Sugrįžę gimtojon žemėn

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Šiandien ne atsisveikiname, bet sutinkame sugrįžusiuosius į Lietuvą“, – šie Vytauto Šilo, vilniškės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko, žodžiai gali būti visos ceremonijos, rugsėjo 19-ą vykusios senosiose Bitėnų kapinaitėse, garbiųjų mažlietuvių panteone, moto.

Taigi į Lietuvą, į Klaipėdos kraštą, į Pagėgių apskrities žemę grįžo vienas iš tautinio mažlietuvių sąjūdžio pirmeivių, aktyvusis kovotojas už Mažosios Lietuvos prisiglaudimą prie tautos kamieno Didžiosios Lietuvos – Jonas Vanagaitis (1869–1946) bei jo ištikima bendražygė Marija Brožaitytė-Vanagaitienė (1881–1946)…

Birutininkas ir šaulys
J. Vanagaitis, gimęs Ragainės apskrities Pabudupių kaime, kurį laiką mokėsi raidžių rinkėjo amato pas Martyną Jankų Bitėnuose, ir į istoriją įėjo kaip to paties fronto, to paties „stiliaus“ kovotojas kaip šis Mažosios Lietuvos patriarchas. Vanagaitis nesitenkino Vydūno skleistu kultūriniu švietėjiškumu, bet aštriu žodžiu ir aktyviu veiksmu siekė išsikeltojo uždavinio. Buvo netikėta dažnomis progomis (taigi – ir šių perlaidotuvių) atsiverčiamoje Domo Kauno knygoje „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“ ties J. Vanagaičio nuotrauka rasti įrašą: „… nepastovios politinės orientacijos visuomenės veikėjas…“ Galbūt „dešinės“ ar „kairės“ jis ir nesilaikė nuosekliai, vis dėlto gyvenimo bei veiklos faktai byloja: užsispyręs, ambicingas, bet itin nuoseklus lietuvybės puoselėtojas,  Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva idėjos įgyvendintojas. Vanagaičio vardas jau neatsiejamas nuo „Birutės“, pirmosios mažlietuviškos kultūrinės  draugijos, įsikūrusios 1885 m. Tilžėje. Vanagaitis tapo jos „garantu“: pakeitęs keletą ankstesnių, ne itin rezultatyvia veikla pasižymėjusių vadovų, jis gebėjo 1903-1914 metais bent jau įtvirtinti beišnykstančios draugijos gyvavimą, tiesa, šalia lietuvybės puoselėjimo ir sklaidos, neretai įsisukdamas į, matyt, užgautų ambicijų įskeltą konfrontaciją su nuosaikiuoju Vydūnu. 1909-1913 m.

J. Vanagaičio leistas laikraštis „Birutė“ kraštui neįprastu lotynišku šriftu darkart tiesmukai (gal ir nepakankamai įžvalgiai gotiškąjį raštą nuo seno savu laikančių lietuvininkų atžvilgiu) deklaravo redaktoriaus „programą maksimum“. Beje, Vanagaitis vienintelis atstovavo Mažąją Lietuvą 1905 m. Didžiajame Lietuvos Seime Vilniuje!

J. Vanagaitis buvo ir vienas iš mažlietuviškosios Santaros steigėjų. Tiesa, turime progos pamąstyti „kas būtų, jeigu būtų“ – jei Mažosios Lietuvos jaunimo draugijos būtų susibūrusios pagal „Birutės“ vadovo numatytą  modelį – su stipriu centru (šį vaidmenį, matyt, būtų atlikusi „Birutė“), kurio sprendimai privalomi kiekvieno miestelio ar bažnytkaimio jaunimėliui. Bet nutiko taip, kad tąsyk, 1912-aisiais, hierarchijos ir disciplinos šalininką pergalėjo lygiateisiškumo principą gynęs Vydūnas. Gal  visuomeninėje-kultūrinėje veikloje vydūniškasis nuosaikumas ir tolerancija labiau tinka, bet juk politikos dirva sėkmingiau purenama radikalizmo „plūgu“. Tad, natūralu, Vanagaičio – ne Vydūno – parašą regime po vadinamuoju Tilžės aktu – 1918-ųjų lapkričio 30-ą prieš porą savaičių įsikūrusi Prūsų lietuvių tautinė taryba deklaravo mažlietuvių siekį prisijungti prie Didžiosios Lietuvos. Vanagaitis tapo Martyno Jankaus bendražygiu, lemtingomis 1923-ųjų metų sausio dienomis Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui „nukreipus ugnį į save“, t. y. savo vardu pridengus Lietuvos akciją prisijungiant Klaipėdos kraštą…

J.Vanagaičio vaidmuo šio tikro ar imituoto sukilimo metu išties reikšmingas – juk būtent jis nelyg romantinių-detektyvinių istorijų herojus tapo žvalgu ir vedliu, sukilėliais persirengusius Lietuvos šaulius nuvedęs prie prancūzų būstinės-prefektūros… Galbūt šaulio uniforma Vanagaičiui tapo ryškiausiu šios istorinės pergalės  simboliu, tad ja ir apsivilko, savo lietuviškąjį patriotizmą deklaruodamas ne tik simboliškai – jis iš Vokietijai likusios Tilžės persikėlė į Klaipėdą, prie Lietuvos prisiglaudusio – juk ir jo dėka! – mažlietuviško kraštelio  centrą. Matyt, ir savąjį kovos už lietuvybę, už Mažosios Lietuvos  priglaudimą prie tautos kamieno kelią reziumuodamas Vanagaitis 1938 m. išleido – tiesa, ne visai suprastas ir palaikytas buvusių bendražygių bei klaipėdiškių šaulių, bet sulaukęs paties prezidento Antano Smetonos palaiminimo – almanachą „Kovų keliai“, skirtą sukilimo penkioliktosioms metinėms.

Kaip žinia, netrukus istorinės negandos užklupo Klaipėdos kraštą, o po to ir visą Lietuvą, vis dėlto Vanagaitis – tokia ne vieną aktyvųjį lietuvininką ištikusi likimo ironija – prieglobsčiu nuo sovietinių „išvaduotojų“ rinkosi Vokietiją, ten, Matenburgo perkeltųjų asmenų stovykloje, tuoj po karo tarsi vienas kitą išsivesdami mirė ir Marija Vanagaitienė, ir Jonas Vanagaitis. Laimei, dukros – Anita Elzė bei Ieva  jau, matyt, turėjo į ką atsiremti, jau privalėjo gyventi ateities rūpesčiais.

Visur vis lietuviškai
Jono ir Marijos Vanagaičių perlaidojimo ceremonijoje būta daug kalbų, toli gražu, ne tuščių. Visai prasminga, kad Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje iškilmės buvo tarsi „sudvigubintos“ – prieš pamaldų liturgiją pasakyti ir iškilmingi valdžios (Pagėgių mero Virginijaus Komskio bei Seimo nario Kęsto Komskio), ir epochos kontekstą įvertinantys mokslininkų (Klaipėdos universiteto istorikų Silvos Pocytės bei Vyganto Vareikio), ir jautrūs Vanagaičių palikuonių žodžiai… Pastarieji ir sujaudino, ir nustebino – gi ištarti gražia lietuvių kalba! Taigi kalbėjo Vanagaičių vaikaičiai, kurių iniciatyva senelių palaikai perkelti gimtojon žemėn  – Marija Kavaliauskaitė-Murphy bei Romas Šležas… Ir šmėkštelėjo akimirksniui vizija, kaip „Dievo paukštelių“ stovykloje, toli nuo Tėvynės jau kovingumą ir kūniškąją stiprybę praradęs senukas Jonas Vanagaitis tarsi testamentinį priesaką savo mažyliams vaikaičiams kartoja Fridricho Bajoraičio eiles „Visur lietuviškai“: „Visur vis lietuviškai/ norime kalbėti,/ ką mylėjo mūs tėvai,/ norim ir mylėti…“

Gražius žodžius apie meilę Dievui bei meilę Artimui perlaidojimo pamaldose bylojo ir Vilkyškių kunigas Mindaugas Kairys, tiesa, ne vienas po to gailavo neišgirdęs konkrečios situacijos apmąstymo…
Iš bažnyčios išnešant urnas su Marijos ir Jono Vanagaičių palaikais dailiai pasirėdžiusios lietuvaitės ąžuolo lapų pynėmis simboliškai įrėmino taką, jau vedantį link amžino poilsio vietos Bitėnų kapinaitėse, išlydinčiųjų procesija sekė paskui du simbolius – juodą kunigo sutaną bei mažlietuvišką trispalvę (žalia-balta-raudona), pastarasis šiuo – aktyviojo kovotojo Vanagaičio – atžvilgiu, ko gero, buvo reikšmingesnis. Automobilių eskortui pasiekus Bitėnų kapinaites, prie jau pastatyto architektų Marijos ir Martyno Purvinų paminklo (tinkamai santūraus) dar byloti trumpi lietuviški žodeliai. Martyno Jankaus muziejaus direktorė Sigutė Kulikauskienė ir žodžiu pasižadėjo, ir Vanagaičių šeimos atstovams įteikė raštą, kuriuo įsipareigota prižiūrėti kapą. Vilniškės MLRT pirmininkas V. Šilas ne tik ištarė minėtąjį džiugųjį obalsį, bet ir įvertino simbolinį J. Vanagaičio vaidmenį – jis jungęs abu Nemuno krantus, jungęs abi Lietuvas. Po trumpos liturginės ceremonijos  kapas papuoštas gėlėmis ir degančiomis žvakėmis – o visų žvilgsnius, regis, labiausiai patraukė mažylė mergaitė, jauniausioji iš toli atvykusiųjų giminaičių atstovė, besistengianti kuo dailiau padėti gėlytę. Tada jau nuskambėjo – lietuviškai, vis lietuviškai – Jono ir Marijos Vanagaičių palikuonių ir padėkos žodis, ir kvietimas vėl visiems kartu sugrįžti į Vilkyškius…

Ak, išties susigraužiau, kad mane mielaširdingai priėmusi vilniškė MLRT komanda atsisakė šio kvietimo, skubinosi į Klaipėdą, į naujai susikūrusio vietinio padalinio suplanuotą J. Vanagaičio pagerbimo renginį… Ne šermeninių vaišių gailu – tiesiog atrodo pernelyg švaistūniška „prabanga“ didžio lietuvininko palikuonims iš taip toli – net iš Amerikos žemyno atkakus, paniekinti progą į juos artimiau įsižiūrėti, įsiklausyti, patiems  teirautis: kaip klostėsi jų keliai, ką jiems reiškia Mažoji Lietuva ir Lietuva, iš kur ta graži lietuviška kalba…

J. Vanagaičio pėdsakai Klaipėdoje
„Du grybu per rybu“ – šiuo mažlietuvišku priežodžiu atšoviau šauniajam Mažosios Lietuvos žinovui, bendrakeleiviui Algirdui Matulevičiui po vakarinio renginio Klaipėdoje. Ir dabar, dėliodamasi smagios dviejų dienų kelionės (net ir po Palangos pajūrį pasivaikštant) įspūdžius, esu dėkinga MLRT vadovui V. Šilui, priglobusiam vilniškės delegacijos autobusėlyje ir mane, amžiną opozicionierę – vis dėlto dėkingumas kirbančių priekabių neužslopina. Taigi nepajėgsiu liaupsinti šios Tarybos klaipėdiškio skyriaus surengtą Jono Vanagaičio minėjimą. Galbūt ir natūralus dar „vaikiško amžiaus“ organizacijos noras pareikšti apie save visuomenei, įsitvirtinti konkrečiais veiksmais, bet būtent vaikiško užsispyrimo -„Aš pats!“ – įspūdį minėjimas paliko. Tikrai kompetentingi vakaro pranešėjai – enciklopedistas ne tik pagal tarnybą, bet ir žiniomis A.Matulevičius bei Klaipėdos universiteto profesorė, pasišventusi šio krašto muzikinės kultūros tyrimams, Daiva Kšanienė, pagarbos vertos ir Antano Butkaus, vakarą pagyvinusio muzikiniais intarpais, pastangos atkurti senuosius mažlietuviškus instrumentus bei melodijas… Bet štai viena negausaus klausytojų būrelio dalyvė – Martyno Jankaus vaikaitė Ieva Jankutė po renginio neslėpė nusivylimo gaidelių: ji tikėjosi išgirsianti ir iš taip toli atvykusių J. Vanagaičio palikuonių… Išties gal būtų buvę prasmingiau, jei MLRT padalinys būtų paraginęs klaipėdiečius vykti į pačią perlaidojimo ceremoniją, kūniškomis ir dvasinėmis akimis regėti šį simbolinį didžiųjų mažlietuvių sugrįžimą, gal net organizavęs autobusą… Jei jau nutarta, jog ir pačioje Klaipėdoje pravartu surengti minėjimą, tai, kaip pasakytų senieji mažlietuviai – cilinderis nebūtų nukritęs, jei būtų pasitarta su Vilkyškių-Bitėnų ceremonijos organizatoriais bei dalyviais, o pirmiausia – pasistengta  į renginį pakviesti „gyvu liudijimu“ galinčius pasidalinti Jono ir Marijos Vanagaičių vaikaičius…

Gal pasistengus kuo daugiau „išpešti“ iš Vanagaičių palikuonių, būtų staiga išsisprendę  ir kai kurie rebusai, kilę pasišventėlių klaipėdiškių būreliui, ketinančiam kaip nors įamžinti Jono Vanagaičio (bei kitų žymiųjų mažlietuvių) atminimą? Štai entuziastingiausiai, regis, šiuo reikalu degąs architektas Adomas Skiezgilas, jau sekmadienio rytą mus palydėjęs prie Jono Vanagaičio namo buvusiojoje Žaliojoje gatvėje, galėjo tik paliudyti sklandant gandus, jog jo turėti net trys namai. Visai tikėtina – gi prieškarinėje Klaipėdos krašto spaudoje J. Vanagaitis neretai minėtas kaip „butų apturėtojų“ (nuomotojų) interesų gynėjas. Ir šis „vaidmuo“ galbūt iš dalies paaiškina tą ne vieno kalbėtojo pažymėtą Vanagaičio veiklos paradoksą: Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi jo aktyvumas nuslopęs… Nors, žinia, šaulys Vanagaitis nepasitraukė į kampą, bet to meto visuomeninėje-politinėje panoramoje šią figūrą užstoja daugelis kitų „visur esančių“, postus užimančių aktyvistų, tarkim net toks „ne pirmo ryškumo“ veikėjas kaip Kristupas Lekšas… Dabar ir dingojasi: „Kaunui“ besistengiant Klaipėdos krašte įkurdinti kuo daugiau „tikrų“ lietuvių, butų nuomas diktavo toli gražu ne „rinka“, jos buvo primestos gana žemos – tad Vanagaičiui nekart, regis, teko patirti nesaldžią „valstybiškam mąstymui“ oponuojančiojo dalią… Beje, kažkada atsišviestuose prieškario klaipėdiškės spaudos „gabalėliuose“ paieškojusi Jono Vanagaičio pavardės,  aptikau jį įrašytą pirmuoju sąrašo Nr. 4 numeriu 1930-ųjų metų rinkimuose į Klaipėdos krašto Seimelį. Šalia nurodytas keistokas adresas – „Magazinų“ gatvė…

Taigi, kaip savo pranešime teigė dr. S. Pocytė, Vanagaitis dar nesulaukė pakankamo istorikų dėmesio.

Tikėkimės, šio aktyvaus mažlietuvio gyvenimo ir veiklos peripetijos bei mįslės dabar parūps ne tik mokslininkams.

Nuotraukose:

1. Buvusi Žalioji gatvė, buvęs Jono Vanagaičio namas?
2. Palydint į Bitėnų kapinaites
3. J. Vanagaičio atminimo įamžinimą aptaria (iš kairės) V. Šilas ir A. Skiezgilas
4. Fragmentas iš „Klaipėdos krašto valdžios žinių“ (1930 m.)

Voruta. – 2009, spal. 3, nr. 19 (685), 2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra