Svetimos tapatybės nelaisvėje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Nuolankumas ir prisitaikėliškumas, savo valstybės interesų neiškėlimas stipriai įaugęs į mūsų, lietuvių, o ypač į valdžios atstovų, protus ir sielas.
 
„Tradicinė tapatybės samprata skiriama apibrėžti neatsiejamai individo ir visuomenės savivokos reikšmių sistemai, pagrįstai savimonės pastovumu, tapatumu ir perimamumu. Tapatybė žmogų – pastato į centrą, suteikia jam ašį, įgalinančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų (svetimų) centrų kultūrų antspaudas mūsų sąmonėje“, – rašo etnologas Jonas Vaiškūnas (www.delfi.lt, 2007 01 30).
 
Pastaruoju laiku bandoma atgaivinti Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos (LDK) tapatybę, tai visiškai teisingas kelias, tuo labiau, kad mūsų tautos daugumai, o ypač valdžios atstovams, mokytiems Sovietų sąjungos istorijos, tai visiškai nearti dirvonai. Visos okupacijos, didelei mūsų tautos daliai, išugdė nevisavertiškumo jausmą.
 
Mokslas įrodė, kad mūsų Lietuvos (baltiškos kultūros) yra toli į Rytus ir Pietus: Maskvos ir Tvėrės kunigaikštijose, Gudijoje ir Ukrainoje, o ypač Lenkijoje. Todėl pravartu kalbėti ne apie LDK imperialistinį aspektą, o apie tai, kodėl mes po keleto šimtų, gal tūkstančio metų likome tokie maži, tik palikdami savo kultūros pėdsakus kaimyninėse tautose. Mums primestą, paskutiniųjų Europos pagonių neigimo monoparadigmą, kuri pastato mus į ginties ir prisitaikymo pozicijas, laikas keisti į poliparadigmą – Lietuvą vertinti baltų kultūros kontekste, kurios reliktai ir paveldas tęsiasi nuo Vyslos iki Okos, vakarų – rytų kryptimi ir Ilmenio ežero ir Kijevo, šiaurės – pietų kryptimi, neatmetant ir paskutiniųjų tyrinėjimų Ispanijoje – baltų genčių palikimo ispanų kalboje. O kodėl buvome paskutiniai pagonys vidury Europos? Todėl, kad buvome stiprūs savo kultūra ir organizacine karine struktūra, kad tuo metu net kardu ir kryžiumi skleidžiama krikščionybė negalėjo nugalėti (oi, reikia visaapimančiai tyrinėti pirmąjį tūkstantmetį). Lietuvio ir Lietuvos savigarba ir savimonė turėtų būti ugdoma teigiama pagonybės poliparadigma, nes visos Europos tautos turėjo pagonijos laikotarpį, toliau sektų LDK suvokimu, XX a. atgimusia Lietuva ir moderniąja Lietuva, lygiateise ir lygiaverčia su kitomis Europos Sąjungos narėmis. Dabarties Lietuvos ir lietuvio tapatybės matmenis būtina praplėsti LDK istoriniu ir kultūriniu paveldu, plačiai jį skelbiant visuomenėje, o ne tik tarp akademinių sluoksnių. Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, jos gyventojų skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma tautų tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba. Daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.
 
Dar į Europos informacijos erdvę neįvedėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamės minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucijos dieną, kuri taip ir liko tik popieriuje! Jei ši konstitucija būtų veikusi, tai Lietuvos likimas būtų analogiškas anksčiau įvykusiam Mozūrijos kunigaikštystės likimui.
 
Juk pirmiau buvo lietuvių teisinės kultūros paminklai – Lietuvos statutai. Kaip jie atsirado, juk iš dangaus nenukrito, o tai buvo mūsų bendros baltiškosios kultūros kūrinys. Gal jis siejasi su gotų teisynu, o gal baltų, kaip teigia žymusis tyrinėtojas, poliglotas Česlovas Gedgaudas („Mūsų praeities beieškant“, Meksika „Del Toro“ sp. 1972 m.). Jis teigia, kad gotų kalbą sudaro apie 60 proc. baltiški žodžiai ir įrodo, jog gotai visiškai ne germanų gentis (tą patvirtina ir Jūratės Statkutės de Rosales tyrinėjimai). Mūsų tautosaka išsaugojusi daug ikirašytinių žinių – mes, kai ko nors nežinome, atsimename girdėtą močiučių posakį: „Bala žino“. Tačiau Č. Gedgaudas rašo, kad 5-ojo amžiaus gotų (gal baltų) teisynas saugojamas Prancūzijoje ir vadinasi „Les Balagines“ (skaitoma: Lė Balažin). Belieka istorikams tyrinėti šią temą.
 
Apginant Lietuvos savarankiškumą didžiulę įtaką turėjo Lietuvos statutai: kanclerio Alberto Goštauto rūpesčiu išleistas 1-asis bei 1588 m. išleistas 3-iasis, po Liublino unijos įtvirtinęs Lietuvos savarankiškumą, o jo civilinė dalis galiojo iki 1840 m. Šie mūsų teisinės kultūros paminklai turi būti minimi, jie svarbūs ir fenomenalūs to meto Europos istorijos ir kultūros kontekste.
 
Mane sujaudino akademiko Zigmo Zinkevičiaus straipsnis: „Karaliaus Mindaugo ir pirmojo Lietuvos krikšto reikšmės menkinimas“ (Lietuvos aidas, nr.151, 2007 07 05). Čia autorius iškėlė Lietuvos įžymaus įvykio ir istorinės asmenybės menkinimo problemą, aš pridėčiau, kad Lietuvos menkinimas vykdomas iš Vakarų ir iš Rytų gal tūkstantmečius, nes mes ilgiausiai išlikome pagoniškosios kultūros, o kaimynams nepavyko jėga primesti krikščionybės, tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar. Kas valdo informaciją, tas valdo viską – Vakarų link valdė Lenkija, o Rytų, jau vėliau – Rusija. Autorius pastebi, kad „svarbiausia Mindaugas sukūrė Europos modelio Lietuvos valstybę, orientuotą į Vakarų pasaulį. Tai įvyko, kai Europoje kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai“. Visa tai palietė Lenkijos valdovų, priėmusių katalikybę dar X amžiuje, ambicijas bei Rusios kunigaikštijų, skleidusių stačiatikybę taip pat nuo X amžiaus, nepasitenkinimą. Štai čia ir prasidėjo kaimyninių šalių Mindaugo šmeižimas bei intrigos. Mindaugas buvo vadinamas „brolžudys“, vėliau – „atsimetėlis nuo krikščionybės“, nors Vatikano dokumentuose apie atsimetimą nėra. Galima tik įsivaizduoti, kaip Mindaugo „su dideliu skaičiumi pagonių“ krikštas įžeidė Lenkijos valdovus, kuri beveik 200 metų buvo katalikybės skleidėja Rytuose, bet nesugebėjo Lietuvos apkrikštyti, o štai popiežius Inocentas IV, padedant Rygos arkivyskupui (ne Lenkijai) 1253 metais karūnuoja Mindaugą Lietuvos karaliumi ir paskelbia Lietuvos karalystę krikščionybės forpostu Rytuose. Jeigu atsirado Lietuvos karalystė lygiavertė Lenkijai, o ne vasalinė kunigaikštija,  tai jos nepajungsi savo įtakon, štai kodėl prasidėjo intrigos prieš Mindaugą, o vėliau jo, kaip karaliaus ištrynimas iš istorijos bei Lietuvos pirmojo krikšto menkinimas ir nutylėjimas. Taip buvo ir 1987 metais, minint Jogailos krikšto 600-asias metines, kada vėl iki debesų buvo iškeltas antrasis krikštas su Jogaila. Juk Mindaugo buvo sudaryta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, veikė keletas bažnyčių, išliko krikščioniška bendruomenė iki Vytauto Didžiojo laikų. Vadinamas antrasis Lietuvos krikštas susijęs daugiau su Jogailos asmenybe, jis tuo metu, būdamas Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu buvo priėmęs stačiatikybę, tačiau 1386 m. gavęs Lenkijos karalystę atsimetė nuo stačiatikybės ir tapo kataliku. Po Jogailos krikšto Lietuvos bažnytinė provincija buvo prijungta prie lenkiškosios Gnezno provincijos.
 
Mums reikia tikrosios istorijos, o ne kaimyninių valstybių klastotos ar nutylėtos mūsų istorijos, todėl pritardamas akademiko Z. Zinkevičiaus mintims, manau kad Lietuvos tikroji krikšto data turėtų būti atstatyta ir susieta su karaliumi Mindaugu įteisinant ją Vatikane. Viliuosi, kad mūsų Bažnyčios ir Valstybės vadovai pasinaudos palankia aplinka, esant popiežiui Benediktui XVI, nes pirmasis krikštas vyko per vokiškąją liniją – Rygos arkivyskupiją.
 
Prisimenant kaimynų skleidžiamas tendencingas istorijas apie tai, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę „išžudęs ir išblaškęs savo varžovus: brolius, brolėnus ir seserėnus“ bei „žmonių kančiomis ir krauju“ (S. Lazutka), verta priminti, kad „jie patys savo valstybes kūrė kur kas žiauriau negu Mindaugas ir kiti Lietuvos valdovai, kurie prieš juos tėra nekalti avinėliai“ (Z. Zinkevičius). Taigi pažvelkime ką rašo metraščiai.
 
Lenkija karalyste tapo taip pat ne staiga: vandalų (vanduolių) kunigaikštis Daugonis apsikrikštijo 966 m. ir tapo Meška I, o Boleslovas I Narsusis karaliumi karūnuotas 1025 m. Vėliau karalystė buvo patekusi į šv. Romos imperijos sudėtį ir suverenitetą atgavo jau 1076 m. valdant Boleslovui II Drąsiajam, kuris pasižymėjo ypatingu žiaurumu, žudė savo priešus net bažnyčiose, o šv. Stanislovui laikant mišias nukirto jam galvą prie altoriaus (tai pavaizduota Vilniaus Arkikatedros altoriaus paveiksle).
 
Kijevo Rusia, priėmusi stačiatikybę 988 m., sėkmingai ją plėtė į šiaurę, o XIII amžiuje buvo belikę neapkrikštytos tik Lietuvos kunigaikštystės vakaruose, o Nalšios kunigaikštis Daumantas priėmęs stačiatikybę valdė Pskovo kunigaikštystę ir jau dalyvavo sąmoksle prieš Mindaugą. Taigi intrigas prieš Mindaugą rezgė ir Rusios kunigaikštijos, tik joms sutrukdė Aukso Ordos puolimai. Kijevo Rusios valdovo – krikštytojo Vladimiro žiaurumai pranoksta lenkų ir lietuvių valdovų žiaurumus. Vladimiras buvo Kijevo Rusios Didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo ir sugulovės tarnaitės (chazarų žydaitės) sūnus – benkartas. Tėvas jam patikėjo valdyti Naugardą, tai jis savo brolius Jaropolką ir Olegą nužudė ir tapo Kijevo Didžiuoju kunigaikščiu. Valdydamas iki 1015 m. karinių draugovių (būrių) padedamas su kardu krikštijo šiaurines Rusios kunigaikštijas. Kaip rašo metraščiai tai buvo žudikas ir moterų žagintojas, turėjo apie 800 žmonų ir sugulovių.
 
Ilgą laiką okupuotai lietuvių tautai karalius Mindaugas buvo nežinomas, todėl daugelio sąmonėje ir liko kažkas mistiško. Vilniuje pastatytas jam paminklas yra labai gerai, tačiau to nepakanka. Manyčiau jo valdymą ir jo valstybę tikslinga labiau „įžeminti“, materializuoti. Tam pasitarnautų prie paminklo spalvotomis trinkelėmis apibrėžtos Lietuvos karalystės sienos, pažymint to laiko žymiausius miestus. Ši informacija pasitarnautų mūsų jaunajai kartai ir užsieniečiams. Kartu norisi priminti, kad informacija apie Gedimino valstybės sienas ir valdymo laikotarpį turėtų būti patalpinta ir prie Gedimino paminklo. Dabar netoli paminklo stūkso akmuo su iškaltais 1323 metais, lyg tai Vilniaus paminėjimo ar įkūrimo metai, bet juk tai klastotė. Gerbkime save, savo istoriją, tai ir kiti mus gerbs.
 
Sovietų laikais iškeltas į padanges Žalgirio mūšis, nes tik tai buvo leidžiama, juk nukreipta prieš Vakarus. 1998m. aplankiau Žalgirio (Griunvaldo) mūšio laukus dabar priklausančius Lenkijai. Atsiveria nuostabūs laukų toliai ir didingas paminklas, tačiau plevėsuoja tik dabartinės Lenkijos vėliavos, pagalvojau, o kodėl nėra Lietuvos istorinės vėliavos su Vytimi, o gal tiktų ir dabartinė trispalvė? Juk su Lenkija pasirašyta Draugiškų santykių ir geros kaimynystės sutartis dar 1994 m., tačiau mūsų atsakingi valdžios atstovai tuo nepasirūpino. Neiškentęs 2006 m. priminiau mūsų UR Ministerijai apie būtinybę, kad Lietuvos vėliavos nuolat plevėsuotų Žalgirio mūšio vietoje. Gavau atsakymą, kad jos iškeltos minint 2006 m. Žalgirio mūšio 596-asias metines, bet ar jos plevėsuos visą laiką, nežinau. Dabar pagal suklastotą Lietuvos istoriją sukurtas kompiuterinis žaidimas apie Žalgirio mūšį, tačiau ar dabartinės Lietuvos vadovai, ambasadoriai pareiškė pretenzijas žaidimo kūrėjams? Kalbant apie Žalgirio mūšį, kaip nepaminėti Vytauto Didžiojo, kurį turėtume vadinti Lietuvos karaliumi, juk teisinis aktas – popiežiaus bulė apie Vytauto paskelbimą karaliumi egzistuoja ir karūna buvo nuliedinta, tik dėka klastingų kaimynų – lenkų, ji buvo pagrobta, o antrosios nesulaukė, nes Vytautas mirė. Šis popiežiaus teisinis aktas turėtų būti surastas Vatikane ir atspausdintas Lietuvos spaudoje, o ne nuolankiai nutylimas. Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje rugsėjo 8-oji buvo šventė – Vytauto karūnavimo (1430 m.) diena, o dabartinėje Lietuvoje visiškai pamiršta. Tai mūsų valdžios prisitaikėliškumo pavyzdys ar valstybės interesų nepaisymas.
 
Ir vėl tenka priminti: „Kas valdo informaciją, tas valdo viską“. Jeigu 1569 m. Liublino unijos sutartis sujungė dvi valstybes, suverenius subjektus į federacinę sąjungą, net herbas buvo sukurtas lygiavertis su Vytimi ir Ereliu, tai po 200 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o dalinai ir Rytų, tokios kaip Lietuvos nebeliko, o buvo žinoma tik Žečpospolita Polska. Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Dviejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės?), būtų priimtiniau – Dviejų Valstybių Sąjunga (po Liublino sutarties pasirašymo vadinosi Lenkijos ir Lietuvos Valstybė), nes tas propaguojamas pavadinimas įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Štai dėl ko, per šimtmečius skleistos tendencingos ar nutylėtos informacijos apie Lietuvą, po 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos atstovams buvo sunku įrodyti Vakarams apie lietuvių ir Lietuvos egzistavimą.
 
Mes švenčiame Žalgirio mūšio metines ir pabrėžiame didvyriškas kovas su kryžiuočiais, tačiau, kaip rašo istorikas Tomas Baranauskas (www.delfi.lt; 2006 09 08): „O juk karas su Rusija, prasidėjęs beveik kartu su Rusijos valstybės susikūrimu XV a. 2-oje pusėje, truko ne ką trumpiau, nei karas su kryžiuočiais – 175 metus (1492–1667 m.). Šiuo laikotarpiu Lietuva su Rusija kariavo devynis karus…“. Norėdami savo tapatybę susieti su LDK, turėtume minėti žymius Lietuvos istorijos įvykius, faktus ir datas susijusias su Rytais. Minėtini didvyriški Lietuvos istorijos įvykiai, turėję įtakos ne tik Lietuvai, bet ir Europai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pergalė 1362 metais prieš Aukso Ordą prie Mėlynųjų Vandenų (dabar Ukraina) – galėtų būti plačiai švenčiama kartu su ukrainiečiais, kurie labiau gerbia Algirdą negu lietuviai; atmintina diena – rugsėjo 8-oji – 1514 m. įvykęs Oršos mūšis, didžiausia Lietuvos karinė pergalė prieš Maskvos kunigaikštiją, minėtina drauge su Gudija.
 
Vien ko verti Lietuvos Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai – Chodkevičiaus) karo žygiai XVII a. pradžioje: 1605 m. rugsėjo 27-oji diena Salaspilio (dabar Latvijoje) mūšis, įėjęs į pasaulio karo meno enciklopediją, nustebino visą Europą, kai J. K. Katkevičius turėdamas 3 800 karių sumušė Švedijos karaliaus Karolio 14 000 kariuomenę. 2005 metais minint šio mūšio 400-asias metines mūsų valdžios atstovai net nedalyvavo kartu su latviais, švedais ir lenkais atidengiant Salaspilyje paminklą. Jie atidavė laurus dabartinei Lenkijai (ir vėl istorijos klastotė), nors tuomet mūšyje jų kariuomenė visiškai nedalyvavo – po Liublino unijos Lietuva turėjo savo atskirą nuo Lenkijos kariuomenę, iždą, antspaudą ir teisinę sistemą – Lietuvos statutus. Sakau, gal dabarties Lietuvoje, einantys į valdžią privalo išlaikyti egzaminus iš istorijos. Na, o mūsų tauta turėtų nekartoti rusų primestą posakį: „Sumušti kaip švedai prie Poltavos“, o kartoti: „Sumušti kaip švedai prie Salaspilio“. Visa Europa turi būti dėkinga už J. K. Katkevičiaus žygį 1621 m. prie Dniestro, ties vietove Chocimu, kai etmonas su 40 000 lietuvių bei lenkų kariuomene davė atkirtį 300 000 turkų kariuomenei ir pastarieji buvo priversti pasitraukti.
 
Didysis Lietuvos etmonas J. K. Katkevičius su Lietuvos kariuomene ir Lenkijos kariuomene vadovaujama etmono Žolkievskio 1611-12 m. dalyvavo batalijose Maskvoje, tačiau dabartinė Rusijos valdžia, minėdama šią datą lapkričio 7-ąją (vietoje boševikų Spalio perversmo šventės), net nė vienu žodžiu nekalba apie Lietuvos dalyvavimą. Atrodytų, kad minėti Lietuvą, dabar labai sumažėjusią, neleidžia Rusijos imperinės ambicijos. Ji akcentuoja, kad 1605-1612 m. Maskvą buvo užėmusi tik Lenkija. Tai vis istorijos iškraipymai, kurie ne motais mūsų ambasadoriams Maskvoje, Vyriausybės ir Seimo nariams – jie nereiškia jokių pretenzijų dėl mūsų istorijos faktų nutylėjimo. Baigiant apie J. K. Katkevičių, LDK Didįjį etmoną, kunigaikštijai jau esant federacinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, reikia pasakyti, kad tai gabiausias karo vadas po Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, nepelnytai primirštamas, o reikėtų jam pastatyti paminklą Vilniuje, skvere priešais Katkevičių rūmus, dabar Vilniaus paveikslų galerija. Turime iškelti savo didvyrius, įžymiąsias asmenybes (pvz.: Kazimieras Simanavičius – pirmasis daugiapakopių raketų kūrėjas ir kt.), statyti paminklus ne tik aukoms nuo svetimųjų intervencijų, o po to tik dejuoti bei jas apraudoti, bet kurti herojiškus paminklus Lietuvos valstybės didvyriams, įžymiems laimėtiems mūšiams, nulėmusiems Lietuvos ir Europos istoriją.
 
Kultūros darbuotojai ir atsakingi asmenys, kalbėdami apie Lietuvos istoriją po trečiojo 1795 m. Žečpospolitos padalinimo ir Lietuvai patekus į Rusijos okupaciją, naudoja terminą „Caro valdžia“, tai skamba mums, o ypač užsieniečiams, lyg tai savojo caro, o ne okupanto valdžia. Manytina, kad tai sovietų propagandos primestas terminas, kai bolševikai visas negeroves vertė ant caro galvos. Mums, lietuviams, daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais: „Okupacinė caro valdžia“, „Rusijos imperijos okupacija“. Taip kalbėti įpareigoja istoriniai faktai: po federacinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimo Rusijos imperatorė Jekaterina nepaliko autonominio administracinio vieneto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Rusijos imperijos sudėtyje, bet ją suskaldė į tris gubernijas ir pavadino Šiaurės vakarų kraštu, kad net Lietuvos vardo niekur neišliktų. Nors Jekaterina, derėdamasi su Prūsija ir Austrija dėl Žečpospolitos pasidalinimo, pretenzijas gauti visą Lietuvos kunigaikštiją grindė tuo, kad ji, dar nuo Vytauto Didžiojo laikų, yra vienintelė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulo paveldėtoja. Visiškai priešingai Rusijos imperija elgėsi Suomijos atžvilgiu, ji į imperiją įjungta buvo kaip Suomijos kunigaikštija su autonomijos teisėmis, gal dėl to Helsinkyje stūkso paminklas carui Aleksandrui.
 
Dabar mūsų oficialūs atstovai Karaliaučių (M. Mažvydo, K. Donelaičio, I. Kanto, Vydūno gimtinę) vadina Kaliningradu ir taip rodo savo neišprusimą bei prisitaikėlišką, negerbiančią savęs ir istorijos, moralę. O juk šis pavadinimas likęs nuo Stalino bendražygio Kalinino (jis pasirašinėdavo Stalino priešininkų žudymo nutarimus) vardo, primesto sovietinių okupantų. Žodžiu, garsiausio XX a. nusikaltėlio Stalino, kurį nusikaltėliu pripažino tie patys komunistai dar N. Chruščiovo laikais, sėbro Kalinino vardą vis kartoja mūsų valdžios atstovai ir tai jau tampa normaliai įprasta. Tai analogiška, jeigu vadintumėte šį miestą kito nusikaltėlio Hitlerio sėbrų Gebelso ar Geringo vardu – Geringburgu (pastarasis buvo Reichstago pirmininkas, kaip ir Kalininas – Verchovnovo sovieta) ?!
 
Nevisavertiškumas pasireiškia ir frazėje: „Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas“. Galima manyti, kad buvo tik vardas, o objekto, subjekto nebuvo, bet juk tai prieštarauja elementariai logikai, nes logika sako, jeigu yra vardas tai yra ir objektas ar subjektas. Gal čia nuolankiai įsiteikiama tuomet galiojusiai nuostatai, kad kol popiežius nepalaimino tautos, valstybės, tol jos nėra. Tada kai Cezaris nugalėjo Galiją, tai jos nebuvo, o tik vardas egzistavo. Arba šv. Brunonas žuvo nuo piktosios dvasios, vardu Lietuva (Litua – taip lotyniškai buvome įvardinti Kvedlinburgo metraščiuose). O Hipatijaus metraštis rašo: „1040 m. Jaroslav ide na Litvu“ (Jaroslavas puola Lietuvą). Vadinasi, praėjus vos 31 metams užpuolama Lietuvos valstybė. Manau visiems reikia elgtis oriai ir švęsti Lietuvos tūkstantmetį (Litua Millenium), o ne vardo minėjimą. Verta priminti, kad Mindaugo karūnavimo minėjimo diena, pavadinta Valstybės diena, taip pat savyje neša netikslumą, o turėtų vadintis Lietuvos Karalystės diena. Tuomet į savo vietą atsistotų ir Lietuvos (valstybės) tūkstantmečio minėjimas 2009 metais.
 
Galima teigti, kad pasyvioji gintis, prisitaikymas ir nutylėjimai veda į lėtą išnykimą (išlieka tik kovojanti valia, – teigė Fridrikas Nyčė), tik radikaliai gindami savo interesus bei juos iškeldami, skleisdami savo didingą istoriją, senąją ir šiandienos kultūrą tapsime įdomiais kitiems bei ugdysime ir sustiprinsime Lietuvos bei lietuvio tapatybę ir išguisime svetimųjų mums į sąmonę įbruktą nevisavertiškumo jausmą.

Nuotraukoje: V. Turčinavičius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra