Suvalkijos didvyris

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apie drąsų partizaną Vytautą Duliūną
Kuo daugiau metų nuslenka į praeitį, tuo labiau nublanksta rūkuose mūsų tautos drąsiųjų sūnų, pokario partizanų, atminimas. Todėl svarbu išklausinėti juos pažinojusius žmones, surankioti visus apie juos turimus duomenis, kad būtų galima atkurti visapusiškesnį pokario metų mūsų tautos laisvės kovų vaizdą.
Apie vieną iš drąsiųjų partizanų, mokytoją Vytautą Duliūną, kilusį iš Marijampolės ir hitlerinės okupacijos bei pirmaisiais pokario metais dirbusio Alytaus apskrityje Griškonių (Pievų) pradžios mokyklos vedėju, ir norėčiau papasakoti, remdamasis jo sesers Vincentos Duliūnaitės sukaupta archyvine medžiaga ir savo paties prisiminimais.
Vytautas gimė 1924 m. liepos 28 d. Daukšių kaime, Marijampolės apskrities pradžios mokyklos mokytojo Vinco Dulinsko (1939 m. sulietuvinusio savo pavardės priesagą) šeimoje. Joje augo šeši vaikai: keturi broliai (Juozas, Mamertas, Gediminas ir Vytautas) ir dvi seserys (Vena ir Vincenta). Pirma Vytautas mokėsi Šakvietės kaimo mokykloje (Batakių vls., Tauragės aps.), kur dirbo jo tėvas, aktyvus visuomeninkas, šaulys, o paskui – Tauragės gimnazijoje. 1940-aisiais, pirmaisiais sovietiniais okupacijos metais, tėvams persikėlus gyventi į Marijampolę, kur buvo motinos kraitinis namas, Vytautas čia baigė gimnaziją. Joje mokėsi neblogai, buvo aktyvus skautų organizacijos narys, svajojęs tapti gydytoju, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių pasukęs savo tėvo pėdomis.
Viena iš tokių aplinkybių buvo 1941 m. birželio 22 d. nusiaubęs Marijampolę vokiečių bombardavimas. Jo metu bomba sugriovė pusę Duliūnų namo, kuriame žuvo močiutė, sunkiai sužeista sesuo Vena ir brolis Gediminas (šiam dėl gangrenos buvo amputuota viena koja). Vytautas su tėvu ir kitu broliu Juozu per bombardavimą buvo išėję iš namų, todėl liko gyvi ir sveiki. Tačiau šeimos gyvenimo sąlygos pasidarė labai sunkios: reikėjo išvykti iš miesto ir glaustis pas gimines Daukšių kaime, reikėjo išmaitinti ligotus ir neligotus šeimos narius. Todėl Vytautas, 1941 m. baigęs mokytojų kursus, išvyko mokytojauti į minėtą pradžios mokyklą, esančią apie 4 km nuo Punios miestelio.
Čia bedirbdamas jis dažnai lankydavosi Punios pradžios mokykloje, kurios vedėjas karo metais buvo Povilas Gečiauskas. Vedėjo malonioje šeimoje tuomet dažnai svečiuodavosi ne tik Vytautas, bet ir jo artimiausias bičiulis, Kriužiūnų kaimo pradžios mokyklos vedėjas Vytautas Subačius ir šio straipsnio autorius, nuo 1943 m. rudens Punios kaime rengęs grupelę mokinių į Alytaus gimnazijos žemesniąsias klases. Rodos, pas Gečiauskus esu susipažinęs ir su Vytautu, su kuriuo apie metus teko gana artimai bendrauti (1944 m. vasarą jis drauge su Subačiumi gyveno mano tėviškėje – Mišiškių k., Alytaus aps.).
Vytauto mokiniai pasakoja, kad jis buvęs griežtas, bet atlaidus mokytojas, reikalaudavęs iš savo auklėtinių tvarkingumo, mokęs juos patriotinių dainų (“Lietuviais esame mes gimę”, “Tautos giesmės” ir kt.). Jo sesuo Vincenta prisiminimuose taip pat apibūdina savo brolį kaip nuoširdų, jautrų, tvirto charakterio jaunuolį, didelį patriotą, nemėgusį melo, veidmainystės, branginusį dorovės, ištikimybės ir kt. etines vertybes. Tokius jo būdo bruožus esu pastebėjęs ir aš, bendraudamas su Vytautu. Ypač man krito į akis jo tvirtas nusistatymas siekti užsibrėžto tikslo, suvalkietiškas užsispyrimas, valingumas ir ne visai mažas uždarumas.
Apie Vytauto patriotizmą ir jo nusistatymą kovoti prieš bolševizmą, be kita ko, rodo toks faktas. Kai 1944 m. pavasarį, karo frontui artėjant prie Lietuvos, kaskart vis labiau ėmė ryškėti bolševikų grįžimo pavojus, mes, Punios apylinkių mokytojai, susirinkę pas P. Gečiauską prie arbatos puodelio (tada degtinė dar nebuvo madingas gėrimas), dažnai svarstydavome klausimą, kaip reikėtų lietuvių tautai elgtis antrinės sovietų okupacijos atveju. Vieni manė, kad reikėtų su ginklu priešintis bolševikams, kiti – kad būtų beprasmiška kovoti prieš galingą sovietinę armadą, nes tokia kova nebūtų laimėta ir pareikalautų daug jaunų žmonių gyvybių. Pirmajai nuomonei karštai pritarė ir Vytautas su savo bičiuliu Subačium, o antrajai – sociologiją studijavęs puniškis Vytautas Dzenkauskas, aš ir P. Gečiauskas.
Kai 1944 m. vasarą abu Vytautai (Duliūnas ir Subačius daugiau kaip mėnesį gyveno ir dirbo ūkio darbus mano tėviškėje ir čia pamatėme pirmuosius rusų kareivius, apie priešinimąsi okupantams nebuvo kalbamasi. Tačiau V. Duliūnas bene rugpjūčio mėnesį iš kažkur gavęs rašomąją mašinėlę jau ėmė spausdinti, užsilipęs ant mano tėviškės tvarto pastogės, antisovietinius atsišaukimus (spausdinimo metu prašydavo manęs budėti kieme, kad kas nors neišgirstų mašinėlės taksėjimo). Paskui jiedu grįžo dirbti į savo mokyklas, o aš nuvykau į Butrimonių miestelį ( jis tada buvo valsčiaus centras) organizuoti naujai kuriamos progimnazijos (kaip baigęs dvimetį Vilniaus pedagoginį institutą buvau paskirtas jos direktoriumi). Tačiau savo mokyklose jiedu dirbo neilgai. Vytautas Duliūnas 1954 m. vasario 16 d., atsisveikinęs su mokiniais ir patikrinęs, ar visi jie išmoko atmintinai užduotą Lietuvos himną, išėjo partizanauti. Išėjo kartu su Vytautu Subačiumi.
Apie V. Duliūno partizanavimo laikotarpį nedaug tėra išlikusių žinių. Žinoma, kad jis turėjęs slapyvardį Laimutis, kad buvęs Dzūkų rinktinės Dainavos vado Dominyko Jėčio (slapyv. Ąžuolis) adjutantas, turėjęs leitenanto laipsnį, kad vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs 1946 m. vasario 13 d. Jį pažinoję Punios apylinkių žmonės prisimena, kad savo būryje buvo įvedęs griežtą drausmę, neleisdavęs būrio partizanams vartoti degtinės.
Man susitikti su juo, tapusiu partizanu, teko tiktai vieną kartą, 1945 m. žiemą, kai grįždamas iš Vilniaus į tėviškę tėvų aplankyti, apsistojau Punioje, pas minėtą mokyklos vedėją P. Gečiauską. Čia, besišnekučiuojant vakare su vedėjo šeima, kažkas pasibeldė į buto duris ir netrukus pasirodė Vytautas. Jis buvo apsivilkęs gražia Lietuvos kario uniforma, su auliniais chrominiais batais ir automatu ant peties. Iš pradžių jis pasisveikino su visais, o kiek vėliau išėjome į šeimininkų miegamąjį pokalbiui akis į akį. Ką mudu tuomet šnekėjome, dabar, praėjus daugiau kaip 50 metų, jau nebeprisimenu. Turbūt pasakojau jam apie savo darbą Vilniuje, o jis kažką kalbėjo apie savo veiklą. Atsimenu tiktai, kad mane susitikimo pradžioje buvo apėmęs tam tikras nejaukumo jausmas: tikėjausi susilaukti iš jo priekaištų dėl to, kad nepasukau į partizanų gretas, bet iš tikrųjų jis tokio klausimo neuždavė ir net neužsiminė apie tai: matyt, laikėsi nusistatymo nesikišti į kitų asmeninius reikalus.
Apie Duliūno žūties aplinkybes yra išlikusių kiek skirtingų prisiminimų. Vienuose jų sakoma, kad jo partizanų būrys buvęs apsistojęs Vanagėlių kaimo mokykloje ( apie 3 km nuo Butrimonių) ir dieną tą būrį apsupę stribai (vad. “liaudies gynėjai”). Bebėgant iš mokyklos Vytautui buvusi peršauta koja, jis atsisakęs būti nešamas draugų, apsimetęs negyvas ir prisiartinus stribų vadui, rusui, majorui jį nušovęs ir pats nusišovęs. Kituose prisiminimuose sakoma, kad Vytauto būrys netikėtai buvęs užpultas Gojaus miške (apie 4 km nuo Butrimonių), kad jis su peršauta koja dar buvęs nešamas, bet paskui atsisėdęs ant kelmo ir lipęs jo nežiūrėti, bet saugoti save… ir nusišovęs. Punios vidurinės mokyklos mokytojas Petras Džervus savo monografijoje “Punios mokykla” (2003, p. 56) rašo, kad “Vytautas Duliūnas žuvo Gojaus miške netoli Stakliškių. Mūšio metu jis buvo sužeistas į abi kojas. Draugai jį nešė, tačiau partizanus persekiojo enkavedistai su šunimis. V. Duliūnas liepė paimti iš jo automatą ir dokumentus. Pasilikęs tik pistoletą, visiems įsakė eiti. Partizanams pabėgėjus toliau, jis nusišovė”. Nepaisant tokių kiek skirtingų versijų, viena aišku, kad Vytautas didvyriškai elgėsi ir paskutinėmis savo kovos už Lietuvos laisvę minutėmis.
Dabar dar nežinoma, kur yra užkastas šio drąsaus partizano kūnas. Manoma, kad iš pradžių jis, kaip ir daugelio kitų partizanų, buvęs numestas Butrimonių miestelio turgaus aikštėje, o paskui buvęs jį atpažinusių žmonių slapta paimtas ir palaidotas. Bet kurioje vietoje ligi šiol dar niekas negali pasakyti. Labai nedaug kas žinoma ir apie V. Duliūno bendražygio Vytauto Subačiaus (slapyvardis – Klevas) partizanavimą ir žūtį. Ligi šiol bene daugiausia duomenų apie šiuos partizanus yra paskelbta minėtoje P. Džervaus monografijoje. Jiems, kaip ir kitiems pietų Lietuvos miško broliams, labai tinka kiek parafrazuotos poeto Kazio Bradūno eilės:
Juos kaip žolę likimas išrovė, Tiktai šaknys paliko tenai, Kur prie Nemuno piliakalniai stovi.
Baigdamas šias kelias prisiminimų nuotrupas norėčiau pridurti, kad dar mažai turime memuarinės literatūros apie pokario metų partizanų didvyriškas kovas, nedaug atgarsio jos susilaukia ir mūsų dabartinėje grožinėje literatūroje. Be to, ypač skaudu, kad kai kuriose pastarųjų metų romanuose (pvz. Mariaus Ivaškevičiaus jovališkame „Žali“) jų veikla karikatūriškai vaizduojama, jie vadinami „išsigimėliais“. Šitaip vaizduoti savo gyvybę už Lietuvos laisvę paaukojusius žmones gali tiktai jokio patriotinio jausmo neturintys, aprašomosios epochos visai nepažįstantys ar suminkštėjusiais smegenimis mąstantys rašeivos.
Nuotraukose:
1. Vytautas  Duliūnas su savo mokiniais
2. Mokytojas Vytautas Duliūnas su Griškonių (Pievų) mokyklos mokiniais. Apie 1942 metus
3. Vytauto Duliūno straipsnio autoriui dovanota nuotrauka su įrašu: „Buvo laikai, kai aš buvau „visokeriopu direktoriumi“. Kolegai Jonui – Vytautas. 1944 VIII 01“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra