Sugrįžtančioji Birutė Baltrušaitytė

Autorius: Data: 2014-03-31, 14:39 Spausdinti

Nuvilnijusiame Tauragės miesto 500-ųjų metų jubiliejaus šurmulyje įsiminė kraštietės poetės, rašytojos, profesorės Birutės Baltrušaitytės kūrybos rinktinės „Atmintie karti būk saldi“ (2007) pristatymas Tauragės pilies kiemelyje. Tą dieną čia verkė dangus, šurmuliavo pilkais kostiumais pasirėdžiusių valdžios vyrų pulkelis, stoviniavo saujelė žiūrovų, senas bibliotekininkas oriai laikė skėtį virš aktorės, tyliai skaitančios B.Baltrušaitytės poeziją, galvos… Kas pasakys kiek kartų ir kokiomis nuotaikomis būsimoji rašytoja ėjo, važiavo pro šią pilį. Turėjo būti įsimintina ir ta 1953 m. balandžio mėnesio diena, kai būsimoji rašytoja ėjo keliu pro šią pilį į kultūros namus, kaip teigia tauragiškis žurnalistas, pats kuriantis eiles Bronius Jagminas, kur pirmą kartą pamatė rašytojus T.Tilvytį ir V.Mozūriūną, ir jų akivaizdoje trylikametė jaudindamasi pasirodė su savo kūrybos bandymais. Tais pat metais Tauragės rajoniniame laikraštyje buvo pirmąkart išspausdintas jos kūrinėlis „Laimingi vaikai“. Vėliau, savo dienoraštyje įrašys: „kambariukas Tauragėj su tais flioksais anapus gatvės. Čia galiu būti savimi, eiti atgal per visą savo (aną) gyvenimą iki Vilniaus. Tikros meilės siūlas jungia mane su mano nameliais Tauragėje“.
Birutė Baltrušaitytė gimė 1940 m. spalio 24 d. Tauragės rajone netoli Lomių buvusiame Treinosios kaime, jauniausia šeimoje, kur augo jau dvi seserys Ona ir Bronė. Mama – Juzefa Baltrušaitienė (Ūksaitė) žemaitė iš Varsėdžių, tėvelis – lomiškis Stasys Baltrušaitis. Buvo mylimiausia tėvo dukrelė, gyvendama Vilniuje susirašinėjo laiškais. Paragintas Birutės, Stasys Baltrušaitis paliko prisiminimus iš kurių sužinome, kad Birutės senelis Jonas Baltrušis stalius „dirbo naujai Pagramančio bažnyčios visą vidų – altorius, abelnai viską iš naujo“. Tėvas dirbo staliumi, kūriku, šaltkalviu. Savo prisiminimuose toliau rašo, kaip įsikūrė Tauragėje. „Ir užėjau Poškos gatvėj ūkinį pastatą: keturių metrų plotis, ilgis šešių metrų. Įsitaisiau. Buvau užmokėjęs du tūkstančius rublių. Langus pasidirbau, grindis, lubas, viryklą ir sienpečių, ir pradėjau gyventi. Nuo 1950 metų birželio pirmos persikrausčiau į Poškos gatvę“. Nors vargino nepriteklius, šeima gražiai sutarė.
Birutė pradžios mokyklą pradėjo lankyti Lomiuose. Jos pirmoji mokytoja – Ona Midvikienė buvo šviesus žmogus, mokiusi visur pastebėti gėrį ir grožį. Čia prabėgo vieneri mokslo metai. „Atvykus į Tauragę buvo nuspręsta, kad netinka jos mokslo pažymėjimas, parašytas ant dailyraščio lapo, tad pirmąją klasę teko lankyti antrus metus“. 1953 m. Birutė Baltrušaitytė pradėjo mokytis Tauragės I-osios vidurinės mokyklos 5 b klasėje, kurią lankė 51 mokinys. Buvusi lietuvių kalbos mokytoja Danutė Jankauskienė domėjosi archyve išlikusiais tų laikų klasės žurnalais. Tauragės M.Mažvydo pagrindinės mokyklos muziejuje paliko tokį pastebėjimą. „Įdomiausia, kad lietuvių kalbą mokiniams dėstė Albertas Miliūnas, tauragiškiams labiausiai žinomas kaip chemikas, matematikos mokytojas. (…) Pirmuosius pažymius iš abiejų dalykų mokytojas Birutei parašęs vienodus – penketus, tačiau vėliau pažymiai ėmė skirtis. Ryškėjo, kad mergaitei geriau sekasi lietuvių kalba. Žinodama mokytojo reiklumą, griežtumą, ypatingą kruopštumą, galėčiau teigti, kad mokytojas gerai suprato savo mokinę. Apie tai kalba įrašai pastabų skiltyje: „Paskaityti B.Baltrušaitytės atpasakojimą“, „lentoje klaidas taisys Birutė Baltrušaitytė“. O įdomiausias įrašas yra prie aritmetikos dalyko. Birutės pažymiai nekokie, gresia trejetas. Mokytojas parašo: „L. ger. moka liet.k.“, taip lyg pateisindamas savo poelgį. Vadinasi, net toks griežtas mokytojas pripažino mokinės gabumus“. Birutė nuo septintos klasės vasaromis dirbo Tauragės keramikos gamykloje, norėdama padėti šeimai. Tauragės I-ąją vidurinę mokyklą baigė 1960 m kartu su kitais 33 laidos abiturientais.
Birutė Baltrušaitytė norėjo studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, bet pritrūkus balo per stojamuosius, priėmimo komisija pasiūlė studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Prasidėjo šviesios studentiškos dienos, meilė studentui lituanistui Antanui Masioniui (1941-1974), su kuriuo buvo pažįstama dar nuo  „Moksleivio“ laikų, kai abu siųsdavo savo kurtus eilėraščius, o Birutės iniciatyva dar dešimtokė susirašinėjo laiškais. 1964 m vasarą atšoktos kuklios studentiškos vestuvės tėvų nameliuose Tauragėje. Tiesa, dar tų pačių metų pavasarį, atliekant pedagoginę praktiką Šilalės rajono Laukuvos vidurinėje mokykloje kirbėjo mintelė, kurią susirūpinusi įrašė savo dienoraštyje: „šiai profesijai netinku nei pagal charakterį, nei pagal išvaizdą“.
Fortūna šypsojosi, baigusi studijas su pagyrimu nuo 1965 m dirbo Vilniaus universiteto Rusų literatūros katedroje laborante, nuo 1970 m – dėstytoja, nuo 1975 m – docente, o nuo 1992 m – profesore. 1971 m parašė ir apgynė filologijos mokslų kandidatės disertaciją – „Levas Tostojus ir Lietuva“. Viena po kitos gimė dukrelės, karjera klostėsi puikiai, bet slėgė buitis, nepritekliai. 1974 m pasitraukus iš gyvenimo vyrui poetui ir kritikui Antanui Masioniui, gyvenimas dar pasunkėjo, netikėtai tapus našle su dviem mažutėm dukrelėm – Aiste ir Audrone. Jau vėliau savo posmuose prasitarė; „kaip ir visos rūpesčių moterys: rūpestis priekyje ir už nugaros, iš abiejų šonų – rūpestis…“ Maždaug po dešimtmečio su antruoju vyru Justinu Stoniu susilaukė trečios atžalos – dukrelės Žydrūnės.
Iš tų dienų docentę Birutę Masionienę prisimena tauragiškės buvusios VU studentės  lituanistės. Lituanistams ji skaitė paskaitas iš rusų literatūros. Dėstytoja buvusi visada rimta, susikaupusi, reikli, pamokoma intonacija balse versdavo suklusti  ir studentai stengdavosi gerai paruošti savo darbus.
Vienišumas, liūdesys pažadino joje kūrėją. Lig tol buvusi tik mokslininkė, pradeda rašyti poeziją į literatūrinius leidinius – „Nemuną“ ir kt. 1980 m debiutuoja su eilėraščių knyga „Žolynų prieglaudoj“ ir tų  metų pabaigoje rekomendavus net trims rašytojams: E.Matuzevičiui, M.Martinaičiui ir J.Vaičiūnaitei priimta į Rašytojų sąjungą. Po metų pirmieji bandymai prozoje – apsakymai „Po pietvakarių dangum“ (1981). Buvo pažymėta laikraščių, žurnalų premijomis. 1986 m. už novelių rinkinį „Lieptai“ paskirta Žemaitės premija, 1989 m. už apysakų knygą „Sugrįžimai“ – G.Petkevičaitės-Bitės premija.
Jau nepriklausomoje Lietuvoje 1992 m. tapo habilituota mokslų daktare už tiriamąjį darbą „Rytinių slavų (rusų) ir Pabaltijo finų (estų) literatūra Lietuvoje“. Mokėjo rusų, anglų, lenkų, ukrainiečių, estų, čekų kalbas. Vertė literatūros kritikos, publicistikos straipsnius bei grožinės literatūros kūrinius iš estų, ukrainiečių, baltarusių ir rusų kalbų. Rašė straipsnius, literatūros, kultūros apžvalgas periodikoje. Parašė 9 grožines ir 6 mokslines knygas. Jos kūrinių bibliografija paskelbta Olgos Zimarevos dar 1997 m.
Ypatingi literatūriniai ryšiai B.Baltrušaitytę-Masionienę siejo su ukrainiečiais. Gražiai bendradarbiauta su ukrainiečių poetu ir vertėju Dmitro Čeredničenko, gimusiu 1935 m. Naujausiame B.Baltrušaitytės kūrybos rinkinyje „Atmintie karti būk saldi“  yra judviejų nuotrauka (p. 376). Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugojamos moldavų ir ukrainiečių poetų knygos su autorių autografais Birutei Baltrušaitytei – Masionienei: moldavų poetės Ion Dmitrievič Gadyrkė vaikų poezijos knyga ir ukrainiečių poetų – Marijos Oleksandrivnos Kučerenko, Ivano Malkovičiaus ir net trys Dmitro Čeredničenko poezijos knygos, iš kurių viena „Сад“ papuošta I.Labutytės ekslibrisu ir spaudu: „Birutės Baltrušaitytės-Masionienės biblioteka“. Šios ukrainiečių poezijos knygos išleistos Kijeve, 1981-1991 m. laikotarpiu, intensyvūs tarptautiniai literatūriniai ryšiai buvo palaikomi visą dešimtmetį. LNB dar saugojama badą ir priverstinę kolektyvizaciją Ukrainoje, liūdną praeities istorijos atkarpą menanti knyga „The great famine in Ukraine, 1932-1933“ (1988), su Birutės Baltrušaitytės-Masionienės ekslibriu. Dabartinių skaudžių įvykių Ukrainoje fone reikšmingi rašytojos žodžiai jos dienoraštyje: „tiktai kas paims, kas paveldės mano meilę Ukrainai?“.
Tauragės Birutės Baltrušaitytės bibliotekoje labiausiai suskaityta ketvirtoji jos poezijos knyga „Lietuvninkų ir prūsų žemėj“ (1991). Jaučiamas susirūpinimas dėl išlikimo, minimos baltų gentys, mirties nuojauta, simboliai – kryžius, juoda skara, mitologinės būtybės – vandeniai, žiniuonės, raganyčios. Eilėse kreipiamasi į H. Mantą ir M.Jankų, patys gražiausi eilėraščiai skirti K. Donelaičiui ir Vydūnui. B.Baltrušaitytė buvo Vydūno draugijos garbės narė, su vadovu Vaciu Bagdonavičiumi pažįstama dar nuo studijų VU laikų, jis dalyvavo Birutės ir Antano Masionių vestuvėse Tauragėje. Ši knyga ir kūryba suvedė rašytoją su grafike Ieva (Eva) Labutyte. Jos abi domėjosi prūsų kalba, lankėsi Vydūno draugijos renginiuose, abiems būdingas šviesos ir tamsos motyvas darbuose. Paskutinė B.Baltrušaitytės parašyta, o E.Labutytės iliustruota knyga – „Mažosios Lietuvos moterys“ (1998), staiga nutrūkstantis nespėtas iki galo pasakyti „Pabaigos žodis“…
Visą laiką, ypač savo poezijoje, ilgėjosi gimtosios žemės, tėvų, dar ir dar sugrįždama prie savo ištakų. B.Baltrušaitytės poezija persunkta keliautojos pastebėjimais apie gamtą, senosios kultūros likučius. Kelias tiesiasi per Karšuvos žemę, gilyn į senąją Prūsiją. Įsiminė vienos bibliotekininkės pasakojimas, kaip B.Baltrušaitytė kartu su grupele Tauragės entuziastų 1990 m. rugpjūčio mėnesį išvažiavo ieškoti Herkaus Manto kapo. Kelionės metu rašytoja taupiai rinkdama žodžius pasakojo apie šį kraštą, trumpai apibūdindama vietoves. Tilžėje pirko drabužėlių jauniausiai dukrai. Buvo santūri, nugrimzdusi į save. „Nuliūdimas ir nusivylimas – iš XIII a. visų naikintoj žemėj ar gali ką rasti“. (Iš B.B. dienoraščio). Po to gimė ne vienas posmas, o dienoraštyje aprašytas sapnas apie jos susitikimą su Herkum Mantu. Kaip taikliai pastebėjo prof. V.Daujotytės “išėjusių jautimas jos poezijoje vienijo istorinę ir esamą būtį”.
Pirmieji jos posmai per 1978 – ųjų  metų “Poezijos pavasarį” skirti gimtajam kraštui “Kelias iš Tauragės”. Gimtojo Lomių kaimo vaizdai įėjo į jos geriausią apysaką “Kas ten Rygoj dunda…” Paskutinė rašytojos viešnagė gimtinėje buvo 1994 m. rugppjūtį, kai B.Baltrušaitytė apsilankė Lomiuose, vartė bažnyčios knygas, ieškodama savo krikšto įrašo ir nuliūdusi dienoraštyje rašė: “nieko nėra, lyg nebuvo manęs, tėvų, seserų, jų gyvenimų”. Rašytoją liga pakirto 1996 m rugpjūčio 2 d.
Rašytojos atminimą saugo vietos bendruomenė ir Lomių mokyklos mokytoja kraštotyrininkė Elena Bazinienė. Jos rūpesčiu, 2005 m švenčiant rašytojos 65 – ųjų gimimo metinių jubiliejų, buvusios sodybos vietoje Treinojoje pasodinta liepaitė. 2010 – aisiais minint kraštietės 70-ąsias gimimo metines Lomiuose pastatytas Stanislovo Juškos išdrožtas koplytstulpis, tuomet visi susirinkę godžiai klausėmės prof. V.Daujotytės minčių apie rašytoją, vyko jaunųjų Tauragės rajono literatų konkursas vadovaujamas M. Mažvydo pagrindinės mokyklos mokytojos V. Juškevičiūtės, tais pat metais Tauragės Jovarų pagrindinėje mokykloje vyko septintokų, vadovaujamų mokytojos N.Katauskienės pamoka-aptarimas B.Baltrušaitytės apsakymo “Trys pasakojimai apie Skaudą”. Didesni ar mažesni renginiai nuvilnijo ir kitose mokyklose. 2011 m. Tauragės viešoji biblioteka, švęsdama 80-ąjį jubiliejų pasipuošė rašytojos Birutės Baltrušaitytės vardu. Vilniaus universitetas, kuriame ji dirbo trisdešimt metų išleido prof. V.Daujotytės monografiją “Eiti savo keliu. Birutė Baltrušaitytė – Masionienė”. Šį pavasarį Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka kartu su projekto partneriais – Lomių bendruomene parengė kilnojamąją parodą, pasakojančią apie kraštietės Birutės Baltrušaitytės – Masionienės kūrybinę bei mokslinę veiklą, ryšį su Taurage, Lomiais.
O Žemaitija, saulės medi
Tarp Jūros, Minijos, Ventos, žaliųjų vingių,
Žiūri akis pridengus, kai nueinam
Tolyn tolyn į kito amžiaus angą…
Tokia ji – kukli, bet principinga, riestanosė, mažutė, languotu sijonėliu, prigludusi prie lietuviško beržo, mūsų kraštietė profesorė Birutė Baltrušaitytė, atvertus knygą “Atmintie karti būk saldi” liūdnokai žvelgianti į mus, jau naujos kartos žmones ir primenanti, nors ir kur būsi niekada nepamiršti savo šaknų, o jos plunksnai priklausanti kūryba šiandien tampa vis aktualesnė.

Daiva Kiniulienė
2014 m. kovo 31 d.

Kultūra ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra