Šventė atstumtųjų pastogėje

Autorius: Data: 2012-07-12, 10:24 Spausdinti

Algimantas ZOLUBAS, Vilnius

Godonė „Tremtinio“ 1000-ojo numerio išleidimo proga

Dažnai pajuntamos tikros vertybės per jų netektis. Skaudžiausiai išgyvenama netekus Motinos ir Tėvynės, nes jos paženklintos nesunaikinama meile.

Lietuvis, gyvenęs savo Tėvynėje ir laisvėje, tarsi nejautė tų vertybių, bet kai per tremtis jų neteko, jį užvaldė liga, tėvynės ilgesiu arba nostalgija vadinama. Tą liga labiausiai susirgo tie, kuriuos belaisviais į Sibirą išgabeno, susirgo ir tie, kurie atsidūrė laisvėje užsieniuose, tačiau neteko Tėvynės. Rašytojas, diplomatas Petras Babickas, nuo okupacijos pasitraukęs į užsienį, rašė:

O kai dingsta viltis paskutinė,

Kai visur tik klasta ir kančia, –

Aš, prispaudęs rankas prie krūtinės,

Vėl prisiekiu: Tėvyne, tu – čia!

O kiek eilių sudėta, rašinių ir knygų parašyta tų bedalių, kuriems atėjūnai, pareiškę, kad į tolimus šaltus kraštus gabena negrįžtamai!

Skaudžią nostalgiją iš tremties bylojo poetas Kazys Inčiūra:

Toli paliko tėviškės ugnelė

Ir kūdikio sapnai, ir artimi veidai,

Ir šimtas saulių, švietusių kadais,

kur laimės pėdsakus, širdie, radai.

Čionai klampojam alkani, sušalę, –

kada sugrįžti leisi, Visagali,

kur plazda židinio rami ugnelė,

kur kūdikystės nuostabia šviesa

nušvinta kertės ir buitis visa!?

O nepalik po svetimuoju dangumi: –

sušaldys širdį vėjai siausdami –

paimk ją gyvą, kol vienodai plasta,

leisk man sugrįžt gimtojon žemėn,

su protėviais ilsėtis – Amen!

Deja, tūkstančiams politinių kalinių tremtinių „sušaldė širdis vėjai siausdami“, atgulė jie svetimoje žemėje, kur nei kapo kauburėlio, nei kryželio neliko.

Nemaža dalis tremtinų šeimų narių, pakliuvusių į tremiamųjų sąrašus, nuo tremties pabėgo, tačiau, turėdami „liaudies priešo“ dėmę, turėjo slapstytis, maskuotis, negalėjo siekti mokslo arba patraukė tiesiog į miškus pas Tėvynės gynėjus.

Bėgant metams, kai pasaulis sužinojo apie blogio imperijoje įkalintus niekuo savo valstybei neprasikaltusius žmones, kai prasidėjo politinių kalinių streikai ir sukilimai, kai imperijai išseko jėgos net represijoms vykdyti, turėjo grandines nuimti, bedalius į Tėvynę grąžinti. Tačiau ir Tėvynėje tremtinių ir buvusių kalinių, Lietuvoje esant tai pačiai imperinei santvarkai, ne tik niekas nelaukė, bet ir savo tėviškėse, gimtuose namuose daugeliui nebuvo leista apsigyventi, darbą gauti. Taip ir blaškėsi benamiai po susovietintą Karaliaučiaus kraštą, Baltarusiją, Latviją, kiti net grįžo į buvusias tremties vietas.

Gera žinoti, kad, atgavus nepriklausomybę, dalis žinomose vietose palaidotųjų palaikų buvo parvežti į Tėvynę, kad dabar kasmet organizuojamos jaunimo ekspedicijos laidojimų vietoms surasti, kapus tvarkyti, paminklus jiems Sibire ar Tėvynėje statydinti. Jokiomis pajėgomis, žinoma, neįmanoma Sibiro platybėse surasti ir sutvarkyti, juolab prižiūrėti tuos tūkstančius kapų. Tačiau težino tremtinių kauleliai, kad jie nėra pamiršti, kad kiekvienas tremtinio kapas yra dalelė Lietuvos, tesuvokia tai ir jaunoji karta.

Jau nepriklausomybės atgavimo priešaušryje, sugrįžę iš tremties, tapę svetimais tarsi tarp savų, nes atsinešė tremtinio ar politkalinio „dėmę“, vagonų sesės ir broliai, išlikę partizanai glaudėsi vieni prie kitų, siekė susiburti, rasti bendravimo būdą. „Tiesai“, „Komjaunimo tiesai“ ir kitiems sovietinės spaudos leidiniams buvę politkaliniai ar tremtiniai buvo svetimi, tarsi raupsuoti, jų prisiminimai, dabarties reikalai ir išgyvenimai buvo nereikalingi. Štai čia ir įvyko stebuklu vadintinas įvykis.

1988 m. spalio 27 d. Kaune pasirodė jau veikiančio „Tremtinio“ klubo tarybos leidinys „Tremtinys“. Laikraštis tapo tikra atstumtųjų pastoge, kurioje glaudėsi savi prie savų, kurioje vietą ir paguodą rado tie, kuriems Tėvynė buvo virtusi pamote. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, laikraštis tapo ne tik nutildytųjų pastoge, bet ir tribūna, veiklos židiniu nualintos Tėvynės labui.

Pasišventėlių rūpesčiu leidinys nenutrūkstamai ėjo, palikdamas neišdildomą pėdsaką žmonių galvose ir širdyse, nualintos Tėvynės prikėlimo baruose. Sulauktas tūkstantasis „Tremtinio“ numeris yra labai tikras liudijimas, kad laikraštis ne tik eina drauge su Lietuvos patriotais, bet ir skatina abejinguosius atgimti Lietuvai.

Palaimink, Viešpatie, „Tremtinio“ kūrėjus, bendradarbius, platintojus ir skaitytojus, te plazda Tavo pastogėje židinio ugnelė, tešildo ji tuos, kuriems širdžių šilumos trūksta, teapšviečia tuos, kurių akis tebedengia raudonas rūkas.

Nuotraukoje: A. Zolubas

Periodika , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra