Šventieji, Karolis Wojtyla ir Lietuva

Autorius: Data: 2011-04-29 , 16:59 Spausdinti

Šventieji, Karolis Wojtyla ir Lietuva

Popiežius Jonas Paulius II pradėjo pontifikatą 1978 m. spalio 22 d. lietuvių tautai reikšmingais žodžiais. Jis viešai palinkėjo „būti laimingais ir ištikimais Kristui“: RealAudioMP3

Tai buvo pirmas kartas Bažnyčios istorijoje, kad pontifikatas prasideda specifine žinia lietuviams. Šį labai prasmingą „nuoširdų sveikinimą broliams lietuviams“ popiežius ištarė lietuviškai. Tačiau inauguracinio akto išvakarėse, spalio 21d. susitikime su tarptautinės spaudos atstovais lenkas popiežius jame dalyvavusiems Vatikano radijo lietuvių skyriaus darbuotojams privačiai pasakė kitus lietuviams itin reikšmingus žodžius. Paprašytas melstis už Lietuvą, Jonas Paulius II tuomet spontaniškai atsakė: „Kasdien meldžiuosi, nes pusė mano širdies yra Lietuvoje“.

Vėliau, per visą 26 metų pontifikatą Jonas Paulius II šiuos žodžius paliudijo konkrečiais veiksmais, kalbomis ir maldomis. Tuos žodžius vainikavo 1993 m. kelione į Lietuvą, kurios, jo paties žodžiais „taip seniai troško“. Susidaro įspūdis, jog Karolis Wojtyla sėdosi į Petro sostą jausdamas išskirtinį ryšį su „broliais lietuviais“. Kas gi jį iš tikrųjų siejo su Lietuva, su Bažnyčia Lietuvoje prieš išrinkimą popiežiumi?

Vienas būdas pažinti palaimintąjį popiežių Joną Paulių II – per jam asmeniškai brangių šventųjų prizmę. Tačiau jų – daugybė. Basųjų karmelitų ordino t. Francois-Marie Lethel šiemet per popiežiaus Benedikto XVI Gavėnios rekolekcijas paminėjo svarbiausius, nuo Liudviko Marijos Grignion de Montfort ir Teresės iš Lizjė, Anzelmo ir Tomo Akviniečio iki Kotrynos Sienietės ir Joanos Arkietės, Končitos Armidos de Kabrera ir Chiaros Luce Badano.

Žiūrinti iš Lietuvos Bažnyčiai artimesnės perspektyvos galima pridurti dar daugiau šventųjų, kuriuos ypač brangino Jonas Paulius II ir kuriuos kėlė pavyzdžiu tiek sau, tiek kitiems. Kaip Dievo Gailestingumo žinios apaštalui jam buvo itin brangi šv. Faustinos Kowalskos mistinė patirtis, prasidėjusi Vilniuje. Jonui Pauliui II teko garbė paskelbti sesrį Faustiną šventąja. Apie savo dvasinį ryšį su Lietuvos jaunimo globėju šv. Kazimieru Jonas Paulius II yra kalbėjęs daugybę kartų. Šv. Kazimiero pamaldumas į Dievo Motiną Mariją žavėjo Karolį Wojtylą, didį Mergelės Marijos garbintoją. Jis šv. Kazimeiro pamaldume įžvelgė sąsajų su marijonų reformatoriumi ir vyskupu Jurgiu Matulaičiu, kurį paskelbė Bažnyčios palaimintuoju 1987 m. Šiais šventaisiais žavisi daugelio kultūrų atstovai visame pasaulyje, tačiau ypač lietuviai, baltarusiai ir lenkai katalikai. Tarp jų lenkas Karolis Wojtyla.

Palaimintuosius ir šventuosius Jonas Paulius laikė visiems žmonėms prieinamais ir sektinais tikrojo gyvenimo Kristuje pavyzdžiais. Jam asmeniškai nekilo abejonių, kad šventumas reiškia būti panašiu į Kristų ir kad kiekvienas iš mūsų gali būti šventas. Jis nuolat primindavo, kad visi krikštytieji yra pašaukti būti šventais.

Kartą jis tai priminė lankydamasis savo buvusioje vyskupijoje Krokuvoje kai 1983 m. birželio 22 d. paskelbė du naujus palaimintuosius, kurių vieno – basųjų karmelitų vienuolio iš Vilniaus ir 1863 metų sukilimo dalyvio t. Rapolo Kalinausko – gyvenimo didvyriškumas ir šventumas ypač žavėjo Karolį Wojtylą, darė jam didelę įtaką nuo pat jaunystės. Rapolą Kalinauską Jonas Paulius II paskelbė šventuoju 1991 m. Romoje.

Per Sibiro kančias 1863 m. sukilėlis Rapolas Kalinauskas atrado kelią į Dievą karmelitų dvasingume. Apvaizda lėmė, kad vėlyvesnę gyvenimo dalį jis praleido Vadovicuose, Karolio Wojtylos gimtinėje, kur įkūrė karmelitų vienuolyną ir mirė 1907 m. Po maždaug dviejų dešimtmečių būtent šiame Kalinausko šventumo garsą liudijančiame vienuolyne dešimtmetis Karolis priėmė Pirmąją Komuniją, o taip pat iš karmelitų dvasingumo kilusį šakplierių, ant kaklo dėvimą Karmelio Marijos „saugantį apsiaustą“ – kurį nešiojo visą gyventimą ir su juo buvo palaidotas.

Esama įdomaus kontrasto tarp pamokslų, kuriuos Jonas Paulius II pasakė Kalinausko beatifikacijos iškilmės metu 1983 m. ir kanonizacijoje po aštuonerių metų. Tai liudija Europoje pasikeitusią geopolitinę situaciją. Beatifikacija įvyko dar prieš Rytų Europos išsivadavimą, kanonizacija – jau iširus Sovietų Sąjungai.

Beatifikacijoje Jonas Paulius II priminė, kad „Bažnyčia, kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas, turi pastoviai visiems priminti šventumo pašaukimą ir vesti į šventumą visus savo sūnus ir dukteris. Kai šis šventumas patvirtinamas iškilminga beatifikacija, o ypač per kanonizacija, Bažnyčia ypatingai džiūgauja. Šis džiaugsmas tam tikra prasme yra pats didžiausias kokį Ji gali išgyventi savo žemiškojoje piligrimystėje.“
(…)
„Venimus. Vidimus. Deus vicit” – (Atvykome. Pamatėme. Dievas nugalėjo)!“. Šiuos karaliaus Jono III Sobieskio žodžius Jonas Paulius II pakartojo norėdamas priminti, jog „tai palaimintieji ir šventieji, kurie parodo tą pergalės kelią, kurį Dievas nutiesia žmonijos istorijoje. Būtent Kristuje Jėzuje žmogus yra pašauktas į pergalę: į tą pergalę, kurią pelnė tokie šventieji, kaip Rapolas Kalinauskas. Tačiau tai pergalė, į kurią yra pašauktas kiekvienas žmogus.“

Kanonizacijos iškilmės metu popiežius Jonas Paulius II sveikino ir ragino džiūgauti dėl Rapolo Kalinausko šventumo ypač Lietuvą, Lenkiją ir Basųjų Karmelitų ordiną. Kanonizacijos iškilmė 1991 m. lapkričio 17 d. Romoje buvo viena iš pirmųjų, į kurią galėjo jau visai laisvai atkeliauti daugelio Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčių atstovai, įskaitant lietuvius, baltarusius, ukrainiečius ir rusus. Lietuvos Bažnyčiai apeigose atstovavo tuometinis Vilniaus vyskupijos administratorius vysk. Juozas Tunaitis. Tą kartą, bene pirmąjį kartą popiežaus apeigų istorijoje buvo ir Lietuvos valstybės vadovas. Kanonizacijos Mišių homilijoje Jonas Paulius II atskirai pasveikino Lietuvos valdžios delegaciją, kuriai vadovavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Popiežius kreipėsi ir į „brangius brolius, atvykusius iš jau laisvos Lietuvos, vyskupus, kunigus ir pasauliečius“ ir ypač nuoširdžiai juos palaimino.

Kalinauskas, anot Jono Pauliaus II, buvo Jėzaus Kristaus pagautas, visai taip pat, kaip tai aprašė laiške Filipiečiams apaštalas šv. Paulius. Šventasis Rapolas Kalinauskas, buvęs sukilėlis, po visų sunkių praeities patirčių ir kančių atrado tikrąją prasmę Kristaus žodžių, ištartų paskutinės vakarienės vakarą: „Kaip Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus mylėjau… Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“.

Jonas Paulius II homilijoje sakė, jog šventasis Rapolas Kalinauskas aukojosi už tautiečius, siekdamas savo žemiškosios tėvynės gerovės; jis aukojosi iš meilės Amžinajai Tėvynei ir, kaip karmelitas, norėdamas dar giliau mylėti Kristaus pavyzdžiu; jis aukojosi per kunigystę visus kviedamas siekti šventumo, o visuotinę Bažnyčią – darbuotis vardan vienybės, visiškai pasitikėdamas Mergelės Marijos užtarimu.

Džiūgauki, gimtasis Šventojo mieste, su joje esančia Aušros Vartų šventove, Džiūgauki, Vilniau! Džiūgauki, žemiškoji t. Rapolo Kalinausko tėvyne!

Nuo vaikystės ypatingai gerbęs būsimą šventąjį Rapolą Kalinauską, Karolis Wojtyla visą gyventimą buvo išskirtinai pamaldus Aušros Vartų Gailestingumo Motinai. Bene jautriausius žodžius apie Aušros Vartų Dievo Motiną Jonas Paulius II pasakė Vilniuje, 1993 rugsėjo 5 d. lankydamasis Šventosios Dvasios bažnyčioje, kurioje, po oficialios kalbos Lietuvos lenkų bendruomenei, jis atvėrė širdį šiais žodžiais (popiežius kalbėjo lenkiškai):

Dar norėčiau šį tą pridurti, nes kai pradedi kalbėti gimtąja kalba, lengva įsišnekėti… Vengsiu būti labai šnekus, bet noriu dar šį tą pasakyti. Niekad gyvenime nebuvo tekę man būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuje mintimis ir širdimi. Galima sakyti – visa esybe. Bent jau esmine jos dalimi. Taip ir pasiliko. Ir Romoje. Gal net dar labiau. Tačiau noriu labai karštai padėkoti Dievo Apvaizdai už tai, kad pagaliau mane čia atvedė. Tai man ypatinga malonė – visa ši piligriminė kelionė, visi susitikimai, o ypač šio ryto iškilmingos šv. Mišios. Dabar man paaiškėjo kas yra Dievo slėpinys tautų istorijoje. Slėpinys tautų istorijoje. Dievas rašo savo tiesas, savo Apvaizdos ir išganymo ketinimus. Rašo kiekvieno žmogaus gyvenime. Rašo ir tautų istorijoje. Ir čia sunku to nepastebėti. Tai darosi ypač akivaizdu, byloja per visa, kas buvo ir kas yra. Supratau tai, ką tiek metų ir dešimtmečių nešiojau savyje. Dar vienas dalykas. Vakar kartu meldėmės Aušros Vartuose. Ir ten pacitavau eilutes iš „Pono Tado“, Adomo Mickevičiaus žodžius Dievo Motinai: „Šventoji Motina, Čenstakavos gynėja, Tavim Aušros Vartai Vilniuje garsėja“. Baigiantis šiam susitikimui, noriu jums pasakyti, jog tie žodžiai pranašiški. Ir poetai turi kažkokią ypatingą dalią pranašysčių misijoje. Jie kalba apie tai, kas išlieka, nepaisant visų sunkumų, su kuriais susiduriame ir mes, ir mūsų broliai lietuviai. Tai išlieka. Ir tai neįveikiama. Nes tai yra Ji, viena, ta pati. Aš jau įvairiais būdais esu Ją pažinęs – Zebžidovo Kalvarijoje, mūsų Jasna Guroje, Fatimoje ir pagaliau Aušros Vartuose. Ir žinau, kad Ji ta, kuri nugali bet kokį blogį, net tą didžiausią, galutinį. Sumindo žalčiui galvą. Tikiu, kad Ji leis mums nugalėti ir tas blogio atmainas, kurios apsunkina kelią į ateitį. To kelio į ateitį Jasna Guros Marijos, Aušros Vartų Marijos globoje linkiu savo tautiečiams ir savo broliams lietuviams Lenkijoje ir Lietuvoje. Garbė Jėzui Kristui.“ (sk)

http://www.radiovaticana.org/lt

Vatikanas , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra