„Šviesai“ – 130 metų

Autorius: Data: 2018-02-26 , 13:35 Spausdinti

„Šviesai“ – 130 metų

Tilžėje išleisto laikraščio „Šviesa“, nr. 1, 1887 m. rugpjūtis, vinjetė

Genovaitė BURNEIKIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

„Šviesa“ – pirmasis katalikiškos perio­dikos leidinys, išleistas prieš 130 metų. Deja, apie šį leidinį, kuris praminė taką kitiems religinės periodikos spaudiniams, paskelbta mažai duomenų. Šiemet sukanka brandi „Šviesos“ sukaktis, leidžianti atidžiau pažvelgti į šį leidinį bei aptarti lietuvių periodikos ištakas.

„Šviesa“ – „katalikiškas mėnesinis laikraštis, leistas 1887 08–1888 08 ir 1890 01–08 Tilžėje. Oficialūs redaktoriai: E. Vejeris,
J. Brošaitis, o faktiškai redagavo A. Vytartas ir J. Kriaučiūnas“. Laikraštyje bendradarbiavo „A. Baranauskas, A. Dambrauskas, M. Davainis-Silvestravičius, J. Jablonskis, S. Gimžauskas, P. Leonas, Maironis, P. Mašiotas, K. Sakalauskas ir kt.“1, – rašoma „Lietuviškų leidinių bibliografijoje“. Beje, „Žurnalistikos enciklopedijoje“ patikslinama; kad „Šviesa“ – katalikų mėnesinis žurnalas, „laikraštis Žemaičių ir Lietuvos mylėtojų“, ėjęs […] Tilžėje. Rašė įvairiais religiniais klausimais, apie vaikų mokymą ir auklėjimą, propagavo krikščioniškas vertybes, meilės tėvynei ir tautiškumo idėjas, skatino praktinę veik­lą“2. Taip glaustai apibūdinamas pirmasis katalikiškos periodikos leidinys, kurio išėjo 21 numeris, o 1888 m. dar išleistas „Šviesos Priedas“ „apšviestiesniems lietuviams“. Kiti tyrinėtojai nurodo tik „Šviesos“ leidimo metus, jos pakraipą, tačiau leidinio tematikos bei struktūros plačiau nenagrinėja.

Pažymėtina, kad „Lietuvos žurnalistikos istorijoje“ nurodyta, jog „žurnalo „Šviesa“ svarbiausias tikslas buvo sutelkti pradėjusias skaidytis lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio jėgas ir kartu propaguoti religines tiesas“. Leidinyje „buvo daug korespondencijų ir šiaip įvairenybių, jo visi rašiniai paprastiems žmonėms buvo prieinamesni negu „Aušros“, – teigia V. Urbonas, pabrėžęs, kad, – siekdami pritraukti aktyviau bendradarbiauti lietuvių inteligentiją, ypač pasaulietinę, „Šviesos“ redaktoriai 1888 m. parengė ir išleido 72 puslapių „Priedą apšviestesniems lietuviams“3. Taip buvo siekiama sudominti platesnę skaitytojų auditoriją, supažindinant ją su Lietuvai aktualių klausimų spektru.

„Aušrai“ sustojus

Mykolas Romeris knygoje „Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą“ atskleidžia atmosferą, sustojus „Aušrai“, kuri buvo apėmusi ne tik „Lietuvos mylėtojų“ srovės narius, bet ir daugumą D. Lietuvos gyventojų bei svetur gyvenusių lietuvių, nes „įgyvendinant „Lietuvos mylėtojų“ judėjimo programą, „Aušroje“ daugiausia buvo spausdinami straipsniai bei darbai apie lietuvių tautos praeitį, jos senąją kultūrą, tikėjimą, papročius; […]“. Joje gausu korespondencijų iš Lietuvos, o „redakcijos atsakymų skyrelis rodo nepaprastai gyvus „Aušros“ santykius su kraštu ir ypač su inteligentija“4,– pažymi autorius.

M. Romeris nurodo, kad „Aušra“ buvo pirmoji tautinio darbo organizacija, kurią sukūrė pavienių inteligentų pastangos; platesnės liaudies masės dar nebuvo į tą akciją įtrauktos. Nebuvo su ja susijusios organizaciniu atžvilgiu, tarpininkas tarp „Aušros“ ir liaudies buvo inteligentija.“5 Ji „generavo tautinio atgimimo idėjas ir skleidė jas savo aplinkoje“, todėl „Aušros“ – „kaip bendro ir koordinuoto darbo židinio, reikšmė buvo milžiniška“6, – pabrėžia autorius.

Po „Aušros“ „leidimo sustabdymo pirmieji metai buvo bespalviai ir sunkūs. „Lietuvos mylėtojų“ ratas, susikristalizavęs „Aušroje“, evoliucionavo į dvi atgimimo sroves, kurios nuo to laiko bus nuolatinėje nesantaikoje, būtent – pagoniškosios praeities, kurioje kadaise spalvingiausiai pasireiškė lietuviška kultūra, […] ir įtakingą Lietuvoje katalikų dvasininkiją“7, – kuri atsisakė paremti veiklą, kuri siekė pratęsti „Aušros“ tradiciją.

„Aušrai“ sustojus, Mažojoje Lietuvoje ėjo laikraščiai lietuvių kalba, tačiau jie nekėlė lietuvių tautos atgimimo sąjūdžio idėjų, nes svarstė tik lokalinius gyventojų, kalbančių lietuviškai, poreikius ir „neturėjo nieko bendra su tautine lietuvių evoliucija“. Lietuviškai prūsiški leidiniai „nestojo prieš germanizacijos procesą, kuris ten plėtėsi“, todėl „jie neturėjo jokios reikšmės Didžiajai Lietuvai ir buvo jai visai svetimi“8. Be to, jie buvo spausdinami gotiškomis raidėmis, todėl D. Lietuvoje nebuvo populiarūs.

Gan kritiškai M. Lietuvoje leidžiamus lietuviškus leidinius vertino J. Basanavičius, nurodęs, kad tik „patalpintieji „Naujajame Keleivyje“ ir „Lietuvos Ceitungoje“ mano straipsniai, drauge su Dr. J. Sauerweino dainomis ir kt. raštais, įgalino tuomet lietuvišką dvasią į tuos be jokios dvasios išleidinėjamus laikraščius“, nes tie „laikraščiai buvo konservatyviškai-klerikališkos dvasios, neturėjo inteligentiškų sandarbininkų, kurie butų supratę gadynės reikalus, spausdinosi gotiškomis literomis ir todėl jiems buvo lemta dirbti tik ant siauros dirvos ir tai tik Prūsų Lietuvoj“9, – konstatavo J. Basanavičius.

Lietuvos šviesuoliai diskutavo: ar atgaivinti „Aušrą“, ar steigti kitą leidinį, skirtą D. Lietuvoje ir kitose šalyse gyvenantiems lietuviams, kuris skleistų tautos atgimimo sąjūdžio idėjas, informuotų, šviestų ir telktų lietuvius dėl gimtosios kalbos atgavimo, spaudos draudimo panaikinimo ir Lietuvos ateities.

Tilžėje M. Jankus 1886 m. spalio 17 d. išleido naują laikraštį „Garsas“, tikėdamas, kad šis laikraštis galės pakeisti sustojusią „Aušrą“. Pratarmėje redaktorius (M. Jankus) kreipiasi į skaitytojus, pranešdamas, kad jie bus „su naujei atgijimais lietuviszkos dvasios supažindinti […]“, jame bus parodoma, „kaip ginasi nuo aprusinimo bei sulenkinimo visos tautos“ ir paaiškina, jog daugumai lietuvių D. Lietuvoje „mūsų vokiszkos literos nėra suprantamos“10, todėl „Garsas“ bus spausdinamas lotyniškomis raidėmis.

„Garse“ daug vietos buvo skirta lietuvybės išsaugojimui, svarstyti lietuvių tautos atgimimo sąjūdžio klausimai, rašyta apie veikiančias lietuvių tautines draugijas, tačiau nesulaukęs bendradarbių ir gausesnės skaitytojų auditorijos, reklamos bei finansinės paramos, M. Jankus, išleidęs vienuolika numerių, 1887 m. rugpjūčio 20 d. „Garsą“ sustabdė.

„Šviesai“ įsižiebus

Tilžėje 1887 m. rugpjūčio mėnesį išėjo pirmasis „Šviesos“ numeris, kuris, pasak M. Romerio, „turėjo gerų ketinimų bei tam tikro naudingumo tuo bespalviu krizės laikotarpiu. „Šviesos“ kryptis klerikalinė liaudinė […]“, bet ji „kelia sau švietimo populiarinimo tikslus ir akivaizdžiai nori nurodyti ekonominio lietuvių vystymosi kryptį, propaguoja valstiečių organizavimąsi į bendroves, iškelia smulkios prekybos poreikį“. Tačiau „Šviesa“ „skiriasi nuo „Aušros“ didesniu polinkiu kelti ir spręsti praktiškus klausimus, nerasime joje to ugningo, išaukštinto įkarščio, neapibrėžtumo, taip būdingo „Lietuvos mylėtojams“11, – pažymi M. Romeris.

„Šviesos“ redakcija 1887 m. liepos mėn. išleido „Apgarsinimą“, kuriame pranešama apie naują laikraštį, kuris bus „išleidžiamas Žemaicziu ir Lietuvos mylėtoju“, nes „dėl veikesnio apszvietimo žmonių reikalingiausiu ir naudingiausiu yra laikrasztis gerai taisomas, – ir primena, – buvo jau pas mus laikrasztis „Auszra“, bet ans budamas prieszingas katalikiszkam tikėjimui ir arzinantis vyresnybę, ne tik nedarėsi naudingas reikalams apszvietimo, prieszingai taisė tamsumą ir sėjo tarp gyventoju nesutarimus, per tai szis laikrasztis ir pragaiszo“12, – rašoma „Apgarsinime“. Pranešama, kad „krikszioniszko katalikiszko tikėjimo laikrasztyje talpinsis naudingos žinios“ apie „mokynimasi skaitymo raštą, apie mokynimasi visokiu remeslu, amatu, kupczystes, pirkimą ir pardavimą žemes ir bus daugel kitu reikalingu ir gražiu iszguldymu, pareiszkimu“. Jame „talpinsis tas, kas isztikro yra naudinga laimei kuno su iszganymu duszios“. Redakcija pažymi, kad „pradžioje iszleisime mėnesinėmis knygelėmis, o tolesnei […] išdavinėsime kas nedėlę po vieną numerį arba knygutę“ ir „prekė ant meto kasztuos 2 rubliu be persiuntimo per rubežiu“13, – pranešama gyventojams.

Pirmasis „Šviesos“ numeris

Pirmasis „Szviesos“ numeris išėjo 1887 m. rugpjūčio mėn. Tai buvo 48 puslapių 18×12 cm formato knygelės tipo leidinys. Leidinio „galvutė“ įrėminta, ją puošia grafiniai elementai. Pirmojo knygelės lapo viršuje puošnūs rėmai – juose parašyta: „SZVIESA. Laikrasztis Žemaicziu ir Lietuvos mylėtoju iszleidžiamas. Rėdytas ir iszdutas E r n e s t o Ve y e r i o Tilžėje. „Szviesa“ iszeina kas menesį pavyzdyje knygutės 32–48 pusių.“ Nurodoma leidinio ir apgarsinimų kaina, paaiškinama, norintiems „per rubežių uždengtose gromatose“ gauti „tesikreipia prie rėdysitės“. Virš „galvutės“: „Nro. 1. Tilžėje, rugpiutis 1887. 1 metas.“

Žemiau – Įžanga. Joje rašoma, kad „matydami neįsakytai didį reikalą to dalyko rasztu pradėjome rupintiesi apie iszdavimą visoje tikrybėje naudingo laikraszio vadinamo „SZVIESA“. Jame „talpinsis laimei žmoniu žines ir dalykai […] apie auginimą ir gydymą gyvuliu, apie išgyvenimą dirvos ir sėjimą javu, apie vyresnybės įstatymus, apie įvairius atsitikimus musu tėvynėje ir kitose szalyse“. Redakcija kviečia „geros valios gyventojus Lietuvos ir Žemaicziu pirkti leidinį, dalinti pavargėliams“, o kitus ragina „taisykite rankraszczius apraszymais visokiu atsitikimu ir žiniu; bile tik nebutu nieko prieszingo nei szventam katalikiszkam tikėjimui nei priesz dvasiszką arba svietiszką vyriausybę, nes musu szirdingu troszkimu yra, kad […] tarp gyventoju vieszpatautu broliszka meilė ir maloni sandoros vienybė“. Redakcija žada skelbti apie leidžiamas lietuviškas knygas ir pažada, jog „saugei dabosime, kad tame dalyke butu gryna tiesa, vardan Lietuvos ir Žemaicziu mylėtoju“14, – pabrėžia Ernestas Veyeris.

Kitame puslapyje straipsnis „Žodis apie Lietuviu mylincziu savo tėvynę“. Jame rašoma, kaip bunda kitu šalių gyventojai ir pažymima, jog „paputė tas pats vėjas ir ant Lietuvos, […] mes keliamės vis ankcziau iš miego, geriau pažįstame, kas esame“ […], tačiau „didžiausias daiktas visuose dalykuose yra sutartis ir vienybė“, o tarp lietuvių ji „labai silpna“, nes daugelis „vaidijasi tarp savęs ir silnina savo sylas“. Dar „piktesnis darbas tų, kurie nori sukelti priesz save kunigiją […]“, tačiau „kunigija daugiausia prisidėjo prie žmonių apszvietimo, iszleisdamos daug knįgu“, nes „kunigija ėjo keliu tiesos ir teisybės, […] rinko lietuviu liaudies dainas, sukrovė medžiagą dėl žodyno, dalį išspausdino“. Mums „reikia vienybės, reikia sutarties, nes kitoniszkai prapuldysime savo negeru pasielgimu tėvynę ir busime įrankiu savo nedraugams“, – perspėja autorius ir nurodo, jog „kiekvienas turi dirbti tai, ką geriausiai moka, bet visi stovėkime ant pamato krikszioniszko mokslo pasilikdami Lietuviais, tikrai mylincziais savo tėvynę“15, – ragina autorius.

Rašinys „Nauji muczelnikai“ pasakoja, kaip Azijoje buvo kankinami katalikai, kad jie išsižadėtų savo tikėjimo; tačiau jie nepalūžo. O žinutė „Krikszczioniški darbai“ praneša apie gerus katalikų darbus, parodo, kaip jie padeda kitiems Lietuvos gyventojams, nelaukdami už savo darbus jokio atpildo.

Straipsnyje „Amerika“ rašoma apie lietuvių bendriją, gyvenančią Amerikoje: jie dažnai lanko bažnyčią, švenčia katalikiškas šventes, įsteigė katalikišką draugystę, moka po 0,5 $ į bendrą kasą, iš kurios skiria pašalpas sergantiems bei skurstantiems draugystės nariams.

Publikacijoje „Septyni kalbėjimai apie visokius naudingus dalykus“ rašoma apie gamtos, tikėjimo, mokslo, žemdirbystės, auklėjimo, švietimo dalykus. Autorius ragina „isz visu jėgu mokytis skaityti ir raszyti, kad galėtute būti naudingi savo krasztui“, nes „kas mokosi skaityti – tas mokosi ir gerai mislyti“. Rašoma apie rašto raidą, saulę, žemę, paukščius ir moko būti paklusniais – visada siekti mokslo ir darbo. Ypač jaunimui, nes „kas isz mažens nesimoko, tai ir užaugęs – neišmoks“16, – tvirtina autorius.

Platus straipsnis „Keli žodžiai apie prekystę (kupczystę) ir amatus“ pateikia trijų valstybių: Norvegijos, Latvijos ir Ispanijos ūkinės veiklos vaizdą. Teigiama, kad Norvegijoje „prastos žemės, bet ten daug žmonių skaito laikraszczius, todėl isz prekybos uždirba 50 milijonu rubliu, isz žvejybos – 20 mil. rub“. O kaimynai „latvei po baudžiavos panaikinimo – žemės negavo, todėl jie užsiėmė prekyba, amatais […]. Dabar latvei tur jau daug laikraszcziu ir daugumas isz ju prastu žmonių skaito, pas mus – gi to suvis nėra“. Beje, ir „augsztesnėse mokslinycziose mokinasi daugiau Latviu, ne kaip Lietuviu“, – nurodoma publikacijoje. Lietuvos kunigaikštis „Gediminas 1323 m. pasikvietė į savo žemę daug visokiu amatininkų“, nes „Lietuviai amatų nemokėjo“. Autorius pabrėžia, kad „nei viena tauta, nei viena valstija nesurinko sav dideliu turtu, apdirbdama žemę“17, todėl ir ragina lietuvius mokytis amatų ir prekybos.

Rubrika „Isz Lietuvos“ praneša, kad Tilžėje įvyko lietuvių draugystės „Birutės“ „metinis visuotinis susiėjimas;“ jame dalyvavo „30 sanariu ir daug svecziu“. Aptarti metiniai darbai, nauji siūlymai, nuomonių skirtumai ir priimti pakeitimai vadovybėje.

O skyrelio „Isz svetur“ skaitytojai sužino apie naują Vokietijos bažnyčios nutarimą, kuris „leidžia Benediktinu, Kapucinu, Pranciszkonu vienuoliams sugrįszti į savo vienuolynus“. Kita žinutė „apie Alfredo Krupo mirtį“. Rašoma apie jo gyvenimą ir „plieno imperiją“. O žinutė iš Prancūzijos skelbia, kad „keturi Lietuvininkai Paryžiuje įsteigė draugystę „Želmuo“, kuri per metus labai išaugo“. Jos nariai saugo gimtąją kalbą, papročius, lietuviškas knygas. Apie Bulgariją rašoma, kad tai „ maža kunigaiksztystė ilgai kentė turku jungą, su Maskolijos pagalba turkus nugalėjo ir 1879 savo kunigaiksziu paskyrė princą Aleksandrą.“ 18

Tarp straipsnių išspausdinti keturi eilėraščiai, kurie skirti įšventintam į vyskupus kunigui, lietuviškai knygai, broliams lietuviams ir rudeniui. Dar paskelbta daina „Sudiev Lietuva“ ir išspausdintos gaidos.

Iš „Gromatnyczios“ aiškėja, kaip redakcija bendrauja su autoriais, skaitytojais. Redakcijos atsakymai trumpi, konkretūs: „Veversys. Gromata su 5 rubl. perėjo į musu rankas ir bus atsiųsta pagal pridėtąjį adresą. Mužiks. Tamstos jau senei atsiųstos eilės randasi pas mus ir bus dabar prie „Sviesos“ suvartojamos. Lauryns. Praszau atleisti, jog Tamstos velijimą negalėjau prie szio numerio iszpildyti, kadangi pirmas arkuszis jau buvo pataisytas.“19

Redakcija kreipiasi į gyventojus, kviesdama aktyviai bendradarbiauti: „…nuoszirdžiai užpraszome brolius Žemaiczius ir Lietuvininkus […] mums į pagelbą stotiesi. Įpaszei meldžiame […] mums priteikti trumpas pritinkančias žines visokiu atsitikimu Lietuvoje ir Žemaicziuose, taip jau apie gaspadorystę ir kitokius naudingus pamokymus.“ Ir atsiprašo, kad pirmasis numeris išleistas ne pagal „Apgarsinimą“, ir pažada, jog „velesni numerei bus geresni“, jeigu „brolei musu reikalą pagal įstangą szelps“20, – pažymi redakcija.

Paskutiniame puslapyje „Įtalpa“ yra redakcijos adresas ir nurodoma, kad „spauda ir kaszta Veyerio & Arnoldo Tilžeje“.

„Sznekėjimai netrikelio su tikincziu“

Tai vienintelis interviu, išspausdintas „Šviesos“ leidinyje. Jame diskutuoja netikintysis su tikinčiuoju dėl tikėjimo, dorovės, švietimo, mokslo. Kiekvienas išsako savo poziciją, bet, tikinčiojo manymu, „mokslas be tikėjimo kaip medis be vaisiaus“, o „be krikščioniškos dorybės nėra šviesos, – taip baigiama diskusija ir paaiškinama, todėl, – szitas musu laikrasztis statomas ant stipriausio pamato tikėjimo, teisingai vadinasi „Szviesa“, nes budamas tikrai krikszczionisz­kos-katalikiszkos dvasės iszblaszka tamsumą ukanu abejojancziu“21, – akcentuojama publikacijoje.

Straipsnio „Acziu Dievui“ autorius džiaugiasi, kad „pirmas numeris szio laikraszczio užgimęs […] ženklina pirmą spindulį užtekėjusio musu tėvynėje szviesumo“. Jei „tie spinduliai […] dauginsis […], tai ne už ilgo bus apszviesta musu ligsziolei tamsoj vargstanti szalis“. Yra daug knygelių, kurios moko, pataria, bet „dėl tikro apszvietimo proto, pakelimo iszminties […] ir atidengimo szviesos naudingiausiu yra protingai taisytas laikrasztis“. Todėl redakcija prašo: „…szirdingai meldžiame Lietuviu ir Žemajcziu kaipo gyvenanczius sodžiuose, miestuose […] padėkite mums tame didelei svarbiame reikale. Vieni surinkite vaityscziu nurodymus, kiti apraszykite kas pas jus dedasi, ar lenkiasi žmonės prie blaivystės, ar atpranta nu rūkymo tabakos, […] ar daug jusu kampe skaitancziu knygeles […]. Kaip mokate taip raszykite, bile tik gryna tiesa butu kalboje, o jusu raszybą sutaisys spaustuvėje“22, – pažada redakcija.

Apie Šv. Tėvo Leono XIII kunigystės 50 jubiliejų „Šviesa“ išspausdino ciklą kelionių reportažų. Jų autorius Vincentas kartu su maldininkais vyko iš Lietuvos į Romą ir siųsdavo redakcijai rašinius. Juose autorius perteikia savo įspūdžius, pasakoja apie aplankytas bažnyčias, sutiktus įvairių tautybių maldininkus ir iškilmingą šventę Romos aikštėje: „…buvo daug švencziu Romoje, bet tokia, kurios laike verktu minios deszimcziu tukstancziu žmonių dar niekuomet neregėta […]. Atsidarė durys, išėjo 12 žmoniu, nešė sostą, ant kurio sedėjo senelis su brangia mitra ant galvos, bagotame armote su ranka pakelta į auksztį, kuria du pirsztu ženklino ant oro kryžių“23, – pasakoja autorius.

Reportaže „Kelionė į Rymą“ autorius vaizdingai aprašo kelionės pradžią: „…pet­ničioje, po šv. mišiu 6 adyna vakare išvykome 700 narių geležinkeliu. Traukė 2 garvežei 25 vagonus. Vadovas duoda žinę, kad reikia sėstis. Trukis pradėjo judintis ir tarp szauksmo palydėtojų ir varpų balsų palikome Krokavą.“24 Kitame reportaže autorius perteikia savo įspūdžius: „…kai pažvelgiau pro langą isz savo vežimo, tai tikrai mislijau, kad patekau į rojų […], nes anoj pusėj kalnu (Alpiu) viskas kitaip iszrodo […] ar žiuri isz kairės, ar isz deszinės – visur tarytum 1 nepertraukiamas sodas“25, – stebisi autorius.

Kaip prieš 500 metų buvo įvestas katalikiškas tikėjimas Lietuvoje, pasakojama straipsnyje „Apie įvedimą katalikiszko tikėjimo Lietuvoje“ (1888, Nr. 3). Jame rašoma apie kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio žygius, jų kovas su kryžiuočiais. Kaip buvo naikinami stabmeldystės tikėjimo simboliai, kurių gyventojai nenorėjo atsisakyti, todėl juos krikštijo būriais. Jogaila pasiuntė žinią į Romą, kad Lietuva tarp krikščioniškų šalių, tuomet Šv. Tėvas Urbonas VI palaimino Lietuvą.

„Lietuviszkos raszliavos knįginis bankas“

„Šviesos“ redakcija itin daug dėmesio skyrė lietuvių švietimui, nes „daugelis Lietuviu […] neturi jokios iszgalos pirkti knygeles“. Dar nusiperka „maldinę knygelę, o kitoms jų turtai neisznesza“. Todėl „isz tos priežasties didesnė dalis Lietuviu sensta aklybėje nieko nežinodami nei apie dvasiszkus nei apie svetiszkus reikalus“. O „apszvietimą visu tegali padaryti pusdykai pardudant ir dovanai dalijant vargszams knygeles“. Šiam sumanymui įgyvendinti ūkininkas Laurynas paaukojo 2 000 rublių „Lietuviszkos raszliavos knyginiam bankui“ steigti. Jo iniciatyvai pritarė redakcija; jie sudarė sutartį, ją patvirtino notaras ir apie viską pranešė straipsnyje „Uždėjimas knįginio amžino banko lietuviszkos raszliavos (literatūros)“. Jame rašoma, kad „knygeles bus spausdinamos krikszioniszkoje dvasioje“26 ir kvietė kitus ūkininkus prisidėti prie steigiamo knyginio banko.

Straipsnio „Dar mažuma dėl praplatinimo knįgu Žemaiczuose ir Lietuvoje“ autorius teigia, kad „seniau isz 100 tik 1 mokėjo skaityti“, o „prisz 50 metu kai visi galėjo lankyti mokslinyczias, mokintis savo prigimtu liežuviu“, skaitančių – padaugėjo, tai dabar „nežiurint ant sunkiausiu prispaudimu, baisiausiu persekiojimu, […] gal atsiras isz 100 tik 1 tinginėlis, kuris nenorės mokytis skaityti“. Autorius pritaria, jog įsteigtas „Lietuviškos raszliavos knyginis bankas“ tarp „Szviesos“ spaustuvės ir ūkininko Lauryno, kuris „su Dievo palaima prisidės prie platinimo szviesos“ ir knygų naudos „tiek dvasiszkam, tiek ukiszkam gyvenime“27, – pabrėžia autorius.

Rašinio „Koks žodis apie skaitymą laikraszcziu“ autorius priekaištauja, kad „dauguma Lietuviu neskaito laikraszcziu nei knįgu ir vaiku nemoko skaityti“. Jis teigia, jog „be tikėjimo, be Dievo […] niekas jokio gero neturi“, todėl atsiranda „girtuokliai, palaidūnai, pikcziunai, vagys ir razbainikai“, ir ragina „sekime ant tos pusės, isz kurios mums szviesa kila – ant Prusu Lietuviu“, kviesdamas skaityti laikraščius, nes „jie per orą atliekia ir suieszko mus, net toliausiuse kampuse […]. Tėvai ir motinos leiskite ir mokykite savo vaikus pažinti gyvenimą, kad mylėtu savo tevynę ir tikėjimą“. O „mums Lietuviams pats geriausias laikrasztis „Szviesa“, dėl to, kad ji nesza žines, ne tik apie musu tėvynę, bet ir pagal savo programą apie Dievo žodžius ir apie pastiprinimą tikėjimo“28, – aiškina autorius.

„Gaspadoriszki pasikalbėjimai“

Toks straipsnis išspausdintas „Šviesoje“ (1890, Nr. 1). Jame pasakojama apie javų auginimą, jų priežiūrą, prekybą. Rašoma, kiek javų parduoda Europos šalys, koks skirtingų šalių javų derlingumas. Tai – plati apžvalga, iliustruota konkrečiais duomenimis apie javų prekybą Europoje. O kitame straipsnyje „Paršiuku auginimas“ (1890, Nr. 3) ūkininkams aiškinama, kaip reikia laikyti, šerti, prižiūrėti paršelius. Spausdinti ir kiti patarimai; kaip gydyti veršelius, arklius, karves, rašyta apie „vaisingų medžių“ naudą ūkiui, aiškinta, kaip reikia juos prižiūrėti.

Straipsnyje „Kaip galima greičiausiai pataisyti pas mus ukininkystę“ rašoma, kad „reikia ukinikus išmokyti gerai vest ukę“, o tam „reikia knįgeliu“, tačiau „ne visi moka skaityti […] ir jos persekiojamos […] o svarbiausia, ne visi ūkininkai vertina kas parašyta knįgose“. Autoriaus manymu, „geriausia priemone tai butu ukiszkos mokslinyčios, bet kas jas įtaisys?“. Todėl jis siūlo ūkininkams – „leiskite savo vaikus mokintis į Kuršą arba į Prusus, nors ant metu, kurie turtingesni, galite parupinti geresnę vietą, o kurie menkiau tegalite, tai leiskite vaikus už darbininkus“. Prūsų ūkininkai „isz savo žemės gauna 3,4 kartus daugiau naudos niekaip Lietuvos ūkininkai, nors žemė kaip ir Lietuvoje, bet mokėjimas vesti ukę – duoda tiek naudos“29, – pabrėžia autorius.

Senovėje Lietuvoje buvo daug girių, todėl „musu senoliai turėjo ir medaus galybes“, – teigia rašinio „Mokįkimes bitininkystės“ autorius (1890, Nr. 5). Jis pataria, ką daryti, kaip elgtis su bitėmis, kad lietuviai vėl turėtų pakankamai medaus ne tik savo šeimai, bet galėtų parduoti kitiems.

Tuokart straipsnio „Keli žodžiai apie prekystę ir amatus“ autorius teigia, kad „Lietuvos žmonės […] įprato į lauko darbus“ ir jiems atrodo, kad negalės užsiimti kitais darbais, „o įpasz prekyste“. Jie mano, kad „prekikas negali būti doru žmogumi“, nes „tai pastebėjo įpacz isz žydu“. Autorius teigia, kad krautuvės savininkas „dorai prekiaudamas turės pelno, nes imdamas daug prekiu – gauna nuolaidą“. O ūkininkams „nereiks dėl smulkiu dalyku važiuoti į miestą“. Jis pažymi, kad dabar, kai „vaikams žemes sklypą suskaldo į smulkius po kelis margus“, tėvai „žemę turėtu palikti vienam vaikui, o kitus išmokyti amato“30, tuomet ir ūkis nebūtų „susmulkintas“ ir kiti vaikai turėtų amatą.

O straipsnis „Szis tas apie Latviu ūkininkus“ atskleidžia, kuo skiriasi latvių ūkininkai nuo lietuvių. Autorius rašo, jog „nors latviai žemės negavo, tačiau jie geriau ukininkauja, nes 4,5 metų už lauką nieko nemokėjo, […] per tą laiką pastatė trobą, tvartą, vėliau jau reikėjo mokėti už žemę“. Paskaičiuota, kad „jų žemė negeresnė, kaip pas mus“, tačiau „Latviu darbsztumas labai pamokslingas […] jie neskuba dirbti, bet dirba kiekvieną dieną isztisus metus, nesilanko karczemose, o domisi kas naujo, skaito knygas“31, – rašo autorius.

„Isz Lietuvos“

Apie įvykius, naujienas ir įvairias žinias iš mūsų šalies „Šviesa“ spausdino skyrelyje „Iš Lietuvos“, kurį randame kiekviename numeryje. Redakcija prašė bendradarbių ir skaitytojų, kad jie siųstų redakcijai „gromatas apie įvykius, atsitikimus“.

Šiandien mes galime sužinoti, kas gi vyko mūsų krašte prieš 130 metų. „Šviesoje“ (1887, Nr. 2) rašoma, kad „Tilžeje. Nesuskaitomas daugumas žasiu per musu miestą gabena isz Žemajtijos į Vokietiją, o vokiečiu kupcziai tas žasis į kitus krasztus iszsiuntinėja. Prusu valdžia neleidžia kiaules isz Rusijos per rubežiu […] todėl rubežiaus sargai atėmė 75 kiaules, kurios Tilžeje buvo parduotos, o pinigai valdžiai teko“. Pranešama ir liūdna žinia: „Vilkaviszkyje. Sudegė apie 50 namu. Tai jau trečias kartas, kaip dega Vilkaviszkio miestas.“ Skelbta ir gera žinia „Pajavonyje, Vilkaviszkio pavietas“: „Man teko girdėti bažnyčioje gražiai lietuviszkai giedant vyrus. Juos iszmokė vargoninkas, garbė jam, nes gražus giedojimas sukrutina žmogaus szirdį, pakelia dvasią ir žmogus karsziau meldžiasi“, – rašo skaitytojas.

„Šviesa“ (1887, Nr. 3–4) praneša, kad „žinomas E. Volteris, kuris skaitė rasztą Peterburgo geografiszkoje draugijoje apie lietuviu dainas. Jis sakė, kad 1880 m. Mokslo Akademija leido spausdinti lotyniszkomis literomis 8 knįgas dėl lietuviszko raszto, tai tas klausymas, – sako Volteris, – dar nei moksliszkai, nei praktiszkai neiszreiksztas“. Iš Kauno rašo, kad „sugauta plėsziku gauja, kuri Kauno rėdyboje plėszikavo. Vadas žydas Samuelis Jelenskis“. O iš Liudvinavo praneša „apie girtuokliavimą; jauni vaikinai su merginomis kas savaitę renkasi karčiamoje ir geria skolon, o skolą vėliau atiduoda iš tėvu slapčia paimtais javais, nes savu pinigu neturi“, – rašo St. Daugaitis.

„Kunigo Juszkevicziaus žodynas“. Tokią žinutę skelbia „Šviesa“ (1887, Nr. 5): „Jau 3 metai, kaip Petrapilio Mokslu Akademija pradėjo spausdinti lietuviszką-lenkiszką ir moskoliszką žodyną, paraszyta musu tautos ir kalbos mylėtojo a. a. kunigo Antano Juszkevicziaus, kuris žodžius surankiojo nu žmonių. Dabar žodyno spausdinima prižiuri P. Fortunatovas.“

Vilnius. Skelbiama (1888, Nr. 1–2), kad „Šventam Tėvui Leonui XIII ant jubiliejaus 50 metų kunigystės iszsiuntė albumą su bažnyčiu atvaizdais ir apraszymais su užraszu „nuo Vilniaus Lietuvaicziu“. „Rokiszkis“. Teigiama, kad „garsėja linais; Ivažiuojant į miestelį matyti 3 eilės namų, keli gražūs namai, apie 30 trobų ūkininku su sziaudiniais stogais ir daugel žydiszku trobu, apie 10 karcziamu, 3 vėjynės melnyczios, naujai pastatyta murinė gotiszko stiliaus bažnyczia. Matyti raudonu czerpiu dvaro stogai“, – taip Rokiškis atrodė 1888 metais. „Isz Sziauliu“. Praneša, jog „maskolei dasižinoję, jog Sziauliu gimnazijos mokiniai iszsiraszo ir skaito lietuviszkus laikraszczius labai įpyko […], nes gimnazijoj negalima ir lenkiszku knįgu skaityti. Nakti paszaukė kazokus isz Kauno, o policmeisteris įėjęs perkratinėjo visur […]. Nieko nerado, nes mokiniai nebuvo beprocziai“, – džiaugiasi autorius.

„Suvalku rėdybos“ pranešama (1888, Nr. 4–5), kad „žiemą vagys apvogė daug svieto: iszvedė daug arkliu, iszplėszė daug svirnu, kai atėjo pavasaris, iszėjo Nemunas ir prapuolė vagys. Aiszku, kad vagys ateidavo isz anapus Nemuno“, – mano autorius. „Geri ženklai szios gadynės“. Skelbiama, kad „kai kurie skaitytojai davė pasižadėjimą –neberukyti. Į taupyklę deda tuos pinigus, kuriuos iszleisdavo tabokui. Pagirtina, jei atsiras pasekėju, nes tas biaurus paprotis naikina be reikalo grašius ir saveikatą“, – pabrėžia redakcija.

„Isz Kalvarijos“. Rašo (1888, Nr. 6, 7 ir 8), jog „iki sziu metu Kalvarijos bažnyczioje rožancziu ir giesmes giedojo lenkiszkai; nors visa parapija susideda isz vienu Lietuviu. Atsiustas jaunas kunigas Zaliauskas renka naujus giesmininkus, kurie turės lietuviszkai giedoti“, – džiaugiasi Paulius. Per „Jonines Kalvarijoj […] buvo arkliu paroda. Diena buvo graži. Arkliu suvedė daug. Daugiausia isz Kalvarijos pavieto. Kiekvienas valsczius statė skyrium savo arklius. Daugiausia buvo ukiszku arkliu. Paroda prasidėjo 1330 ir baigėsi 10 vakare“, – praneša parodos dalyvis.

Marijampolės pranešama (1890, Nr. 2), kad „maskoliai žada nuo szios vasaros isznaikinti Marijampolės gimnaziją, nes nepatinka, kad mokslinyczia iszduoda daug geru lietuvininku, kurie gina lietuviszką kalbą ir katalikiszką tikėjimą. Vyrai, jeigu jums brangus musu katalikiszkas tikėjimas ir prigimta lietuviu kalba, raszykite praszymus į patį ciesoriu, kad giumnaziją paliktu, nes kaip nebus gimnazijos tai nebus ne kunigu“, – ragina autorius.

Žinia „isz Vilniaus“. Rašoma (1890, Nr. 3), kad „Vilniaus miestas ketina statyti per upę Viliją geležinį tiltą“. „Isz Seredžiaus“. Atsiuntė žinią, jog „ruosziamasi statyti naują bažnyczią, nes dabartinė medinė – pasenus. Žada už miesto ją statyti naujoje vietoje. Nereikia už miesto tebunie senoje vietoje, nes maskoliai galės vietoj buvusios bažnyczios cerkvę pastatyti“, – rašo susirūpinęs lietuvis.

„Isz svetur“

Apie svarbiausius įvykius kitose šalyse rašoma skyrelyje „Isz svetur“. Jame pranešama apie „Prusu ir maskoliu“ santykius. Skelbiama, kad „Peterburge išejo ukazas pagal kurį visose auksztesnėse mokslavietėse vokiszka kalba uždrausta“: iš mokyklų atleisti profesoriai – jie turės vykti į kitus kraštus. „Iš Varšuvos išvarė net 75 familijas Vokiecziu.“ O vokiečiai „verczia lenkus – germanais. Valdžia superka lenkiszkus dvarus ir juos padalina vokiecziams“32.

Maskolijoje (1887, Nr. 5) „uždaryti 5 universitetai: Peterburgo, Maskvos, Kazanės, Charkovo ir Odesos. Uždarė todėl, kad studentai sumiszimą sukėlė, reikalaudami, kad jiems duotu lengvesnius įstatymus. Kada bus atidaryti nežino“. Turkijai „dabar visai striuka. Pinigu kasoj ne graszio. Daugumas urėdnikų […] jau keli mėnesiai algu negauna. Pinigai, kuriuos prižadėjo Maskolijai už karę (1877) dar neiszmokėti […]. tai visai nupliko“.

Rusija. „Prie Mogiliovo (1888, Nr. 1–2) geležinkelio avarija; susitiko du vežimu – paszto su tavoriniu. Susimuszė abiejų peczei ir du vagonu žmonių. 1 konduktorius ir 2 keleiviai paliko užmuszti, o 11 keleiviu“ buvo sužeisti. O „Anglijoje daug kalėjimu prigrusta tautiszku vadovu Airiu, tarp kuriu yra daug kataliku kunigu. Lordai nusiuntė pas popiežiu atstova, kad sudrausmintu kunigus. Popiežius nedrausmino“.

Amerika. „Į Sziaurinę Ameriką (1890, Nr. 2) privažiavo daug svieto. Todėl darbo davikai sumažino mokestį už darbą. Naujai atvykusiems sunku gauti darbą, todėl kai kurie grįžta atgal į Europą. O naujai atvažiavę turi turėti 30 $, jei neturi – neleidžia isz laivo“, – informuoja „Šviesa“.

„Gromatnyčia“

Iš šio skyrelio aiškėja redakcijos ryšiai ir bendravimo stilius su skaitytojais ir bendradarbiais. „Miszkinis. [1887, Nr. 3–4] 20 rub. kaip ir giesmes apturėjau; meldžiu pridėti antrašą, idant su gromata geriau susinesztume.“ „K. P. isz Kauno. Tamstos siustus rankraszczius visus sulaukiau; acziu. Antrą numerį tojaus po iszleidimo iszsiuncz­iau.“ O Paukeniui, Paryžiuje (1887, Nr. 5). „6 markes apturėjau. „Szviesa“ bus prisiusta“. Vytautas (1888, Nr. 1–2). „Apturėję Tamstos gromatą atliksime, ko norėjai. Praszome priteikti daugiaus.“ J. S. „Rankrasztis „Apie įvedimą katalikiszkjo tikėjimo Lietuvoje“ atėjo ir bus patalpintas. Acziu.“ Triszkei (1888, Nr. 3). „Žines apturėjau; Acziu. Surinkite ir atsiuskite daugiaus isz savo apygardos viską priimsime su dekavone.“ Kareivis. „Gromatą su visumi apturėjau. Kodėl Petras neatsiliepia ant mano gromatu, ar jas negavęs?“ M. G. Rįgoje (1888, Nr. 6, 7 ir 8). „Katalogas gaunamų knįgu bus podraugei su „Szviesa“ prisiuncziamas. Katalikiszkas maldaknįgos gali gauti lietuviu, latviu ir lenku kalboje.“

Nuo 1890 metų „Gromatnyčios“ rubrika pakeista „Atsakymais į laiškus“. K. Žalegiris Baltimorėje (1890, Nr. 1). „Siunčiu Tamstai 100 egz. „Szviesos“ ant iszpardavimo. Dovanok, kad apie tai nedaviau žinios ankscziau.“ J. Gustainiui. Londone. „Tik 1 sztuką tokiu knįgu asz negaliu parupinti.“ K. Burnett, Amerikoje (1890, Nr. 4). Dėl iszraszymo „Szviesos“ kreipkitės prie redakcijos „Vienybė Lietuvninkų“, tai pigiau kasztuos“. A. Kolitai Anglijoje. Sykiu su „Szviesa“ siunčiau ir reikalingas knygas.“
M. Ragiui (1890, Nr. 7). „Ką pažadėjot atsiųskit ant naujo redakcijos adreso. Brosziurėlė jau gatava. Malonėčiau žinoti Jusų adresą.“

Adomui K-tai. „Prie Jusų atsiųsiu isztikimą žmogų, kurs Jums viską pristatys.“ Visiems. „Kas raszot laiszką į redakciją „Szviesos“ tai nepamirszkit prilipit markutę už 10 kap., o kad ne, tai tų laiszkų redakcija nepriims.“ Maskolijos lietuviams (1890, Nr. 8). „Nejokiu knįgų per pasztą jums negalime prisiųsti, nes maskolei užlaiko ant rubežiaus“– praneša redakcija.

 Leidinyje spausdinti ir satyriniai vaizdeliai. Vaizdelis „Musu ponai“ parodo valsčiaus šaltyšių Tamošių Spurgą, teisėjo patarėją Dickų. Pajuokiamos jų silpnybės; girtavimas, pataikavimas, nesąžiningumas, garbės troškimas.

 „Szviesos Priedas“

Nuo 1888 metų „Szviesos“ redakcija pradėjo leisti „Szviesos Priedą“, kuris išėjo drauge su „Szviesos“ Nr. 1–2. Redakcija pranešė, kad „Priede“ talpins straipsnius dėl inteligentijos“ ir paaiškina, kodėl „vieną laikraštį iszleidžia dėl žmonių ir dėl apszviestųju“, nes „dviems laikraščiams stinga pinigų, nes žmonės nenori, ar negali pirkti laikraščio“. Daug „kliučių ir priežaszčiu yra ir dabar, dėlei kuriu gyvenimas laikraszčiu labai sunkus“, nes „nevisi nori skaityti lietuviszkus laikraszčius, […] ir per rubežį sunkiau butu perneszti 2 nei 1.“

„Mes iszleidžiame tą „Priedą“dėl visu inteligentu.“ Juk, „kaip atsiranda reikalas visos tėvynės, tada reikalai partijų turi nutilti“, nes „tauta turi reikalus, kurie mus vienija; tautos reikalai, tai ir kiekvieno isz musų […]. Mes „Priedą“ pavedame dėl to, kad inteligentija galėtu išdirbti kelius, kuriais pridera vesti tautą“33, – paaiškina jo paskirtį redakcija.

„Priedą“ redakcija leido tik 1888 metais. Jis išėjo su Nr. 1–2 (Priedas – 32 p.), prie Nr. 3 (Priedas – 16 p.) ir su Nr. 4–5 (Priedas – 24 p.). Juose spausdinti straipsniai iš Lietuvos istorijos, grožinės literatūros kūrinėliai, publikacijos apie lietuvių socialinę padėtį, emigraciją, švietimo būklę, šalies ekonominę perspektyvą, skelbtos kitų šalių laikraščių apžvalgos, nagrinėti aktualūs mūsų krašto klausimai.

Neabejotina, kad dėl susiklosčiusių finansinių, techninių bei kūrybinių sąlygų, redakcija (vis prašydavo siųsti jai žinias, straipsnius) 1888 m. už (6, 7 ir 8) mėn. išleido trigubą (64 p.) leidinį ir paskelbė, kad „Szviesos“ numerei už rugsėjį, spaliu, lapkritį ir gruodį 1888 m. iszeis trumpiausiame laike ir jose apie tolesnį padėjimą „Szviesos“ plačiau pranešime. Šiandien tik tiek tesakysime, jog „Szviesa“ dar užtemusi, bet ir toliaus iszeis“34. Deja, nei 1888 nei 1889 metais „Šviesa“ nepasirodė.

Tik 1890 m. sausio mėn. išėjo „Šviesa“, bet po 1,5 metų lietuvių periodikoje jau ėjo „Varpas“ (nuo 1889), „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (nuo 1889) ir JAV ėjo „Lietuviškasis balsas“ (nuo 1885), „Vienybė Lietuvininkų“ (1886) ir „Saulė“ (1888). Taigi „Šviesai“ atsirado konkurentų, kurie varžėsi ne tik dėl skaitytojų, bet ir dėl bendradarbių, nes dalis buvusių „Šviesos“ autorių dabar rašė „Varpui“, kiti bendradarbiavo „Apžvalgoje“.

„Šviesa“ (1890, Nr. 1) pratarmėje rašo, kad „laikraszcziu turime kiek tik reikia“, dabar „tiktaj reikia skaitytojų“. Todėl „Szviesa“ skelbia, kad „mes paleidom „Sviesą“ visai pigiai, kad kožnas mokantis skaityti galėtu pasiskaityti laikrasztį“. Skaitytojams žadama naudingų ir įdomių rašinių iš Lietuvos ir viso pasaulio, tik prašoma pagalbos, kad „kožnas isz jusų rupįtusi kaip galima daugiaus praplatinti „Szviesą“. Ir kviečia rašyti, žadėdama „katras skaitytojas per metus paraszys nors vieną laiszką su naujienomis, tas gaus gale metų „Lietuviszką „Szviesos“ kalendorių“35. Deja, turbūt redakcija nesulaukė nei daugiau skaitytojų, nei laiškų, todėl 1890 m. rugpjūčio mėn. išėjo paskutinis numeris – Nr. 8. Jame nėra jokios informacijos „Szviesos“ skaitytojams. Gal redakcija tikėjosi, jog po kurio laiko vėl išeis, tačiau jos vietą užėmė kitas katalikiškas laikraštis – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.

_________________________________________________

1 „Szviesa“, in: Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija. 1832–1982, K., 1991, p. 493.

2 „Šviesa“, in: Žurnalistikos enciklopedija, V., 1997, p. 496.

3 Urbonas V., Lietuvos žurnalistikos istorija, K., 2001, p. 59.

4 Romeris M., Lietuva: Studija apie lietuvių tautos atgimimą, V., 2006, p. 55.

5 Ibid., p. 56.

6 Ibid., p. 68.

7 Ibid., p. 83.

8 Ibid., p. 85.

9 Basanavičius J., „Iš istorijos mūsų atsigaivaliavimo (1873–1883)“, in: Varpas, 1903, Nr. 3. p. 51, 69.

10 Jankus M., „Mylimieji Lietuvininkai“, in: Garsas, 1886, Nr. 1, p. 1.

11 Romeris M., op. cit., p. 85.

12 Apgarsinimas, „Szviesos“ redystė, 1887 m. liepos mėn.

13 Ibid.

14 „Įžanga“, in: Szviesa, 1887, Nr. 1, p. 1–2.

15 S. Z., „Žodis apie Lietuviu mylincziu savo tėvyne“, in: Szviesa, 1887, Nr. 1, p. 4.

16„Septyni kalbėjimai apie visokius naudingus dalykus“, in: Szviesa, 1887, Nr. 1, p. 25.

17P. Liutas, „Keli žodžiai apie prekystę ir amatus“, in: Szviesa, 1887, Nr. 1, p. 37.

18„Isz svetur“, in: Szviesa, 1887, Nr. 1, p. 45.

19 „Gromatnyczia“, in: Szviesa, 1887, Nr. 1, p. 47.

20 „Skaitytojams“, in: Szviesa, 1887, Nr. 1, p. 48.

21 „Sznekėjimai netikelio su tikincziu“, in: Szviesa, 1887, Nr. 2, p. 70.

22 Baltrus, „Acziu Dievui“, in: Szviesa, 1887, Nr. 2, p. 92.

23 Vincentas, „Penkiu deszimtu metu kunigystės jubiliejus“, in: Szviesa, 1888, Nr. 1, p. 2.

24 Vincentas, „Kelionė į Romą“, in: Szviesa, 1890, Nr. 3, p. 73.

25 Vincentas, „Kelionė į Romą“, in: Szviesa, 1890, Nr. 4, p. 118.

26 „Uždėjimas knyginio amžino banko lietuviszkos raszliavos (literaturos)“, in: Szviesa, 1887, Nr. 3–4, p. 97.

27 Baltrus, „Dar mažuma dėl praplatinimo knįgų Žemaicziuose ir Lietuvoje“, in: Szviesa, 1887, Nr. 3–4, p. 103.

28 Lingis, „Koks žodis apie slaitymą laikraszcziu“, in: Szviesa, 1887, Nr. 3–4, p. 119.

29 Aksaitis, „Kaip galima greicziausiai pas mus pataisyti ukininkystę“, in: Szviesa, 1890, Nr. 6, p. 163–165.

30 P. Liutas, „Keli žodžiai apie prekystę ir amatus“, in: Szviesa, 1887, Nr. 2, p. 53.

31 Balandis, „Šis tas apie latvių ūkininkus“, in: Szviesa, 1887, Nr. 2, p. 86.

32 „Isz svetur“, in: Szviesa, 1887, Nr. 2, p. 91.

33 „Szviesos Priedas“, in: Szviesa, 1888, Nr. 1–2, p. 5.

34 „Persarga redystės“, in: Szviesa, 1888, Nr. 6, 7, 8, p. 224.

35 „Mieli skaitytojai“, in: Szviesa, 1890, Nr. 1, p. 3.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 1 (843), 2018 m. sausio  27 d., p. 2; .„Voruta“, Nr. 2 (844), 2018 m. vasario 24 d., p. 2, 3.

Kultūra Mažoji Lietuva Spauda , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra