Šv. Mišios, skirtos Prezidentės inauguracijai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Brangūs broliai ir seserys, šios dienos žodžio liturgija mums atveria dramatišką paveikslą. Iš gimtojo krašto vejamas žmogus, kuris nuoširdžiai ėmėsi Dievo pavestos misijos. Jo sąžinė neleidžia tylėti, jo lūpomis Aukščiausiasis įspėja tautą, kad nedorybės veda į pražūtį.

Pranašas Amosas nenusilenkia nė karaliaus valdžiai, perspėdamas jį dėl ateisiančio Dievo teismo. Pranašo ištarmė tvirta ir aiški: Todėl, kad trypiate vargšą ir plėšiate iš jo mokesčius […] nors pasistatėte namus iš tašytų akmenų, bet juose negyvensite […] žinau aibę jūsų nusikaltimų ir kaip sunkios jūsų nuodėmės – engiate teisiuosius, imate kyšius, nustumiate į šalį pavargėlius (Am 5, 11–12). Atrodo, kad šie žodžiai ištarti ne prieš dvidešimt aštuonis amžius, o vakar – taip lengvai juose atpažįstame mus supančią tikrovę. Tačiau mūsų aplinkoje tenka su žiburiu ieškoti tokių žmonių, kaip kerdžius Amosas, kuris išgirdo Dievo kvietimą ir išdrįso vienas stoti prieš tautoje išsikerojusias ydas.
Reikia nemažos drąsos asmeniškai gyventi pagal Dievo įdiegtus sąžinės principus. Dar didesnė drąsa būtinà tuos principus skelbti ir viešai ginti. Dievas sukūrė mus bendruomeniškus, ir vieno žmogaus elgesys visuomet paveikia kitus. Todėl Amoso ryžtas atvirai kalbėti apie papročių pagedimą ir melo įsigalėjimą yra pavyzdys ne kažkokiems ypatingiems žmonėms, vadovams ar pranašams, bet kiekvienam iš mūsų. Aiškiai įvardyti nedorybes, nuolat ieškoti tiesos ir teisingumo yra vienintelis būdas išlaikyti sąžinės jautrumą.
Deja, šiandien daugelis drauge su Pilotu abejodami ar net ironizuodami klausia: O kas yra tiesa? Tiesos bijoma, tiesa nemėgstama. Jos išvengti bandoma pasitelkus reliatyvizmą: esą kiekvienam savà tiesa, esą vienos tiesos nėra ir negali būti. Kodėl taip elgiamasi? Nes tiesa dažniausiai nėra patogi. Ji apnuogina mūsų silpnybes ir nuodėmes. Gyventi tiesoje reikia didelės drąsos. Tik drąsus žmogus atvirai žvelgia į savo klaidas bei trūkumus ir ieško pagalbos bei patarimo, kaip juos įveikti. Tik drąsus žmogus užuot pataikavęs galingiesiems rizikuoja gindamas tiesą būti kitų nesuprastas, pasmerktas, užsipultas ir apšmeižtas.
Nors drąsa veda išbandymų keliu, ji tarsi magnetas patraukia kitus žmones, suteikia jiems vilties, kad šioje žemėje gali imti viršų tiesos bei teisingumo principai. Atviras kalbėjimas apie sąžinę paskatina ir aplinkinius gyventi tiesoje, kurti teisingą visuomenę, kurioje kiekvienas pilietis gerbiamas ne pagal turtą ar užimamą vietą. Drąsa atveria giliuosius žmogiškumo klodus, įgalina drauge kurti bendrąjį gėrį. Ir priešingai, su baime gindamiesi ar agresyviai puldami, tolstame nuo žmogiškumo, nuo savo ypatingos prigimties.
O vis dėlto – kaip įveikti mums taip būdingą silpnumą ir baimę, kur pasisemti drąsos? Kas padėjo pranašui Amosui likti tvirtam, atsilaikyti ne tik prieš karaliaus rūstybę, bet ir prieš visos tautos abuojumą? Pranašo atsakymas į šį klausimą trumpas ir tiesus: Ieškokite gero, o ne pikto, kad būtumėte gyvi. Tuomet […] bus su jumis Viešpats (Am 5, 14).
Tikroji drąsa kyla iš tikėjimo, kuris mums sako, kad įmanoma gyventi tiesa ir teisingumu, kad gėrio pergalė prieš blogį galimà ir galutinė. Tai mums liudija Jėzus Kristus, savo mirtimi ir prisikėlimu įveikęs baimę, įveikęs blogį ir suteikęs žmogui laisvo, oraus, gėrio kupino gyvenimo galimybę. Kiekvienas, kuris pasitiki Dievu ir tiki Kristaus pergale, įgyja Jo prisikėlimo galią keisti ne tik asmeninį gyvenimą, bet ir visą pasaulį.
Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu daro mus neįveikiamus. Viešpats, jei tik į jį atsigręžiame, mus nuolat globoja žemiškoje kelionėje, reikiamu metu suteikdamas jėgų, padrąsindamas ir paguosdamas. Kelionė su Dievu ir buvimas tiesoje atneša tikrąjį džiaugsmą, įkvepia darbui, aukai, kūrybai, idant mums pavestoji žemė būtų globojama ir puoselėjama, idant gyvendami vieningai ir solidariai kurtume bendrystę, į kurią visi esame pakviesti.
Pranašo Amoso misija buvo perspėti žmones, kad nuodėmė veda į mirtį, ir raginti gręžtis prie Dievo. Tai sunki misija, sukėlusi priešiškumą ir stūmusi pranašą į pavojų, kurio jis nepabūgo. Evangelijoje girdėjome apie dar kilnesnę ir sunkesnę misiją. Jėzus pasiuntė apaštalus nešti žmonėms Gerąją Žinią, įkvėpti tikėjimą, žadinti viltį, liudyti meilę. Žinome, kad ir apaštalai susilaukė priešiškumo, patyrė kančių, tačiau nepabūgo atlikti savo uždavinį.
Kiekvienas esame pašaukti imtis skirtosios misijos. Nesvarbu, kokia pareiga mums tenka: valstybės valdymas, verslo kūrimas, švietimo ar mokslo plėtra, žemdirbio triūsas ar namų šeimininkės tylus patarnavimas. Kiekvienas darbas įgyja savo vertę ne dėl to, ką apie jį kalba žiniasklaida ar žmonės, kiek už jį sumokama, bet pagal tai, kiek į jį yra įdėta meilės ir pasiaukojimo. Iš meilės atlikti darbai tampa amžinos vertės.
Ne vieną amžių lietuvių tauta garsėjo darbštumu ir susiklausymu. Turime daug žmonių, kurių nuveiktais darbais galime pagrįstai didžiuotis. Net ir sunkiausiais metais uoliu triūsu ir išmintingu taupumu daugelis šeimų sugebėjo išugdyti bei išmokslinti savo vaikus, kurie garsino mūsų Tėvynę plačiajame pasaulyje. Šių žmonių tikslas buvo ne turtai ar vienadienė garbė, o bendrasis gėris, kuriuo dalijamasi su kitais, kurio vaisiai yra ilgalaikiai. Kai kurie, kaip pranašas Amosas, buvo ištremti iš savo krašto, tačiau jų pasišventimas Lietuvai tapo naujo gyvenimo sėkla. Tie, kas nepardavė savo sąžinės, sunkiu bet sąžiningu darbu tiesė kelius Tėvynės laisvei.
Pradžios knygoje skaitome, kaip Dievas apgyvendino žmogų Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi (Pr 2, 15). Ne nusiaubti, ne išnaudoti, ne sau pasilaikyti bei prisitaikyti, bet rūpintis, prižiūrėti ir išsaugoti ateinančioms kartoms – toks buvo pirmasis Dievo priesakas mūsų visų protėviui Adomui. Tokia lieka kiekvieno darbo ir kiekvienų pareigų esmė: rūpintis, kad gėris viešpatautų, saugoti ir globoti Dievo kūriniją, būti atsakingiems ne vien už savo gyvenimą, bet ir už gyvenimą tų, kurie yra šalia mūsų, bei tų, kurie ateis po mūsų.
Atsitiktinė sėkmė ir nesąžiningai uždirbti pinigai dar nė vienam neatnešė tikros laimės. Savanaudiškumas ir godumas dykyne paverčia šeimas, bendruomenes ir net visą visuomenę. Nė vienas nesame šios žemės savininkas, tik laikinai naudojamės žemiškomis gėrybėmis. Anksčiau ar vėliau teks palikti turtus, pareigas, garbės ženklus ir sugrįžti pas Viešpatį. O Jis mūsų paklaus tik vieno dalyko: ar mylėjome. Ką nuveikėme, idant pasaulyje būtų daugiau meilės, daugiau gėrio, daugiau laimingųjų. Ko ėmėmės, idant puoselėtume mums pavestą žemiškąjį sodą, saugotume bei globotume Jo kūrinijos vainiką – žmogų. Duok, Dieve, kad turėtume, ką į šį klausimą atsakyti.
Tebus tai mano linkėjimas ne tik mūsų šalies Prezidentei, kuri pradeda savo darbą tautos labui, bet ir kiekvienam iš mūsų. Tik pasitikėdami Dievu nepristigsime drąsos atlikti mums skirtąją misiją, įstengsime uoliai, su meile atlikti savo pareigas ir būsime tikri, kad tūkstantmẽčiam mūsų tautos vardui nėra grėsmės išnykti iš pasaulio žemėlapio. Sugrąžinkime pagarbą sąžiningam darbui, kylančiam iš tikėjimo, vilties ir drąsos būti tuo, kuo Dievas mus sutvėrė – kūrinijos vainiku bei Aukščiausiojo kūrybos bendradarbiais. Tuomet, kaip gieda šios dienos psalmė, mes galėsime tikėtis, kad:

Visokių gėrybių duos Viešpats,
Derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
O josios pėdom seks Dievo palaima.

Amen.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Kardinolas Audrys Juozas Bačkis

Vilniaus arkikatedra

www.lcn.lt
Voruta. –  2009, liep. 18, nr. 14 (680), p. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra