Susigrąžiname tradicijas, kurios yra šalia mūsų

Autorius: Data: 2015-04-03, 17:57 Spausdinti

Šv.Velykos: žmonėms reikia to, kas yra tikra

Didžiąja metų švente vadinamos Šv. Velykos ateina į mūsų namus. Jos atneša atsinaujinimą, pažada amžiną ramybę, stiprina šeimą. Katalikiškas pasaulis džiugiai švenčia Kristaus prisikėlimą. Senųjų tradicijų puoselėtojai šventei teikia ir pavasarinės gamtos virsmo prasmę. Etnografai džiaugiasi, kad žmonės yra pasiilgę to, kas tikra, tad tradicijos sugrįžta, nepaisant to, kad jas buvo pasiryžę išstumti šokoladiniai kiaušiniai ir populiarioji kultūra.
„Švenčiant Velykas ir kitas tradicines šventes, susigrąžinamos tradicijos, kurios buvo šalia mūsų. Jas reikia įsileisti arčiau į namus, į bendruomenes. Žmonėms jau nusibodo kasdienybė, jiems jau reikia to, kas yra tikra: tikrų papročių, tikrų margučių, tikrų medinių kaukių. Tai, kas yra tikra, kas yra nesvetima žmogui, iš tikrųjų neišnyks iš mūsų gyvenimo. Turėtų tik dar labiau įsitvirtinti“, – sako etnografas Stasys Gutautas.
Anot jo, dažnai savo sąmonėje norime padaryti revoliuciją ir keičiame įprastus dalykus labai smarkiai, norėdami neatsilikti nuo pasaulio. O keisdami tradicijas, itin nutolstame nuo savo šaknų. Etnografas prašo žmones saugoti švenčių tradicijas, o svarbiausia ─ žinoti ir jausti šventės prasmę. Jis prisimena senąsias Velykų nakties misterijas, kurios Žemaitijoje buvo išlikusios dar ne taip seniai.
„Misterijos (ritualiniai vaidinimai) prasideda nuo rudens, kai metas dar yra tamsus, ir tęsiasi iki vasaros. Velykų nakties misterijos, kaukės, persirengėliai Lietuvoje yra išlikę kai kur iki šiol. Budima yra prie Kristaus kūno, paguldomas kryžius, prie jo per visą naktį stovi kareiviais persirengę žmonės. Misterijos daugiausiai buvo išlikusios Žemaitijoje: Mažeikių rajone, Telšių rajone (ar jos išliko iki pat šių dienų, tiksliai negaliu pasakyti). Jos išnyko pokario metais, kai sovietmečiu persirengėliai buvo laikomi „banditais“.
S.Gutautas įsitikinęs, kad kalbant apie tradicijas ir papročius, dažnai yra neteisingai apibendrinama – „kaip įprasta Lietuvai“… Juk atskiri regionai tas pačias šventes pamini šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, Verbų sekmadienį verba buvo plakama Aukštaitijoje, o Žemaitijoje – berželiais. Kartais taip pat netesingai konstatuojama, kad vienas ar kitas paprotys išnyko. Šešiasdešimtmetis etnografas dar prisimena laistymosi vandeniu paprotį per Velykas, nors a.a. etnologė Pranė Dundulienė buvo rašiusi, kad šis  paprotys Lietuvoje išnyko XX a. pradžioje.
Lenkų bajoraitės Magdalenos Komorowskos knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“ gražiai aprašoma Velykų šventė Šaukinų dvare Telšių rajone. Pasakojama, kad stalas buvęs didelis, skirtas visai šeimynai, – nuo jo visa šeima (taip pat ir samdiniai) galėdavę pasiimti įvairių rūšių pyrago, margučių, kitų valgių. Samdinius mylėdavę, kad jie galėtų gražiai dirbti kartu. M. Komorowska vaikystę ir ankstyvą jaunystę praleido XX a. pradžioje Žemaitijoje, Šaukėnų ir Džiuginėnų dvareliuose. šie užrašai – šiltas ir įdomus pasakojimas apie XX a. pradžios lenkiškų dvarų Lietuvoje buitį ir būtį, šventes, dvarininkų apročius ir įpročius. Knygoje taip pat aprašomi ir šiomis dienomis žinomos Velykų tradicijos:  pirmąją Velykų dieną niekas nevaikščiodavo į svečius – visi šventė namuose. Tik antrąją dieną pradėdavo lankyti kitus namus.
Anot Stasio Gutauto, laikytis Velykų tradicijų nereikalauja ypatingo žinojimo. Daugiau reikalingas noras paminėti šventę ir jos vidinis pajautimas. Būdamas vaikas, S.Gutautas nuvažiuodavo pas tetą ir visada gaudavo margučių – sekmadienį po Velykų būdavo „Vaikų Velykėlės“. Teta visada sugebėdavo vaikus pradžiuginti. Juk kiaušinius marginti galima ne tik vašku, bet ir beržų lapais, ir puošti žibuoklėmis – internete dabar galima susirasti įvairiausių jų marginimo būdų. Etnografas sako, kad austrai jau taip pat pradėjo masiškai dažyti kiaušinius Velykoms. Juk namuose dažytas margutis turi visai kitokią dvasią, nei koks nors šokoladinis.
„Velykų Bobutė, kiškiai galbūt yra įvairių būtybių nuo pagonybės laikų transformacija, bet jie egzistavo ir senojoje kultūroje. Būdavo, mano tėvas, ateina iš Velykų ir sako: „O, radau margutį paslėptą!“. Vadinasi, Velykų bobutės ir kiškių, nešančių margučius, vaidmenys yra seni. Tuos dalykus, kurie yra susiję su paslaptimi, skleidžia gėrį, reikėtų skatinti. Net jei jie būtų pakankamai nauji, tokius gražius dalykus reikėtų skatinti, pratinti prie jų jaunimą“, ─ mano S.Gutautas. Jis džiaugiasi, kad Lietuvoje Velykų tradicijos išlieka, nors kitose šalyse jos pamirštos daug anksčiau.
Prisimenant tradicijas, kviečiame pasidairyti po virtualią Mažeikių muziejaus Velykinių atvirukų parodą.
Dalinamės Šilalės krašto kulinarinio paveldo receptais iš knygos „Pasmakavuok, kap skane“ – juos rasite nuotraukų galerijoje.
Linksmų Šv.Velykų!

Lietuva , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra