Susitikimas su “Broliais” – Lietuva – Ukraina ’14 Lentvaryje

Autorius: Data: 2015-02-10, 16:19 Spausdinti

Vasario 8 dieną Lentvario parapijos namuose vyko susitikimas su ekspedicijos “Broliai: Lietuva – Ukraina ‘14”, bei dviejų ankstesnių ekspedicijų į tremties vietas Sibire – „Vorkuta‘13“ bei „Kraslagas‘12“ organizatoriais bei dalyviais politologu Laurynu Kasčiūnu, Seimo nariu Pauliumi Saudargu bei Rytų Europos studijų centro analitiku Linu Kojala. Susirinkę Lentvario bei Trakų gyventojai klausėsi vaizdine medžiaga iliustruoto pasakojimo apie Lietuvos bei Ukrainos kelius į laisvę, rezistencinę kovą bei šiuo metu Rusijos vykdomą propagandą. Buvo pateikta konkrečių informacijos iškreipimo pavyzdžių. Pasisakė ir prieglobsčio Lietuvoje kartu su šeima kreipęsis Ukrainos pilietis, susitikime dalyvavę Lentvario ir Trakų gyventojai teiravosi apie galimą tolesnę įvykių raidą.

Didvyrių takais

“Brolių” sukurtame socialinio tinklapio “Facebook” puslapyje (https://www.facebook.com/Broliai14) ekspedicija “Lietuva – Ukraina 2014” įvardyta kaip trečioji bendraminčių ekspedicija, skatinanti puoselėti svarbiausių lietuvių tautos istorijos įvykių atmintį. Pristatyme Paulius Saudargas pabrėžė, kad šios ekspedicijos skirtos didvyrių atradimui ir išaukštinimui. Lietuvoje galime didžiuotis Mindaugo Lietuva, Vytauto žygiais ligi Juodosios jūros, Prezidentu Antanu Stulginskiu bei į rezistencinę kovą išėjusiais Lietuvos partizanais. Bunkeryje atrastame partizano Liongino Baliukevičiaus – Dzūko dienoraštyje randame užrašyta, kad atėjus sunkiam metui be didvyrių nebus ir ateities. Prezentacijoje cituojama prof. Dž. Kulo mintis: “Jei tauta nepasakos savo istorijos, už ją tai padarys kiti.”

Okupacijoms laisvės kovotojai priešinosi ne tik ginklu, bet ir rašytiniu žodžiu. Per partizaninį karą Lietuvoje išėjo ne mažiau kaip 54-ių pavadinimų periodiniai leidiniai ir 18 neperiodinių spaudos leidinių. “Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika”, už kurią grėsė niūrūs KGB rūsiai ir tolimos tremtys, išliko vieninteliu laisvu pogrindžio laikraščiu.

1941 metais birželio 16 dieną prasidėjo didieji trėmimai – tai ta data, kurią  “Broliai” pabrėžia pristatydami savo veiklą Lietuvos mokyklose. Jei ne tremtys, istorikų teigimu Lietuvoje dabar gyventų 5 milijonai gyventojų.

Sukilimas Vorkutoje

Vorkutos link

Ekspedicija “Vorkuta ‘13” skirta politinių kalinių 60-ies metų sukilimui atminti. Susitikimo dalyviai šioje vietovėje aplankė lagerio kapinaites, Kansko kalėjimą, kuriame kartu su daugeliu kitų lietuvių kalėjo prezidentas Antanas Stulginskis.

Pakeliui į J. Čerskio viršukalnę, ekspedicijos dalyviai sutiko vietos alpinistus. Tie piktinosi: “Ko jums pribaltams vis negana, ko čia ieškote? Kodėl savo šalyje paminklus griaunate?” Kiek pasišnekėję su jais pašnekėję, “pribaltai” užtraukė liaudies dainą ir paprašė vietinių ką nors padainuoti. Aniems tik daina apie “Krasnają armiją” teišsprūdo. Anot S. Saudargo, tai tik patvirtino propagandos įsišaknijimą.

Trėmimai į Vorutos regioną buvo vykdomi, nes reikėjo vergiškos darbo jėgos gamtos turtams iškasti. Šiame regione galima rasti visą Mendelejevo lentelę ir ypač daug anglies. Angliai gabenti per pelkes ir tundrą iki pat Vorkutos buvo tiesiamas Šiaurės Pečioros geležinkelis, nusinešęs 140 tūkst. žmonių gyvybių.

Ekspedicijos dalyviai tame pačiame maršrute aplankė ir Intos miestelį, pasižymintį labai drėgnomis šachtomis, kas buvo labai nesveika turint omenyje, kad išėjus iš tokios  šachtos lauke laukia arktinis šaltis.

Kita stotelė – Abezė, vadinama dar ir paskutiniąja stotele, į kurią suveždavo senukus, ligonius, susižalojusius – visus jau nebegalinčius dirbti. Ten buvo pakliuvęs ir Lietuvos karinis veikėjas, brigados generolas Jonas Juodišius sulaužytomis kojomis, broliais lietuvius vadinęs profesorius Levas Karsavinas, sugebėjęs Abezėje išgyventi monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

1953 metais Vorkutoje surengtas sukilimas. Tremtiniai, suvokdami, kad Stalino režimas laikosi ant vergvaldiško darbo pamatų, sukilo, atsisakė eiti į darbą. Kilus streikams buvo atvežti vidaus kariuomenės pulkai, išstatyti aplink lagerius ir liepta eiti dirbti. Niekas neėjo, kaliniai išėję iš barakų stovėjo susikibę rankomis. Bandyta pilti vandenį iš gaisrinių mašinų, bet kaliniai joms supjaustė žarnas. Tada kariuomenė pradėjo šaudyti.

Ukrainiečių pasipriešinimas

 

KGB kalėjimas – muziejus Lvove – toks pat, kaip ir Lietuvoje

Kita pristatymo dalis buvo skirta ukrainiečių temai bei praeitų metų ekspedicijai į Ukrainą. Ekspedicijos surinko iš Lietuvos žmonių 10 tūkst. litų, pasiėmė humanitarinės pagalbos ir išvyko į karo kamuojamą šalį. Pasak Lauryno Kasčiūno, 2014 metus galima pavadinti Ukrainos metais. L. Kasčiūnas uždavė retorinį klausimą: solidarumas su Ukraina užkoduotas istoriniuose dalykuose ar yra atsitiktinis?

Jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų esame susieti su Ukraina. LDK valdymo laikotarpį ukrainiečiai vadina “gerąja okupacija”. Jei nebūtų LDK, galbūt nebūtų ir ukrainiečių tautos, toje teritorijoje karaliautų Rusija.

1918 metais Ukraina, kaip ir Lietuva, irgi bandė sukurti nepriklausomą valstybę. Pasak politologo, trečdalis nepriklausomybės atgavimui biudžeto buvo sudaryta iš paramos, skirtos prezidento A. Smetonos.

Dvi tautos, kurios aktyviausiai stengėsi nusiimti raudoną okupacijos jungą buvo lietuviai ir ukrainiečiai. Paskutinis lietuvių partizanas žuvo 1970-aisiais, o ukrainiečių paskutinieji kovotojai nusileido iš Karpatų tik 1990-aisiais.

Buvo parodytas 1950 metų dokumento – ukrainiečių partizanų atsišaukimo – nuotrauka, kurioje Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanai kviečiami tęsti kovą.

Ekspedicijos dalyviai susitiko su Ukrainos partizaninio pasipriešinimo (UPA) vadovo Romano Šuchevičiaus sūnumi Jurijumi. Jurijus Šuchevičius buvo pasmerktas ilgai tremčiai. Tremties pabaigoje jam nebuvo leista grįžti į Ukrainą, todėl jis gyveno Kaukaze. Kai pagaliau grįžo į tėvynę 1981 metais, jam jau buvo visiškai nusilpęs regėjimas, todėl sakė, kad Ukrainos savomis akimis taip ir neišvydo. Jis prisiminė, kad lageriuose lietuviai ir ukrainiečiai labai bičiuliavosi ir sudarė rezistencijos branduolį. Lageryje jis sutiko ir mūsų “Katalikų Bažnyčios Kronikos” leidėją, su juo susidraugavo. Vėliaus šis lietuvis papasakojo apie Jurijų sesei Nijolei Sadūnaitei, ir ji pradėjo periodiškai rašyti į lagerį J. Šuchevičiui.

Rusijos propaganda

 

UPA vadovo Romano Šuchevičiaus sūnus Jurijus Šuchevičius

Pristatymo pabaigoje Linas Kojala papasakojo apie Rusijos transliuojamą propagandą, kurios sklaidai Rusijos valdžia yra skyrusi 300 milijardų dolerių. Lietuvių ir ukrainiečių partizaninę kovą bandoma šmeižti vadinant fašistine, yra sumontuota nuotrauka, kur Gedimino stulpai sugretinami su fašistine simbolika, neonaciai vadinami miško brolių palikuonimis. L. Kojala pabrėžė, kad fašizmo naratyvas yra dominuojantis. Rusijos valstybinis kanalas “Rossia” rodė reportažą, kuriame vaizdingai skelbė, kad Ukrainos pajėgos Donecke žudo civilius. Transliuota medžiaga iš tiesų buvo nufilmuota ir per dukterinį “Rossia TV” kanalą, transliuota dar 2012 metais , kuomet Rusijos kariuomenė Šiaurės Kaukaze vykdė antiteroristinę operaciją.  Dar vienas kadras pateiktas L. Kojalos – kai separatistai socialiniame tinkle traukinio katastrofą Kanadoje bando vaizduoti kaip ukrainiečių bombardavimą Slovianske. Rusijos spauda, skelbdama apie sėkmingai Kryme įvestą rublį, rodė pilnutėlius paplūdimius. Bėda ta, kad nuotraukos darytos prieš kelerius metus, nes po Krymo aneksijos vietos turizmas atsidūrė ant bedugnės krašto dėl sumažėjusių turistų srautų. Arba Rusijos kanalas skelbia apie masiškai iš Ukrainos į Rusiją bėgančius gyventojus, bet pasitelkia pasienio tarp Rusijos ir Lenkijos vaizdą. Rusijos propaganda pasitelkė ir parsidavėlius vakariečius – pavyzdžiui garsų aktorių Steveną Seagalą, kuris kaltę dėl įvykių vertė Vakarams.

Pasak susitikime dalyvavusio Ukrainos piliečio, 2008 metais, kai jam tekdavo važiuoti į Rusiją darbo reikalais, jis pasižiūrėdavo televizijos kanalus ir jau tuomet pastebėjo, kad formuojama visuomenės nuomonė, kad ukrainiečiai yra nacionalistai ir fašistai. Šiam karui buvo ruošiamasi dešimtmečiais. Putinas tikėjosi, kad visi Ukrainos rusakalbiai jį palaikys, bet palaikymo nesulaukė, karas Ukrainą dar labiau suvienijo. Kijeve yra 80 proc. rusakalbių , bet jie stojo už savo šalį.  Pabaigai svečias pridūrė, kad okupacija tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje buvo vykdoma tais pačiais metodais.

Rūta Suchodolskytė,

Nuotraukos autorės ir “Brolių” bei iš “Brolių” FB puslapio:

Istorija Kultūra Lietuva



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra