvarė į Vokietiją netoli Šilutės gyvenusią Emą Pėteraitienę su dviem kūdikiais ir uošve. 1945 m. pabaigoje jos grįžo. Pagėgių geležinkelio stotyje kareiviai sugriebė Pėteraitienę ir nutempė į kitą ešeloną, išvežė į Sibirą, likusi su vaikučiais uošvė elgetavo.
…Žymaus klaipėdiškio pedagogo, aukštuosius mokslus baigusio Anglijoje, Martyno Krukio šeimą naciai ištrėmė į Vokietiją. Karo pabaigos sulaukė Vakarų Vokietijoje. Šeima vargais negalais grįžo į Klaipėdą. Čia žymus pedagogas negavo darbo, mirė skurde, sūnus Martynas žuvo partizanų būryje.
…Jonas Jautžemis augo netoli Klaipėdos, smulkių ūkininkų šeimoje. Nacių paimtas į kariuomenę, pakliuvo į rusų nelaisvę. 1947 m. paleistas nevažiavo į Vokietiją, kaip kiti, * grįžo į gimtinę. Nespėjusį net pailsėti, suėmė ir ištrėmė į Sibirą.
Argi tai ne lietuvininkų genocidas?
Panašių pavyzdžių yra ne dešimtys. Jų * šimtai, tūkstančiai.
O štai trumpa citata iš 1946 m. liepos mėnesį įvykusio LKP(b) CK plenumo protokolo:
Žigulinas: Turiu klausimą. Pas mus dabar grįžta labai daug suvokietėjusių gyventojų. Ar duoti jiems žemės iki 5 ha, kaip rekomenduoja savo nutarimu Ministrų Taryba?
V Ščerbakovas: Koks tai nutarimas?
Žigulinas: Yra Ministrų Tarybos sprendimas duoti žemės iki 5 ha. Jį turi vykdomojo komiteto pirmininkas.
V. Ščerbakovas: Kas pasirašė?
Balsai iš vietų: Drg. Sniečkus ir Gedvilas.
K. Liaudis: Tai buvo dar 1945 metais.
V. Ščerbakovas: Gerai. Pažiūrėsim. O apskritai nėra ko duoti.
Žigulinas: Man atrodo, kad nereikia duoti. Į sovchozus siunčiame, sovchozus užteršiame visokiais niekšais, atsiprašau už nekuklumą. (…) Duokite mums nurodymą, kur juos dėti.
V. Ščerbakovas: Neduokite jiems žemės.
Grįžo daugiausia lietuvininkai. Suvokietėjusieji liko Vokietijoje. Net nekalbama apie sodybų ir ūkių sugrąžinimą. Sprendžiama, kur truos niekšus dėti?
Maskvos atstovo nurodymai aškūs: nevykdyti Ministrų Tarybos nutarimo, pasirašyto Sniečkaus ir Gedvilo! Neleisti jiems dirbti savo žemės!
Šie žmonės jau seniai ne nacistinės Vokietijos piliečiai, nes tokios valstybės nėra.
O jie, nacių išvaryti iš gimtinės ir savo noru į ją sugrįžę, pasmerkti mirti badu.
Ar tai ne genocidas?
Ar jis ne Mažojoje Lietuvoje?
Duomenų apie kai kurias genocido formas esama ir Šilutės rajono Švietimo skyriaus archyve. 1945-1947 metais nemaža mokytojų buvo atleisti iš darbo vien todėl, kad yra vietiniai.
…Klaipėdos pedagoginio instituto auklėtinis, dirbęs lietuviškose mokyklose Otto Gudvietis nevykdė vokiečių karinės vadovybės įsakymo ir į vakarus nepasitraukė * slapstėsi pelkėse. Pokario metais dirbo Traksėdžių pradžios mokykloje. 1947 m. vasario 15 d. įsakyme parašyta:  atleisti kaip vietinį.
…Tą pačią dieną dėl tos pačios priežasties atleido Tarvydų pradžios mokyklos vedėją Mėtą Taraitę.
…Rūta Sprogienė dirbo Vabalų pradžios mokykloje. Irgi atleido  kaip vietinę.
…Pagėgių apskrities Spiečių pradžios mokyklos vedėjui Edvardui Bliumui sekėsi. Jis už tai kad yra vietinis, atleistas tik 1949-aisiais. Matyt, sovietų pareigūnai ilga npie tai nežinojo.
…Skiržemės pradinės mokyklos vedėja Agota Daugėlienė atleista dar vėliau * 1950 m. rugpjūčio 1 d. Įsakyme parašyta: Atleisti LKP(b) Pagėgių rajono komitetui pasiūlius (pradžioje buvo Pagėgių apskritis, vėliau * rajonas, * K. K.) 
…Mokytojas Augustas Bikneris atleistas iš darbo kaip savavališkai pasišalinęs. Pasirodo, žmogus pasišalino visai ne sauvališkai * buvo ištremtas į Sibirą.  
Kartais tenka išgirsti ir apie kitų istorikų daromas klaidas.
…Klaipėdos universitete 1997 m. balandžio 17*18 dienomis įvykusioje mokslinėje konferencijoje “Renesanso ir reformacjos įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Mažosios Lietuvos kultūrai” vienas pranešėjas įtikinėjo: „Mažosios Lietuvos germanizavimas spartino vietos gyventojų suartėjimą su aukštesne Vakarų kultūra“.
Pasiremdami istoriniais faktais čia pat pranešėją pataisė bent trys kalbėtojai.
Pateisindami germanizavimą, pateisiname ir rusinimą, pateisiname visas buvusias ir būsimas agresijas, nes visi agresoriai savo kultūrą laiko aukštesne.
Ne tik bolševikai * ir kovingiausieji Irako vadovai Europą vadino supuvusia ir neslėpė ketinimų atnešti jai aukštesnę * savo kultūrą.
…Buvęs lietuvininkas, man artimas žmogus, galima sakyti, bičiulis, sovietmečiu patirdamas valdžios neteisybę ir pažeminimą, jau seniai išvažiavo gyventi į Vokietiją. Ten pamažu buvo tapęs vokietininku. Prieš kurį laiką atvažiavęs jis bandė savo šviesa apšviesti ir mane.
*Kokia dar Mažoji Lietuva? * tiesiai paklausė. * Kokia Didžioji? Kodėl nėra Didžiosios ir Mažosios Kinijos, Indijos, Rusijos? Vokiečiai juokiasi iš tokių skirstymų.
Teko aiškinti, kad šaipydamiesi iš šių pavadinimų, vokiečiai šaiposi ne tik iš istorijos, bet ir iš žymiausių savo istorikų.  Nuo jūros iki jūros buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o pamariai ir dalis pajūrio buvo Mažoji Lietuva.
Svečias kratė galvą.
Atverčiau Mažosios Lietuvos enciklopedijos II tomą, 761 puslapį, parodžiau straipsnį apie Mažosios Lietuvos pavadinimą. Istorikai jau XIII*XIV a. skalvių ir nadruvių žemes vadino Lietuva. Mažosios Lietuvos vardas (Klein Litau, Klein Litauen) pirmą kartą paminėtas XVI a. Simono Grunau ir Luko Davido kronikose. Vėliau vokiečių istoriografijoje labiau vartotas ir tebevartojamas Prūsų Lietuvos (Preussisch-Litauen) terminas. XVI*XIX a. Prūsijos aktuose ir kitų šalių dokumentuose, nuo XVII a, * ir Prūsijos žemėlapiuose lietuvininkų kraštas dar vadinamas Lietuviška apskritimi, Lietuviška provincija (Litauische Kreis, Provinz Litauen).
Svečias labai susidomėjo. Bandžiau jam padovanoti enciklopediją, bet jis nepriėmė * pasigyręs, kad jo piniginė storesnė, mano palydėtas, nusipirko ją knygyne.
Netrukus gavau buvusio bičiulio laišką. Jame atsiprašinėjo, dėkojo už pamoką, rašė apie vokiečių istorinę literatūrą, kuri padėjo galutinai įsitikinti, kad buvo neteisus.
…Dar vis tenka sutikti žmonių, kurie įrodinėja: nors klaipėdiškiai kalbėjo lietuviškai, su Lietuva jų niekas nesiejo.
Betgi istorijos faktai rodo kitką. Spaudos draudimo laikais vos ne kiekvieno raštingo Lieuvos gyventojo namuose buvo bent viena lietuviška knga.
Iš kur tos kngos?
Iš Mažosios Lietuvos.
Spaudos draudimo laikais caro žandarams buvo įkliuvę 2854 knygnešiai ir lietuviškų knygų skaitytojai, užregistruoti 724 atvejai, kai surasta spauda, o kaltininkai nesurasti.
Tai argi niekas nesiejo?
O 1918 m. Tilžės Aktas?
O 1923 m. sukilimas?
Tik ką suminėti istorikai ir ne istorikai susiprato, nekartoja nacių ir kitų melo, todėl čia jų pavardžių neminiu.
Keturių Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos * Atkuriamojo Seimo deputatų pareiškime pabrėžiamas visuomenę klaidinančių istorikų pavojingumas, raginama nuo jų gintis.
Per švelniai pasakyta! Ne gintis reikia, o užkirsti kelius bjauriausiam ir pavojingiausiam melui! Nepateisinama, kai melą skleidžia valstybinė įstaiga, išlaikoma mokesčių mokėtojų.
Beja, knygoje „Taigi imk mano ranką“ straipsnyje „Kokio vardo verti tokie „istorikai“?“ bandžiau padėti dr. Nikžentaičiui, jame pateikiau nemaža archyvinių duomenų. 
Visas čia minėtas savo knygas apie lietuvininkų tragediją pasiunčiau Nikžentaičiui. Pridėjau ir geranoriškus laiškus. Knygos susilaukė visuomenės dėmesio, jos viešai aptartos universitete, Lietuvininkų bendrijoje „Mažoji Letuva“, bibliotekose.
Nikžentaičio atsakymo į laiškus ir atsiliepimo į knygų tekstus… nesulaukiau.
Ir vis dėlto norėčiau tikėti, kad, geriau įsigilinęs į istorijos faktus, dr. Nikžentaitis pakeis savo nuomonę. Žmonėms yra būdinga keistis, tobulėti. Tik idiotai yra galutinai išbaigti ir nekintantys.
Nors pastarasis dešimtmetis nerodo Nikžentaičio tobulėjimo, bet netikiu, kad jis jau yra galutinai save sukūręs.
Jei nesikeis, jeigu jo nemokšiškumas ir agresyvumas nemažės. nė kiek neabejoju, kad bus padarytos atitinkamos išvados. Visose demokratinėse šalyse neleidžiama reikštis rasistams, tramdomi nacistai. Negalima leisti valstybės išlaikomo in stituto vardu reikštis grubiems istorijos klastotojams!
Melagingų teiginių, apie kuriuos čia papasakojau, nesirengiu sureikšminti. Bet nežadu ir jų sumenkinti. Dulkė yra kalno pradžia. O šalta tamsa po pragaro katilais karštą ugnį užkuria.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra