Sveikiname Bronių Saplį

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2005 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanojo Vilniaus krašto Lietuvių Sąjungos išeivijoje pirmininką Bronių Saplį. Švenčiančiam 85-metį p. Broniui linkime geriausios sveikatos ir sėkmės tautos labui.
Vilnijos draugija
Bronius Saplys gimė 1920 m. balandžio 8 d. Tverečiaus miestelyje, buv. Švenčionių apskr. (dabar Ignalinos rajonas), valstiečių šeimoje.
Tėvas Feliksas, motina Kunigunda Papšytė. Abu lietuviai, tverečėnai. Turėjo 15 ha žemės, gyveno pusėtinai. Šeimoje buvo 8 vaikai: du dvynukai mirė tymais pirmojo pasaulinio karo metu, o vyriausias brolis Petras, būdamas 16 metų, nuskendo Tverečiaus ežere. Po Broniaus dar gimė 4 seserys. Elena dabar gyvena Kaišiadoryse, Melanija – Švenčionėliuose, Ona – Kaišiadorių rajone, Aldona – Vilniuje.
Bronius, baigęs Tverečiuje lenkų pradinę mokyklą, norėjo mokytis toliau, bet tėvui sunku buvo gauti pažymėjimą, kad jis esantis lietuvis, o be pažymėjimo į lietuvių gimnaziją nepriimdavo. Vietinė lenkų valdžia siūlė nemokamą mokslą lenkų gimnazijoje, tačiau tėvui primygtinai reikalaujant pažymėjimas buvo gautas.
1932 m. Bronius įstojo į Švenčionių lietuvių gimnaziją. 1937 m. gimnazija buvo uždaryta. Tada Bronius persikėlė į Vilnių ir įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurią baigė 1941 m. Ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą, į ekonomijos fakultetą, kur mokėsi iki 1943 m., kol universitetas buvo uždarytas.
Teko persikelti arčiau tėviškės į Švenčionis. Čia įsidarbino apskrities viršininko sekretoriumi ir dirbo iki pasitraukiant į nežinomus vakarus. Važiavo per Rytprūsius iki Gdynės. Iš Gdynės į Vokietiją. Iš ten vokiečiai paėmė darbams į Bavariją. Bronius pateko į „Rozenthas“ indų fabriką, kuris tuo metu buvo pritaikytas karo reikalams. Po to dirbo stovykloje Wirzburge, o vėliau Štutgarte. Po keleto metų Vokietijoje atsirado „komisijų“, verbavusių įvairiems darbams į Kanadą.
Iš tam tikrų šaltinių buvo žinoma, kad labiau išsilavinę Kanadoje nepageidaujami. Norėta negalvojančios darbo jėgos. Bronius turėjo problemą įtikinti komisiją, kad jis baigęs 4 pradinės mokyklos skyrius. Sunkiai, bet pasisekė įtikinti komisiją (jis tuo metu jau buvo baigęs 3 kursus universitete). Ir taip atsidūrė Kanadoje. Čia jis dirbo sunkius fizinius darbus: geležinkelyje, kasėju, staliumi, statybose. Vakarais lankė Toronte statybos institutą ir jį baigęs dirbo statybos prižiūrėtoju iki išėjimo į pensiją.
Toronte vedė lietuvaitę iš Kauno Primą Siminkevičiūtę. Turi tris sūnus, gyvenančius ir dirbančius Toronte. Linas – architektas, Ramūnas – gydytojas, Alvydas – kompiuterininkas. Visi sukūrė lietuviškas šeimas. Alvydas dalyvauja lietuviškoje veikloje. Keturis metus buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininku.
Visuomeniniame gyvenime Bronius pradėjo dalyvauti dar būdamas Vokietijoje vaidintojų grupėje. Toronte, kuriantis Pasaulio lietuvių bendruomenei, Bronius valdybose dirbo 10 metų. Nuo 1963 metų dalyvavo skautų veikloje.
Nuo 1990 metų dirbo Kandos lietuvių fondo taryboje, nuo 1994 metų – valdybos pirmininkas. Vilniau krašto lietuvių sąjungos veikloje Bronius dalyvauja nuo 1953 metų. Dirbo Toronto skyriaus valdybose, vėliau Kanados krašto valdyboje. 1993 metais išrinktas centro Valdybos pirmininku.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dažnai, beveik kasmet, atvažiuodavo į Lietuvą ir kartu su kitais Vilniaus krašto lietuvių sąjungos nariais, organizavo visapusišką pagalbą gimtajai Rytų Lietuvai.
Bronius Saplys yra Tautos fondo Kanadoje vicepirmininkas, veiklus Kanados lietuvių bendruomenės narys, skautas.
Būdamas Lietuvos Respublikos ir Kanados pilietis, B. Saplys aktyviai dalyvauja abiejų valstybių kultūrinėje veikloje, skatina jų bendradarbiavimą.
Svarbiausios B. Saplio veiklos kryptis yra tokios:
Kultūrinė veikla daugelyje Kanados lietuvių ir Lietuvos renginiu. J.M.Šlapelių muziejui jis surinko ir atsiuntė Vilniaus krašto lietuvių sąjungos archyvą, senųjų vilniečių biografijas rengiamai knygai. B.Saplys yra aplankęs daugelį Vilniaus krašto mokyklų, susirašinėja su mokytojais, padeda gerinti švietimo reikalus, organizuoja labdarą mokykloms;
Visuomeninė veikla. B. Saplys yra Vilniaus krašto lietuvių sąjungos išeivijoje ilgametis pirmininkas, Tautos fondo Kanadoje vicepirmininkas, Kanados lietuvių fondo revizijos komisijos narys, „Vilnijos“ draugijos konsultantų komisijos narys. B. Saplys Lietuvoje padeda organizuoti moksleivių kraštotyros darbų konkursus „Vilnius – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“, padeda įamžinti Lietuvos ir užsienio lietuvių kultūros veikėjų atminimą;
Publicistika. B. Saplys parašė nemažai straipsnių „Tėviškės žiburiams“, „Vorutai“, „Rytui“, „Valstiečių laikraščiui“, „Lietuvių godoms“ ir kitiems leidiniams, organizavo knygos „Vilniečių veikla išeivijoje“ leidimą.
1994 m. Lietuvos Respublikos prezidentas Vilniaus krašto grįžimo Lietuvai 55-ųjų metinių proga už nuopelnus B.Saplį apdovanojo Gedimino ordino medaliu.
1944 metais Tverečiaus miestelis buvo subombarduotas, žuvo žmonės, sudegė daug namų, tame tarpe ir mūsų namai. Tai buvo vasaros metu liepos 5 dieną. Laimei likome gyvi (bet kaip stovime), viskas sudegė. Neturėjome kur prisiglausti, gyvenome pirtyje, kuri liko nesudegusi. Artėjant žiemai priglaudė žmonės, kurie nenukentėjo. Reikėjo kuo greičiau statyti namelį, kuriame galima būtų gyventi. Tėvas su 4-iomis dukromis, kurios buvo dar nepilnametės, važiavo į mišką, pjovė medžius, rengė rąstus statybai. Ir po ilgų, sunkių paauglėms darbų buvo pradėta namelio statyba. Tėvas vadovavo, o mes irgi padėjome pagal savo išgales (turint galvoje fizinę jėgą) statyti. Pastatėme vieną kambarį ir už sienos tvartelį. Tuo metu mes trys seserys mokėmės Švenčionių lietuvių gimnazijoje. Kol statėm namą, tėvas neleido mokytis.
1949 metais sovietinė valdžia nepasitikėjo tėvo šeima, dar nebuvo žinoma kur esąs brolis, manė, kad „bandidas“. Porą mėnesių kas naktį „strebai“ laukdavo pirtyje, galvojo, kad ateis.
1949 metais Lietuvoje vyko kolektyvizacija. Tėvą pirmąjį pakvietė į valsčių pasirašyti į kolūkį. Tėvas griežtai atsisakė.
Tai ir buvo priežastis išvežti į Sibirą. 1949 m. kovo 19 d. vietinė valdžia išvarė tėvą į pastotį (su vežimu ir arkliu) išvežti kitų žmonių, o tai buvo vietinės valdžios klasta, kad tėvas, sužinojęs apie išvežimą žmonių, nepabėgtų.
Tą dienos rytą aš buvau namie, jaučiau, kad gali išvežti (nes nepasirašė į kolūkį ir buvo nežinoma, kur yra brolis), išvažiavau arkliu už 16 km. pas dėdę į Astraviškių kaimą.
Tėvas, išvežęs ūkininką, nespėjo nė pailsėti, atėjo ginkluoti strebai ir pranešė ruoštis išvažiavimui. Davė pasiruošimui laiko vieną valandą. Neturėjom nė duonos iškepę. Kaimynai sunešė kas ką galėjo iš maisto ir tėvai viską palikę išvažiavo iš savo gimtųjų namų, gimtosios Lietuvos.
Po keleto valandų atvažiavo iš Tverečiaus žmogus ir mums pranešė, kad tėvus išvežė. Baisiai pergyvenau ir netrukus su giminaite perbridom apsirengusios su paltais, iki kaklo vandenyje Dysnos upę į Baltarusijos Respubliką. Ten giminaitės buvo pažįstami žmonės, jie bijojo ir negalėjo priimti mūsų į namus, todėl priėmė ir apgyvendino pirtyje. Jie rūpinosi mumis, maitino visą savaitę ir esu dėkinga jiems už gerą širdį ir supratimą.
Tuo laikotarpiu aš dirbau mokytoja Mielagėnų valsčiuje. Ir baigėsi pavasario atostogos, reikėjo grįžti į darbą. Dirbdama, pamokų metu, vis žvilgčiojau pro langus ar neateina „strebai“ manęs suimti. Bet davė man dar pabaigti mokslo metus ir, išeinant vasaros atostogų, gavau įsakymą, kad atleista iš darbo pagal str. „c“ kaip nepatikima dirbti, auklėti jaunąją kartą komunistine dvasia. Tai likau be darbo, be materialinės paramos. Tik dėka gerų žmonių pasisekė įsidarbinti Kaišiadorių apskrityje ir dirbti mokytoja visą savo gyvenimą.
Tada aš buvau baigusi tik Švenčionių lietuvių gimnaziją, labai norėjau tęsti mokslą, bet trejus metus iš eilės stojau į Pedagoginį institutą ir išlaikius stojamuosius egzaminus, nepraleisdavo mandatinė komisija, todėl, kad tėvai buvo ištremti. Ir tik 1960 metais, kai tėvai jau buvo grįžę iš Sibiro, mane priėmė į Institutą ir jį baigiau.
Tėvus ištrėmė jiems esant senyvo amžiaus, tėvas – 65 metus turėjo, mama – 62, o sesuo – 26 metus. Jų gyvenamoji vieta buvo Irkutsko sritis, Altaisko rajonas. Grįžo jie 1958 m., išgyvenę ten 8 metus. Prarado ten sveikatą. Jiems grįžus nebuvo leista apsigyventi savo trobelėje, reikėjo ją išpirkti už 2000 rublių. Tai buvo dideli pinigai. Tėvai pinigų neturėjo ir mes vos galą su galu sudurdavome, pinigų neturėjome. Ir mes susiskolinom pinigų ir išpirkome savo rankomis statytą trobelę. Neilgai ten tėvai gyveno, buvo paliegę, praradę sveikatą, mirė. Tėvas – 1964 m., o mama – 1962 m. Tai tokie mano prisiminimai apie baisiausius mano gyvenime 1949 metus.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra