Švėkšnos paminklų sąskambiai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą ,,Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“.  Fondas, kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Švėkšnos seniūnija, 2009 m. liepos  25 d. kviečia atvykti į Švėkšnos dvarą ir parką (Švėkšnos mietelis, Šilutės rajonas). Čia nuo 20.30 val. parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pristatys Fondo kaupiamą parodą „APLANKYTI PAVELDO OBJEKTAI“, o vakaro koncerte „PO TĖVIŠKĖS DANGUM…“ dalyvaus: Aušra Liutkutė (sopranas), Dalia Rukšėnaitė (mesopranas), Rašel Avital Kac (smuikas) ir Ala Bendoraitienė (pianinas). Visas šis renginys atviras visiems ir nemokamas.

Švėkšna priklauso prie gražiausių Lietuvos dvarų parkų . Nepaisant daugumą Lietuvos dvarų nusiaubusių XX a. sumaiščių ir praūžusių 2 pasaulinių karų bei ypač sovietizavimo ir okupacijų padarytų nuostolių, Švėkšna laimingai neprarado vertybių karkaso, išlaikė bent dalį savo unikaliųjų vertybių.
Pagal mano sudarytą kompleksinio parkų vertinimo metodą tarp 1000 išlikusių bent siluetais Lietuvos parkų Švėkšnos yra 18-tas ( 4-tas Žemaitijos regione – po Palangos, Plungės ir Renavo parkų; 2-as Klaipėdos apskrityje; pirmaujantis Šilutės rajone; KLLPK). Tai iškilus Pliaterių giminės kelių kartų̃ iniciatyvomis XIX a.-XX a. pradžios meniškai transformuoto sendvario paminklinių vertybių ansamblis. Jo pažintinę turistinę vertę dar padidina architektūriškai glaudūs saitai su unikalia Švėkšnos bažnyčia ir miestelio, tradicinio seniūnijos centro,  raida, be to artima kaimynystė kito beveik tolygios vertės Pliaterių iniciatyva sukurto ansamblio, Vilkėno. Kaip pažymi „Turisto atlasas“ ir 1938 m. „Vadovas po Lietuvą“ – Švėkšnos miestelį „puošia gražus grafo Broel-Pliaterio parkas, nuo kurio už 2 km antras, grafienės Broel-Pliaterienės parkas – abu turintys gražius rūmus“.
Švėkšnos parkas buvo įrengtas prie Švėkšnalės ir jos intako Šalnos (G.Isokas rašo Pjaunio) upelių santakos, su tvenkiniais; jo plotas įvairių šaltinių pateikiamas skirtingai: 1992.IV.7 LRV nutarime Nr.256 nurodomas 10,9 ha, taip pat G. Isoko ir L. Januškevičiaus; tačiau A.Tauro ir D. Narkevičiūtės teigiama 8 ha (gal be „Saulės“ gimnazijos naudojamos parko dalies?). 2008m. Klaipėdos studija nurodo parko plotą 11,11 ha.
  Švėkšna – viena iš senųjų gyvenviečių; rašoma (LAI-I-199), kad įsikūrusi XV a. (arba atsikūrusi po kryžiuočių karų sunaikinimo), ir plėtota pagal radialinį planą. 1509 m. minima kaip Žemaičių seniūno Mikalojaus Kęsgailos valda. Vietovės senobiškumą byloja minėtasis 1938m. „Vadovas“; 325 psl. minima gynybinė linija, kurią „sudarę piliakalniai: Gago, Žiogų, Jurgaičių, Paulaičių, Raguvos, Mockaičių bei Lentros pilaitė“<…> prie Ašvos upės alkvietė, Vilkų Kampo kaime – kapų kalnas ir akmuo, „laikomas trečiuoju Lietuvoje…“
D.Narkevičiūtės teigiama (LDV, psl.112), jog Kęsgailos vienturtei dukrai ištekėjus už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, Švėkšna atiteko šiai giminei, vėliau perėjo kitoms, ir dvaras esmingai pertvarkytas. LAI žiniomis, XVII a. pr. valdęs dvarą ir miestelio savininkas, sumanęs pastatyti pasienio tvirtovę, žemiau dvaro sodybos patvenkė vakariniu pakraščiu tekėjusią Švėkšnalę. Iki 1620 m. upelio slėnyje išsiliejo didokas tvenkinys, apjuosęs miestelį ir dvaro sodybą iš vakarų ir pietų. Vanduo užliejo senąjį kelią į Klaipėdą, o nauja kelio trasa buvo pravesta į pietus nuo dvaro sodybos, tvenkinio užtvankos pylimu. Miestelis toliau galėjo plėstis tik palei Varnių – Tilžės kelią, ir radialinis planas iki 1644 m. tapo linijiniu, sodyboms išsidėsčius vienoje ir kitoje pusėje, o turgaus aikštei įgijus linijiniam planui būdingą išplėstos gatvės pavidalą. Nuo 1624 m. dvare įsteigus popieriaus, stiklo ir parako dirbtuves, plytinę, lentpjūvę ir vilnų karšyklą, augo ir miestelis, palei Varnių – Tilžės kelią tęsdamasis į pietus nuo tvenkinio įlankos, o 1644 m. dokumente Švėkšna net vadinama miestu. Pažymima, kad tokia plano kaita, kai sudėtingesnis (radialinis) planas virto paprastesniu (linijiniu), ūkinei veiklai ne siaurėjant, bet plečiantis, yra vienintelis Lietuvoje kol kas žinomas plano kaitos atvejis.
1766 m. Švėkšną įsigyja Vilhelmas Jonas Pliateris, ir šios didikų giminės valdoma ji išlieka iki pat 1940 m. sovietinės konfiskacijos. XIX a. dvaro sodyba buvo kelis kartus Pliaterių perplanuota ir atnaujinta. Nurodoma („Švėkšna“, psl.113), kad 1820 m. mirus Jurgiui Pliateriui, buvusį „milžinišką Švėkšnos dvarą“ dalijant tarp 4 sūnų, dvaro centrą su 7561dešimtine žemės ir 643 šeimom valstiečių gavo Steponas. Jam atiteko ir Žvėrynas (tai buvo puikus apie 70 ha ploto ąžuolynas, su eglių, drebulių ir kitų medžių priemaiša, aptvertas aukšta tvora.  Jame laikyti laisvėje briedžiai, stirnos, o specialioje dalyje – fazanai. Deja, Pirmojo Pasaulinio Karo metais,  einant frontui, likęs be priežiūros žvėrynas išnyko; tvorai išgriuvus, dalis briedžių ir stirnų išbėgiojo į gretimus miškus, dalį sumedžiojo okupantai, dingo ir fazanai…) Brolis Pranciškus  gavo Vilkėno dvarą su Jaunių palivarku, Kazimieras – Stemplių dvarą, o Jurgis – Gedminaičių dvarą. Istorijos lemtimi, pastarasis brolis, nors trumpiausiai gyvenęs (1810-1836) pasižymėjo kaip literatūros istorikas, bibliografas, kalbininkas, glaudžiai bendradarbiaudamas su žemaičių atgimimo entuziastu, „Šlovės žemaičių“ autoriumi, poetu Simonu Stanevičium (1799-1848); be to, per savo motiną Giedraitytę giminiavosi su žymiu švietėju, Žemaičių vyskupu Juozapu Arnulpu Giedraičiu. Deja, vaisingą tyrimų veiklą nutraukė ankstyva J.Pliaterio mirtis nuo džiovos (palaidotas Švėkšnos kapinėse, kaip ir netoliese jo vienmintis S.Stanevičius).
1843 m. Švėkšna vėl smarkiai pertvarkyta: didelis tvenkinys ties dvaru ir klebonija nuleistas žemiau, ir patvenktas dabartinis Vilkėno tvenkinys. Pasodinta gražių medžių alėja,  siejusi šiuodu dvarus. Vėliau Švėkšnos dvaro sodyba architektūriškai dar labiau susieta su nauja 1905 m. pastatyta, parėmus grafams Adomui ir Aleksandrui Pliateriams 50000 rublių, mediena ir plytomis, neogotine Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (išsamiai aptariama LAI-III; LKB-415), iškilia grakščiais 75 m aukščio bokštais. Ji plytų mūro, lotyniško kryžiaus plano, pastatyta pagal architekto U. Golinevičiaus projektą, susieta 2 arkų tiltu su parku. Jame 1880 m. Adomo Pliaterio iniciatyva (TLE-IV-231,232 su rūmų iliustracija ir parko planu) pastatyta mūrinė grakšti neorenesansinė, pavadinta žmonos garbei Genovaitės vila, būdinga terasomis ir aptvėrimu. Ji vienaaukštė, su dviaukšte vidurine dalimi. Viduje yra paaukštinta eklektinė salė, dekoruota gausia lipdyba (augaliniais bei heraldiniais motyvais; lubose plafonai su freskų fragmentais, viename kurių vaizduojama deivės Floros, augalijos ir parkų meno globėjos, šventės scena). Aprašant pabrėžiama (LAI-III-394,395 su iliustracija) įvažiavimo vartų nuo bažnyčios pusės meninė vertė: plastiški ir grakštūs, vidurine dalimi, primenančia triumfo arką, įkomponuota tarp suporintų puskolonių, remiančių antablementą ir frontoną. Fasadas gausiai dekoruotas augalinių motyvų reljefais.
Kaip jau akivaizdu iš aptarto konteksto, pats parkas išplėtotas nuo seno, su minėtais tvenkiniais ir žvėrynu, bei dendrologiškai praturtintas, – garsėjo tokiomis dendrofloros retenybėmis, kaip ginkmedis ir kukmedis (iš viso G. Isoko nurodomi 13 savaiminių ir 20 svetimžemių dendrofloros taksonų). Dėl daugeriopos vertės ir vizualinių ryšių Švėkšnos parkas dar sovietmečiu buvo paskelbtas GR31 ir AtR140, vėliau IP733At  paminklais; pažymimas 2008 m.  „vienu iš gražiausių ir geriausiai tvarkomų“ parkų (Klaipėdos studija, psl.50). Nuo 2002.01.24 dvaro sodyba paskelbta Registro G283K21 objektu architektūros, istorijos, urbanistikos, kraštovaizdžio (kažkodėl nepažymėtos meno ir  memoria?) vertėmis su 20 statinių: XIX a. Genovaitės vila, 1928 m. Saulės gimnazija, vandens malūno ir kt. ūkio statiniais, geoplastikos elementais, vartais ir tvora, skulptūromis, Saulės laikrodžiu ir dekoru). Klaipėdos studija apibūdina parką  sudėtingo mišraus plano, ryškių 2 terasų paviršiaus, su gausiomis mažalapių liepų alėjomis. Liepos kartu su paprastaisiais klevais ir uosiais sudaro parko savaiminių rūšių medyno pagrindą, dar papildomą paprastųjų ąžuolų, šermukšnių ir kalninių guobų (pastarųjų augo netoli vilos didinga senmedžių pavėsinė, deja, sunaikinta išplitusio guobinių maro).
Iš svetimžemių rūšių medyną dar įvairina europiniai maumedžiai, paprastieji kaštonai, baltažiedės robinijos; labai retas Lietuvoje ir išaugęs stambiausias dviskiautis ginkmedis (tai reliktinis, praeities geologinių epochų medis, išlikęs želdynuose prie Japonijos ir Kinijos šventyklų; minėtos Klaipėdos studijos ginkmedis nurodomas Švėkšnoje pasiekęs 70 cm per skersmenį ir 18 m aukščio), gražus europinio kukmedžio egzempliorius – kanadinė cūga, raudonlapė paprastojo lazdyno forma. Deja, 1993 m. vėtra sunaikino parke augusią unikalaus grožio daugiašakės lajos Veimuto pušį, žavėjusią A.Taurą (LP1966,120 ir 140 pav.).
Parką gausiai dekoruoja vaizdų terasomis, baliustrada, Saulės laikrodžiu, antikinės mitologijos medžioklės deivės Dianos skulptūra tvenkinio saloje. Kaip nurodoma Algimanto Simaškos knygoje „Pasižvalgymai po Lietuvą“, ši skulptūra nulieta iš cemento pagal Jurgio Pliaterio iš Paryžiaus parsivežtą formą vietos skulptoriaus Vincento Jakševičiaus (1873-1936), kuris kartu su sūnumi Adomu (1908-1967) atlikę daugumą Švėkšnos parko ir bažnyčios (jos vitražai sukurti Vladislovo Pšibitnevskio) dekoro elementų.
Prasidedant okupuotos Lietuvos sovietizavimui 1940 m., grėsė didelių šio dvaro kultūros vertybių barbariškas išgrobstymas sovietinio „suvisuomeninimo“ priedanga. Laimei, bent dalis jų spėtos išgelbėti, perdavus „Alkos“ muziejui (čia labai būdinga muziejaus vedėjo Prano Genio citata, skelbta „Lietuvos Aide“ 1993.02.11, kaip jis Švėkšnos dvare 1940 m. apsistojusių raudonarmiečių prašęs, „kad leistų vežti į muziejų čia lauke esantį, tiesa, jau be ciferblato, garsųjį saulės laikrodį, papuoštą mitologinėmis statulomis. – Laikrodžio vežti neleido…“) o dalį knygų – Knygų rūmams.
Parke buvę senieji mediniai (senbuvių teigimu, „iš maumedžio medienos“) vienaaukščiai rūmai su mansardomis, nugriauti sovietmečio pradžioje, iki 1951 m.
1980 m. Paminklų restauravimo instituto atlikti (PRI) J. Tatorio istoriniai tyrimai (F5/2536); 1991 m. architektės M. Aidukaitės parengtas parko tvarkymo projektas, kuriam Paminklotvarkos departamento užsakymu atlikta PRI architekčių Ž. Mačionienės ir A. Meškauskienės paminklosauginė ekspertizė; 1999 m. A. Meškauskienės istorinės parko tvoros dalinio atstatymo ir restauravimo projektas. Pagal šiuos projektus atkurtos sunykę mažosios architektūros formos: saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai į žemutinę terasą su vazomis, Švč. Mergelės Marijos statula, „Laisvės angelas“, laipteliai. Išvalyti tvenkiniai. Darbai buvo atlikti Kultūros vertybių apsaugos departamento (dabar – Kultūros paveldo departamentas), Šilutės r. savivaldybės, Švėkšnos seniūnijos, „Saulės“ gimnazijos lėšomis. Nors 1992.IV.7 LRV nutarimu Nr.256 įtrauktas į neprivatizuotinų teritorijų dvarų sodybų sąrašą, vėliau ir į dvarų programą, parkas restitucijos įstatymu remiantis, buvo padalytas tarp seniūnijos ir dalį susigrąžinusios paveldėtojos Felicijos Laimės Broel Pliaterienės, kuri rūpinasi tolesniu tvarkymu.
Švėkšna gausiai lankoma turistų. Tačiau lankytojams palieka neaiškumų suskaidyto parko statusas ir autorinis tvarkymo prestižas Vis dėlto A. Semaškos nuomone, sudarytame turisto žinyne („Lietuvos  keliais“, 2008), Švėkšna priskirtina prie pastaraisiais metais labiausiai progresuojančių keliasdešimties rekreacinio kraštovaizdžio objektų naujųjų savininkų pastangomis. Išsamiai, su meniškomis iliustracijomis, D. Narkevičiūtės Švėkšnos dvaras pristatytas leidinyje  „Lietuvos Dvarai“. Pateiktas M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo 2009 m. populiarinimo programai.
 
Šaltiniai ir literatūra
1. D.Narkevičiūtė, LDv, (Lietuvos Dvarai, K., „Šviesa“, 2007, psl.112-119).
2. /LGP-287-290/ Isokas G. Lietuvos gamtos paminklai. V., 1995.
3. /Klaipėdos studija/- 2008m. parengta galimybių studija („Klaipėdos miesto poilsio parko sutvarkymas ir pritaikymas turizmo bei kitoms viešoms reikmėms“, psl.50)
4. /LP2004,360–363/ – Lietuvos parkai. Januškevičius L. – K.,  „Lututė“, 2004.
5. /KLLPK/ – Labanauskas K. Lietuvos parkų kartoteka. Asmeninis archyvas.
6. /LAI- t, psl./ – Lietuvos architektūros istorija, t I-III.
7. PRI tyrimai; Paminklų restauravimo instituto archyvo, perduoto Vilniaus apskrities archyvui.
8. LKB – Lietuvos katalikų bažnyčios, V., „Pradai“, 1993.
9. (ASm2004, 525) – Pasižvalgymai po Lietuvą. Semaška A., V., „Algimantas“, 2004.
10. Semaška A. – Lietuvos keliais (turisto žinynas), V., „Algimantas“, 2008.
11. Švėkšna, red. Alicija Rūgytė. – Čikaga, 1974, 536 psl..
12. Švėkšna (TLE-IV-231,232).
13. /MP-213, 215, 216; 193 ir  194 pav./ – Tauras A. Mūsų parkai, V., „Mokslas“, 1989.
14. /LP1966,120 ir 140 pav./- Tauras A. Lietuvos TSR parkai, V., „Minti“s, 1966.
15. TA – Turisto atlasas (27-8,9). Sud. Kęstutis Vaškelis. V., „Mintis“, 1994.
16. 1938m. „Vadovas“ – „Vadovas po Lietuvą“,- K., LTD, 1938, sud. Barkauskas ir Vabalas.
 
Nuotraukose:
1.
Genovaitės vila
2. M. K. Čiurlionio  fondo emblema

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra