Švč. M. Marijos ėmimas į dangų (Žolinė)

Autorius: Data: 2015-08-15, 10:34 Spausdinti

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį,  mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus. (Lk 1,39-56)

KELIONĖ Į GYVENIMĄ

Marija – tai tarsi aukso žiedas, kuriame susilieja laikinumas ir amžinybė. Ją prisiminę, mes kalbame apie žmogaus kūną danguje ir Dievo Kūną žemėje. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė mums visiems primena kūno vertę. Dievas nešvaisto niekais savo stebuklų, ir žmogaus kūno, nuostabaus Dievo kūrinio, jau perkeisto, laukia tas pats likimas, kurio, kaip tikime, nusipelno žmogaus dvasia. Apaštalas Paulius sako, kad galiausiai visuose tebus viena – Kristus. Jei kalbame apie žmogiškąją prigimtį, tai reiškia, kad mūsų kūnas, toks trapus ir toks pažeidžiamas, toks brangus ir kartais skausmingas, tampantis meilės sakramentu ir patiriantis prievartą, kuriame jaučiame džiaugsmo pilnatvę ir kenčiame skausmo gilybę, paskutiniąją dieną taps durimis, atvertomis bendrystei, šviesai, nuostabiam susitikimui.

Marija yra mūsų sesuo, kuri pirma mūsų nuėjo tuo keliu. Jos likimas tapo kiekvieno mūsų likimu, apie kurį girdime pirmajame šios iškilmės Mišių skaitinyje: „Pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“.

Tai nuostabus Bažnyčios, žmonijos, Marijos, kiekvieno mūsų paveikslas. Netgi nebesvarbu, kad kol kas mūsų širdys tokios mažos ir gaubiamos šešėlių. Marijos paėmimas į dangų atskleidžia mums mūsų visų bendrą pašaukimą – gyventi ir būti gyvenimo davėjais. Mes irgi privalome apsigaubti šviesa, liudyti gyvenimą ir nuolat kovoti dėl jo, kovoti prieš raudonąjį slibiną, kuris stengiasi sunaikinti šviesą ir naikina gyvybės vaisius. Mums būtina turėti šviesią širdį, aplink save skleisti gyvenimo žinią ir niekada nepasiduoti nusivylimui.

Pasaulio ateitis nėra mirtis, o gyvenimas. Evangelijoje sakoma, kad „Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą“. Ji yra moteris, skubanti į kelionę, nes meilė visuomet skuba, nepakenčia vėlavimo. Marija keliauja, skatinama ateities, kuri joje tapo kūnu. Ši keliaujanti Moteris išreiškia vidinius žmogaus ieškojimus, kelionę į naują pasaulį, sekant Dievo pėdomis ir gaivinant viltį širdyje.

Marija – tai Moteris, keliaujanti pas kitus. Evangelijos puslapiuose Marija niekuomet nebūna viena, ji niekuomet nesistengė pasiimti nė mažyčio gabalėlio erdvės vien tik sau. Ji nuolat eina pas kitus, tokiu būdu tapdama bendrystės kūriniu, susitikimo vieta. Marija keliauja iš namų į namus. Palikusi namus Nazarete ji keliauja pas Elzbietą, į Kanos jaunavedžių namus, Kafarnaumą, į aukštutinį kambarį Jeruzalėje… Atrodo, tarsi jos namai būtų išsiplėtę ir padidinę širdies meilę. Ji – Moteris, keliaujanti, kupina džiaugsmo, kuris, susitikus Elzbietą, išsilieja apkabinimu ir giesme. Juk džiaugsmą, taip kaip ir ramybę ar meilę, įmanoma išgyventi, tik juo pasidalijant.

Marijos paėmimas į dangų – tai mūsų bendros kelionės į gyvenimą šventė. Esame skausmą patirianti, bet keliaujanti žmonija, sužeista, parpuolusi, bet nebijanti kelionės žmonija. Esame žmonės, gerai žinantys, ką reiškia išdavystė, tačiau nepasiduodantys ir lygiai taip pat karštai mylintys ir dangų, ir žemę…

(Mons. Adolfas Grušas)

Religija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra