Švč. M. Marijos ėmimas į Dangų (Žolinė)

Autorius: Data: 2017-08-15, 12:06 Spausdinti

Švč. M. Marijos ėmimas į Dangų (Žolinė)

 Marijos užmigimas

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį,  mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.(Lk 1,39-56)

LAIMINGA ĮTIKĖJUSI

Mes visi prisikelsime… Tai žinia, kurią mums skelbia šios dienos iškilmė. Kaip antrajame Mišių skaitinyje rašo apaštalas Paulius, Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu.

Tarp visų, priklausančių Kristui, yra vienas žmogus, kuriam ši garbė ypatingai priklauso: Jo Motina, ta, kuri pagimdė Išganytoją, kaip žmogų, gyveno su Juo, dalydamasi kasdienybės rūpesčiais ir malda ir ypač stovėdama po Jo kryžiumi. Marijos išaukštinimui Kristus nelaukė savo galutinio atėjimo akimirkos, tačiau tai padarė iškart, neleisdamas jos kūnui sunykti. Šį tikėjimą krikščionys išreikšdavo labai sena Marijos paėmimo į dangų švente, kol 1950 metais popiežius Pijus XII paskelbė tai, kaip katalikų Bažnyčios dogmą, tuo šiai šventei suteikdamas dar daugiau iškilmingumo.

Iš tiesų mes nežinome, kokia yra prikeltųjų būsena, kaip ir kokiu būdu su savo kūnu gyvena Kristus. Tokie svarstymai, ko gero, vietoje paaiškinę, gali tik įnešti daugiau sumaišties, tačiau šiandieninė iškilmė mums per Mariją paaiškina, kas yra svarbiausia, kūnų prisikėlime. Liturgija mums kalba apie buvimą su Viešpačiu. Tai taip paprasta ir netikėta, kad net ne iš karto galime suvokti, ką tai reiškia tikinčiojo gyvenimui.

Apie ką mums kalba Dangun Paimtosios paslaptis? Marija yra prisikėlimo ir Bažnyčios pirmavaizdis. Joje Dievas parodė tai, kas galiausiai atsitiks su visa Bažnyčia, nes amžių pabaigoje Bažnyčia, taip kaip Marija, nekalta ir šventa taip pat bus paimta į dangų. Kaip tik todėl apaštalas Jonas pirmajame skaitinyje kalba apie dangiškąją Bažnyčią, kaip moterį, apsisiautusią saule, mėnuliu po kojomis ir dvylikos žvaigždžių vainiku, kuri galiausiai tampa dangiškąja Jeruzale prie Dievo sosto. Šis moters paveikslas tradiciškai  taikomas tiek Marijai, tiek Bažnyčiai, ir tai yra teisinga, nes neįmanoma įsivaizduoti Bažnyčios be Marijos, kuri primoji iš jos vaikų pasiekė tą garbę.

Tačiau svarbiausia mums yra suvokti, kokiu būdu mes turime pasiekti tą garbę ir tai geriausiai galime padaryti, įsižiūrėdami į Marijos asmenį, į jos gyvenimo kelią, kuris yra nužymėtas dviem dalykais: tikėjimu ir nusižeminimu.

Palaiminta įtikėjusi! – sako Elzbieta Marijai. Marija iš tiesų tikėjo visuomet. Ji tikėjo, gavusi žinią apie Kristaus įsikūnijimą, tikėjo, gyvendama Nazareto tyloje, tikėjo ir stovėdama ant Golgotos viršūnės. Ji tikėjo tada, kai atrodė, kad viskas žlunga, tada, kai nieko nesuprato. Marija leidosi, kad ją per gyvenimą vestų Dievas kaip avelę, sekančią paskui aukoti vedamą Avinėlį, kaip kad ją vadina bizantinės liturgijos himnas.

Savo gyvenime Marija patyrė dar vieną paslaptį, nulėmusią visą jos ateitį: Dievas išaukština nuolankiuosius ir suvaržo išdidžiuosius.

Kaip tik nusižeminimu galime paaiškinti Marijos išrinkimo paslaptį. Ji buvo Malonės pilnoji, nes joje nebuvo tuščios savimeilės.

Norėdami, kad Dievas ir mumyse nuveiktų didelių dalykų, kad galėtų atvesti į galutinę garbę, kurią jau pasiekė Marija, mums būtina Jam padėti savo tikėjimu ir nusižeminimu.

Be abejo, nė vienas iš mūsų nesugebėsime pasiekti Marijos nuoširdaus nusižeminimo ir tikėjimo gelmių, tačiau visuomet galime glaustis prie jos, prašydami sustiprinti mūsų tikėjimą, išmokyti jausti galingą ir drauge meilią Viešpaties ranką, kai būna sunku. Tai malda, kuri šiandien turėtų veržtis iš kiekvieno tikinčiojo lūpų, kreipiantis į tą, kurią Bažnyčios liturgija vadina Karaliaus dešinėje sėdinčia valdove.

Mes visuomet galime pajusti Jos pagalbą ir sustiprinimą, nes ji, nors ir išaukštinta, toliau lieka nusižeminusia ir kuklia Viešpaties tarnaite.

Per ją Bažnyčia pirmą kartą gavo Išganytoją. Net ir dabar Jis ateina pas mus savo kūnu, gimusiu iš Mergelės Marijos…

(Mons. Adolfas Grušas)

http://lt.radiovaticana.va/news/2017/08/14/%C5%A1v%C4%8D_m_marijos_%C4%97mimas_%C4%AF_dang%C5%B3_(%C5%BEolin%C4%97)/1330730

Religija



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra