Šv. Vincento Ferero bažnyčia atgims naujam gyvenimui

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šv. Vincento Ferero bažnyčią – Lietuvos medinės architektūros perlą, vieną iš keleto Europoje išlikusių trišonių barokinių šventovių, 1750 m. pastatytą Degučių kaime (Šilutės r.) – vietos gyventojai tiki turint stebuklingų galių.
 
Šv. Vincento Ferero bažnyčia bus išsaugota ateinančioms kartoms ir taps dar vienu traukos tašku Lietuvos ir užsienio turistams. Restauracijos darbai prasidės gegužę. Ši nekilnojamąja kultūros vertybe pripažinta neįprastos architektūros bažnyčia įtraukta į „Lietuvos baroko kelio“ projektą. Už Norvegijos finansinio mechanizmo bei Lietuvos valstybės skirtus beveik 1,5 mln. litų bus restauruotas medinis bažnyčios pastatas, varpinė, akmeninė tvora, įrengti vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai, rekonstruota elektros perdavimo linija.
 
Krašto savastis
 
Nedidukė šventovė užburia paprastumu, jaukumu ir ramybe. Pastatyta iš tašytų rąstų, lentomis apmuštomis išorinėmis sienomis, skiedromis uždengtu keturšlaičiu stogu, ji per 250 metų išliko beveik nepakitusi. Tikriausiai pats Dievas ją saugojo nuo gaisrų.
 
„Neobarokinis kupoliukas su varpu buvo pertvarkytas XIX a. bei XX a., vėliau, kaip ir visas stogas, apkaltas skarda. Bažnyčios laipteliai sudėlioti iš granito riedulių. Šventorių supa akmenų tvora, sumūryta 1877 m. ir atnaujinta 2002-aisiais. Dveji šventoriaus vartai įtverti tarp neįprastai masyvių cementinių stulpų. Šventoriuje yra medinis kryžius ir koplytėlė su itin vertingomis liaudies meistrų skulptūromis. Varpinė taip pat keturšonė, – bažnyčią aprašė dailėtyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė.
 
– Degučių ansamblio pastatai – kompaktiško silueto, paprastų formų, kresni, kiek siaurėjančiomis į viršų sienomis – tarsi išaugę iš žemės. Bažnyčią ir jos aplinką puošia įvairių laikų šio krašto kalvių darbai, kryžiai, langų grotelės ir vartai. Tai – rinktinis žemaičių architektūros, meno ir amatų tradicijų pavyzdys, šio krašto savasties grynuolis.“
 
Lietuvoje išliko tik dvi trišonės barokinės šventovės: be šios, yra mūrinė Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus, pastatyta 1747 m. Manoma, kad Degučių bažnyčios lygiakraštis trikampis pastatas yra Panevėžiuko bažnyčios replika.
 
Kada ir kokiomis aplinkybėmis pastatyta bažnyčia, kokiam dailės istorijos tarpsniui priskirti jos puošybą, nėra iki galo aišku, o archyvai pateikia daugiau mįslių, nei atsakymų.
 
Stebuklų liudijimai
 
Degučių ūkininkė Bronislava Venckienė bažnyčios prieangyje rodo ant senos spintos sustatytas keraminio Betliejaus statulėles, kurioms galėtų būti maždaug tiek metų, kiek ir bažnyčiai. Vandalų, kaip ir gaisrų, ji išvengė. Bažnyčioje tik pilna vorų ir musių. Altoriaus medžio, auksu padengto, plauti negalima. Todėl B. Venckienė giliai įsigėrusias dulkes tik pašluosto sausa skepetaite.
 
Bažnyčios patarnautoja prisimena daugelį metų čia kunigavusį Česlovą Degutį, veiklų organizatorių, kurio pamoksluose skambėjo ne tik Šv. Rašto fragmentai, bet ir „grynai viskas iš gyvenimo“. Šiandien bažnyčią aptarnauja kunigas Kazimieras Leščiauskas, gyvenantis Žemaičių Naumiestyje. Yra senų patikimų giedorių: Ežerinskienė, Jonelienė, Būtienė, Valančienė… Giedotojai palydi į kapines velionį, ir giminaičių pageidavimu groja dūdų orkestras arba kanklės. Buvęs vargonininkas Genys dar pūtė senųjų vargonų dumples, o dabar grojama iš labdaros gautais vargonėliais. Kiek susirinks žmonių sekmadienio mišioms, priklauso nuo oro, darbymečio, kalendorinių datų.
 
„Šventasis Vincentas Fereras buvo kunigas, paskelbtas šventuoju, nes garsėjo gydomosiomis galiomis“, – sakė mūsų palydovė, rodydama altoriaus relikvijas ir votus – tikėjimo ir dėkingumo ženklus. Tarp kitų votų yra prikabintos ir dvi miniatiūrinės žmogaus kojos, ranka: pasakojama, kad Dievas tas „atimtas“ kojas ir votimis aptekusią ranką sugrąžino tiems, kurie savo užtarėju pasirinko šį šventąjį ir meldėsi šioje bažnyčioje. Kunigas Č. Degutis sakydavo žmonėms: „Nėra ko jums į Šiluvą važiuoti – jūs turite čia pat stebuklingą bažnyčią.“
 
B. Venckienė pasakojo apie Martinkienę, kurios septynmetis anūkas prieš dešimtį metų nukrito nuo pastolių – tiesiai ant cementinių blokų. Vaiko galva buvo suskaldyta, ir daktarai pasakė esą bejėgiai padėti. Martinkienė greitosiomis užsakė mišias, ir vaikas pasveiko.
 
„Aš pati išgijau. Kai mokiausi, nuomojausi pas šeimininkę kambarį. Nešiau kilimus išpurtyti; paslydau ant išplautų ir pašalusių laiptų. Nugarmėjau per kelis aukštus, ir nieko. Paskui, kai pradėjau dirbti, kai tik koks skersvėjis, man radikulitas. Vėliau karvę melžiau, atsisėdusi ant kibiro, ir nukritau: sutraukė kairiąją koją, pūslėm išmėtė, šaltkrėtys, temperatūra ir skausmas… Gydytojas prisakė nevaikščioti, varčiausi du mėnesius, paskui išvis nebepaėjau skausmo suriesta. Pasakiau tada: jeigu aš išgyčiau, padaryčiau ką nors gero bažnyčiai. Pradėjau ropom, ropom į bažnytėlę melstis, ir štai bus jau keturiolika metų, kai Dievas man sugrąžino jėgas ir sveikatą“, – sakė pokalbininkė.
 
Jeigu ne Šedys…
 
Prie bažnyčios kalvių nukaldintų vartų rymo tautodailininko Stasio Šarkausko išdrožtas medinis angelas, už jų – kryžius, į kurį iš papuvusio medžio buvo perkelta archajiška koplytėlė.
 
„Jeigu ne Juozas Šedys, mūsų bažnyčios būtų nelikę“, – sakė Degučių gyventojai. Jis pakeitęs apatinį medinį pastato pagrindą, naujas grindis sudėjęs vietoje senų supuvusių. Senasis stogas buvo iš gontų – plonesnių ir storų lentelių, tad uždengė naują, skardinį.
 
Ilgainiui pro stogo skardą ėmė bažnyčion lietaus vanduo plūsti; teko restauruoti medinį kupolą iš vidaus, iškrypusią pietinės pusės sieną balkiais sutvirtinti.
 
Pagelbėti prašė dar senasis kunigas Aloyzas Bačkys, kuris bažnyčios vertybių ir 1818 m. vargonų neatidavęs muziejams, o didžiojo altoriaus kryžiaus neleido perkelti į Žemaičių Naumiesčio bažnyčią.
 
Ūkininkas J. Šedys brangina ir didžiuojasi Šv. Vincento Ferero bažnyčia, kurią noriai planko užsienio turistai. Bet labiausiai jį džiugina, kad Lietuvos mokslininkai ją tyrinėja, bando įminti visas dar neatskleistas paslaptis. J. Šedys su dėkingumu mini sovietmečio Žemaičių Naumiesčio valdininkus, kurie neleido šventovės išgriauti. O sandėliu tokios mažytės nepaversi…
 
„Mums su žmona labai brangi ši bažnyčia; čia ir šliūbą ėmėm, ir mūsų vaikai mišioms patarnauti ėjo. Visi buvę kunigai nusipelnė didelės pagarbos. Jie ir primygtinai prašomi neatidavė muziejams bažnyčios vertybių“, – sakė J. Šedys, laukiantis dienos, kai šis Lietuvos paveldo objektas pakils unikaliu grožiu.
 
www.ve.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Unikali bažnyčia per 250 metų išliko beveik nepakitusi
2. Išgijo. Bažnyčios patarnautoja B. Venckienė tikina pati patyrusi Šv. Vincento Ferero vardu pavadintos šventoves stebuklingas galias
3. Laukia. Prie bažnyčios išsaugojimo prisidėjęs ūkininkas J. Šedys laukia, kada šis unikalus objektas bus profesionaliai restauruotas
4.
Altorius. Čia kunigavę šventikai neatidavė bažnyčios vertybių ir vargonų muziejams

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra