Pagrindinis puslapis Europa Lietuva - Lenkija Suvokti, kas esame, reikia laiko

Suvokti, kas esame, reikia laiko

Raimonda RAMELIENĖ

Dvi kadencijas Seime dirbęs Ryšardas Maceikianecas įsitikinęs, kad Lietuvos lenkų protus užvaldžiusi viena politinė grupuotė.

Balta varna, kurios kalbos ir poelgiai nervina tiek savus, tiek svetimus. Tokia etiketė puikiai limpa R. Maceikianecui, labdaros ir paramos fondo „Vilniaus klodai“ vadovui bei ką tik įsteigtos draugijos „Pogon“ („Vytis“) nariui. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, vienas iš šešių lenkų tautybės politikų, susilaikiusių balsuojant dėl Nepriklausomybės Atkūrimo Akto. Ir vienintelis, kuris vėliau pripažino suklydęs, nesupratęs istorinio balsavimo svarbos. Daugeliu klausimų savitą požiūrį į lenkų tautinės mažumos problemas mūsų krašte turintis Ryšardas Maceikianecas sutiko atsakyti į „Lietuvos žinių“ klausimus.

Pavojingas monopolis

– Įvairiuose šaltiniuose nurodyti skirtingi jūsų pavardės ir vardo rašymo variantai. Kaip norėtumėte, kad juos rašytų „Lietuvos žinios“?

– Taip, kaip įrašyta mano pase, o ten nėra junginio „sz“ (Ryszard).

– Eina 21-ieji nepriklausomybės metai. Ir lygiai tiek pat laiko, jei ne daugiau, Lietuvos lenkai dėl kažko kovoja – Vilniaus krašto autonomijos, švietimo, žemės grąžinimo. Ar iš tiesų Lietuvos lenkams taip blogai čia gyventi?

– Lietuvos lenkai gyvena savo tėvynėje, todėl savaime aišku, kad niekur mums geriau nebus. Niekur kitur kaip bendrašeimininkiai mes neturėsime teisės į istorinį valstybės paveldą, vien tik Lietuvai būdingą jos lenkų kultūrą. Matau, kaip gyvena pasaulis, kaip kitų valstybių piliečiai per olimpiadą ar kitus tarptautinius renginius, neatsižvelgdami į kalbą, odos spalvą, vieningai demonstruoja didžiulę meilę savo gimtajam kraštui, norą, kad apie jų tėvynę išliktų kuo geresnė nuomonė. Todėl man labai liūdna, kad didelė dalis Lietuvos lenkų yra vedami išsivysčiusiai pilietinei visuomenei nebūdingu keliu. O kad mes patys suvoktume, kas esame ir su kuo reikėtų sieti savo ateitį, reikia laiko.

– Kaip nutiko, kad „tiesos monopolį“ pasisavino vienintelė lenkų politinė partija – Lenkų rinkimų akcija (LRA)? Ar visiems krašto lenkams priimtinos jos skelbiamos tiesos?

– Jau 1997-1999 metais Lietuvos lenkų visuomenė puikiai suprato, koks gali kilti pavojus, kai politinę valdžią regione gauna viena partija, vadovaujama nestabilių emocijų lyderio ir jo pavojingos aplinkos. LRA palikus tuometiniams Lietuvos lenkų sąjungos (LLS, visuomeninė lenkų organizacija, jos pirmininkas buvo R. Maceikianecas – aut. past.) vadovams, prasidėjo įnirtingas pastarųjų bei visos organizacijos puolimas, nevengta net fizinio smurto. LLS, naujai sukomplektuota iš Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdininkų, deja, buvo paversta visai kitokia organizacija.

Teisiniai ginčai dėl jos truko iki 2007 metų. Jie buvo beprasmiški, nes politinę grupuotę pradėjo remti aukščiausio lygio valstybės pareigūnai ir vadovai, LRA lyderis Valdemaras Tomaševskis ir jo apsuptis buvo pristatomi apdovanojimams neva už Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą.

Šiandien renkame tų veiksmų liūdną derlių. Be to, padedama Lenkijos LRA Vilniaus regione įgijo informacinį monopolį, kuris turi visus informacinio teroro požymius. Kuo toliau, tuo sunkiau bus kalbėtis su žmonėmis, kurie valdomi vidinės okupacijos pagrindu, kur neegzistuoja žodis „laisvė“. Vis dėlto pamažu žmonės pradeda suprasti, kad juos apgaudinėja.

– Ar teisingai supratau, kad oficialioji Lenkija, o gal Europa, mūsų krašte gyvenančių lenkų padėtį daugiausia mato LRA ir jos lyderio europarlamentaro V. Tomaševskio akimis?

– Praktiškai taip. Atrodo, kad ir mūsų valstybės valdžia nenori girdėti kitos nuomonės. Lietuvos vadovai retai išsako savo poziciją, o gal jos net neturi, dėl kai kurių aktualių dalykų, pavyzdžiui, dėl vadinamosios lenko kortos. Nesakau, kad reikia grasinti šalia esančiai valstybei, bet būtina aiškiai ir garsiai pasakyti, kad tokie dalykai skaldo ir kiršina mūsų visuomenę.

– Tačiau gal taip yra dėl to, kad lenkų bendruomenė neturi kitų lyderių? Esant tokiai padėčiai jų ir negali atsirasti, nes senieji lyderiai to neleistų.

Klausimas nėra paprastas

Audringos reakcijos sulaukė praėjusį ketvirtadienį, 2011 m. gegužės 12 d., paskelbtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, kad asmenvardžių rašymas lietuvių kalba nepažeidžia jokių europinių normų.

„Nenurimsime, kol neatgausime savo pavardžių“, – skambėjo šūkiai net Seime. Gal Lietuvoje gyvenantiems lenkams leidus pavardes rašyti originalo kalba būtų išspręstos ir kitos problemos?

– Tai siauras požiūris, o reikia matyti visumą. Kad ir vykdomą provokaciją pasinaudojant lenko korta. Kas bus Vilniuje ir aplink jį, kai čia gyvens 200 tūkst. žmonių, deklaruojančių ištikimybę Lenkijai?

Ar nenutiks taip, kad dėl tos kortos Lenkijos politikai įgis teisę mūsų krašto lenkams atstovauti Lenkijos Seime? Deja, mūsų valdžios vyrai, gyvenantys nuo kadencijos iki kadencijos, tyli.

Veikiausiai visi jau pamiršo, kaip kovojome, kad būtume pripažinti Lietuvos lenkais. Dabar iš mūsų bandoma padaryti Lenkijos lenkus.

Vis dėlto klausimas dėl pavardžių nėra paprastas. Paminėsiu tik vieną aspektą, jis, asmenvardžius leidus rašyti kaip nori, mano nuomone, būtų nenaudingas čia gyvenantiems lenkams. Jei vardus ir pavardes rašytume kaip Lenkijos lenkai, prarastume savo identitetą, emociškai ir formaliai toltume nuo Lietuvos, netektume teisių į savo istorinį paveldą.

Lenkijoje mes vis tiek būtume vadinami „ruskie ze Wschodu“ (rusais iš Rytų). Dabar su savo slaviškomis pavardėmis, užrašytomis lietuviškai, kai kurių istorikų nuomone, galime būti vadinami senalietuviais. Ar verta to atsisakyti, ką mes gausime ir ką prarasime? Ar tokie praradimai gali būti naudingi mums ir Lietuvai?

Be to, negali būti politinių kampanijų, turinčių bendrą partinį šūkį – visi lenkai keičia pavardes! Tai turi būti asmens apsisprendimo reikalas, turi būti sukurtas teisinis mechanizmas. Jeigu lenko kortą gavęs žmogus jaučia neturįs nieko bendra su Lietuva, suteikime jam galimybę pavardę rašyti taip, kaip rašoma Lenkijoje.

Kalbos mokytis būtina

Kovo mėnesį Seimas priėmė lygiai metus tobulintą ir svarstytą, peticijomis bei diplomatinėmis notomis „paženklintą“ naujos redakcijos Švietimo įstatymą, kurio atsiradimą akylai stebėjo kaimynė Lenkija.

– Gegužės pradžioje Rytų Europos studijų centre vyko diskusija apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Jos metu premjero visuomeninis patarėjas Česlovas Okinčicas suabejojo, ar lietuvių kalbos iš viso reikia mokyti mokyklose, jeigu jos mokytis nenorima.

Tačiau žmogus, gyvenantis iš savo darbo, nuo jaunystės turi galvoti apie gerą startą. Tie, kurie važiuoja dirbti į Vakarus, puikiai suvokia, kad ten karjerą galės padaryti tik žmogus, pažįstantis tos valstybės kultūrą ir mokantis kalbą. Kad galėtų oriai konkuruoti darbo rinkoje, Lietuvos lenkai turi puikiai mokėti lietuvių kalbą, pažinti krašto kultūrą ir istoriją.

Apklausos duomenys rodo, kad Lietuvos lenkai tai supranta. Tačiau kai partija pasako, kad lietuvių kalbos tobulinti nereikia, liaudis atsako – „jest“!

Kita vertus, be individualaus noro ir intereso, yra dar ir valstybės interesas – visi piliečiai turi būti intelektualiai subrendę. Taigi pastangas tobulinti valstybinės kalbos dėstymą vertinu teigiamai. Kritiškesnė nuomonė dėl gimtosios – lenkų – kalbos ir literatūros programų. Atrodo, žengtas dar vienas žingsnis atgal. Apmaudu, kad visas literatūros mokymas siejamas tik su Lenkijos autoriais. Tačiau Lietuvoje gimė, gyveno ir kūrė daug iškilių rašytojų, rašiusių lenkų kalba. Jų kūrybos pakaktų ne vienai programai. Vis dėto gimtoji kalba dabar siejama su Lenkija, o lietuvių – su Lietuva. Kurios kalbos įtaka bus didesnė? Aišku, kad gimtosios. Ir vėl bus formuojama dvilypė asmenybė. Nežinau, kodėl Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai elgiasi taip neapgalvotai.

Tai, kad Lietuvoje priimamus įstatymus Lenkija palydi notomis, – visiškas nesusipratimas. Mes juk nesame ir nebuvome Lenkijos piliečiai, neemigravome iš tos valstybės. Niekas nesuteikė įgaliojimų Lenkijai kalbėti mūsų vardu. Valdžios vyrams patarčiau paskaityti Mykolo Romerio 1933 metais parašytą straipsnį apie tai, kas yra Lietuvos lenkai. Diskusijų ir emocijų tuomet kiltų gerokai mažiau.

Petro Malūko nuotr.

www.lzinios.lt

Nuotraukoje: R. Maceikianecas: „Matau pranašumą, kad turėdami slaviškas pavardes, užrašytas lietuviškai, galime būti vadinami senalietuviais“

Naujienos iš interneto