Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios 60-tis, jos skausmų, netekčių ir džiaugsmų kelias

Autorius: Data: 2019-08-06 , 11:00 Spausdinti

Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios 60-tis, jos skausmų, netekčių ir džiaugsmų kelias

Algio Jakšto nuotrauka

Ramunė ČEBRUČENKO, Švenčionėliai, www.voruta.lt

Ilgai laukta ir graži šventė Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijoje. Tikintieji iškiliai mini bažnyčios 60 metų jubiliejų. Kaip architektūriniam statiniui, tai yra labai nedaug. Bet per tuos metus buvo nuveikta tiek daug gerų darbų, išgyventa gražių ir džiugių reginių, sutikta svečių, bei patirta sunkumų ir netekčių.

     Mažai kas tikėjo, kad bažnyčia bus pastatyta. Tik stiprios valios žmogus – toks buvo jos statytojas klebonas Bronislovas Laurinavičius, iškentęs visas patyčias ir sunkumus, įgyvendino savo kilnią ir gražią svajonę – pastatė ir įrengė tikintiesiems Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią.

 Švenčionėlių miestas sparčiai augo ir buvusi medinė Šv. Edvardo bažnyčia netenkino tikinčiųjų poreikių, nes buvo ankšta. 1928 m. Švenčionėlių bažnyčioje tarnavęs klebonas Syxtus Butkus (1882-?), kartu su bažnyčios komiteto nariais, rūpinosi ir parengė naujos, mūrinės bažnyčios statybos techninę dokumentaciją. Klebonui nepavyko įgyvendinti savo gražaus sumanymo pastatyti naujos bažnyčios, kadangi  jis buvo iškeltas  į kitą parapiją.

Švenčionėlių mūrinės bažnyčios projektą parengė žinomas Lenkijos architektas Janas Borovskis (1890-1966), gimęs Sankt Peterburge. Šis talentingas, darbštus architektas, restauratorius, tapytojas, grafikas ir statybų inžinierius buvo žinomas ne tik Lenkijoje, bet ir kitose užsienio šalyse. 1925-1945 m. jis gyveno  Vilniuje. Dvejus metus dėstė Vilniaus universiteto Architektūros istorijos ir statybos katedroje. Jis parengė kelias dešimtis naujų bažnyčių, visuomeninių pastatų projektų, taip pat vykdė kultūros paminklų restauravimo, jų atstatymų projektus. Kartu su prof. J. Klosu paruošė Trakų salos pilies atstatymo projektus, Vilniaus Aušros Vartų koplyčios rekonstrukciją, Zulove J. Pilsudskio dvaro projektą, Naujosios Vilnios Švč. M. Marijos Taikos Karalienės bažnyčios projektą (vykęs karas lėmė, kad jis baigtas statyti pagal kitą projektą ir t.t.). Švenčionėlių bažnyčia, pagal jos pirminį projektą, buvo planuota statyti  vieno bokšto. Prasidėjęs karas ilgam nutraukė bažnyčios statybos darbus. 1945 m. J. Borovskis išvyko į Varšuvą , o vėliau į  Gdanską,  1966 m. mirė.

1929 m. į Švenčionėlių bažnyčią iš Baltarusijos, Gervėčių parapijos atvyko klebonas Ambraziejus Jakavonis (1886-1943). Religiniuose dokumentuose jo pavardė rašoma Ambrozijus Jakovanis, o Švenčionėlių gyventojai jį vadino Ambrozy Jakovanec. Pats buvo kilęs iš Dzūkijos, Randamonių kaimo, gausios šeimos, kurioje augo penki vaikai. Mokykloje klebonas mokė vaikus tikybos pagrindų. Labai didelį dėmesį skyrė lietuvių kalbos puoselėjimui, visados rasdamas tam laiko. Klebono Ambraziejaus Jakavonio pastangomis 1929 m. pradėta statyti  mūrinė, trijų navų bažnyčia. Parapijiečiai laukuose rinko ir vežė akmenis, mūrijo šventyklos pamatus, kurie jau buvo padėti 1932 m.

Beveik tuo pačiu metu į kleboną Ambraziejų Jakavonį kreipėsi jaunimas. Jiems labai reikėjo patalpų, kuriose galėtų rinktis, organizuoti vakarones. Klebonas išklausė ir palaikė jaunimo užgaidas. Buvo nutarta statyti liaudies namus (senieji kultūros namai pastatyti Mokyklos ir Bažnyčios gatvių kryžkelėje). Klebonas rūpinosi ne tik bažnyčios, bet liaudies namų statybomis, finansuodamas du trečdalius visos statybų sąmatinės vertės. Vieną trečdalį lėšų skyrė kunigas Kazimieras Pukėnas (1905-1997), vaikystėje kartu su tėvais atvyko iš Molėtų rajono, Joniškio miestelio ir apsigyveno gretimame Gramackų kaime. Švenčionėliai buvo jo vaikystės miestas. Jis labai artimai bendravo su klebonu A. Jakavoniu, buvo geri draugai. Klebonas A.  Jakavonis už aktyvų lietuvių kalbos puoselėjimą buvo persekiojamas, kelis kartus suimtas. 1934 m. bažnyčios ir liaudies namų statybų įkarštyje klebonas Ambraziejus Jakavonis buvo iškeltas į Vilniaus r. Eitminiškių parapiją. Toliau liaudies namų statybos darbus vykdė ir juos baigė kunigas Kazimieras Pukėnas.

1939 m. spalio 10 d. Vilnius ir labai maža Vilniaus krašto dalis, tame tarpe ir Švenčionėliai, buvo grąžinti Lietuvai. Daugelyje bažnyčių pamaldos buvo pradėtos laikyti lietuvių kalba. Labai negailestingas ir žiaurus buvo klebono Ambraziejaus Jakavonio likimas. 1943 m. balandžio 25 d. šv. Velykų dieną Eitminiškių klebonijoje, po šv. Mišių Armijos Krajovos būrys kunigą Ambraziejų Jakavonį suėmė, išsivežė į štabą, ten tardė ir kankino. Kunigas buvo žiauriai nužudytas netoli Balinavo viensėdžio prie Neries: tiksli nužudymo data nežinoma. Sudarkyti palaikai paslėpti – nežinoma, kur yra jo kapas. Eitminiškių bažnyčios šventoriuje kunigo Kazimiero Pukėno iniciatyva klebonui Ambraziejui Jakavoniui pastatytas atminimo paminklas.

1934 m. į parapiją buvo paskirtas klebonas Boleslovas Bazevičius (1899-1942). Naująjį kleboną nenoriai sutiko parapijiečiai, nes kažkas paskleidė gandus, kad klebonas priešiškai nusiteikęs prieš lietuvius. Klebonas B. Bazevičius ir vikaras, mokyklos kapelionas Stanislovas Lachovičius (1904-1967) buvo lenkai – abu kalbėjo tik lenkiškai. Naujasis klebonas uoliai dirbo bažnyčios statybos darbuose. Mokyklos kapelionas S. Lachovičius buvo paskirtas į Turmanto parapiją; 1945 m. gruodyje su gausiu būriu draugų, šeimų iš Švenčionėlių, išvyko gyventi į Lenkiją.

1938 m. išvykus S. Lachovičiui, mokyklų kapelionu buvo paskirtas Jonas Naumovičius (1902-1942). Bažnyčios statybos darbai vyko sparčiai, bet juos ilgam nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Buvo baigiamos mūryti bažnyčios sienos – tai matyti iš bažnyčios sienų plytų mūro skirtingų spalvų. Bažnyčios sienos „perrišimas“ skirtinga plytų mūro juosta liudija apie žmonių kančias. Nutrūkusios bažnyčios statybos, karo įvykiai paliko gilias žaizdas ne tik žmonių širdyse, bet ir statiniuose, kuriuos statė žmonės, kurdami gražius ateities gyvenimo planus.

1942 m. gegužės 20 d. prie Švenčionėlių plento įvyko kraupi tragedija: fašistai sušaudė 27 miesto gyventojus, tarp kurių – du kunigai: Boleslovas Bazevičius ir Jonas Naumovičius. Jie visi buvo paimti kaip įkaitai už Lentupio kelyje nužudytą vokiečių kreiskomisarą. Šiai tragedijai įamžinti žudynių vietoje pastatytas memorialinis paminklas, bylojantis, kad nekaltų žmonių kančia lieka įamžinta kaip priminimas apie juos. Likęs gyvas bažnyčios vikaras Bronius Sakavičius – Sakėnas (1913-1991), kartu su bažnyčios komiteto nariais, rūpinosi, kad sušaudyti kunigai B. Bazevičius ir J. Naumovičius būtų tinkamai palaidoti. Ilgai prašant, buvo leista juos palaidoti kapinėse. Vakare juos atvežė į kleboniją ir pašarvojo. Ketvirtą valandą ryto be žmonių palydos, nes tokia buvo iškelta sąlyga, kunigai palaidoti katalikiškose miesto kapinėse. Kiti nužudytieji amžinam poilsiui atgulė žūties vietoje.

             Beveik du dešimtmečius stovėjo nebaigtos bažnyčios mūrai. Aplinkui buvo statomi nauji namai, kūrėsi šeimos. Ant nebaigtos bažnyčios sienų mūro lijo lietus, skverbėsi krintantis sniegas, augo medžiai. Tvyrojo baimė, kad bažnyčios sienos neišlaikys – tuoj ims griūti.

            1956 m. iš Kalesninkų  į Švenčionėlių parapiją atvyko klebonas Bronislovas Laurinavičius (1913-1981). Jis gimęs ir augęs Baltarusijoje, Astravo r. Gėniūnų kaime, Gervėčių parapijoje, religingoje ir darbščioje ūkininkų šeimoje. Vaikystė buvo nelengva: šeimoje augo penki vaikai, kurie iš mažens buvo pratinami prie sunkių žemės ūkio darbų. Nuo mažens buvo labai geros širdies, visada pastebėdavo kitus, jų rūpesčius ir stengėsi padėti.

          Nuo septynerių metų B.Laurinavičius mokėsi privačiai pas kaimo mokytoją. 1929 m. išvyko mokytis į Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje. Vėliau tarnavo Lenkijos kariuomenėje, mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1944 m. birželio 4 d. įšventintas  kunigu ir paskirtas į Švenčionių parapiją vikaru. Kunigui teko tarnauti įvairiose parapijose.

    1956 m. į Švenčionėlių parapiją atvykęs klebonas Bronislovas Laurinavičius, matydamas jau irstančius statinius , nutarė gauti leidimą nebaigtos bažnyčios statybai, nors tuo laiku atrodė neįgyvendinama svajonė. 1957 m. klebonas paprašė jį pavaduoti kitą kunigą, o pats su keturiais bažnyčios komiteto nariais išvyko į Maskvą prašyti leidimo bažnyčios statybai. Jų prašymui nebuvo pritarta. Labai valingo, kantraus, užsispyrusio klebono didelių pastangų dėka 1957 m. balandžio 27 d. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Ministrų taryba  išdavė leidimą  Švenčionėlių bažnyčios statybai.

 Karo audrai praūžus, beveik du dešimtmečius riogsojo griūvantys bažnyčios mūrai. Prieš tęsiant tolesnius darbus,  klebonui B.  Laurinavičiui teko pasirūpinti nauju statybos projektu. Greičiausia, kad kažkur dingęs buvo J. Borovskio senasis projektas, kurio autorius gyveno svetur ir nieko apie jį nežinojo. Tuo laiku architektui atlikti bažnyčios projektavimo darbus  prilygo katastrofai, ne tik autoriui, bet ir jo šeimai. Tačiau atsirado drąsus žmogus – Aleksandras Kriaučiūnas (1918-2008), užgrūdintas Norilsko lagerių, grįžęs iš tremties nepabūgo ir paruošė Švenčionėlių bažnyčios tęstinų statybos darbų projektinę dokumentaciją. Naujajame projekte suprojektuoti du bokštai. Tokiais darbais architektas tuo laiku pasigirti negalėjo, todėl ne tik mūsų parapijiečiai, bet ir architekto kaimynai ilgai apie tai nežinojo. Švenčionėlių bažnyčia baigta statyti pagal A. Kriaučiūno projektą.

Didelei bažnyčiai reikėjo labai daug pinigų. Valstybė bažnyčios statybos darbų nepalaikė ir nerėmė. Gyventojai gyveno sunkiai, gaunami atlyginimai buvo nedideli. 1957 – 1959 m. parapijoje su Bronislovu Laurinavičiumi kartu tarnavo vikaras Algirdas Miškinis (1930 – 1989). Sunkiu laikotarpiu, kai labai norėjosi kuo greičiau baigti statyti bažnyčią, pinigų labai trūko. Vikaras A. Miškinis keliavo po Lietuvą, rinko aukas. Parapijiečiai talkino dirbdami statybos darbus ir aukodami pagal išgales: N. Jakutis iš Dūkšto bažnyčios statybai paaukojo 2000 rb., kunigai: N. Budzilas, A. Dilys, Č. Kvikaitis, K. Černius, S. Kakarieka, P. Jankus, J. Laurusevičius, V. Jošukas – po 1000 rb., K. Pukėnas, vienas pirmųjų grįžęs iš Raudonosios Presnios lagerio Komijoje, paaukojo 2000 rb. – uždirbtus kruvinu prakaitu; B.Sakavičius – Sakėnas – 2000 rb., vyskupas J. Steponavičius – 3000 rb., K.Gajauskas – 15000 rb. Pinigus aukojo atskiros kurijos, bažnyčios ir tikintieji. Klebonas Bronislovas Laurinavičius puikiai išmanė statybos darbus ir sėkmingai vadovavo. Labai aktyviai talkinant parapijiečiams, bažnyčia Švenčionėliuose buvo pastatyta. 1959 m. liepos 22 d. Valstybinė  komisija priėmė bažnyčios pastatą.

Švenčionėlių bažnyčios įšventinimas 1959 m.     

   1959 m. rugpjūčio 9 d. naująją Švenčionėlių bažnyčią  konsekravo klebono Bronislovo Laurinavičiaus kraštietis, artimas draugas, Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Naujai pastatytajai  bažnyčiai suteiktas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios globėjos titulas, bet parapijai išliko Šv. Edvardo titulas, kuris buvo suteiktas  pirmajai medinei bažnyčiai ir įkurtai parapijai.

Kiek vėliau klebonas B. Laurinavičius pastatė dviaukštę, mūrinę kleboniją. 1959 m. Švenčionėliuose pastačius mūrinę bažnyčią, medinė  Šv. Edvardo bažnytėlė buvo nugriauta. Bažnyčios šventoriuje, kur stovėjo pirmoji bažnyčia, pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra su užrašu: „Čia 1905-1959 m. stovėjo kunigo Jono Burbos statyta pirmoji Švenčionėlių  Šv. Edvardo bažnyčia“.

                  Klebonas B.Laurinavičius intensyviai dirbo: vieną sumanymą keitė kitas. Klebonas pelnė didelį parapijiečių autoritetą: netikėtai aplankydavo namuose, gebėjo artimai su bendrauti, patarti. Į toliau esančius kaimus klebonas važiuodavo dviračiu. Į sekmadienio šv. Mišias, kurios trukdavo kelias valandas, susirinkdavo labai daug tikinčiųjų. Pamokslų metu griežtą žodį pasakydavo prieš nesantaiką, šeimų kivirčus, nuo kurių kentėdavo vaikai. Ypač nemėgo stikliuko mėgėjų, nes klebonas buvo blaivybės puoselėtojas. Tai nebuvo tik epizodiniai pamokymai – apie tai kalbėjo reguliariai. Išgirdęs tokį pamokslą, ne vienas susimąstė, o gal net ir pabūgo, kad kitą kartą klebonas iš sakyklos nepasakytų apie jį. Nors pavardžių neminėjo, bet parapijiečiai dažnai atpažindavo tuos, kuriuos klebonas tėviškai  pamokydavo. Griežtai draudė vartoti degtinę per gedulingus pietus. Labai aktyviai šv. Mišiose dalyvaudavo mokyklinio amžiaus vaikai, nors už tai mokykloje gaudavo pylos – kaip dideli nusidėjėliai buvo svarstomi susirinkimuose.

B. Laurinavičius buvo estetas, puikiai grožį jaučiantis ir suprantantis kunigas. Įrengdamas bažnyčios interjerą, kad ir labai sunkiu metu, pirmenybę teikė estetiniams kriterijams. Jis turėjo visuminį baigtą vaizdinį ir jį įgyvendino. Jam vadovaujant dekoruotos lubos, langų apvadai, išdažytos sienos, sutvarkyti vargonai, aptverta tvora, atlikti kiti darbai. Klebonas B. Laurinavičius toliau vykdė įvairius bažnyčios interjero puošybos darbus. Vargonininkas, vargonų meistras Adolfas Karaška sukonstravo bažnyčios vargonus. Graži freska papuošė bažnyčios apsidės sieną. Centrinės navos sienas papuošė religinio žanro siužetiniai paveikslai. Centrinį altorių papuošė skulptoriaus Vytauto Šerio (1931-2006) ir architekto Justino Šeiboko (1929-2015) sukurta skulptūrinė kompozicija „Golgota“.  Vytauto Šerio skulptūra kurta Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios rūsyje, religinio žanro kūrinių draudimo laikotarpiu. Skulptūrinė kompozicija sukurta iš gipso, kryžius – medinis. V. Šerys sukūrė Nukryžiuotąjį,  kančios sceną ant Golgotos kalno. Šalia stovi Dievo Motina Marija, šv. Jonas Evangelistas ir klūpanti Marija Magdalietė. Bažnyčios fasade, virš šventyklos durų – Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bareljefas. Bažnyčios sienas puošia – reljefinės Šv. Kryžiaus kelio stočių, perteikiančias Jėzaus kančias, skulptūros. Vitražus, piniginėmis lėšomis rėmė parapijiečiai, tai buvo jų individualios dovanos bažnyčiai.

          Klebonas B. Laurinavičius, gražiai išpuošęs bažnyčią, 1968 m.  iškeltas į Adutiškio parapiją. Likimas nebuvo gailestingas: drąsus kovotojas už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę, Lietuvos Helsinkio grupės narys 1981 m. lapkričio 24 d. žuvo po sunkvežimio ratais. Tik 1988 m. lapkričio 25 d. įgyvendintas B. Laurinavičiaus noras: buvusio Švenčionėlių bažnyčios statytojo – ilgamečio klebono palaikai pervežti iš Adutiškio į Švenčionėlius ir iškilmingai palaidoti bažnyčios šventoriuje. B. Laurinavičiaus, kuris buvo labai artimas kunigo draugas, kapą papuošė skulptoriaus Antano Kmieliausko antkapinis paminklas „Kristus pas Pilotą“. Jame  iškalti žodžiai: „Nebijok tų, kurie žudo kūną, bet negali nužudyti sielos“. (A.Kmieliauskas – dailininkas, tapytojas ir skulptorius. Jis nutapė daug religinio žanro paveikslų, freskų, sukūrė skulptūrų, kurios puošia Butrimonių, Daugų, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčias, Vilniaus universiteto Rektorato posėdžių salę, knygyno „Littera“ interjerą ir kt.).

           Einant į bažnyčią, žvilgsnis nukrypsta į kunigo  B. Laurinavičiaus antkapinį paminklą. Pirmasis įvaizdis, žvelgiant į skulptūrą „Kristus pas Pilotą“, yra slegiantis ir sunkus, norisi matyti kažką lengvo, gražaus. Skulptūroje vaizduojamas nuplaktas, surištomis rankomis Kristus, su erškėčių vainiku ant galvos. Bet ar ne toks buvo ir kunigo B. Laurinavičiaus gyvenimo veiklos kelias? Klebonas dirbo labai daug. Tik pamąstykime, kas įstengtų per dvejus metus pastatyti ir įrengti bažnyčią? Leidimas bažnyčios statyboms buvo išduotas 1957 m. balandžio 27 d., o bažnyčia įšventinta 1959 m. rugpjūčio 9 dieną. Kunigo B. Laurinavičiaus rankos irgi buvo „surištos“, nes jis nebuvo laisvas, nuolatos, net ir šv. Mišių metu, persekiojamas. Jis buvo prislėgtas neteisybės, nepagrįstų ir neteisingų kaltinimų, pajuokos. Skulptorius A. Kmieliauskas labai įžvalgiai sugebėjo skulptūra išreikšti kunigo kančią, jo gyvenimo būdą. Tai kunigo ir kovotojo B.  Laurinavičiaus simbolis, jo vidinė ištvermė, tikėjimas ir viltis. Ši B. Laurinavičiui skirta A. Kmieliausko skulptūra verta pačio aukščiausio  įvertinimo.

             1997 m. Vilniuje, žūties vietoje, įrengtas Bronislovo Laurinavičiaus skveras, kuriame iškilo skulptoriaus Antano Kmieliausko rausvo granito paminklas „Jėzus, nešantis kryžių“, simbolizuojantis ėjimą į laisvę.

            Išvykus klebonui B. Laurinavičiui, bažnyčia rūpinosi naujai paskirti klebonai: Julius Baltušis (1927-1992), Kazimieras Gailius (1929-2008), Edmundas Paulionis, Raimundas Macidulskas. 27 savo darbo metus Švenčionėlių bažnyčioje tarnavo klebonas Kazimieras Gailius. Jis buvo ne tik reiklus, principingas, bet ir labai rūpestingas, geras bažnyčios šeimininkas. Jam atėjus dirbti į parapijos bažnyčią per langus tekėjo vanduo. Pirmiausia jis sutvarkė langų lietvamzdžius, pasirūpino ir įvedė vietinį centrinį šildymą. Bažnyčios šventoriaus kampe pastatė koplyčią, parapijiečių reikmėms įrengė šarvojimo salę. 1997 m. Januliškyje atstatė buvusią Šv. Tado Judo ir Simono koplytėlę. Rūpinosi bažnyčios interjeru, bažnyčią papuošė meniškais metaliniais sietynais.

             Nors viskas vyksta nuosekliai, žmogaus gyvenime – dažniausia  planingai, o kartais įvykiai netikėtai ima ir pasikartoja. Klebonas Edmundas Paulionis, baigęs tarnystę Švenčionėlių parapijoje, išvykdamas parapijos bažnyčiai paliko dovanų restauruotą nežinomo dailininko paveikslą „Šventoji šeima“. Paveikslo kairėje  pavaizduota Švč. Mergelė Marija, kuriai iš Šventosios Dvasios gimė Kūdikėlis Jėzus . Paveiksle jis vaizduojamas ilgais baltais marškinėliais centre, (taip iki 12 metų vaizduojamas Jėzus dailės kūriniuose). Jo galvą gaubia saulės spinduliai. Paveikslo dešinėje – Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis Šv. Juozapas su lelija rankoje. Virš jų galvų skraido balandis – Šventoji Dvasia ir Dievas Tėvas, kuris laimina Šventąją šeimą. Aplink skraido, džiaugiasi, žaidžia ir šoka angelai. Žemės rutulys su kryžiumi simbolizuoja Kristaus ir krikščionybės triumfą pasaulyje. Kunigo Antano Dilio (1923-2019), kilusio iš Švenčionėlių, išleistoje knygelėje „Gyvenimas – tai didelė paslaptis“ yra medinės bažnyčios altoriaus nuotrauka – nežinomo dailininko paveikslas „Šventoji šeima“. Švenčionėliuose, pastačius pirmąją medinę bažnyčią, kanauninkas, bažnyčios statytojas Jonas Burba paveikslą „Šventoji Šeima“ padovanojo bažnyčiai, kuris ilgus metu puošė altorių.

             Bažnyčios šventoriuje palaidotas ilgametis Švenčionių dekanato dekanas, Švenčionėlių parapijos klebonas Kazimieras Gailius (1929–2008), kuriam antkapinį paminklą pastatė tuometinis Švenčionių dekanato dekanas Vidas Smagurauskas. Abipus įėjimo į bažnyčią stovi išskaptuoti Juozo Butkevičiaus (1915–1996) koplytstulpiai, skirti kunigo B. Laurinavičiaus ir tremtinių atminimui įamžinti. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui paminėti šventoriuje pastatytas didingas Juozapo Jakšto sukurtas kryžius „Šventoji žemė“. Skulptorius išskaptavo laivą,  kurio centrinis stiebas simbolizuoja kryžių. Laivo burės – simetriškai, abipus stiebo, išsirikiavę šeši koplytstulpiai su rūpintojėliais, globojančiais mūsų miestą ir Lietuvą. Kryžiaus kryžmę puošia dekoratyvus vainikas. Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios 50–ojo jubiliejaus proga šventoriuje pastatytas kryžius, sukurtas meistro Rimanto Kunigėno. Bažnyčios interjerą papuošė Z. Jankausko, S. Makaraičio ir G. Cibulskio sukurtas jubiliejinis medalis įamžinantis bažnyčios statytojus: A. Jakavonį, B. Bazevičių ir B. Laurinavičių. Pastatytą kryžių ir jubiliejinį medalį  pašventino vyskupas Juozas Tunaitis.

          1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus kunigą Bronislovą Laurinavičių   po mirties  apdovanojo Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu „Už pasižymėjimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę“.

            2000 m. popiežius Jonas Paulius II kunigus Ambraziejų Jakavonį, Boleslovą Bazevičių, Joną Naumovičių ir Bronislovą Laurinavičių įrašė į Bažnytinių kankinių sąrašą.

            Bėga metai, keičiasi kunigai, žmonių kartos, o  skambantys bažnyčios varpai kaskart vis kviečia ateiti, susitikti su Viešpačiu ir nuolatos gyventi laikantis  priimtų Dievo ir Bažnyčios įsakymų.

Naujienos Religija , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra