Šventoji: iš namų varomas paskutinysis kuršis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Aš ne teisininkas, negaliu suprasti, kas vyksta, bet gaila, kad svetimi žmonės nori išvaryti čia gyvenusių senbuvių palikuonis ir artimiausius giminaičius“, – apie savo kaimynus Gedgaudus kalbėjo šventojiškis ponas Pranas Skara.
 
Vaikystės namai
Viliaus Jurio Gedgaudo senelis Janis nuo Liepojos pusės į atsikėlė Šventąją, kai ši dar priklausė kuršiams, ir tik 1921 m. buvo atiduota Lietuvai. Žvejas pasistatė trobelę, iš grafo Tiškevičiaus nuomojo 5,5 ha žemės, nes laikė karvę ir arklį.
 
„Čia buvo pelkės, aukštos žolės, jose knibždėjo milžiniškų žalčių, net išsigandęs buvau, kai piemenavau. Tais laikais senelio valtis buvo irklinė – nežinia kiek kartų jis buvo skendęs. Senelis turėjo dvi dukras ir du sūnus. Karui baigiantis mano teta ir dėdė išbėgo į užsienį, o mamytė buvo išsikėlusi už Palangos. Tėvas mano buvo žemdirbys, kilęs nuo Kartenos. Taip ir gyvenom“, – sakė ponas Vilius Juris.
 
Jis dar puikiai pamena, kaip vaikystėje rytais eidavo strimelių ir silkių iš tinklų kratyti, kaip troboje ant balkio žiemą džiūdavo tinklas, kvepėjo žuvimi…
 
Vėliau ponas Vilius Juris 28–erius metus dirbo kino mechaniku ir vyriausiuoju inžinieriumi Palangoje, o jo žmona Zina – sanatorijoje padavėja. Abi dukros iki šiol su šeimomis gyvena Palangoje. Į senelio namus Šventojoje, Ošupio takas 9, Gedgaudai parėjo gyventi 2003–aisiais, kai teko slaugyti jau amžinatilsį mamos seserį, ištiktą insulto. Teta pasakiusi: kas jai paduos paskutiniąją stiklinę vandens, tam ir paliks namą.
 
„Kai atėjom čia gyventi, buvo dvi karvės ir vištų, o paskui jau iš mūsų nebepirko nei pieno, nei varškės, nei grietinės, tai atsisakėm. Anuomet mūsų pievose derėjo bulvės, didžiulės morkos“, – prisimena žmonės, šiuo metu savo namuose karšinantys senutėlę ponios Zinos motulę.
 
Nesibaigiantys teismai
Kai 1992 m. V. J. Gedgaudas parašė pareiškimą seneliui, o vėliau jo motinai Margetai priklausiusiai žemei atsiimti, viskas lyg ir buvo gerai. Metus laukė, kol tą žemę išmatuos, o tada paaiškėjo, kad paslaptingu būdu dingo žemėtvarkininkams jo velionės mamos rašytas pareiškimas dėl žemės grąžinimo. Tada ir prasidėjo…
 
Klaipėdos apskrities viršininko administracija patvirtino V. J. Gedgaudo, kaip įpėdinio, nuosavybės teisę į valdą ir žemę, bet ji taip ir nebuvo grąžinta – prasidėjo teismai. Jų sprendimas buvo palankus teisėtam paveldėtojui, tačiau didelė dalis negrąžintos žemės dalis jau buvo atitekusi tolimam giminaičiui Australijos piliečiui, nors pagal įstatymą Lietuvoje užsienio piliečiai neturi teisės valdyti žemės. Nedaug laiko praėjus australas žemę su visa troba ir ūkiniais pastatais pardavė vienai bendrovei.
 
„Mes dabar esame kaip ir savo namo sargai. Bendrovė reikalauja iš mūsų mokėti 2 000 litų nuomą. Jau prieš metus elektrą atjungė, naktį keliamės močiutės sužiūrėt pasišviesdami žibintuvėliu. Dabar mus nori iškraustyti – pateikė ieškinį dėl priverstinio iškraustymo, vyksta teismai. Bet būtent aš paveldėjau, aš priėmiau palikimą, nesu nusižengęs nė vienam Lietuvos įstatymui, tad mirsiu, bet iš čia nesitrauksiu“, – kalbėjo ponas Gedgaudas, tvirtindamas, kad kitos pusės dokumentai yra suklastoti, be įgaliojimų.
 
Vyriškis skundėsi, kad bendrovė ragina kuo greičiau išsikraustyti, nes delsiant šis turtas nuvertės, jį bus sunku parduoti, todėl „įnamis“ turės ir už tai atlyginti.
 
Kataliko ir liuteronės sandora
Dar viena kuršių ainė – ponia Ausma – mus svetingai priėmė su savo vyru Pranu Skara. Katalikas ir liuteronė sandoroje ir meilėje nugyveno jau 42 metus, didžiąją dalį – jos senelio name, Ošupio take 7. Šiam žemės Kutkiškių pelkėse dovanojo grafas Tiškevičius.
 
„Mano tėvelis buvo „biednokas“ žvejys iš daugiavaikės šeimos, o mama Kersta Baltcerė buvo kilusi iš didžiažemių ūkininkų. Bet turtuoliai ne visi būna tinginiai – mama dirbo visus žemės darbus ir labai bijojo jūros, tad įkalbėjo tėvą eiti dirbti į kolūkį. Bet pati niekada nebuvo kolūkietė, neprisivertė dirbti svetimiems. Kovojo su visais ir viskuo, laikė dvi karves, dukart per dieną dviračiu į Palangos turgų dardėjo su sūriu, varške, pienu, ir taip mus maitino. Buvo be galo teisinga“, – pasakojo Ausma, paskleidusi krūvą latviškų laikraščių su straipsniais apie jos mamą. Ji buvo unikumas – žolininkė ir liaudies dainininkė, o tekstus dainuodavo ekspromtu, yra išlikusi filmuota medžiaga.
 
Senatvėje balsingoji Kersta apkurto. Savo knygas apie vaistažoles ji paliko vaikaitei, kuri dabar yra gydytoja.
 
„Mūsų vaikai – vienas daktaras, kitas – šundaktaris“, – juokiasi ponai Skaros, mat kita duktė – veterinarė.
 
Ponia Ausma pasakoja, kad jos senelis Mielus į šią vietą atsikėlė prieš pusantro šimtmečio. Šeimos metraštyje rašoma, kad senelis „tiesiog išėjo iš jūros“. Spėjama, kad jis buvo laisvamanis revoliucionierius ir jam teko bėgti nuo valdžios į Lietuvą. Šis poliglotas, eruditas, šaškių virtuozas, net savo vaikams nepasakojo apie savo kilmę bei gimtinę. Sakė tik tiek, kad yra jūreivis, vienintelis išsigelbėjęs iš paskendusio laivo.
 
Vienturtė Ausma į pirmą klasę atėjo nemokėdama lietuviškai – namuose kalbėta tik latviškai. Vėliau Žemaičių Naumiesčio profesinėje mokykloje įgijo traktorininkės-kombainininkės ir šaltkalvės specialybę, nes labai mylėjo savo tėvelį ir norėjo būti darbininkė, kaip ir jis. Visą gyvenimą vairavo traktorių, sunkvežimį, o ir vyrą gavo vairuotoją. Moteris sakė dabar pajutusi, kaip toks darbas suluošino jai sveikatą. Žvangink kiek nori socialistinio darbo didvyrės medaliais, o sveikatos jau nesugrąžinsi.
 
Ponai Skaros irgi nesupranta, kaip per 20 nepriklausomos Lietuvos metų vis dar neatgavo iš Kerstos Baltcerės iki vokiečių okupacijos buvusiame Rucavos valsčiuje (dabar Šventoji) paveldėtų žemių, kurios tęsėsi iki pat Palangos oro uosto.
 
„Buvome prisipirkę technikos, ketinome ūkininkauti, bet apsižiūrėjome, kad iš poilsiautojų daugiau naudos, negu iš kiaulių. Mes atsirinkome publiką: ponas Vytautas Landsbergis pas mus poilsiauja nuo 1967 metų. Kainos tokios, kad galėtų pailsėti ir vargšiukas mokytojukas, daktariukas, medicinos sesuo, ir tie menininkai, nepertekę pinigo. Bet jiems reikia erdvės ir privatumo“, – pasakojo Ausma.
 
Rudenį sodyboje pernakvoja tik koks parasparnininkas. Artimiausi kaimynai – Paksai, su kuriais susitinka, kai šie vedžioja savo aviganį, o Skaros – niūfaundlendą. Skaros dievagojasi, kad Rolandas Paksas kopų neardė, kaip trimitavo žiniasklaidininkai. Esą čia yra prisidirbęs visiems žinomas Palangos verslininkas.
 
Išsiskiriant ponia Ausma pasakojo prisiminimus, kaip su bočiais savo sodyboje švęsdavo Kalėdas, valgydavo kiaulės kumpį, o Kūčių vakarą kurdavo pirtį. Ir dabar į pirtį pasikviečia kaimynus: moterys varinėja savo šnektas, vyrai politikuoja.
 
„Tas švaros ir bendrumo jausmas neįkainojamas“, – sakė ponia Ausma, prisipažinusi, kad širdyje dar jaučiasi šešiolikmetė.
 
www.ve.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Ponas P. Skara beveik trobos papėdę laižančios jūros nebijo. Jis pastebėjo, kad Šventosios paplūdimys paplatėjo iš Palangos jūrai atnešus smėlį
2. „Aš nesitrauksiu iš savo žemės, iš savo namų“, – sakė ponas V. J. Gedgaudas
3. Šį plakatą su motinos atvaizdu ir jos rodoma špyga bei užrašu „Man priklauso ši žemė ir visi jos kampeliai“ ponia Ausma ketina padauginti ir apklijuoti didžiąją trobos sieną

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra