Šv. Tėvo laiškas Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai

Autorius: Data: 2012-01-25, 08:34 Spausdinti

Migracija ir naujoji evangelizacija

Žinia 2012 m. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga

Brangūs broliai ir seserys!

Skelbti Jėzų Kristų, pasaulio Išganytoją, „yra esminė Bažnyčios misija. Tai užduotis ir misija, kurios ypač neatidėliotinos dėl plačių bei gilių dabarties visuomenės pokyčių“ (Evangelii nuntiandi, 14). Šiandien iš tiesų jaučiame neatidėliotiną poreikį su nauja jėga ir naujaip skatinti evangelizacijos darbą pasaulyje, kuriame griūva sienos ir nauji globalizacijos procesai dar labiau suartina individus ir tautas tiek dėl visuomenės komunikavimo priemonių plėtros, tiek dėl galimybės individams bei grupėms dažnai ir lengvai judėti. Tokiomis naujomis aplinkybėmis kiekvienas iš mūsų turime iš naujo sužadinti užsidegimą ir drąsą, su kuriais pirmųjų krikščionių bendruomenės narsiai skelbė Evangelijos naujybę, leisdami savo širdyse nuaidėti šventojo Pauliaus žodžiams: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

Tema „Migracija ir naujoji evangelizacija“, kurią parinkau šių metų Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai paminėti, kaip tik ir kyla iš tokios tikrovės. Dabarties metas išties kviečia Bažnyčią imtis naujosios evangelizacijos ir apimant platų bei sudėtingą žmogiškojo mobilumo reiškinį, suintensyvinant savo misionieriškąją veiklą tuose regionuose, kur Evangelija skelbiama pirmą kartą, ir šalyse, turinčiose krikščionybės tradiciją.

Palaimintasis Jonas Paulius II kviečia mus maitintis Dievo žodžiu, idant būtume Dievo žodžio tarnai atlikdami evangelizacinį darbą toje situacijoje, „kuri dėl globalizacijos ir jai būdingos naujos bei kintančios tautų ir kultūrų mozaikos darosi labiau įvairialypė ir sudėtingesnė“ (Novo millennio ineunte, 40). Vidinė ir tarptautinė migracija, kaip galimybė ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų ar pabėgti nuo persekiojimų, karo, smurto, bado ar gamtos katastrofų pavojų, iš tiesų sąlygojo precedento neturintį individų ir tautų maišymąsi, lydimą naujų problemų ne tik žmogiškuoju, bet ir etiniu, religiniu bei dvasiniu matmeniu. Dabartiniai akivaizdūs sekuliarizacijos padariniai, naujų sektantiškų sąjūdžių atsiradimas, paplitęs nejautrumas krikščioniškajam tikėjimui ir ryškus polinkis į fragmentaciją trukdo sutelkti dėmesį į bendrą pagrindą, skatinantį formuotis vienai brolių ir seserų šeimai „visuomenėse, tampančiose vis labiau daugiatautėmis ir tarpkultūrinėmis, kur ir asmenys, išpažįstantys skirtingas religijas, kviečiami į atvirą pokalbį, kuriuo siekiama taikaus ir vaisingo bendrabūvio, gerbiančio teisėtus skirtumus“, kaip esu rašęs praėjusių metų Žinioje šios dienos proga. Mūsų laikus ženklina bandymai pašalinti Dievą ir Bažnyčios mokymą iš gyvenimo horizonto atveriant kelią abejonėms, skepticizmui ir abejingumui bei siekiant panaikinti bet kurį krikščioniškojo tikėjimo socialinį ir simbolinį regimumą.

Šioje aplinkoje migrantai, pažinę ir priėmę Kristų, neretai ima nebelaikyti jo svarbiu savo gyvenime, netenka tikėjimo jausmo, nebepripažįsta, kad jie yra Bažnyčios nariai, ir dažnai gyvena Kristaus ir jo Evangelijos nebepaženklintą gyvenimą. Užaugę krikščionių tikėjimą išpažįstančiose tautose, jie dažnai emigruoja į šalis, kur krikščionys sudaro mažumą arba kur sena tikėjimo tradicija yra ne asmeninis įsitikinimas ar bendruomenės konfesija, bet sumenkusi ligi kultūrinio fakto. Čia Bažnyčiai kyla iššūkis padėti migrantams išlaikyti tikėjimą tvirtą net tada, kai jie nebeturi kultūrinio ramsčio, egzistavusio jų kilmės šalyje, ir išrutulioti naujas pastoracines strategijas, taip pat metodus bei kalbėsenas visada gyvybiškai svarbiam Dievo žodžiui priimti. Vienais atvejais tai teikia progą skelbti, kad Jėzuje Kristuje žmonija įgalinta dalyvauti Dievo slėpinyje ir jo meilės gyvenime, yra atverta vilties ir taikos horizontui – taip pat per pagarbų dialogą ir regimą solidarumo liudijimą. Kitais atvejais egzistuoja galimybė pažadinti snaudžiančią krikščioniškąją sąžinę atnaujintu Gerosios Naujienos skelbimu ir nuoseklesniu krikščioniškuoju gyvenimu, padedant iš naujo atrasti susitikimo su Kristumi, šaukiančiu žmones į šventumą bet kur, net svetimoje šalyje, grožį.

Šiandienis migracijos reiškinys taip pat yra Apvaizdos suteikta proga skelbti Evangeliją šiuolaikiniame pasaulyje. Vyrai ir moterys iš įvairių žemės regionų, dar nesusitikę su Kristumi ar pažįstantys jį tik iš dalies, prašosi būti priimami į šalis, turinčias seną krikščionybės tradiciją. Būtina surasti tinkamų būdų, leisiančių jiems susipažinti su Jėzumi Kristumi ir patirti neįkainojamą išganymo, kuris kiekvienam yra apstaus gyvenimo versmė, dovaną (plg. Jn 10, 10); šiuo atžvilgiu ypatingas vaidmuo tenka ir migrantams, nes jie savo ruožtu gali tapti „Dievo žodžio šaukliais ir prisikėlusio Jėzaus, pasaulio vilties, liudytojais“ (Apaštališkasis paraginimas Verbum Domini).

Reikliame naujosios evangelizacijos kelyje migracijos lygmeniu esminis vaidmuo tenka pastoracijos darbuotojams – kunigams, pašvęstiesiems asmenims ir pasauliečiams, kurie darbuojasi vis labiau pliuralistinėje aplinkoje. Kviečiu juos semti iš Bažnyčios mokymo ir išvien su savo ordinarais ieškoti būdų, kaip broliškai dalytis ir pagarbiai skelbti, įveikti susipriešinimą ir nacionalizmą. Savo ruožtu migrantų kilmės, tranzito ir migrantų srautus svetingai priimančiųjų šalių Bažnyčios turėtų tarpusavyje labiau bendradarbiauti ir dėl išvykstančiųjų, ir dėl atvykstančiųjų, bet kuriuo atveju dėl visų, kurie savo kelyje artimo priėmimo pavidalu trokšta išvysti gailestingą Kristaus veidą. Norint įgyvendinti vaisingą bendrystės pastoraciją, gali būti naudinga atnaujinti tradicines migrantų ir pabėgėlių globos struktūras, papildant jas modeliais, geriau atsiliepiančiais į naujas aplinkybes, kuriomis sąveikauja įvairios tautos ir kultūros.

Prieglobsčio prašantieji, pabėgę nuo persekiojimų, smurto ir grėsmę gyvybei keliančių situacijų, turi sulaukti iš mūsų supratingumo ir svetingo priėmimo, pagarbos, rodomos žmogaus kilnumui bei jų teisėms, taip pat patys suvokti savo pareigas. Jų kančia akina pavienes valstybes ir tarptautinę bendruomenę persiimti svetingumo nuostata nugalint baimę bei vengiant bet kurios diskriminacijos ir laiduoti konkretų solidarumą per tinkamas svetingumo struktūras ir apgyvendinimo programas. Taigi būtina abipusė pagalba tarp kenčiančių regionų ir tų, kurie per daugelį metų priėmė nemažai pabėgėlių, taip pat valstybėms tarpusavyje reikia labiau dalytis atsakomybe.

Spaudai ir kitoms komunikavimo priemonėms tenka svarbi užduotis teisingai, objektyviai ir sąžiningai supažindinti su situacija tų, kurie buvo priversti palikti savo tėvynę bei artimuosius ir trokšta pradėti kurti naują gyvenimą.

Krikščionių bendruomenėms privalu skirti ypatingą dėmesį darbo migrantams ir jų šeimoms, lydėti juos malda, solidarumu ir krikščioniškąja meile, pabrėžiant tai, kas abipusiškai praturtina, ir skatinant naujus politinius, ekonominius ir socialinius projektus, prisidedančius prie didesnės pagarbos kiekvieno asmens kilnumui, šeimos išsaugojimo, galimybės gauti tinkamą būstą, darbą ir gerovę.

Kunigai, pašvęstieji asmenys, pasauliečiai ir pirmiausia visi jaunuoliai turėtų noriai remti savo gausybę brolių ir seserų, pabėgusių nuo smurto ir turinčių įveikti naujos gyvensenos ir integracijos sunkumų iššūkį. Skelbimas apie išganymą Jėzuje Kristuje bus paspirties, vilties ir džiaugsmo, kuriam nieko netrūksta (plg. Jn 15, 11), versmė.

Galiausiai norėčiau paminėti gausybę tarptautinių studentų, irgi susiduriančių su integracijos problemomis, biurokratiniais sunkumais, vargais ieškant būsto ir priėmimo struktūrų. Krikščionių bendruomenės turėtų būti ypač jautrios gausiems jaunuoliams, kuriems būtent dėl jų jaunystės reikia ne tik kultūrinio augimo, bet ir atsparos taškų ir kurie savo širdyse jaučia didelį tiesos alkį bei troškimą sutikti Dievą. Krikščioniškosios pakraipos universitetai ypatingu būdu turi būti liudijimo ir naujosios evangelizacijos skleidimo vietos, rimtai įsipareigoti socialinei, kultūrinei ir žmogiškajai pažangai akademinėje aplinkoje. Jiems taip pat privalu skatinti dialogą tarp kultūrų ir branginti indėlį, kuriuo tarptautiniai studentai gali prisidėti. Sutikdami autentiškus Evangelijos liudytojus ir krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžius, tie studentai patys pajus paskatą tapti naujosios evangelizacijos skleidėjais.

Brangūs bičiuliai, prašykime Marijos, Kelio Dievo Motinos, užtarimo, kad džiugus išganymo Jėzuje Kristuje skelbimas atneštų viltį į širdis tų, kurie keliauja pasaulio keliais. Visus patikinu, jog už juos meldžiuosi, ir teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

BENEDICTUS PP. XVI

Nuotraukoje: Popiežius Benediktas XVI

Vatikanas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra