Surinkiminiški būrų bruožai Kristijono Donelaičio „Metuose“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Surinkimininkų (žr. „Pietizmas Mažojoje Lietuvoje“ http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=449) askezę ir požiūrį į pasilinksminimus Mažojoje Lietuvoje yra aprašęs evangelikų liuteronų kunigas Vilius Gaigalaitis: „Pirmesniůse Czesůse Surinkimininkai labai nůbaźnai elgesi ir wien tarp sawo dwasißku Draugu artimoje Draugysteje laikesi, Szwentomis Dienomis prieß Diewo Szlužbą jie susirinkdawo prie Bažnyczios ypatiškose Wietose, pasikalbėdawo apie sawo Dußių Ißganimą, savo Prisiwertimą, apie Pagundymus bei Wargus“ (Gaigalaitis, 1904, 44).

Smagiose draugijose jie nesilankydavo ir retai dalyvaudavo net ir artimųjų vaišėse ar vestuvėse, jeigu ten „Dievo žodis“ nebūdavo sakomas. Panašių pažiūrų ir laikosi „Metų“ autorius: peikia personažus, kurie lengvai susigundo žemiškais dalykais bei malonumais, įdomiai išryškina skirtį tarp dorybės esant kitų stebimam ir dorybės niekam nematant: „Barbė su Pime, Laurienė su Pakuliene / Valgydamos brangvynio nė pažiūrėt nenorėjo / Ir padyvijo didiai, kad miela Krizienė / Ir mergoms tokio nešvankaus gėrimo siūlė“ (RG, 84). V. Gaigalaitis apie surinkimininkus taip rašė: „Linksmoje Draugystėje jie nelankydawos ir tikt retai teeidavo ant Szesnių bei Swodbų, kad ir pas artimus Gentis, jaigu ten Diewo Žodis nebudawo vartojamas. […] Berods Pasielgime ne wisi Surinkimininkai nebartini; kelintasis myl Gėrimą, kelintasis kitokiu Budu yra puolinėjęs“ (Gaigalaitis, 1904, 44-45, 65). Pokylis kūrinyje baigiamas muzika, šokiais ir tautinėmis dainomis. Poetas Kristijonas Donelaitis iš esmės pritaria ir vertina liaudies dainas, tradicinius kaimo vestuvių papročius ir apeigas, šokius ir žaidimus, pabrėžia jų šmaikštumą, linksmą, dažnai humoristinį ar karnavalinį pobūdį. Tačiau smerkia, kaip ir surinkimininkai, nepadorius šokius, nešvankias kalbas bei dainas.

Autoriaus požiūris į liaudies dainas ne kartą traktuotas suprimityvintai: pvz., iš poeto pastabos, kad nusigėrę būrai vestuvėse „kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė“ (RG, 83), buvo daroma išvada, esą, K. Donelaitis apskritai neigęs liaudies dainas ar net visą nacionalinę kultūrą. O išties šiame poemos balse girdėti tik primityvius būrų pasilinksminimus smerkiančio liuteronų kunigo moralisto kategoriškumas. Jis piktai bara tuos „smirdus“, kurie „vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin“ (RG, 93), nes tuo metu lieuvininkams labai didelę įtaką darė vokiečiai.

Surinkimininkai didele nuodėme laikė šokius ir dainavimus. Dėl jų pakito senieji lietuvininkų papročiai: „Szesnys, pirma czielą Nedėlę ir dar ilgiaus trunkanczios, kuriose Sweczei daugiaus pasilinksminę, walgę ir gėrę yra, ne kaip dera  ir patogu, tapė sutrumpintos; linksmieji Abrozdai, Ißsirėdymai bei Žaimojimasi prie Swodbų liowėsi ir jų Wietoje stojosi Giedojimai bey Maldos wyriausių Daiktų“ (Gaigalaitis, 1904, 46-47). Dorybė tarp lietuvininkų kilo iš surinkimų. Sakytojai neidavo į tuos namus, kuriuose būdavo laikomas „brangwynas“. Anksčiau jis kiekvienuose namuose būdavo daromas ir, kad gausiai geriamas netaptų, sakytojai buvo nusprendę tų namų net nelankyti: „Jeigu koks Surinkimininks apsigėręs ir per tai Papiktinimą dawęs budawo, tad Sakytojei Walandą pas jį nesilankydawo, ir jeigu jis savo Elgime neatsimainydawo, tad jam Surinkimas budawo wisißkai atimtas“ (Gaigalaitis, 1904, 46). Parapijiečiai būrai „Metuose“ irgi labiau mėgo lankytis karčemoje, negu bažnyčioje: „Kad šventoms dienoms nenaudėliai, susibastę / Ir nesvietiškai glūpas akis užsipylę“ (RG, 111). Paskui girti dar ir susimuša: „O tačiaus linksmai nusipešt į karčiamą bėga“ (ŽR, 124). Pasak V. Gaigalaičio, žmonės dėl girtavimo ir šventos dienos nešventimo būdavo „korawojami“, turėdavo prie bažnyčios durų stovėti su geležine grandine ant kaklo. Vėliau viskas pasikeitė; „dabar wėl ir Pywo ir Wyno (ypač Mußkotwynio) net ir Sakytojų  Namuse ant Stalo pastatoma“ (Gaigalaitis, 1904, 48).

Būras turėtų pradėti darbą garbindamas Dievą, kaip surinkimininkai, o ne besikeikdamas: „Su velniais kasdien savo darbą nutveria kožną / Tai baisybę, kad jau ir plaukai pasišiaušia“ (VD, 46-47). Išraiškingai nusakomas pasakotojo pasibaisėjimas: jam plaukai tiesiog pasišiaušia girdint, kaip būras baisiai keikiasi „velniais“ ir negerbia vienintelio Dievo.

Tačiau, kaip gali pasirodyti, pietistai skelbė ne viduramžišką asketizmą, smerkė ne apskritai visas pramogas ir linksmybes, kaip tvirtina K. Donelaičio kūrybos interpretatoriai, o tik nešvankų ar tuščią, savitikslį pramogavimą bei besotį lėbavimą, amoralumą ir dvasinių vertybių niekinimą. Todėl būtina atmesti donelaitikoje paplitusią nuomonę, jog pietizmas – tai „atšiaurus puritonizmas, viso, kas žmogiška, smerkimas“ (Lebedys, 1977, 204). Taip pat ir tarybinis literatūrologas Leonas Gineitis (1920–2004) surinkimininkų pietistiniame sąjūdyje temato „tamsiausius religinius prietarus“ (Gudaitis, 2001, 84).

Nesaikingi pasilinksminimai interpretuojami germanizacijos kontekste: anot K. Donelaičio, tik vokiečiai dainuoja nemoralias dainas (įspėjama saugotis tokių dainų), tik vokiečiai keikiasi, užmiršę Dievą. Poetas nemažai skiria dėmesio būrų išgertuvėms ir pasekmėms po jų: „Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo / Ir, kaip kiaulės almono (tik gėda sakyti), / Kiauliškas dainas dainuot ir  žviegt užsimanė“ (RG, 83). Taip autorius palygina būro elgesį su kitataučių nesektinu pavyzdžiu; akcentuojant tautinės bendruomenės savimonę ir prestižą pabrėžiama, kad toks elgesys daro didelę gėdą visiems lietuvininkams. Ir, anot V. Gaigalaičio, ne visi surinkimininkai buvo padorūs: „kelintasis myl Gėrimą, kelintasis kitokiu Būdu yra puolinėjęs“ (Gaigalaitis, 1904, 65).

Ryškus pietizmo programos akcentas – visiškas susilaikymas nuo svaigiųjų gėrimų ir rūkymo, o maisto atžvilgiu laikomasi pozicijos, kad turi būti valgoma tik tiek, kiek kūnui reikalinga. K. Donelaitis dažnai pasisako prieš alkoholinių gėrimų vartojimą, susiedamas tai su visokiomis ekonominėmis ir moralinėmis negerovėmis. Svaiginamieji gėrimai yra svetimųjų kolonistų atneštas dalykas ir lietuviai būrai turi kovoti su ta blogybe. Betgi didžiausia negerovė ir net nuodėmė, kurią taip dažnai lietuviai būrai įvykdo, yra persivalgymas. Tam K. Donelaitis skiria daug dėmesio ir vietos. Šią negerovę jis pastebi ne tik tarp ponų, bet ir tarp būrų. Įdomiai išsakomas demokratinis angažuotumas, būrų elgesiu piktinantis labiau, implikuojant mintį apie luomą, kuriam nedorybė nedera: dėl ponų autorius nesisielojąs, nes tokia jų „veislė“, bet kad būrai valgyme neturi saiko, tai autoriui itin rūpi. Jis pritaria, kad tam tikrų progų ir švenčių metu galima ir gardžiau pavalgyti, bet anaiptol neturi eiti iki persivalgymo, nes „valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų“ (RG, 91). Būrų maisto problemoms K. Donelaitis skiria daug dėmesio, nes tai siejasi su pietistiniais gyvenimo principais. Jis nevengia nė konkrečių nurodymų, receptų, kaip pasigaminti tinkamas maisto atsargas, bet svarbiausia, kiekviena proga primena, kaip nuosaikiai reikia tas atsargas vartoti, kad vėliau, darbymečio metu, būtų galima kiek stipriau pavalgyti. Manytina, kad būrų poetui ne vien tik nepersivalgymo dorybė rūpėjo, bet ir tai, kad būrai, turėdami galvoje sunkesnes dienas, pratintųsi susilaikyti ir valgyti tik tiek, kiek būtiniausiai organizmas reikalauja. Toks buvo ir pietistinis požiūris į maistą / valgymą.

Pavyzdžiui, Selmas, pats pamaldžiausias būras, primena Dievo „zokaną“: „Juk mums dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams“ (ŽR, 125) ir rūpinasi, kad būrai jo būtinai laikytųsi. „Eik, žioply! Tu juk kasmet dėl ėdesių skundies. / Kas tau kalts? Taigi nutverk iš naujo vėl dėl ėdesių darbus“ (PL, 34). Taip rūsčiai kaip sakytojo balsas suskamba tinginio Blėkiaus barimas kūrinyje.

Sakytojo balsas „Metuose“ sietinas ne tik su autoriaus, ne tik su pasakotojo balsu. Sakytojo balsas – retorinė instancija. Ne tik autoriaus / pasakotojo didaktiškas balsas yra girdimas poemoje, bet ir „viežlybųjų“ būrų trumpi bei taiklūs pamokymai. Dominuoja sušukimai, girdimi gilūs, pamaldūs atodūsiai. Pavyzdžiui, pamaldūs Selmo, Lauro pamokslai yra būdingi tos epochos Mažosios Lietuvos surinkimininkams. Kaip matyti, „viežlybųjų“ būrų Selmo ir Lauro rūstūs balsai poemoje skamba taip, kaip ir sakytojų surinkimuose.

Literatūra:


1. PL, VD, RG, ŽR, 1956: Donelaitis Kristijonas, Metai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.
2. Vilius, Gaigalaitis, 1904: Evangeliški surinkimai Lietuvoje, Priekulė, 1904.
3. Leonas, Gineitis, 2002: Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002 (serija „Senoji Lietuvos literatūra“).
4. Kristupas, Gudaitis,  2001: „Apie Donelaičio pasaulėžiūrą ir kūrybą“, Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Aidai, 2001, 261-302.
5. Jurgis, Lebedys1977: Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas, 1977.

Nuotraukoje: „Metų“ autorius K. Donelaitis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra