Šventojoje gyvena kuršiai ir „pelkiniai“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Miestelio patriarchas nesutiko, kad akmens amžiuje Šventojoje laukiniai žmonės gyveno. Sakė: laisvi – taip, bet civilizuotai ir išmintingai savo būtį tvarkė. O štai kaip spręsti šiandien čiabuviams kilusią rimtą problemą, regis, žino tik pelkių dvasios…
„Žiemą gali čia su žmogumi pasikalbėti, o vasarą ką sutikęs, nežinai, kas jis toks“, – juokavo Šventosios senbuvis, vietinis kuršis Mikelis Balčius.

Šventoj vietoj
„XVI amžiuje prūsai su kuršiais susimaišė, ir iš Kuršo šie kėlėsi gyventi į neriją, Ventės ragą, Šventąją. Sudėtinga lyginti, kas karingesni buvo – prūsai ar kuršiai. Aš dėl to su mokslininku ginčijausi. Kuris plėšikas geresnis: tas, kuris sėdi ant arklio ir po krūmu tyko savo aukos, ar vikingas, kuris laiveliu vyksta ieškoti grobio už jūrų? Ne veltui danai prie bažnytėlės XIII amžiuje parašė: „Dieve, apsaugok mus nuo bado, maro ir kuršių“…“ – sakė M. Balčius, paprotinęs, kad praktiškai visi Būtingės parapijonys yra kuršių kilmės, tik nuo XVII a. juos pavadino latviais, nes kartu su raštija atkeliavo Rygos tarmė.
Sovietmečiu dirbęs statybininku, žmogus dabar renka senienas – ką jūra išplovė į krantą, ką miškas bei smėlynai išspjovė. Žodžiu, jūrinį paveldą. Jo radiniai prieš ketvertą dešimtmečių sudomino šalies archeologus, akmens amžiaus specialistus, kurie net dvidešimt metų tyrė radinius (tarp jų – ir gintaro amuletus), apie kuriuos pirmasis pranešė ponas Mikelis.
„Ėjau paskui melioratorius, ieškojau gintarų, o atradęs titnago, keramikos nuolaužų, supratau, kad tai gali rūpėti mokslininkams. Po šių pasikapstymų antrą kartą lauką perėjau, bet visą radinių „grietinę“ jau buvo nugriebę“, – pasakojo.
Kuršis sakė, kad po akmens amžiaus beveik tūkstantį metų buvo pertrauka, nes iš metalo amžiaus neturime jokių radinių.
„Kodėl? Tai mums pasako pats Šventosios upės ir gyvenvietės vardas. Šventoj vietoj žmogus negyvena – nei pagonys, nei krikščionys. Nebent mitologinės ar mitinės būtybės, o žmogaus veikla ten labai ribota. Laikotarpiu, kurio radinių nerandama, šita žemė buvo tarpgentinė riba. Žemaičiai tvirtina, kad Šventosios vardą upė gavo dėl to, kad Vytautas Didysis suvarė į ją žmonelius, apkrikštijo, apdalino baltais drabužiais… Bet aš galvoju, kad tas pavadinimas iš daug senesnių laikų atėjęs“, – įsitikinęs pokalbininkas.

Ko žvejai bijojo
M. Balčius sukaupė nemažai istorinių rašytinių šaltinių apie savo gyvenvietę. Bet paprašytas papasakoti ką apie senuosius žvejus, prisipažįsta, kad nėra toks geras pasakotojas. Anksčiau, kai Šventojoje buvo „Meškio“ restoranas, smalsūs poilsiautojai klausinėjo žvejų, ar šie nebijo į jūrą eiti.
„Žinai, bijom… Jūroje naktį ateina ruoniai, pasikabina ant laivo, iškiša snukį ir žiūri. Jei pajudėsi – kapt žveją į nasrus, ir nuvelka gelmėn. Nebent inkaru apsivyniosi“, – juokdamasis perpasakoja žvejų sakmes ponas Mikelis, pridurdamas, kad sulig kiekvienu degtinės stiklu, kuriuo žvejus vaišino poilsiautojai, ruoniai „didėdavo“ ir vis labiau žvėrėdavo.
Sakė, kad žvejai išsiliedavo krante, nes jūroje jiems buvo apribotas vaizduotės žaismas. Negalėjai laive garsiai ar tuščiai kalbėtis, nes velnią prisišauktum. Eidamas žvejybon, turėjai žiūrėti, kad moteriškos kelyje nesutiktum, nes bus bėda. Žvejai gudraudavo: kepurės snapą atbulai pasukdavo, atseit, atbulas eina ir moteriškės nesutiko…
„Orus galėjai ilgam laikui numatyti: jeigu pietvakariuose šnypščia jūra, reiškia, po dviejų dienų ateis audra. Kartais pasitaiko tokių reiškinių, kad pamiškėje gali girdėt, ką žmonės šneka paplūdimy – toks aidas eina“, – sakė pokalbininkas.
Anot jo, iš kartos į kartą kuršiai perduodavo dangaus ženklų supratimą – į mėnulį pažiūrėk ar į saulę, į debesis, ir viskas bus aišku. Bet yra ir nenuspėjamų perkūno debesų, vėjų, kurie pagauna jūroje burinę valtį, apverčia ir žvejus pražudo. Tas amatas niekad lengvas nebuvo.
„O žvejų moterims tinklus išvalyt reikėjo, žuvį iškratyt. Tiesa, tinklus megzti buvo vyrų žiemos darbas. Moterims ant kranto darbo buvo gyva pekla, nes vyrai išeina į jūrą – grįžta, vėl eina, o joms tuos tinklus tvarkyt. O va žiemos buvo skirtos vaikams daryt“, – juokiasi pasakotojas.
Jis prisimena, kad buvo dviejų rūšių šventojiškių – tie, kurie turėjo truputį žemės (20 ha turintys laikyti stambiais ūkininkais) ir „mobiliai“, turėję po vieną ar du hektariukus žemės (teisybei pasakius, ir ta – smėlis). Bet buvę tokių, kurie ant to smėlio persiko medį užsiaugindavo.

Tvanas Lieknų gatvėje
Sako, latviškai „lieknas“ reiškia „pelkę“. Ant jos maždaug prieš 18 metų ir buvo pastatyti 20-as bei 16-as Lieknų gatvės namai, kuriuos dabar ištiko panašus likimas, kaip Klaipėdos dramos teatrą. Skyla sienos, byra tinkas, prie lubų – didžiuliai drėgmės ratilai, nuo drėgmės namo pamatai suskilę ir įtrūkę, lyjant vanduo bėga butų sienomis. Vandeniu plūsta ir dvokia rūsiai.
Visa tai – ne šių eilučių autorės memuaristika, o eksperto protokolo išvados. Ir dar. Žmonės serga chroniškomis plaučių bei sąnarių ligomis, vaikšto užgulta nosimi, kosti chronišku kosuliu, nors jie sava valia tikrai nenorėtų būti tokios tragikomedijos veikėjai. O štai valdininkams nė motais, kiek medžių iškirsta, kad jie atsirašinėdami į gyventojų skundus popierių gadintų. Jokios kompetencijos, jokio noro žmonėms padėti.
Prieš porą metų į Lieknų gatvę atsikėlęs Algis Kazakauskas sakė, kad čia, pelkėtoje žemėje, turėjo būti sausinamas gruntas, bet niekas nepadaryta, nors kreiptasi į visas institucijas. Greta namų tvyrančiame kanale susirenka vanduo iš laukų, o palijus jis tvinsta į rūsius. Pono Algio kaimynai sakė, net latviai iš Papės atvažiuoja skųstis, kad vietos polderinei nenuleidžiant vandens jų namų rūsiai „skęsta“.
Biurokratų patarimas Lieknų gatvės gyventojams vertas Nobelio premijos: „Pastatykit siurbliuką, ir išpumpuokit vandenį į kanalą“. O kad iš šio – vėl pribėgs, nesvarbu… Kiti atsirašinėja, esą dėl globalinio žemės atšilimo kyla vandens lygis, o sunkmečiu nėra pinigų šiai globaliai problemai spręsti.
Todėl „pelkių gyventojai“ ir braido ligi kelių po savo nelemtus rūsius, ir koridoriuose kvėpuoja smarvę. Žmonės įsitikinę, kad situacija nevaldoma ir pavojinga – prieš keletą dienų griovyje nuskendo dvejų metų mergaitė. Jame vanduo pakilęs iki pat pakraščio, jo su sausuma neskiria jokia riba.
„Mačiau Palangos vicemero interviu regiono televizijai, jis aiškino, kad savivaldybė neturi lėšų mūsų problemai spręsti, be to, jai esą ir nepriklauso. Atseit, Žemės ūkio ministerija skiria jas Melioracijos departamentui, o šis turi atsakingą žmogų, nepavaldų nei Savivaldybei, nei seniūnijai. Išeitų, šis – pats sau generolas“, – sakė ponai Arūnas ir Ričardas.
Jie galvoja, kad būtent savivaldybės valdininkai turėtų skalambyti varpais, rašyti ministerijai ar Melioracijos departamentui raštus arba iškeldinti gyventojus iš avariniais tampančių būstų. Žmonėms atrodo, valdininkai vadovaujasi posakiu: „Jeigu nenori spręsti reikalo, ieškok priežasčių, o jeigu nori – ieškok galimybių ir išeičių“.

www.ve.lt

Nuotraukose:
1. Nors Šventoji skelbiasi šeimos kurortu, o birželis – vasaros pradžia, poilsiautojus čia ant pirštų suskaičiuosi.
2. „Pastatykite siurbliuką, ir pumpuokite vandenį iš rūsių į kanalą“, – patarė išradingieji valdininkai.
3. „Esu kuršių palikuonis, ir tuo didžiuojuosi“ – sakė M. Balčius

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra