Šventosios upės dvasios pavilioti

Autorius: Data: 2016-09-14, 17:48 Spausdinti

Šventosios upės dvasios pavilioti

Atminimo lentą profesoriui Kazimierui Pakštui atidengiant. Iš kairės: Raimondas Guobis, Genovaitė Kynė, Ona Kondratienė, Augenijus Pakštas ir Juozas Prūsas

Raimondas GUOBIS, Butėnai, www.voruta.lt

Šeštadienį didžiąjame Butėnų kaime, netoli Svėdasų pirmą kartą švęsta „Šventosios diena“. Vyko mokslinė konferencija, ragauta vietinių meistrų virta žuvienė, atidengta atminimo lenta butėnietiškos kilmės, hidrologui bei politinės geografijos genijui, tautos mokytojui, profesoriui  Kaziui Pakštui, po Šventąją važinėtasi laiveliu senuoju būdu –  spiriantis kartimi.

Valtis, stilizuotomis žuvimis papuošti Šventosios vartai ir konferencijos dalyviai. Sėdi iš kairės: Genovaitė Kynė, Ona Kondratienė, Paulina Zukaitė, Regina Morkūnaitė, aukščiau – Raimondas Guobis

Susirinkę senojo kaimo “ ulyčioje “ pėsčiomis, praeities būtį pažindami, prisimindami, nukeliavome iki senosios Mykolo Pakšto sodybos. Čia pas savo pusbrolį Mykolą Pakštą iki pat 1939 – ųjų dažnai lankydavosi prof. K. Pakštas. Jam atminti ant tauriai pajuodusios senos trobos sienos atidengėm paprastą, laikiną atminties lentutę – vėliau padarysime solidesnę. Užsukome ir į pašvenčių gyventojų panteoną – kaimo kapinių kalnelį, kur pasimeldėm, uždegėme ant aukuro žvakelę, ir įprastu šilo taku nusileidome į pakalnę.Virš rojaus vaizdiniais ir pajautomis turtingo Šventosios slėnio švietė saulė, pačioje upės pakrantėje ties senuoju žilvičiu, vėjeliui plazdenant tauriai raudoną Aukštaitijos vėliavą bei ant kartelės sukabintas dekoratyvines žuvis, žuveles, improvizuotoje, gamtinėje salėje vyko mokslinė konferencija “ Šventoji – mūsų lemties upė „.

Aukštyn upe, iriantis senuoju būdu – į dugną spiriantis kartimi

Pačioje pradžioje prisiminiau žymiausio svėdasiškio Juozo Tumo  -Vaižganto surašytus pastebėjimus, apie šią šventą pašvenčių žemę, apie tą nepaprastą dvasią per amžius lydinčią visus, kurią ją pažino. Geologijos profesorė Ona Kondratienė džiugiai pasakė, kad didelė laimė vėl būti tame slėnyje, kur prieš tūkstantmečius buvo sustoję ledynai, kurių geologiniuose sluoksniuose paliktą pasaulį, ypač Butėnų periodą ji nuosekliai tyrinėjusi. Tą vietą Jononių dvaro parko šlaite besileidžiančiame į Šventąją atsitiktinai suradęs žvalgymus vykdęs geologijos studentas lemtingais 1962 – iais. O patį periodą Butėnų vardu pavadinusi ji. Rodė visokiausių žiedadulkių, porų pavyzdžius dirvožemyje stebuklingai išlikusius tūkstantmečius. Nustačius jų amžių mokslininkai sužino kokie augalai vienu ar kitu laikotarpiu augo, kada buvo klimato atšilimai, atšalimai ir net ledynmečiai. Ši narsi, devintą dešimtį metų įpusėjusi, šiek tiek patogia, šiuolaikiška lazdute pasiremianti  moteris sužavėjo energija ir užsidegimu – juk ji atvyko iš Vilniaus autobusu.

Maršas senąja Butėnų „ulyčia „

Aldona Baubinienė turėjusi prabilti apie didįjį archipelagą, pačią “ salingiausią “ – daugiausiai salų – apie 135 turinčią Lietuvos upę negalėjo atvykti. tad ją truputį vadavo anykštėnė, taip pat Šventąją ir jos intakus tyrinėjusi geografė Regina Morkūnaitė.

Lietuvos geografų draugijos pirmininkė Genovaitė Kynė, kilusi iš Užpalių, prisiminė prof. Kazį Pakštą ir jo taip svarbias tautos gyvybei išlaikyti idėjas, vaizdžiai papasakojo apie Baltskandijos ekspediciją į Belizą. tą tolimą, prie Karibų jūros prigludusią Centrinės Amerikos šalį, kurioje profesoriaus sumanymu turėjo susitelkti dauguma emigracijoje gyvenančių lietuvių ir įkurti stiprią, gausingą, nutautinimo audroms atsparią koloniją – “ Dausuvą „. Pasidalijo kadaise K. Pakšto pasakytomis mintimis apie emigraciją ir kitus svarbius tautai dalykus, kurios puikiai tinka ir šių dienų gyvenimui. Daugiau fantazijos ir ryžto, nes pasaulis priklauso veikliems žmonėms.

Sakralus stabtelėjimas – pagarbi atminti  ir malda kaimo panteone – kapinių kalne

Mano žodis tiko tapatumui su šia žeme suvokti, Šventąją ir jos slėnio pasaulį pažinti – “ Šventatėkmės bei jos pakrančių įdomybės ties Butėnais“. Apie upės vagą, seklumas, brastas, sietuvas, akmenynus, apie pakrančių pilkapius ir kitus paminklus, dievaičio Perkūno kalnus ir krikščioniškąją upės vardo kilmės legendą.

Nuostabu. Jaunų pušaičių ramybe apsupto slėnio akustika buvo puiki, girdėjosi kiekvienas žodelis, skambėjęs su didžia pagarba Šventąjai upei ir jos pakrančių gyventojams. Įdomu, kad visi trys pranešėjai yra gimę ar augę prie nuostabiosios upės ir meile jai gyvena.

Butėnų bendruomenės pirmininkės Lendrinos Meškauskaitės ir jos pagalbininkių išvirta žuvienė palaimingais kvapais užliejo stebuklingąjį senojo žilvičio slėnį ir pagaliau visi susėdome prie balta drobule padengto stalo. Vandenų ir žemės dovanomis pasimėgauti, pasistiprinti, svarbiausia – karališka, bene iš šešių rūšių žuvies suvirta žuviene.

Lietuvos geografų draugijos pirmininkė, nenuilstanti keliautoja, prof. Kazimiero Pakšto idėjų skleidėja Genovaitė Kynė 

Po to jau sėdau, tiksliau stojau į valtį, ir iš improvizuotos prieplaukos – po du tris plukdžiau po Mačeikos sietuvą visus senoviniu būdu – irkluotojui į upės dugną spiriantis ilga egline kartimi, po upę pasivažinėti panorusius. Pirmuoju reisu išplaukusi G. Kynė kartu su kavarskiete Paulina Zukaitė ištiesė melsvą, tarsi  bangelę Lietuvos geografų draugijos vėliavą. Stebuklingai šviesus ir ramus vakaras, auksiniu aksomu gaubė Šventosios upės slėnį, kartu su jau pažįstamu ir nuolat persmelkiančiu suvokimu, kad čia yra geriausia, čia yra žemiškasis rojus.

Kultūra , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra