Šviesaus komunizmo nešviesi praeitis

Autorius: Data: 2011-12-09, 13:11 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Seimo rūmams gyvybės suteikia ne vien parlamentarų debatai, jų etinių kolizijų svarstymai ir pan. Šioje erdvėje, regis, gan dažnai išvysi ir visai „neparlamentinį“ sujudimą – štai į kurią nors salę plūsta žilagalviai senoliai, o štai po fojė pabirę mokiniai… Išties tokį gyvą šių rūmų pulsavimą teko pajusti dvi dienas – 2011 m. lapkričio 28 ir 29 d. – dalyvaujant konferencijoje „Istorija ir atmintis. Sovietinė praeitis 1953 – 1990 m.“

Istorinių konferencijų publikoje žymią dalį tradiciškai sudaro buvę tremtiniai ar šiaip sovietinį rojų ištvėrę, bet jo gėrybėmis nesusigundę, jau garbaus amžiaus sulaukę klausytojai. Atsitiktinai ar ne, 28-ąją Seime skleidėsi abu Lietuvą dar vis keliantys sparnai: greta gyvenimo išminties, ir – jaunystės veržlumas. Mat pristatyti istorinio mokylų konkurso „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais“ rezultatai – LDK pilių ir tvirtovių maketai, o baigiamajame renginyje šurmuliavo gausus moksleivių būrys… Pasidžiaugti įspūdingais, stebėtinai profesionaliais pilių maketais bei gražiu jaunimu galėjau tik trumpą valandėlę pertraukų metu – mano dėmesys buvo sutelktas į sovietinę praeitį….

Konferenciją pradėdamas jos organizatorės – Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų Lietuvoje įvertinti – vadovas Ronaldas Račinskas atkreipė dėmesį, kad bus koncentruojamasi į laikotarpį po Stalino mirties, „kurį dėl nesusipratimo ar sąmoningai bandoma reabilituoti ir pateikti kaip visai normalų ir net klestėjimo periodą“ (cituota pagal programėlės įžanginį žodį).

Konferencijos programa buvo išties intensyvi, turininga; daugelio iš mūsų (bent iš dalies) išgyventasis laikotarpis preparuotas įvairiais pjūviais, o dar – turėjome progos regėti lietuviškosios patirties veidrodinius atspindžius (intensyvesnius ar blankesnius, visuminius ar fragmentiškus)… Išties kitų šalių atstovų buvo gausu – ir „sovietinio bloko“ net gausiau nei bendroje „sąjungoje“ buvusių likimo brolių. Bet natūralu, kad pranešimus skaitė bent po tris svečius iš Čekijos ir Rumunijos – greta LR Seimo, šių šalių institucijos (Totalitarinių režimų tyrimo institutas Čekijoje ir Rumunijos tremčių atminties ir komunistinių nusikaltimų tyrimų instititas) buvo konferencijos partneriai. Bet ir Slovėnijai atstovavo pora pranešėjų, po vieną – Ukrainai ir Estijai. O pirmojoje sesijoje „Europos atmintis ir sąžinė“, galima sakyti, pečius vieningai surėmę į europinę sąžinę beldėsi broliai baltai – lietuviai ir latviai.

Pozicijos teigimas

Gan solidžiai atrodė pirmųjų kalbėtojų komanda – greta moderatoriaus R. Račinsko, Seimo narių Emanuelio Zingerio ir Arimanto Dumčiaus, susėdo net trys europarlamentarai – prof. Vytautas Landsbergis bei dvi jo kolegės latvės Sandra Kalnietė ir Inese Vaidere.

Visų jų pasisakymai grindė poziciją: vieno režimo (nacionalsocialistinio) nusikaltimai negali „atpirkti“ kito režimo (komunistinio) nusikaltimų; būtina juos įvardyti ir pasmerkti; būtina patiems išlaikyti istorinę atmintį ir belsti į Europos šalių – demokratinių, bet neretai pernelyg į materialų bei dvasinį komfortabilumą orientuotų, tad linkusių daug ko nematyti – sąžinę…

V. Landsbergis, skeptiškai įvertinęs sąžinės reikalus į rytus nuo mūsų, o „euroamnezijai“ priešpastatęs „eurosąžinę“, vis dėlto ne itin optimistiškai siūlė galimą disertacijos temą „Eurosąžinė kaip nykstanti motyvacijos rūšis“…

S. Kalnietė ir I. Vaidere akcentavo Latvijos bei Lietuvos atstovų EP pastangas grąžinti genocido sąvokai jos pirminę reikšmę – greta diskriminacijos dėl tautybės ar rasės įtraukti kaip lygiaverčius ir nusikaltimus socialiniu, klasiniu pagrindu; priminė, kad bendra iniciatyva Molotovo ir Ribentropo pakto sudarymo data (rugpjūčio 23-oji) įteisinta kaip visų totalitarinių ir autoritarinių režimų aukų atminimo diena (kol kas tai yra padariusios penkios valstybės – Lietuva, Latvija, Estija, Slovėnija ir Švedija). Kalbėta apie neseniai EP įkurtą neformaliąją grupę (Reconciliation of European Histories), siekiančią istorinės atminties gaivinimo, kuriai priklauso visi trys konferencijoje dalyvaujantys europarlamentarai.

I. Vaidere išsakė ir skaudžiąsias Latvijos tapatumui šiandien vėl gresiančias sovietinės okupacijos pasekmes – beveik pusę šalies gyventojų sudarančių rusakalbių pastangas pakeisti Konstituciją bei įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę. Galbūt tautai skambantys pavojaus varpai ir privertė būtent latvius imtis skaudžios tiesos pasauliui skelbėjo vaidmens – sukurti į Vakarų auditoriją orientuotą dokumentinį filmą demaskuojantį „Sovietinę pasaką“ (taip mes Lietuvoje išsivertėme Edvino Šnorės filmo „The Soviet story“ pavadinimą); jo kūrime dalyvavo ir I. Vaidere.

E. Zingeris pastaruosius trejetą-ketvertą metų Europos Sąjungoje vykstančią diskusiją dėl teisinio komunizmo nusikaltimų įvertinimo ir jau Europos Komisijos (ne pavienių šalių) vardu išsakytą rekomendaciją dėl rugpjūčio 23-čiosios kaip atmintinos dienos minėjimo teigė esant mūsų moraline pergale. Itin skeptiški jo žodžiai buvo skirti dabartinei Rusijos pozicijai vertinant istorinę praeitį. Perspėjęs, kad neįvertinus ir nepasmerkus giminingų totalitarinių režimų nusikaltimų kyla pavojus juos pakartoti ateityje, E. Zingeris akcentavo, kad nesikėsinama paneigti holokausto specifiškumo.

A. Dumčius, pats vos vienerių metų būdamas patyręs kelionę Sibiran, priminė, kad kone kiekviena šeima Lietuvoje turi savų su tremtimi susijusių prisiminimų, ir viltingai – kaip istorinės atminties mūsų tautoje išsaugojimo liudijimą – įvertino jaunimo akcijas „Misija – Sibiras“.

Faktografijos papildymas

Ne vieno autoriaus pranešimas, gvildendamas įvairius sovietinės (ar kokios „liaudies demokratinės“) praeities aspektus, vyresniųjų klausytojų žinotąsias „abstrakčias tiesas“, pripildė turtinga ir gyva faktografija, suteikė joms „kūną“.

Štai apie pokarinį jaunimo pasipriešinimą sovietinei sistemai ir šios represinį „grįžtamąjį ryšį“ kalbėjo dr. Algirdas Jakubčionis, kaip pirmąją jaunimo organizaciją pereinant nuo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai prie neginkluoto įvardijęs 1950-aisiais Ariogaloje susikūrusią „Vieningąją darbo sąjungą“, užsibrėžusią išlaisvinti Tėvynę nuo bolševikų, priešintis dvasiniam genocidui. Kaip reikšmingą pasipriešinimo srautą pranešėjas išskyrė susitelkusias tikinčiojo jaunimo grupeles. O klausytojai – prieš pusšimtį metų buvęs jaunimas – mokslinius pranešimus nekart galėjo papildyti savais faktais… Štai A. Jakubčionio minėtąsias 1956-ųjų Vėlines Rasose, kurių metu girdėjosi šūksniai „Laisvę Vengrijai!“, prisiminė ir vienas jų dalyvis: žmonių kapinėse buvę sausakimša, skandavę ne tik Vengriją, Lenkiją palaikančius šūkius, bet ir „Chruščiovą – kiaulių ganyt!“…

Nenuilstamą KGB veiklą, šios organizacijos bauginimo ir baudimo metodus Lietuvoje (siekiant pirmiausia palaužti antisovietinį pasipriešinimą, vykdyti komunistinę indoktrinaciją ir kontroliuoti piliečius, tam pasitelkiant slaptuosius agentus) aptarė Kristina Burinskaitė, o Ukrainoje – dr. Volodymyr Viatrovych. K. Burinskaitė priminė, kad disidentams būdavo keltos, pavyzdžiui, bylos „už vagystę ir spekuliaciją“ ar taikyta psichiatrinė prievarta. Ukrainos atstovas pažymėjo, kad visuomenės aktyvumą išjudino Černobylio katastrofa ir mėginimas slėpti jos mastą. Matyt, galima įvertinti KGB mokėjus valdyti ne vien botagu, bet ir meduoliu – šio pranešėjo paliudyta, kad nekliudyta formuotis įvairioms jaunimo grupėms, net jos inicijuotos, siekiant daryti įtaką jų veiklai. Tik, kaip pamename, visuomeninis (ne vien jaunimo) judėjimas Ukrainoje plėtėsi, virsdamas aksomine revoliucija, atvedusia į nepriklausomybės paskelbimą 1991-aisiais: „neigiamos įtakos“ tam – KGB akimis – turėjo sausio įvykiai Vilniuje…

Represijas kunigų luomui statistiniais duomeninimis grindė Teresė Birutė Burauskaitė, tarsi pratęsdama Pavelo Kuglerio pranešimą Katalikų bažnyčios persekiojimas Čekoslovakijoje 1953–1968 metais, kuris reziumuotas: nepaisant nei grubaus tinkinčiųjų, pirmiausiai kunigų ir vienuolių, persekiojimo, nei gudrių „malonių“ jiems nepavyko Bažnyčios sugriauti iš vidaus, atskirti jos nuo Vatikano, sukurti „nacionalinę Bažnyčią“. O mūsų Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė, sovietmečiu pati prisidėjusi prie nelegalios religinės spaudos platinimo, po visų liūdnų skaičių (nacionalizuotos bažnyčios, kalinti, kompromituoti kunigai, mesti iš darbo „nepatikimieji“ ir pan.) taip pat galėjo paliudyti tikinčios – Dievu, Laisve, Tėvyne – dvasios triumfą: pogrindyje leidžiamos „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ taip ir nepavyko užgniaužti, ji, prasiverždama (žinia, pasišventėliams smarkiai rizikuojant) anapus uždangos, liudijo skaudžius sovietinės realybės faktus…

Ekonomika Sovietų sąjungoje, kaip žinome, irgi nebuvo vien „ekonomiška“. Štai žinotą gamyklų – „pašto dėžučių“ egzistavimo faktą konkrečiais duomenimis iliustravo dr. Saulius Grybkauskas. Įdomu buvo patirti, kad visos tos slaptus kodus turėjusios ventos, vingiai, vilmos galiausiai reiškė tik „neaukštą slaptumo lygį“ ir nedidelį tikrai uždarų (karinių) įmonių skaičių Lietuvoje – mat geografinė padėtis nepalanki… Sovietų militaristinės letenos Lietuvoje temą kitądien, lapkričio 29-ąją, pratęsė Inga Arlauskaitė pranešime Sovietinė (Okupacinė) kariuomenė Lietuvoje: Lietuvos resursų eikvojimas priminusi ir užimtus plotus, ir galiausiai – jau į atsargą išėjusių karininkų būtiną aprūpinimą butais. Taigi šioje „lygybę“ skelbusioje sistemoje privilegijos nomenklatūriniam sluoksniui buvo ir oficialiai įteisintos, ir per „telefoninę teisę“ veikė. Apie tai kalbėjo dr. Vilius Ivanauskas, primindamas, kad vartojimo privilegijos – nuo žirnelių iki kelionių užsienin – įtvirtino visuomenės stratifikaciją, kūrė uždarą klaną. „Pyragėliais“ mėginta prisivilioti ir šiam uždaram sovietiniam elitui nepriklausančius, o vis dėlto galinčius pasitarnauti komunistinės ideologijos ir gyvenimo būdo „reklamai“. Arūnas Streikus, gvildendamas Kontroliuojamus kultūrinius ryšius su užsieniu, palaipsniui laisvėjančias mūsų meno ir mokslo atstovų išvykas užsienin, išeivijos atstovų apsilankymus, taip pat pabrėžė ir išleidžiamų bei įsileidžiamų personalijų „patikimumo“ kriterijaus (CK ir KGB akimis) svarbą.

Kelio komunizman savitumai

Net ir pagal vieną kurpalį lygintos sovietinės respublikos „statė komunizmą“ pagal vietinę specifiką – o ką jau bekalbėti apie šalis, turėjusias autonominę valią, kuri nebūtinai reiškėsi humaniškiau. Buvo įdomu atstovų iš Slovėnijos pranešimuose „išvysti“ bent kai kuriuos buvusios Jugoslavijos istorinius atspindžius. Štai Renato Podbersič priminė, kad Jugoslavijoje II pasaulinio karo metais vyko aktyvūs revoliuciniai procesai – partizaninis judėjimas prieš vokiečių ir italų okupaciją, bet priešintasi ir kita kryptimi – karo pabaigoje veikė gausūs antikomunistiniai dariniai. Pergalę galiausiai šventė antiokupacinis partizaninis judėjimas. Pranešėjas minėjo skaudžius savo tėvynės – Slovėnijos – faktus: karo metais nužudyta daugiau kaip 90 tūkstančių slovėnų, tuoj po „pergalingo“ karo imtasi teroro – daugiau kaip 100 tūkstančių ištremtų arba pabėgusių, rengti teismo procesai… Imtasi ir etninio valymo – ištremti vokiečiai ir italai. Na ir mums pažįstami dalykai: privatinės nuosavybės nacionalizacija, kova prieš katalikų bažnyčią, cenzūra, žmogaus teisių pamynimas, vienintelės partijos, atliekančios kone Dievo vaidmenį, įsigalėjimas… 1991 06 29 – ši data žymi Slovėnijos nepriklausomybę, žengimą savu, jau teisinės valstybės, keliu. Tik, apgailestavo pranešėjas, parlamentas nesiryžo pasmerkti komunizmo nusikaltimų.

Apie Jugoslavijos komunistinio režimo nusikaltimus iš teisinės perspektyvos kalbą pratęsė Boštjanas Kolaričius. Jis akcentavo skaudų (ir Vakarams, šiuo atveju – Didžiajai Britanijai, gėdingą) faktą: 1945-ųjų kovą gausūs antikomunistiškai nusiteikę būriai, regėdami savo pralaimėjimą, pasitraukė į Korintiją, britų okupuotą Austrijos dalį. Ir… britų vadovybės sprendimu, buvo grąžinti į komunistinę Jugoslaviją, taip sakant, repatrijuoti… Kas už šį sprendimą turi prisimti atsakomybę? – negi tik retoriškai klausė Slovėnijos atstovas… Grįžus repatriantams prasidėjo žudynės, be teismo, neišskiriant moterų ir nepilnamečių, laidota tiesiog grioviuose, miškuose; būta daugiau nei 600 slaptų masinių kapaviečių… Svarbiausia: įvardyti ir įvertinti, – regis, toks buvo abiejų slovėnų pasisakymų reziume.

Emociniai sukrėtimai

Sovietinėje sistemoje išgyvenus didžiąją savo gyvenimo dalį, Atgimimo laikotarpiu patyrus sukrečiantį atsivėrusios informacijos ir naujų prasmių lauką, regis, niekas iš sovietinės realybės jau nebegali nustebinti. O vis dėlto! Konferencijoje teko patirti ir emocinio sukrėtimo – taip savo kondensuotu informatyvumu paveikė latvio Edvino Šnorės filmas „The Soviet story“, parodytas antrąją dieną. O į jį įvedė ne tik paties režisieriaus žodis, bet ir nekart pranešėjų lūpose nuskambėjusi skaudi gaida.. Štai rumunės Claros Mares pranešimas Paprastas įtariamasis“. Rumunijos saugumo tarnybos Securitate taikyti metodai sekant rašytojus devintame XX a. dešimtmetyje perteikė visuotinės baimės, sekimo atmosferą, neseniai patirtą iš Hertos Müller romano „Geriau būčiau savęs nesutikus“, pas mus išversto ir išleisto kaip tik prieš šios Nobelio premijos laureatės vizitą Vilniuje. Kadangi kalbėta būtent apie saugumo akiratin patekusius rašytojus, per pertraukėlę neiškenčiau pranešėjos nepasiteiravusi, kodėl gi nebuvo paminėta Herta Müller – ar nelaikoma bent „šiek tiek“ rumunų rašytoja, juk ji į Vokietiją bėgo nuo Ceausescu režimo persekiojimų, o šiame romane kaip tik vaizduojami privalomi herojės vizitai pas saugumo tardytoją?.. Mares neprieštaravo, tik paaiškino, kad kalbėjimui būtina būti gerai išstudijavus medžiagą, o ji kol kas susitelkusi ties pristatytuoju rašytoju Ion’u D. Sirbu (1919–1989); tiesą sakant, šis argumentas nelabai įtikino, bet pats pranešimas suvirpino bauguliu…

Į sąmonę ir sąžinę emociškai smigteletėjo ir Aminat Saijevos pasisakymas diskusijų metu, liudijant, kad čečėnų tauta 1944-ųjų vasarą buvo ištremta į Sibirą, 70% gyventojų sunaikinta, nors 1957-aisiais ir gavusi teisę grįžti, bet Brežnevo laikais patyrusi nuožmią rusifikaciją.

Emociškai įtaigiausia, suprantama, buvo žiauri vaizdų ir faktų kalba, itin kondesuotai perteikta Šnorės 2008-aisiais sukurtame filme. Kaip sakė režisierius, filmas buvo kurtas dvejus metus, o medžiaga jam – daugiausiai Vakarų šalių archyvuose – rinkta dešimtmetį. Nors, regis, neturėta galimybės pasinaudoti sovietiniais archyvais, liudijimų apie šios sistemos nusikaltimus ir argumentų apie jos „genetinę“ bendrystę bei ilgametę partnerystę su vokiškuoju nacizmu – per akis. Bado – suplanuotojo Ukrainos holodomoro – iškankinti skeletai, masinių žudynių (Katynė) aukos, trėmimai, medicininiai eksperimentai su lagerių kaliniais… Negailestingais komentarais tarp sukrečiančių vaizdų įsiterpia ir istorijos ar pilitologijos mokslo autoritetai, pvz., Normano Davies, Francoise Thom bei sovietinio saugumo sistemą iš vidaus žinantis (iš jos pasitraukęs į Vakarus) rašytojas Viktoras Suvorovas, ir sovietinį terorą patyrusi „eilinė“ latvė, ir dar ne vienas – be tuščiažodžiavimo, bet skaudžiai.

*

Liko ir nepaminėtų pranešėjų, bet, regis, šioje tyrimų bei liudijimų gausoje, net ir atsitiktinai bedęs pirštu, pataikysi į skaudulį….

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Pirmosios sesijos pranešėjai ir moderatorius

2. Europarlamentarė I. Vaidere

3. Ukrainietis V. Viatrovych

4. Rumunė C. Mares

Voruta. – 2011, gruod. 23, nr. 24 (738), p. 9.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra