Sumanyta – įvykdyta

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vien pavarčius keturis stambius, apie pusketvirto tūkstančio puslapių „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomus, švysteli mintis: argi galima šį senosios, istorinės Lietuvos kraštą vadinti Mažuoju, jeigu jis išaugino tiek daug didžių žmonių, sukaupė tokią gausybę kultūros lobių ir taip tvirtai kovojo, kad neprarastų savo lietuviškosios tapatybės?
 
Galbūt jokia kita Lietuvos dalis amžių būvyje nepatyrė tiek skaudžių skriaudų, kaip Mažoji Lietuva. Tačiau svetimųjų pastangos visuomet atsimušė į kietą lietuvninko pasiryžimą išlikti. Jis, kaip tas „ąžuols drūts prie Nemunėlio“, užgrūdintas nuolatinės kovos už savo brangiausių idealų – kalbos, papročių, tradicijų – išsaugojimą, ne tik išliko, bet davė mūsų tautos kultūrai, literatūrai, kalbai Kristijoną Donelaitį, Martyną Mažvydą, Liudviką Rėzą, Joną Bretkūną, Danielių Kleiną, Martyną Jankų, Frydrichą Kuršaitį, Vydūną, Ievą Simonaitytę ir daugybę kitų šviesuolių – kalbininkų, rašytojų, dailininkų, muzikų, visuomenės veikėjų. O ką bekalbėti apie tamsiaisiais spaudos draudimo dešimt mečiais iš Tilžės spaustuvių į Didžiąją Lietuvą neužtvenkiama srove plūstančią lietuvišką spaudą, kursčiusią ir brandinusią lietuviškosios tapatybės, lietuviškojo patriotiškumo ugnelę, kol pagaliau ji įsiplieskė laisvės ir nepriklausomybės troškimo laužu?
 
Daug lietuvninkų dėl įvairių priežasčių, dažniausiai ne savu noru, turėjo palikti gimtąją šalį, bet jos meilę kaip brangiausią talismaną išsinešė su savimi ir neužmiršo, nors teko gyventi svetimuose kraštuose. Tai akivaizdžiai parodo šiuo metu Čiurlionio galerijoje (Čikagoje) vykstanti paroda apie pirmuosius lietuvninkus Texaso valstijoje, tai įrodo ir keturi „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomai, iš kurių liete liejasi to krašto ir jo žmonių didybė.
Išeivijos lietuviai, išsisklaidę po kone visas mūsų planetos šalis, per ilgus dešimtmečius taip pat krovė savo kultūrinį kraitį, tvirtai tikėdami, kad vieną dieną Lietuvai nušvis laisvės rytas ir savo įnašą galės sudėti į laisvos Tėvynės kraičio skrynias. Į aukščiausių mūsų kultūrinių vertybių sąrašą drąsiai galime įrašyti ir MLE. Tiesa, jos paruošimo bei spausdinimo darbai buvo atlikti jau laisvoje Tėvynėje, bet konkreti šio veikalo leidybos mintis kilo toli nuo Lietuvos – Kanadoje, 1996 m., kai Mažosios Lietuvos fondo narys prof. Vilius Pėteraitis pasiūlė surinkti dar įmanomą rasti medžiagą apie ML žmones, jų veiklą, vietoves ir išleisti enciklopediją, nes tuo būdu „Mažoji Lietuva – amžiais fiziškai atskirta, dvasiškai visuomet sujungta – liks mūsų atmintyje ir šioje Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (V. Pėteraitis, Palydos žodis, MLE, I t.). Tai buvo drąsus ir dėmesio vertas sumanymas, bet taip pat reikia atsiminti, kad pasiūlyta išleisti enciklopediją, kurioje būtų su kaupta medžiaga apie iš esmės „dingusį kraštą“. Kaip tą medžiagą apie Mažosios Lietuvos žymiuosius žmones, vietoves, įvykius, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą surasti, jei okupacijų dešimtmečiais ne tik vokiečiai, bet juo labiau sovietai, stengėsi ištrinti bet kokius buvusius to gyvenimo ženklus – net pakeičiant vietovardžius?
Ar mintis ruošti „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ buvo Mažosios Lietuvos fondui visiška naujiena? Be abejo, ne. Šis sumanymas buvo keletą kartų iškeltas išeivijoje, kai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir nebelikus vilčių grįžti į Tėvynę, tūkstančiai lietuvių – o tarp jų ir mažlietuvių – atvyko į Kanadą bei JAV. Ypač mintį leisti MLE dažnai kėlė Mažosios Lietuvos fondas (MLF), įsteigtas Kanadoje 1983 m.

Konkretus nutarimas priimtas 1995 m. Čikagoje vykusiame MLF suvažiavime. Tad tvirtas Viliaus Pėteraičio pasiūlymas1996-aisiais konkrečiai pradėti MLE leidybos paruošiamuosius darbus rado visuotinį fondo valdybos pritarimą. Tuo metu fondo valdybą sudarė: pirm. Gytis Martynas Šernas, Ieva Adomavičienė, Ieva Andruškevičienė, Ramūnas Buntinas, Vilius Pėteraitis, Irena Šernaitė-Meiklejohn, Vilius Trumpjonas, Kurtas Vėlius. Tik vargiai tuo metu kas tikėjo, kad pirmasis MLE tomas pasirodys vos po ketverių metų – 2000-aisiais, o visi keturi tomai bus išleisti per kiek daugiau nei dešimtmetį.

Vis dėlto sumanymas neliko vien fondo posėdžių protokolų knygose. Daugiausiai nuopelnų dėl to tenka Viliui Pėteraičiui, kuris nedelsiant kibo į darbą, tapdamas MLE leidybos vyriausiuoju organizatoriumi ir tvarkytoju. Nors ir gyvendamas Kanadoje, V. Pėteraitis buvo visų tomų jungiančioji kūrybos proceso siela, niekuomet nepaleisdamas iš akių pagrindinio MLE tikslo. Keitėsi redakcinės kolegijos nariai, redaktoriai ir bendradarbiai, kurių nuomones ir idėjas ne kartą reikėjo suderinti, bet V. Pėteraitis tai sugebėjo atlikti. Pats V. Pėteraitis yra enciklopedijai surinkęs daug vertingos medžiagos ir parašęs daugiau nei 1 000 straipsnių. Šias atsakingas pareigas jis sąžiningai vykdė iki pat mirties 2008 metais (g. 1914 m.). Nors jam neteko sulaukti ketvirtojo MLE tomo, išleisto 2009 m., pasirodymo, tačiau toji „jungiančioji siela“, to kruopštaus organizatoriaus ranka akivaizdžiai jaučiama ir šiame tome. Straipsnyje, skirtame V. Pėteraičio atminimui, MLE redakcinės kolegijos prezidentas, Lietuvos Mokslų akademijos akademikas prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius ir šio tomo vyr. redaktorius doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius rašo: „MLE, galima sakyti, yra bene svarbiausios Viliaus Pėteraičio visą sąmoningą gyvenimą puoselėtos vizijos realus įkūnijimas. Į tai jis pats įdėjo didžiausią savo dvasios, intelekto, sukauptos informacijos ir materialinių išteklių dalį. Tuo, visų kitų apie 300 MLE kūrime dalyvavusiųjų padedamas, pasistatė paminklą. Tačiau, suburdamas lietuvius iš viso pasaulio, statė jį ne sau, ne vien Mažajai Lietuvai, bet Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybei, jų abiejų susiliejimui į vieną Lietuvą. Pats MLE kūrimas, kuriame mažlietuviai ir didlietuviai darbavosi petys petin, ranka rankon, ir buvo pati aiškiausia to susiliejimo apraiška. Ji neišdildomai įspausta kone į kiek vieną MLE puslapį. Jungiančioji to kūrybos proceso siela buvo Viliaus Pėteraičio asmenybė, spindėjusi ne tik karštu patriotizmu, bet ir žmogiška šiluma, tolerancija, kantrybe, dėmesingumu, rodžiusi darbštumo ir atsakingumo pavyzdį.“ Trečiojo MLE tomo vyr. redaktoriaus žodyje dr. Martynas Purvinas rašo: MLE rengėjai toliau skelbia Lietuvoje nedaug kam žinomą, kartais pirmąjį kartą aptiktą medžiagą apie Mažąją Lietuvą – daugelio pamirštą baltišką kraštą, su naikintą XX a. didžiųjų virsmų bei užsitęsusios sovietinės okupacijos. Tik dėl prof. Viliaus Pėteraičio entuziazmo ir atkaklių pastangų prieš dešimtmetį pradėtas didysis MLE rengimo darbas jau artėja prie sėkmingos pabaigos.
„Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ ruošimo su manymui pritarė Lietuvos Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Ir ne tik pritarė, bet visokeriopai rėmė. Buvo sudaryta redakcinė kolegija iš žinomų Lietuvos mokslo, kultūros, visuomenės veikėjų, su burta apie 300 bendradarbių, ne tik lietuvių, bet ir kitataučių. Pradžioje galbūt net leidėjams nebuvo aišku, kokios apimties bus pati enciklopedija, kiek iš įvairių šaltinių bus įmanoma sulasioti medžiagos. Vis dėlto medžiagos surasta nemažai, tad prireikė išleisti net keturis tomus. Be abejo, viena kebliųjų problemų, renkant medžiagą apie Mažąją Lietuvą, buvo jos vietovardžiai, kuriuos kiekvienas šio krašto okupantas stengėsi sunaikinti ir savaip pakeisti. Tad labai prasminga, kad kiekviename MLE tome pateikta informacija apie įvairius, okupantų neatpažįstamai pakeistus ar iškraipytus šio krašto vietovardžius, nurodant tris tų pakeitimų tarpsnius: vokiečių atliktus iki 1945 m., lenkų pakeistus nuo 1945 m. ir rusiškuosius pervadinimus, prikergtus lietuviškiems vietovardžiams nuo 1945 metų iki šių dienų. Pastarųjų atliktas Mažosios Lietuvos „nulietuvinimas“ yra šlykščiausias, nes vietovardžiams suteikti „rusiški naujadarai“ nieko bendra neturi su ankstesniaisiais. Kiek geriau su vokiečių kalbon verstais ar fonetiškai rašomais vietovardžiais – daugeliu atvejų nesunku atpažinti buvusius lietuviškus pavadinimus. Kiek reikėjo pastangų, kol buvo panaikinti svetimųjų uždrėbto purvo sluoksniai ir tikrieji lietuviški pavadinimai rado vietą „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomuose.
Tačiau šiam milžiniškam užmojui vien geros valios nepakako: reikėjo lėšų. Visų pirma į talką atėjo Mažosios Lietuvos fondas (įsteigtas 1983 m. Kanadoje), kurio surinktomis lėšomis išleistas MLE I tomas (2000 m.). Visiems keturiems tomams išleisti MLF iš mecenatų, rėmėjų, prenumeratorių ir kitų šaltinių sukaupė 337 838 dolerius! Šiuo metu Mažosios Lietuvos fondo tarybą sudaro: pirm. Vilius Trumpjonas (JAV), Ieva Adomavičienė (Kanada), prof. dr. Jurgis Anysas (JAV), dr. Martynas Buntinas (JAV), vysk. Hansas Dumpys (JAV), kun. Valdas Aušra (JAV), Ramūnas Buntinas (JAV) ir Asta Šernaitė-Šimkus (Kanada); iki savo mirties 2008 m. tarybai priklausė prof. Vilius Pėteraitis. Taip pat MLE leidybą gausiai parėmė Lietuvių fondas (79 000 dolerių), Tautos fondas, Lietuvos Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijos.
„Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ keturtomis ir ypač prof. Viliaus Pėteraičio pastangos, kad sumanymas leisti MLE pasiliktų ne vien svajonė, savo svarumu pralenkia daugelį kitų išeivijos lietuvių pasiektų laimėjimų ir atliktų darbų. Be abejo, jam prilygsta Juozo Kapočiaus ir jo vadovaujamos Lietuvių enciklopedijų leidyklos išleisti 36 „Lietuvių enciklopedijos“ tomai, arba Broniaus Kviklio paruoštas „Mūsų Lietuva“ keturtomis bei jo šeši „Lietuvos Bažnyčių“ tomai. Beje, J. Kapočius pasirūpino „Lietuvių enciklopedijos“ santrauką išleisti angliškai ir, pradedant 1970 m., buvo išleisti keturi „Encyclopedia Lituanika“ tomai. Tad malonu girdėti, kad MLE leidybos darbai dar neužbaigti – ruošiamasi pa rengti ir išleisti suglaustą, vienatomę enciklopediją anglų, vokiečių ir rusų kalba.
Verta prisiminti, kad ir „Lietuvių enciklopedija“, ir Broniaus Kviklio stambieji veikalai išėjo be finansinės ar kitokios paramos iš Lietuvos. Šiems leidiniams medžiaga surinkta, gyvenant toli nuo savo kilmės krašto, o bendradarbiai buvo taip pat išeivijos lietuviai. Tiesa, Bronius Kviklys sugebėjo okupuotoje Lietuvoje surasti bendra darbių, kurie, nepaisant sovietų valdžios draudimų ir su jais susijusių pavojų, slaptai parūpino ir perdavė į Vakarus daug medžiagos apie Lietuvos bažnyčias. Laikai per pastarąjį dvidešimtmetį pasikeitė: Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, „Mažosios Lietuvos enciklopedija“ ne tik susilaukė Lietuvos valdžios bei mokslinių institucijų pritarimo, bet ir gausių bendradarbių, ir net finansinės paramos.
 
Tad džiaukimės, sulaukę ketvirtojo MLE tomo, remkime tolesnes Mažosios Lietuvos fondo pastangas išleisti MLE santrauką nelietuvių kalba (kažin ar bus apsieita tik su vienu tomu) ir atlikti kitus svarbius darbus, padėsiančius sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą glaudesniais ryšiais. MLE turėtų rasti pagarbią vietą kiekvieno susipratusio lietuvio namuose. Jos tomus būtina dažnai pavartyti, paskaityti ir sužinoti daug naujų, nuostabių dalykų apie tą „dingusį kraštą“, kuris iš esmės yra mums labai artimas, svarbus ir brangus. Mažosios Lietuvos nuopelnai lietuvių kultūrai, švietimui, literatūrai yra milžiniški. Visiems verta su jais artimiau susipažinti – o tam geriausias būdas: įsigyti ir skaityti MLE.
 
www.draugas.org.
 
Nuotraukose:
 
1. MLE 4 tomai (L. Apanavičienės nuotr.)
2. Senovinis Klaipėdos pilies vaizdas
 
Draugas. – 2010, spal. 9, 195 (36), p. 2, 8.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra