Šventė Mažosios Lietuvos mylėtojams

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Baigėsi keturias dienas šurmuliavusi ūžusi Vilniaus knygų mugė. Rods kiekvienam buvo verta čion kokiam pusdieniui atkakti, kiekvienas galėjo rastu ką nors mielo širdžiai – gal „pasmaguriavimą“ akimis ir pirštų galiukais raibuliuojančia mirguliuojančia knygų jūra, gal pasibuvimą svetimų-saviškių minioje, kurioje, žiūrėk, ir šmėkšteli pažįstamas veidas, gal apsalimą nuo momento svarbos, suskubus į kurios nors užsienio literatūrinės žvaigždės pristatymą, o gal tiesiog džiaugsmą, tempiant į namus knygų ryšulius….

Savi džiaugsmai laukė ir Mažosios Lietuvos mylėtojų: gi būtent vasario pabaigos Knygų mugė buvo tas „paskutinis skambutis“, iki kurio negausus po Mokslų ir enciklopedijų leidybos instituto (MELI) pastoge susitelkęs pasišventėlių būrelis  turėjo „pateikti produktą“ – dar 2006-ųjų data paženklintą trečiąjį Mažosios Lietuvos Enciklopedijos (MLE) tomą. Sėkmingai suspėta – solidų (svoriu bei meniniu apipavidalinimu) leidinį turėjo galimybės įsigyti ar bent pavartyti jau pirmosios dienos – ketvirtadienio – lankytojai. Na, bet tikrieji Mažosios Lietuvos sirgaliai malonumą „pataupė“ iki šeštadienio, žinodami, jog nė vienas iš gausybės mugės renginių, susitikimų neatitrauks jų nuo 14-ą valandą Konferencijos salėje (tiesą sakant, prikaitusioje ir tvankioje) vyksiančio MLE tomo pristatymo. O renginys išties buvo pakilus, netgi – „tarptautinis“. Paliudyti savo ištikimybės šio krašto tradicijoms bei pastangų jas toliau puoselėti atvyko ne tik šilutiškių būrelis, vadovaujamas Šilutės muziejaus direktorės Rozos Šikšnienės, ne tik  Karaliaučiaus/Kaliningrado  lietuviškosios salos šviesuliai – Šv.Šeimynos lietuvių katalikų parapijos klebonas kanauninkas Anupras Gauronskas bei L.Rėzos lietuvių kultūros draugijos pirmininkė Laima Meščerekova-Drazdauskaitė, bet ir tolimame Hamburge savo giminės šaknimis besidomintis Martin Buddrus.

Vis dėlto kai ką vasaris, atkėlęs vartus „žiemos triūsams“, matyt, įkalino namuose, kai kurių garbingų asmenų, nurodytų kvietime, neišvydome. Štai renginį vesti MLE „spiritus movens“ vyr redaktoriui doc. dr. Martynui Purvinui padėjo MELI direktorių Rimantą Karecką pavaduojanti Virginija Bogušienė. Nesulaukta ir Vokietijos ambasados atstovo D. R. Haupto. Bet nei kalbėtojų, nei klausytojų entuziazmo tai nemenkino! MLE redakcinės kolegijos prezidentas akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, sveikindamas kolegas su atliktu darbu, prisiminė ištakas: susitikimą prieš daugelį metų su  Mažosios Lietuvos išeiviu, vienu iš Mažosios Lietuvos Fondo steigėjų ir vadovų Vilium Pėteraičiu, kai ir buvo nutarta rengti šio krašto enciklopediją (nors tuokart būta nemažai abejonių dėl šio sumanymo sėkmės). Pats prof. Z. Zinkevičius prisipažino šiuo metu daugiau jėgų atiduodąs kitiems leidiniams (Rytų Lietuvos klauismams ir pan.).

Užtat galima įsivaizduoti M. Purviną visas jėgas ir laiką „deginant“ ant šio – Mažosios Lietuvos įamžinimo – aukuro. MLE vyr redaktorius pasidžiaugė, kad I-ojo tomo jau beveik neįmanoma nusipirkti; priminė, kad „kelias“ nuo II-ojo iki III-ojo tomo  truko trejus metus, ir jis nebuvo lengvas, žinias tenka rinkti po trupinėlį – po 1944 m. šiame krašte sunkvežimiais į popieriaus fabrikus vežta „buržuazinė“ literatūra, ypač vokiečių kalba, o ir žmonių, galinčių pasidalinti dokumentine medžiaga ar prisiminimais daugiau Vakaruose nei Lietuvoje. Purvinas pasidžiaugė Vokietijoje gyvenančiais talkininkais – ilgamečiu Ostsee-Akademie vadovu Dietmaru Albrechtu, šiame renginyje viešinčiu Martinu Buddrum (kurio giminės istorija simboliška – viena jos atšaka gyveno prie Rambyno, kita- prie Tilžės).

Pakviestas pasisakyti M. Buddrus (vertėjaujant Marijai Purvinienei) prisipažino, kad – nors jo tėvai iki II p. karo gyveno Rytprūsiuose – tik prieš septynerius metus Ostsee-Akademie seminare sužinojo savo pavardę esant lietuvišką, nuo tada ir ėmėsi savo giminės istorijos tyrimų. Dabar p. Buddrus didžiuojasi savo pavarde – nors ir su įvelta dviejų „d“ klaida.

MLE atsakingasis sekretorius Vytautas Gocentas savo pasisakymą pradėjo entuziastinagai: nors sakoma, kad ši enciklopedija – tai paminklas krašto praeičiai, iš tiesų ji liudija gyvo krašto tolimesnį gyvavimą. V. Gocentas paragino rašyti atskirais Mažosios Lietuvos klausimais monografijas, išsakydamas viltį: istoriniais 2009-aisiais metais Prezidentas turės įvertinti atliktą milžinišką darbą, skirti pinigų, „kad MELI turėtų toliau ką veikti“. Tačiau kalbėtojas priminė ir skaudžią „repatriavimo“ iš šio krašto problemą, paironizavo: buvęs Karklininkų gyventojas negali grįžti į savo namus, užtat „mano klasiokės Mikelienės“ namas ten gali iškilti…

Padėkos ir sveikinimo žodžius pasišventėliams MLE rengėjams išsakė lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ seimelio narė Roza Šikšnienė, tolimieji svečiai – klebonas kanauninkas A. Gauronskas (jam MLE esanti šventa knyga) bei L. Meščerekova, ne tik atvežusi ir suvenyrų su Karaliaučiaus simbolika, Donelaičio „Metus“ rusų kalba, bet ir p. M. Purvinui L. Rėzos draugijos vardu įteikusi Padėkos raštą.
Prof. Domo Kauno kalba, kaip ir dera knygos specialistui,  buvo dalykiška, bet ir joje netrūko pagyrų šiam leidiniui. Tik prieš pusę valandos paėmęs knygą į rankas, Kaunas įvertino „akivaizdžią brandą“, lyginant su pirmuoju tomu – geras dizainas [viršelio dailininkas – prof. Alfonas Žvilius- A. P.], kokybiška spauda, ypač turtinga iliustracinė medžiaga. Matyt, profesoriaus akmenukas į I-o tomo leidybos „daržą“ nebuvo atsitiktinis – jis paragino šį neįprastai plačių ribų (nuo A iki K) tomą perleisti, suskaidant jį į dvi knygas, papildant nauja medžiaga.

Tardamas pabaigos žodį, M. Purvinas džiaugėsi per vienuolika metų sutelktu puikiu talkininkų būriu, dėkodamas iliustracine medžiaga besirūpinančiam Vytautui Kalteniui, reikšmingų straipsnių apie krašto gamtą parašiusiam prof. Algirdui Gaigalui, įdomios medžiagos pateikusiam Kęstučiui Milkeraičiui…
Tad telieka laukti ne tik ketvirtojo, baigiamojo MLE tomo, bet ir numatytų vienatomių leidinių anglų, vokiečių, rusų kalbomis.

Šių eilučių autorė, džiaugdamasi informatyviu leidiniu, vertindama pasišventėlių triūsą, suvokdama, jog tolimon praeitin nugrimzdusių Gyvenimų liudijimai neišvengs „baltų dėmių“, vis dėlto norėtų linkėti, kad taip lengvai pasiekiami, „po ranka“ esantys šiuo metu dar gyvenančiųjų faktografiniai duomenys būtų pateikiami tiksliai ir nuosekliai (nebūtinai itin išsamiai – tarkim, galima neminėti vaikų, bet kodėl -Viktoro Petraičio atveju – iš trijų minimi tik du? Ir pan.). Manytume, kad šie tekstukai nėra „gyvenimo recenzija“, turinti nustebinti pristatomąjį.

Taigi atliktas didelis, reikšmingas darbas, lauksim tęsinio!

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra