Švenčiame laisvę: reveransas Nepriklausomybės statytojui ir istorijai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį Klaipėda pasitiko ne tik giesmėmis ir vėliavomis, bet ir prisimindama vieną mūsų laisvės statytojų. Fotografijų parodos „Alfonsas Žalys – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“ kadrais apsuptoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus salėje Kovo 11-osios išvakarėse kalbėta apie ėjimą į nepriklausomybę ir Nepriklausomybės akto svarbą istoriniame kontekste, liudijant jame paliktus ryškius signataro Alfonso Žalio ženklus.
 
Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus dr. Jono Genio, svarstymuose, kaip paminėti šią iškilią Lietuvai datą, muziejui labai pasisekė – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas kaip tik išleido knygą „Alfonsas Žalys. Biografinė apybraiža“. Šalia knygos svečiuotis pakviesta ir signatarui Alfonsai Žaliui skirta fotografijų paroda. Beliko susirinkti ir pakalbėti apie kovo 11-ąją istorijoje, kas, anot direktoriaus, praktiškai nėra daroma arba daroma kitu kampu – istorikai šių temų svarstyme dar nėra aktyvūs.
 
Kad kovo 11-oji tik šiandien virsta istorija, o tuo pačiu ir istorikų tyrinėjimų objektu, pripažino ir svečias iš Vilniaus universiteto doc. dr. Algirdas Jakubčionis, skaitęs pranešimą tema „Kovo 11-oji Lietuvos istorijoje“.
 
Sveikinimo žodį susirinkusiems taręs Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius, pradėjo liudijimų vakarą, kuriame apie A. Žalį pasakota tai, ko greičiausiai nerasime jokiose knygose. Šiais liudijimais ir režisieriaus Romo Pletkausko filmo „Gyvenimas Klaipėdai“ ištraukomis renginyje, rodos, būta ir paties Alfonso Žalio.
 
„Tikrai ne vienas iš jūsų galėjo tapti signataru, tik gal nenorėjo ar turėjo kitokių gyvenimo planų“, – sakė Nepriklausomybės akto signataras Eugenijus Gentvilas, sveikindamas ir primindamas A. Žalio tapimo signataru istoriją. Istoriją žmogaus, buvusio komunistų partijos hierarchijos viršūnėje, tačiau išrinktu nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio.
 
„Aš supratau, kad jis yra visiškai kitoks žmogus. Formaliai priskirtinas tuometinei nomenklatūrai , bet visiškai nieko nomenklatūriško jame nemačiau. Gimstant Sąjūdžiui mes visi tą matėme labai aiškiai. Jis mums leido pajusti, kad „aš esu su jumis, aš būsiu su jumis“ ir šį pažadą ištesėjo. A. Žalio parašas po Nepriklausomybės aktu nėra atsitiktinis, tai visiškai nuoširdus, sąmoningai prieitas jo žingsnis. Aš pats laikau šį savo parašą arba šį savo balsavimą svarbiausiu mano gyvenime. Nė kiek neabejoju, kad Alfonsas Žalys jautė lygiai tą patį“, – prisiminimais dalijosi E. Gentvilas.
 
Iki kovo 27-osios Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje eksponuojamos fotografijų parodos „Alfonsas Žalys – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“ bei knygos ,,Alfonsas Žalys. Biografinė apybraiža“ autorius Antanas Stanevičius juokaudamas kalbėjo, jog matyt net istorija nežino, kad pirmasis žmogus, kuriam kilo mintis atkurti nepriklausomybę yra jis pats. Mokęsis skaityti iš smetoniškų laikračių, kuriais buvo išklijuotas mamos kraičio skrynios vidus, A. Stanevičius iš karto pastebėjo neatitikimus tarp smetoniškosios ir ano meto spaudos.
 
„Išsiaiškinau, kad Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, ir septynerių metų aš jau suvokiau, kad tai reikia vėl padaryti, – kalbėjo A. Stanevičius. – Dabar šis nepriklausomas dvidešimtmetis yra ypatingas visiems ir jo mūsų tauta nemainytų į nieką.“
 
Apybraižos apie A. Žalį autorius laimingais vadino ne tik švenčiančius nepriklausomybės sukaktį, bet ir pažinojusius, kartu dirbusius, jautusius šalia tokį žmogų, koks buvo Alfonsas Žalys.
 
„Visi pasirašiusieji Nepriklausomybės akte yra verti to parašo, yra verti tos garbės, bet A. Žalys ypatingas tuo, kad visą sąmoningą gyvenimą ėjo į šį parašą. Ir matyt nebuvo dienos, kad jis nebūtų daręs tokių darbų, kurie ruošė pamatus nepriklausomybei: universitetas, muziejai, aukštųjų mokyklų užuomazgos, Klaipėdos lietuvinimas. Tai buvo tie grūdeliai, kurie dėjosi vienas prie kito, kaip plyta prie plytos, kad susiburtų žmonės, kurie atkurs Lietuvos valstybę“, – kalbėjo A. Stanevičius.
 
,,Alfonsas Žalys. Biografinė apybraiža“ – ketvirtoji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo leidžiamos knygų serijos „Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai“ knygą, ir antrasis literatūrinis A. Stanevičiaus ir A. Žalio „susidūrimas“. A. Stanevičiui teko redaguoti vos metai iki A. Žalio mirties paties signataro parašytą knygą „Prisikėlimas“ (2005 m.).
 
A. Stanevičiaus teigimu, naująją knygą ,,Alfonsas Žalys. Biografinė apybraiža“ jam buvo malonu ir nesunku rašyti, kadangi kai kas jau gulėjo galvoje, tereikėjo sėsti ir užrašyti.
 
„Norėjau jį parodyti kaip žmogų, kuris buvo ir abejojantis, ir bijantis, ir klystantis, ir tuo pačiu drąsus. Ir ypač drąsus lemiamais momentais, ką liudija Sausio 13-osios naktis, kada jis parašė laišką savo vaikams ir anūkams su žodžiais „Jūsų tėvas ir senelis nesiklaups prieš okupantą“, – pasakojo knygos autorius.
 
Morališkai teisėtu Nepriklausomybės akto signataru dažnai vadinamas A. Žalys, A. Stanevičiaus žodžiais, buvo asmenybė, sugebėjusi aplink save surinkti labai stiprų bendražygių būrį – tiek nuveikti tarybiniais laikais, toje centralizuotoje valdymo sistemoje vienas jis negalėjo, būtų sudegęs. A. Žalys buvo didelis moralinis autoritetas – komanda jo klausė, laikė lyderiu, kartu rizikavo.
 
Tai patvirtino ir A. Žalio bendradarbis Valentinas Greičiūnas, prisimenantis Alfonsą Žalį kaip itin darbštų žmogų, nemėgusį nedarbščių.
 
„Anais laikais, norint padaryti kažką savo, tautiško, lietuviško, patriotiško, reikėjo atiduoti duoklę ir Tarybų Sąjungai. Šiandien galbūt taip atrodo – na, paskelbta ta nepriklausomybė, taip ir turėjo būti, nuvažiavo, pasirašė. O iš tikro viskas buvo labai sudėtinga. Norint kažką padaryti, tekdavo rizikuoti, kad su vienu objektu apskritai neužbaigti savo veiklos“, – pasakojo A. Žalio bendražygis.
 
Alfonsas Žalys, pasak V. Greičiūno, šiuose dalykuose buvo pakankamai lankstus, jis sugebėdavo įtikinti tuos, kuriuos reikėjo įtikinti. Ir tai pasakytina ne vien apie politinę dalį. A. Žalys buvo plačios erudicijos žmogus – ir sporto, ir kultūros požiūriu, ir aukštojo mokslo.
 
„Tais laikais buvo galima nieko nedaryti, nes viskas buvo uždrausta, bet mes darėme. Taip atsirado dauguma sporto įrenginių Klaipėdoje, tas pats ir su kultūra – Laikrodžių muziejumi, paveikslų galerija, Jūrų muziejumi. Visa tai buvo už teisėtų ribų. Bet tai nebuvo politiniai žaidimai. Šis žmogus mokėjo įsiklausyti į kitus“, – prisiminimais dalijosi V. Greičiūnas.
 
Nuo istoriją kūrusių žmonių, grąžindamas į pačią Lietuvos istoriją ir Nepriklausomybės akto svarbą jai, istorikas A. Jakubčionis pažymėjo, jog XX a. mūsų šaliai pasisekė du karus. Pirmąkart 1918 m., antrą – 1990 m.
 
„Ne kiekvienai tautai pasiseka per šimtmetį du kartus atkurti savo turėtą valstybę. Kitas dalykas – ar įmanoma atkurti valstybę, jei joje nėra cirkuliuojančių srovių ir tikėjimo valstybingumu. Matyt, lietuvių tauta suprato, kad nepriklausoma valstybė yra tautos aukščiausio apsisprendimo forma“, – dėstė istorikas.
 
Anot A. Jakubčionio, galima priversti tautą prisitaikyti prie sąlygų, bet susitaikiusi su sąlygomis tauta nepriklausomybės neatkurtų.
 
„Jeigu mes netikime savo valstybės galimybe, tai kaip mes ją atkūrėme,– retoriškai klausė istorikas. – Negalima pasiekti tikslo, netikint tuo tikslu.“
 
1990 metų pavasarį lietuvių tauta iš tikrųjų patikėjo savo valstybe ir pradėjo kurti nepriklausomą ateitį. Kas gi davė tam postūmį, kalbant platesniu istoriniu kontekstu? A. Jakubčionis mini keletą detalių.
 
„Postūmį, romantinę idėją suteikė Vytauto Didžiojo valstybinis palikimas. Tai buvo dvasinis užtaisas, istorinis paveldas, kuris įaugo į tautos savimonę, – sakė A. Jakubčionis. – 1918-1940 m., manyčiau, buvo dar vienas laikotarpis, kuris tiesiogiai padarė poveikį kovo 11-ąjai. Pirmiausiai – išaugo karta, kurioje buvo suformuotas nepriklausomybės jausmas. Jeigu jo nebūtų buvę, nebūtų nei sukilimų, nei rezistencijų, nei laisvės kovų.“
 
Sovietmečiu valstybingumo simboliu, istoriko žodžiais, tapo smetoninė Lietuva, ji buvo suprantama, kaip tautos gėrio būsena.
 
„Ar galėjo Lietuva neatkurti valstybės? Negalėjo. Taip buvo nulemta, kad mes turėjome ir vėl turėsime savo valstybę“, – savo įsitikinimais diskutuoti kvietė A. Jakubčionis.
 
Istoriko nuomone, itin svarbu yra tai, jog po 1990-ųjų metų Lietuva atgavo tautinę savigarbą, kurią buvo praradusi okupacijoje. Lietuva įrodė, kad ji tęsia senas valstybingumo tradicijas. Tikėjimas nepriklausomybe ir ateitimi buvo itin didelis, iš to išplaukė ir vienybė, ir noras ginti savo valstybę.
 
„Šiandien svarbiausia išsaugoti tą palikimą, tą jausmą, kuris buvo suformuotas 1990-aisiais, nepriklausomybės jausmą“, – sakė A. Jakubčionis.
 
Muziejaus dailininkės Zita Maziliauskaitės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio minėjime Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje mintimis dalijosi (iš kairės): E. Gentvilas, R. Taraškevičius, A. Jakubčionis, A. Stanevičius bei J. Genys
2. VU doc. dr. A. Jakubčionis ir BRIAI direktorė dr. Silva Pocytė
3. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo parengtos parodos „Alfonsas Žalys – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“ akimirkos
4. Knygos „Alfonsas Žalys. Biografinė apybraiža“ bei daugumos parodoje eksponuojamų nuotraukų autorius A. Stanevičius (kairėje) turėjo apie ką padiskutuoti su šventės svečiais

Voruta. – 2010, kov. 27, nr. 6 (696), p. 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra