Šv. Jurgio bažnyčia Dubingiuose – iš pelenų kylantis Feniksas

Autorius: Data: 2015-09-09, 09:56 Spausdinti

Jei vaikščiodami po legendinį Dubingių miestelį paklaustumėte, kokio įvykio labiausiai laukia vietiniai žmonės, tai didžioji dalis atsakytų, kad naujos Šv. Jurgio bažnyčios. Beveik tris metus trukusios statybos jau artėja prie pabaigos – šią vasarą buvo sprendžiama, kokie dailės kūriniai papuoš Dubingių bažnyčios interjerą.

Kūrybiniams darbams buvo pasitelkti žinomi šalies menininkai: kompoziciją pagrindiniam altoriui kuria skulptorius Alfonsas Vaura, atvaizdą Šv. Jurgio altoriui – dailininkė Loreta Švaikauskienė. Naujų maldos namų liturginės kėdės bus sukurtos pagal garsaus tarpukario baldininko Jono Prapuolenio projektą, o tuo pasirūpins jo sūnus – restauratorius Bangutis Prapuolenis. Menininkas Jonas Stankevičius maldos namus ketina papuošti vitražais. Visi šie menininkai prisijungė prie Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondo inicijuoto projekto „Menas pasakoja apie paveldą: Dubingių Šv. Jurgio bažnyčia“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pasak šios bažnyčios istorija ir ikonografijos raida besidominčios humanitarinių mokslų daktarės, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus darbuotojos Skirmantės Smilingytės-Žeimienės, Dubingių bažnyčia išsiskiria savo dramatiška istorija – praėjusio amžiaus VI dešimtmetyje ji net du kartus sudegė iki pamatų. „1954 m. supleškėjo parapijai nuo XVII a. antros pusės tarnavusi medinė bažnyčia, o po ketverių metų – 1958 m. – senoji medinė kapinių koplyčia, kurioje, sudegus bažnyčiai, buvo įrengti maldos namai, todėl išliko tik varpinė. Bažnyčios istorija tarsi atkartoja Dubingių miestelio istoriją: jo klestėjimą ir sunykimą. Šiandien statomą šventovę galima laikyti Dubingių simboliu – savotišku feniksu, kuris kyla iš pelenų. Naujas bažnyčios kūnas – pastatas, tikėkimės, reiškia atgimstančią dvasią ir visuomeninį miestelio gyvenimą“, – sako dr. S. Smilingytė-Žeimienė.

Radvilų giminės vaidmuo

Tyrinėtoja pažymi, kad Dubingių katalikų bažnyčios istorijoje Radviloms tenka kontraversiškas vaidmuo: jie yra ir globėjai, ir skriaudėjai. Pirmoji katalikų bažnyčia Dubingiuose pastatyta saloje XV a. I pusėje. Jos fundatorius – Vytautas Didysis. „Ši bažnyčia sulaukė ir vėlesnių fundacijų, buvo perstatyta, tačiau apie jos išvaizdą veik nieko nežinome. Yra duomenų, kad joje būta vargonų. Žinoma, kad 1547–1548 m. Dubingiuose gyvenusi karalienė Barbora Radvilaitė kasdien eidavo melstis į bažnyčią. Tačiau Barboros brolis Mikalojus Radvila Rudasis apie 1564 metus atsisakė katalikybės, tapo kalvinistu ir užvaldė (sunaikino?) katalikų bažnyčią. Jo padarytą skriaudą teko atlyginti paskutinei Dubingių Biržų Radvilų šakos atstovei Liudvikai Karolinai Radvilaitei (1667–1695). Būsimoji gražioji markgrafienė anksti liko našlaitė ir paveldėjo ne tik didžiulius Radvilų turtus, bet ir skolas, problemas. Būnant penkerių metų, teismas ją įpareigojo Dubingių miestelyje pastatyti katalikams naują medinę bažnyčią. Taip Liudvika Karolina Radvilaitė tapo 1678 m. pradėtos statyti bažnyčios fundatore. 1684 m. rugpjūčio 3 d. šią šventovę konsekravo vyskupas Mikalojaus Slupskis“, – pasakoja dr. S. Smilingytė-Žeimienė.

Vardo istorija 

Šiandien statoma bažnyčia, kaip ir sudegusi, vadinta Šv. Jurgio vardu, tačiau XVII a. paskutiniame ketvirtyje ir per visą XVIII amžių šventovė turėjo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulą.

„Abu vardai turi prasmingų istorinių aspiracijų. Bažnyčia pastatyta kaip kompensacija katalikams už kadaise reformatų nusavintą šventovę. Kontrreformacijos laiku Švč. Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo kultas įkūnijo katalikybės triumfą. Dubingiams toks titulas reiškė ir pergalę, pasiektą po ilgo bylinėjimosi su protestantais, nepripažinusiais Nekaltojo Prasidėjimo. Ilgą laiką bažnyčios didįjį altorių puošė Švč. M. Marijos Nekaltai Pradėtosios atvaizdas, labai gerbtas parapijiečių. Žinoma, jog 1726 m. jį supo koralų bei kriauklelių vėriniai ir net 24 metaliniai votai, – apie Dubingių bažnyčios istoriją pasakoja dr. S. Smilingytė-Žeimienė. – Šv. Jurgio titulas galėjo būti siejamas ne tik su bažnyčios vardinėmis laikomomis Jurginėmis, bet ir su Radvilomis. Būtent šv. Jurgio dieną – 1449 m. balandžio 23 d. – Kazimieras Jogailaitis patvirtino ir papildė Vytauto Didžiojo Dubingių bažnyčiai suteiktą fundaciją. Ir tai yra pirma konkreti žinia apie Dubingių šventovę, taigi – „vardinės“. Atsitiktinis sutapimas, o gal ir ne, tačiau Dubingių Radvilų atšakos pradininkas yra Jurgis Radvila (apie 1480–1541), Mikalojaus Rudojo ir Barboros Radvilaitės tėvas. Be to, iškiliausias Radvila katalikas – pirmasis lietuvis kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600), Mikalojaus Juodojo sūnus“.


Šiuo metu Dubingiuose statomos bažnyčios vietoje stovėjo ir senoji sudegusi medinė bažnyčia, kurią 1678 m. fundavo Liudvika Karolina Radvilaitė. Pasak Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus vyresn. mokslo darbuotojos dr. Skirmantės Smilingytės-Žeimienės, senojoje Dubingių bažnyčioje buvo trys meistriška drožyba ir polichromija puošti altoriai, tačiau vėliau bažnyčia didinta, pertvarkyta ir 1782 metais, vizituojant dekanui, fiksuota, kad šventovėjė yra penki altoriai, vienas jų – altarijos.

XIX a. ir XX a. I ketvirtyje Dubingių bažnyčia buvo kapitaliai remontuota, todėl keitėsi pastato ir altorių išvaizda. Keitėsi ir altorių skaičius bei titulai. XIX a. II pusėje maldos namus puošė penki altoriai: didysis – Šv. Jurgio, šoniniai – Šv. Antano, Šv. Onos, Nekaltojo Prasidėjimo Švč. M. Marijos ir Švč. M. Marijos Škaplierinės, o XX a. I pusėje teliko trys altoriai, kurie ir sudegė per gaisrą. Būtina pasakyti, kad parapijoje nuo XVIII a. gyvuoja Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės gerbimo tradicija. 1836 m. Dubingiuose buvo įkurta vienintelė – būtent šio titulo brolija, turėjusi ir savo altorių. Jau ne vieną šimtmetį iki pat šių dienų parapijoje švenčiami šv. Jurgio, Škaplierinės ir šv. Mato atlaidai“, – bažnyčios istorines detales atskleidžia meno istorikė dr. S. Smilingytė-Žeimienė.


Sudegusios bažnyčios vaizdas

Sudegusi Dubingių bažnyčia, beje, kaip ir kapinių koplyčia, priskirtinos liaudiškajam klasicizmui. Anot medinės architektūros tyrinėtojo Jurgio Gimbuto, Dubingių bažnyčia išsiskyrė savo peripteriniu portiku, apjuosiančiu fasadinę sieną iš trijų pusių. Panašų portiką teturi Stelmužės bažnyčia. Tik Dubingiuose išsikišusį trikampį bažnyčios frontoną priekyje rėmė keturios kolonos. Visos išorės kolonos buvo aštuoniakampės, su kapiteliais iš lentelių.

Pasak dr. S. Smilingytės-Žeimienės, pagal išlikusias nuotraukas ir 1950 metų aprašą galime atkurti detalesnį bažnyčios vaizdą: ji buvo kryžiaus plano, 47 aršinų ilgio ir 17 pločio bei 4 metrų aukščio, su dviem dviaukštėmis zakristijomis, dengta drebulinių gontų stogu, su neaukštu bokšteliu centre. Pastatas iš vidaus ir iš lauko buvo apkaltas lentomis. Pamatai – akmens mūro, perdengimai plokšti, lubos ir grindys – iš lentų, tik presbiterija išgrįsta plytomis. Viduje kilo šešios medinės kolonos, stovėjo trys altoriai, dvi klausyklos, sakykla ir vazos pavidalo krikštykla.

„Prieš II pasaulinį karą, atspindint naujas pamaldumo intencijas, į didįjį altorių buvo įkelta Švč. Jėzaus Širdies skulptūra, o virš jos pakabintas nedidelis Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdas. Viename dviejų tarpsnių šoniniame altoriuje kabėjo Šv. Jurgio ir Šv. Mato paveikslai, kitame – naujas Švč. Mergelės Marijos tarp lelijų paveikslas ir senasis Škaplierinės paveikslas su aptaisais. Išlikę ne itin geros kokybės bažnyčios vidaus nuotraukos leidžia sakyti, kad XIX a. ir XX a. I pusėje pertvarkant bažnyčią ir jos altorius, buvo panaudota nemažai senųjų altorių puošybos detalių. Greičiausiai dar XVII a. menantys meistriškai išdrožti kremzlinės ornamentikos sparnai buvo pritaikyti didžiajam (sudegusiam) altoriui, kurį vainikavo taip pat senos adoruojančių angelų skulptūros. Būta ir daugiau išskirtinių meninio paveldo objektų, pavyzdžiui, arnotų, pasiūtų iš puikiųjų kontušo juostų“, – įsitikinusi pašnekovė.

Gaisro priežastys

Dėl ko Dubingių bažnyčia net du kartus skendo liepsnose, iki šiol nežinoma. Priežastys liko neišaiškintos. Pasak S. Smilingytės-Žeimienės, 1954 m. gaisro metu Dubingiuose klebonavęs kunigas Jonas Voveris savo raporte rašė, kad gegužės 24 d. 6 valandą ryto jis su žmonėmis lankėsi bažnyčioje ir nieko įtartina nepastebėjo, tačiau po dviejų valandų jau visas maldos namų vidus buvo apimtas liepsnų ir ką nors išgelbėti buvo neįmanoma. Sudegė trys jau minėti altoriai, vargonai, liturginiai indai, daugybė paveikslų, kryžiai, vėliavos. Tačiau tuokart pavyko išnešti zakristijoje laikytus daiktus. Vėliau jie perkelti į kapinių koplyčią ir naudoti apeigose. 1958 m. rugsėjo 22 d., t. y. iškart po šv. Mato atlaidų, vėl kilus gaisrui koplyčia sudegė su visu ten buvusiu inventoriumi, todėl nieko išsaugoti nepavyko. Belieka viltis, kad tai buvo paskutinis gaisras.

Bernardinai.lt

Religija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra