Sula – beržo „vynas žaliasai“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pavasaris į mūsų kraštą atrieda trimis bangomis: šviesos, vandenų ir žalumos. Šiandien – jau dviem valandomis dienos daugiau nei nakties. Ir puiku, kad tos papildomos valandos – saulėtos. Vandenų – tai polaidis, ištirpus sniegui ir beeižėjant ledui ant ežerų. Kaip dzūkų dainoje: „Pavasaris – pavandenės…“.
 
O tuoj ir žalumai bus metas. Štai keletas šiltesnių dienelių ir gamtoje po žiemos vyravusią pilką spalvą ima keisti žali atspalviai. Įkalnėse saulei atviri plotai jau žaliuoja. Savo švelniai žalsvomis ir rausvomis skraistėmis greitai pasidabins berželiai, klevai ir drebulės. Soduose brinksta vyšnių ir slyvaičių žiedų pumpurai.
 
Pašalui iš žemės išėjus, lapuočių skaidulomis sujudo žemės syvai. Neša jie gyvybinę jėgą į šakeles, į pumpurus. Net ant vėjo nulaužtos beržo šakelės kotelio pakimba melsvas sulos lašelis ir sužėri brangakmeniu, pagavęs saulės spindulėlį. Pakelti vėsų sulos ąsotį prie lūpų – tai pajausti tikrąją pavasario gaivą!
 
Sulos seniau kaimo žmonės prisileisdavo tiek, kad pakaktų ir vasaros darbymečiu atsigaivinti.
 
Medžiui daug žalos nepadaroma, jeigu prisileidus net ir kibirą, sulabėgį išėmus, skylutė užkalama mediniu kaiščiu. Sulą užraugdavo statinaitėje, dėl skonio įdėję aviečių kotelių, serbentų šakelių, kartais apynių saują. Paviršių užpildavo avižomis, kurios sudygusios sudarydavo želmenų plutą. Vėsioje vietoje, kamaroje ar rūsyje taip paruoštą sulą galima išlaikyti iki rugiapjūtės. Tada plutą praplėšęs tik semk saldrūgštį, labai gerai troškulį malšinantį gėrimą. Sakydavo, kad ir putra, suloje virta, yra saldi be pradaro. Dar ir burokus suloje užraugdavo.
 
Saldžiausia – klevų sula, o ypač po šaltos žiemos. Patarlė sako: „Nebėr žiemų šaltų, nebėr nė sulų saldžių“. Kai pradėdavo bėgti sula, baudžiavinio kaimo žmonės jau dažnai būdavo baigę grūdų atsargas. Iš čia ir toks graudokas apgailestavimas: „Kai yra sulelės – nebėra duonelės, kai yra duonelės – nebėra sulelės“…
 
Per Velykas lalautojams su dainomis lankant kaimynus, priedainiuose vis girdėti „vynas žaliasai“:
 
Ant tėvulio dvaro rūtelių darželis,
Vyneli mano žaliasai.
 
Arba:
 
Oi ant dvarelio stov žalia grūšelė,
Vynelis vyno žaliasai;
Ten ant kalno, an žvyrinėlio,
Oi vyna, vyna žaliausia.
 
Tikriausiai tas vynas ir yra sula, gaivusis pavasario gėrimas. Antraip kodėl jis „žaliasai“?
 
Turi sula ir stebuklingų galių: naktį joje nusipraususios raganos įgauna gebėjimų apžavams bei visokiems kerams. Net oru gali skrieti į Šatrijos kalną, jeigu nusimaudo suloje Jurginių naktį. Taip pasakoja sakmės. Todėl manoma, kad ąsotėlį prie beržo vakare geriau apversti dugnu į viršų.
 
Štai mįslė klausia: „Tūtinas suladinas – marti medį pažadina. Kas?“ Atsakymas – tai pjūklas. Graudu žiūrėti į pavasarį nupjautą medį – jo kelmas verkia. Bet atskrenda čia sulos atsigerti paukšteliai, vidurdienį susirenka margaspalvis drugelių būrys, tuntas skruzdėlių, vabalėlių. Viena vabzdžių rūšis taip ir vadinama – sulvabaliai. Visokiai miško gyvasčiai norisi paskanauti pavasario gaivos!
 
Gera džiaugtis pavasario žingsniais, juolab, kad mūsų krašte, mūsų klimato juostoje jie tokie ryškūs, kiekvieną dieną vis nauji. Kaip ir   paukščių balsų pavasarį klausytis miške…
 
Jeigu to džiaugsmo patys sau neapkartintumėm… Štai, kur tik bebūtume Lietuvoje, ar tiesiog sustoję pakelėje, ar lankydami piliakalnius, senus dvarų parkus, saugomas gamtos teritorijas, netgi toli nuo gyvenviečių ar didelių kelių, visur rasime žmogaus paliktus pėdsakus. Ir labai negražius.
 
Negaliu atsistebėti: kodėl savo gyvenimo atliekas kai kurie tautiečiai stengiasi palikti miške? Deda tam nemažų pastangų: šiukšles pakuoja į maišus, prikrauna bagažines, veža klaidžiais ir sunkiai pravažiuojamais miško keliukais, tada išbarsto kuo plačiau. Nėra ežero, kur bangelės nevartytų plastiko butelių ir paketų, nėra upelio, kuriuo jie neplauktų… O juk kiekviena gyvenvietė turi šiukšlių konteinerius, dabar jų tikrai netrūksta. Ir lauže plastikinė tara prapultų be pėdsakų.
 
Turime Dievo dovaną – nuostabią Lietuvos gamtą. Mūsų visų turtas! Kartų kartos gamtos išteklius tausojo, naudojo tik tiek, kiek būtina, vaikus to mokė. Gamtos grožį apdainavo, medį pasakose prakalbino… Sodino įvairiausius medžius prie sodybų, pakelėse statė meniškus kryžius, taigi stengėsi aplinką palikti dar gražesnę ateičiai, anūkų kartai.
 
Ogi miškas lietuviui per šimtmečius buvo antrieji namai: prieglobstis ir maitintojas negandų metais, atgaiva ir džiugesys sielai. Tad pašnekesį tenka užbaigti retoriniu klausimu: kas su mumis atsitiko, kad savo Tėviškę šitaip negailestingai bjaurojame, o kartu šiukšliname ir savo sielą ?
 
Ir dar: šią savaitę – dvi reikšmingos datos kultūrai. Balandžio 15-oji – tarptautinė Kultūros, Rericho pakto diena, balandžio 18-oji – paminklų apsaugos diena. Minėdami jas, nepamirškime ir svarbiausio tautos paveldo – Tėviškės gamtos.
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra