Sufražizmo judėjimas Lietuvoje pirmaisiais Nepriklausomybės metais

Autorius: Data: 2016-06-21, 11:55 Spausdinti

Sufražizmo judėjimas Lietuvoje pirmaisiais Nepriklausomybės metais

Steigiamojo Seimo narės (iš kairės į dešinę: A. Spudaitė-Gvildienė, O. Muraškaitė-Rečiukaitienė, G. Petkevičaitė, O. Stakauskaitė, M. Draugelytė-Galdikienė). Šaltinis – „Moteris“, 1921 m., Nr. 1, p. 3. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6757&biRecordId=2366.

 

Živilė SIMUTYTĖ, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantė

 

Apie lygias moterų ir vyrų teises garsiau pradėta kalbėti XIX a.–XX a. pr. Moterys visoje Europoje būrėsi į įvairias grupes, organizacijas. Pagrindiniu tikslu XX a. pradžioje veikusioms moterų organizacijoms ir politiškai aktyvioms, daugiausiai miesto moterims, tapo balsavimo teisės suteikimas ir moterų bei vyrų lygybė prieš įstatymą. Judėjimas, kovojęs už moterų teisę balsuoti, žinomas sufražizmo pavadinimu.

Lietuvoje šis judėjimas prasidėjo XX a. pr. daugėjant išsilavinusių moterų. 1905 m. rugsėjo 22 d., kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji moterų organizacija „Lietuvos moterų susivienijimas moterų teisėms ginti“. Kiek vėliau moterys reikalavo teisės dalyvauti Lietuvos Tarybos posėdžiuose, tačiau apie jų dalyvavimą valstybės valdyme galima kalbėti tik nuo 1919 m., kuomet Lietuvos sufražistės pasiekė vieną iš savo tikslų, t. y. gavo teisę balsuoti Balsavimo teisės gavimas leido moterims išsakyti joms rūpimas problemas, atkreipti dėmesį į dalykus, kurių galbūt patriarchalinėmis vertybėmis besivadovaujanti visuomenė net nepastebėdavo.

Judėjimo už moterų teises Lietuvoje pradžia XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvoje veikė keletas moterų organizacijų. Iš pradžių moteris vienijančios organizacijos buvo neorganizuotos. Moterys aktyviau pradėjo jungtis į labdaros organizacijų veiklą. Tokios labdaros organizacijos veikė jau XIX a. pirmojoje pusėje1. Vėliau pradėjo veikti katalikiškosios moterų organizacijos, o daugėjant dirbančių moterų ir darbininkes moteris vienijančios organizacijos. Aktyvus moterų įsitraukimas į tokią veiklą lėmė ir tai, kad vis daugiau mergaičių didžiuosiuose miestuose galėjo gauti išsilavinimą. Straipsnyje „Į moteris“ rašoma: „Noras įgyti aukštąjį mokslą, pakelti ir pagerinti būvį vertė moteris organizuotis. Organizacijos jungė visas moteris, rūpinosi moterų prileidimu prie aukštojo mokslo ir visame kame moterų teisių sulyginimo su vyrų teisėmis.“2 Remiantis to meto statistiniais duomenimis, moterų išsilavinimo lygis kilo. Kaip pavyzdys gali būti pateikiama statistika, kad 1873 m. valstybinėse pradinėse mokyklose mokėsi tik 575 mergaičių, o 1900 m. besimokančiųjų buvo 4 3133. 1923 m. surašymo duomenimis, mokančių skaityti ir rašyti moterų buvo jau apie 50 proc.4

Besikuriančiai Lietuvos valstybei reikėjo apsvarstyti daugybę demokratinėms valstybėms būdingų klausimų. Vienas jų buvo taip vadinamas „moterų klausimas“. 1918 m. socialistinio turinio laikraščio „Darbo balsas“ straipsnyje „ Moterys ir nepriklausoma Lietuva“ teigiama, kad jau nebegalima laukti ir reikia moterims leisti įsijungti į būsimos valstybės valdymą: „Tuo tarpu laukti jau nebetenka. Jei norime pilnai įsivaizdinti būsimąjį mūsų gyvenimą, mes patys turime išsiaiškinti sau, kokią gi tą vietą ateities gyvenime užims mūsų moterys.“5 Moterų teisių aktyvisčių Margaritos Jankauskaitės ir Solveigos Daugirdaitės teigimu, ypač svarbi data Lietuvos moterų judėjime yra 1918 m. gruodžio 17 d.6 Tą dieną Lietuvos katalikių moterų draugija Kaune sukvietė moterų mitingą. Mitinge moterys priėmė peticiją, kuria reikalavo, kad Lietuvos Taryba kooptavimo būdu pakviestų moterų atstoves, kurios dalyvautų visuose posėdžiuose ir pasitarimuose. Reikalavimas grindžiamas statistika, kuria teigiama, kad moterų yra daugiau nei vyrų. Iš viso buvo surinkta apie 20 000 moterų parašų7. Minėtoji draugija buvo pagrindinė organizacija, kovojusi už moterų teises. Draugija rengdavo kasmetinius susitikimus. Legendinis žurnalas „Moteris“ taip pat pradėtas leisti, kad būtų kur išsakyti aktyvių moterų mintis. Tokiu būdu buvo parodyta, kad nemaža Lietuvos moterų dalis nori dalyvauti valstybės valdyme, yra politiškai aktyvios. Vis dėlto Lietuvos Taryba nesutiko patenkinti moterų prašymo.

1919–1920 m. spaudoje vis pabrėžiama, kad moterys savo darbais nemažai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės, todėl rinkimų teisė būtų tarsi atlygis joms. Įvairūs moterų pasisakymai parodo, kad šią teisę moterys kiek galima labiau išnaudojo siekdamos sulyginti vyrų ir moterų padėtį visuomenėje. Moterys, gavusios teisę balsuoti, oficialiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme. Minėtoji teisė buvo suteikta Lietuvos Valstybės Tarybai priėmus Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą. 1919 m.

šis įstatymas buvo paskelbtas „Laikinosios vyriausybės žiniose“ ir būtent tada įsigaliojo. Įstatyme rašoma: „Rinkimuose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moters, kuriems rinkikų sąrašus statyti pradedant suėjo 21 m.“8 Palyginant galima paminėti, kad JAV moterims rinkimų teisė buvo suteikta 1920 m., o Prancūzijoje tik 1945 m.

Balsavimo teisės suteikimas moterims, žinoma, nebuvo sutiktas visiškai teigiamai. Buvo manančių, kad moterys dar nėra pasiruošusios dalyvauti valstybės valdyme. Gana arši kritika išsakoma 1923 m. laikraštyje „Krašto balsas“. Rašoma, kad moterų balsavimas Lietuvoje neturi jokio pamato. Ten pat priduriama: „[...] Juk tos moterėlės, kurios sąžiningai ateina su rinkimų kortelėmis, todėl, kad joms pasakyta, jog savo žygiu jos gaus nuolaidų, ir kurioms be atlaidų niekas kitas nerūpi, valstybės gyvenime neturi jokios prasmės.“9 Laikraštis pačių moterų vėliau vadinamas „voldemarininkų“ laikraščiu (straipsnio autorius Augustinas Voldemaras). Taigi susidaro įspūdis, kad į sufražistinį judėjimą gana neigiamai žiūrėjo tautininkų pažiūroms pritarianti visuomenės dalis, tai minima ir kai kuriuose „Moters“ numeriuose.

Vėlesniuose straipsniuose, skirtuose moterims, ne kartą buvo pabrėžiama, kad ant moterų pečių kartu su suteikta teise gula ir didžiulė atsakomybė. 1921 m. moterys apibūdinamos kaip dar besiblaškančios, nežinančios, ką daryti su savo įgytomis teisėmis: „Dar tos neseniai praėjusios audros pėdsakai jaučiami, dar moteris nenusistojo, ji vis naujų klausimų blaškoma, jai visa neaišku, ji dar negali atsikvošėti – kas ji, nuo ko darbas pradėti, kaip savo laisve naudotis ir kame ja pasidžiaugti? Ir nėra ko stebėtis iš tokio mūsų laikų moteries apgvošimo – ilgų laikų paukštelis narvely išlaikytas ir vėl laisvėn paleistas irgi nežino iš karto, į kurią pusę jam skristi.“10 Svarbu paminėti, kad toks požiūris 1919–1922 m. buvo išsakomas pačių moterų. 1924 m. viename iš „Moters“ numerių galima rasti straipsnį, teigiantį jau kiek kitaip. Rašoma, kad moterys aktyviai dalyvauja rinkimuose ir kad būtent jos prisidėjo prie to, kad laimėtų krikščioniškosios partijos. Taip pat akcentuojama, kad moterys puikiai supranta savo naujai įgytos teisės svarbą: „Gavome teises, bet kartu su jomis ir pareigą lavintis, šviestis ir tapti susipratusiomis pilietėmis. [...] mes turime būti apginkluotos ir tam tikromis žiniomis, kad galėtume protingai ir savaimingai veikti, o nepasiduoti aklai kokiai nors vienai partijai.“11

Visgi nepriklausomybės pradžioje į didesnes teises moterims visuomenėje buvo žiūrima įtariai, kartais pašaipiai. Tokį požiūrį galėtų įrodyti to meto spaudoje aptinkami aktyvių moterų pastebėjimai, kad Lietuvos visuomenė dar nepriprato žiūrėti į moterį kaip į lygų visiems asmenį. Dar griežčiau buvo žiūrima į moterų dalyvavimą politikoje. 1923 m. išleistame straipsnyje „Moterys ir politika“ keliamas lygybės klausimas. Kritiškai vertinamas požiūris, kad moteriai politikoje ne vieta, kad politika trukdys moteriai atlikti mamos, žmonos pareigas. Į tokius pastebėjimus straipsnyje atkertama: „Nuvalkiotas ir lėkštas užmetimas. Juk vyras tokias pat pareigas turi. Jis yra ir tėvas, ir vaikų auklėtojas. [...] O jam nieks politikuot išmintingų žmonių nedraudžia. Jis mokamai politikuodamas prideramai atlieka ir savo tėviškas, ir profesines pareigas. Kodėl gi moteris stodama į politikos darbą tų savo tiesioginių pareigų negalėtų atlikti?“12 Straipsniuose vis primenama, kad nors ir moteris turi būti lygi su vyrais, nors ir gali viską, ji privalo išlikti moteriška ir motiniška. Galima teigti, kad beveik visą tarpukario laikotarpį stengtasi pabrėžti stiprios moters-auklėtojos įvaizdį. Feminizmas privalėjo eiti koja kojon su tuo metu piešiamu moteriškumu.

Pagrindinės moterų judėjimo problemos

Pirmajame „Moters“ laikraščio numeryje, išleistame 1921 m., plačiai aprašomas Ženevoje vykęs Tarptautinis moterų kongresas. Jo metu buvo aptarinėjami su moterų teisėmis susiję klausimai ir moterų padėtis Europoje. Iš viso kongrese dalyvavo trisdešimt viena atstovė. Lietuvai atstovavo Steigiamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir dvi Lietuvos katalikių moterų draugijos atstovės – M. Ambraziejūtė ir M. Andziulytė13. Pastarosios dažnai pasisakydavo minėtame laikraštyje „Moteris“. Kongreso metu buvo priimta rezoliucija, kuri, galima sakyti, tapo atspirties tašku, savotiškomis gairėmis moterų judėjimui. Rezoliucijoje rašoma, kad moterų teisės privalo būti lygios su vyrų, moterys privalo būti globojamos tų pačių įstatymų kaip ir vyrai. Pabrėžiama, kad kiekvienas mokslas ir profesija turi būti vienodai prieinami tiek vyrui, tiek moteriai, tačiau kitame punkte minima, kad turi būti suteikiami palengvinimai gauti tam tikram išsilavinimui14. Lietuvių aktyvistės savo straipsniuose, siūlymuose būtent ir akcentavo rezoliucijoje iškeltas ir aptartas moterų teises ir problemas.

Jau minėtame straipsnyje „Moterys ir nepriklausoma Lietuva“ smarkiai kritikuojamas Lietuvoje vyraujantis požiūris į moteris. Teigiama, kad moterys vis dar yra visiškoje vyrų įtakoje. Išskiriama keletas klausimų, ties kuriais moterų ir vyrų teisės nėra lygios. Vienu iš tokių klausimų tampa paveldėjimo klausimas. Straipsnyje rašoma: „Pas mus paprasta, kad vyras yra pilnas turto šeimininkas ir daugelyje atsitiktinumų dalija ir naudoja jį kaip tinkamas. Pašalinta nuo turto, moteris tuo pačiu yra šalinama iš gyvenimo.“15 Siekdamos suteikti vienodas paveldėjimo galimybes vyrams, moterims, Steigiamojo Seimo moterys 1921 m. pasiūlė civilinių teisių sulyginimo įstatymą. Pataisų iniciatorė buvo parlamentarė Magdalena Galdikienė, kurios teigimu, Steigiamasis Seimas priimdamas Konstituciją pripažino visų piliečių, neskiriant lyties, lygybę prieš įstatymus. Bet ta pati Konstitucija paliko galioti pasenusius įstatymus. Ypač aktualūs tie, kurie liečia turto ir šeimos santykius, ir moterims suteikia mažiau teisių šiose srityse16. Įstatymu siūloma buvusiose Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose pripažinti dukters ir sūnaus lygias teises, paveldėjant tėvo ar motinos turtą. Suvalkų gubernijos plote – panaikinti vyro globą, kuriai pavedama ištekėjusi moteris17.

Kita straipsnyje iškeliama problema, kad vyras vis dar laikomas pirmesniu, svarbesniu už moterį. Rašoma: „[...] kiekvienas mūsų nuo mažų jau dienų įgyjame supratimą, kad vyrui visur turi būti pirmutinė vieta.“ Teigiama, kad būtent dėl to nepastebima ir nesistebima, kad moterims visuomenėje tenka užimti antraeilį vaidmenį, o kartais ir jokio. Apie tokį patį nelygų lyčių atžvilgiu požiūrį buvo kalbama ir vėlesniuose moterims skirtuose žurnaluose ir laikraščiuose. „Moteryje“ rašoma: „[...] Juk netiesa moteris visai nėra nei žemesnės rūšies, nei aukštesnės. Ji yra tiesiog moteris.“18 Populiarėjant socialdemokratiniam judėjimui, akcentuojama moterų nelygybė darbo aplinkoje. Leidinyje „Socialdemokratas“ randame pamąstymų, kuriuose teigiama, kad moteris, dirbanti tokį pat darbą kaip vyras, vis dėlto yra labiau išnaudojama. Jai mokama tik pusė kainos už jos darbą, moteris neretai verčiama dirbti daugiau valandų.

Situacija esą nelygi ir dėl to, kad moterys neturi laiko mokytis, tam, kad gautų vienodus atlyginimus, galėtų dirbti tokius pat darbus kaip vyrai, vienodai prisijungtų prie socialdemokratų planuojamų pokyčių: „[...] Moteris gi sunkiai dirbdama dirbtuvėje ar pas kokį kitą darbdavį, apkrauta begaliniais namų darbais ir kūdikiais, niekinama savo vyro, bauginama bažnyčios ne tik, kad nepasiduoda išvesti į streiką, bet ir tampa jo trukdytoja.“19 Straipsnyje „Į moteris“ rašoma, kad net ir įgijusios aukštąjį išsilavinimą, lyg ir užimdamos lygią vietą su vyrais, moterys dirbdamos tokį pat darbą gauna mažesnį atlyginimą. Teigiama, kad šią situaciją galėtų padėti ištaisyti jau minėtos moterų organizacijos20.

Šalia ekonominės moterų nelygybės buvo kalbama ir apie tokias opias problemas kaip prostitucijos reglamentacija. Tarpukario prostitucija nebuvo nei teisėta, nei neteisėta. 1919 m. buvo išleistos vidaus reikalų ministerijos aprobuotos laikinosios reglamentacinės prostitucijos taisyklės. Jos draudė steigti ir laikyti viešnamius, tačiau pati prostitucija nebuvo baudžiama21. Prieš prostitucijos legalizavimą Lietuvoje pasisakė krikščionys demokratai, kurių nuomone, prostitucija yra šeimos, o drauge ir pačios tautos moralinių pagrindų griovėja. Panašiai pasisakė ir Lietuvių katalikių moterų draugija. 1921 m. Steigiamajame Seime buvo svarstomos Konstitucijos pataisos. Svarstant „Piliečių skyrių“ parlamentarė Emilija Spudaitė-Gvildienė pateikė dar vieną pasiūlymą – įtraukti prostituciją draudžiantį įstatymą. Argumentuojama, kad reglamentacija pažeidžia moterų teises. Reikėtų ją iš karto drausti, o ne reglamentuoti. Didžiojoje dalyje straipsnių vis keliamas klausimas: kodėl moterys už prostituciją yra smerkiamos, o štai faktas, kad vyrai naudojasi jų paslaugomis, yra pateisinamas.

Prostitucijos klausimas buvo keliamas ne kartą, tačiau vėliau Seimo moterys atsiėmė savo siūlymą. Tokį žingsnį galėjo paskatinti visuomenės nuomonė, Konstitucijos projekto svarstymai Seime bei siekis, kad Konstitucija būtų panaikinta visiškai22. Laikraštyje „Moteris“ apstu straipsnių, raginančių moteris nesitaikstyti su prostitucija, plačiai aprašančių visas jos sukeliamas blogybes. Diskusijos prostitucijos klausimu nenurimo ir 1922 m. kovo 14 d. jau minėta E. Gvildienė kalbėdama Seimo posėdyje pabrėžė, kad reglamentacijos panaikinimas verstų piliečius pačius labiau susirūpinti doros klausimais. Vėlgi pabrėžiama, kad moterims ir vyrams turi būti taikomi vienodi moraliniai nuostatai23. Norima pasakyti, kad paleistuvavimas neturi būti pateisinamas, nesvarbu, paleistuvauja vyras ar moteris. Įdomu tai, kad šie siūlymai buvo gana neigiamai sutikti parlamentarų vyrų. Šypseną kelia istorikės dr. V. Jurėnienės minimas Steigiamojo Seimo parlamentaro Klemenso Vaitiekūno pasisakymas, kad moterys per siaurai suprantą patį klausimą24. Visgi moterų pasiūlymai nebuvo priimti. Prieš straipsnį, draudžiantį prostituciją, pasisakė trisdešimt vienas, už – aštuoniolika. Visuomenė neturėjo vieningos ir aiškios nuomonės šiuo klausimu, tai būtent ir atspindėjo Steigiamojo Seimo svarstyti įstatymai.

Nepaisant to, Steigiamasis Seimas buvo didžiulis įvykis moterų judėjimui. Ypač svarbiu įvykiu moterų judėjime laikytina tai, kad Steigiamąjį Seimą atidarė moteris – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1921 m. laikraštyje „Moteris“, straipsnyje, skirtame G. Petkevičaitės 60 metų jubiliejui, pabrėžta, kad tai itin svarbus įvykis Lietuvos moterims ir viso pasaulio moterų judėjimui. Rašoma, kad tai pirmas atsitikimas, kai moteriai, išrinktai į Parlamentą, yra pavedamos tokios svarbios pareigos25. Visgi vertinant objektyviai faktas, kad moteris atidarė pirmąjį Steigiamojo Seimo posėdį, buvo labiau simbolinis gestas. G. Petkevičaitė-Bitė drauge buvo ir vyriausia parlamentarė moteris, žinoma rašytoja. Jos kalba tolimesniems moterų veiksmams Seime neturėjo jokios ryškios įtakos. Į Steigiamąjį Seimą kandidatavo 869 vyrai ir 30 moterų. Visgi kandidačių moterų skaičius nebuvo labai didelis. Iš trisdešimties į Steigiamąjį Seimą kandidatavusių moterų septyniolika buvo mokytojos, dvi rašytojos – G. Petkevičaitė-Bitė ir S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Palėda. Kandidačių amžius buvo gana jaunas, nes didžioji dalis buvo iki 30 metų. Steigiamasis Seimas buvo svarbus žingsnis, tačiau didesnių pokyčių moterims parlamentarėms nepavyko pasiekti.

Visos šios moterų keltos diskusijos ir sufražistinio judėjimo intensyvumas davė pradžią moterų teisėms Lietuvoje. Gal ne visada buvo įgyvendinami visi aktyvių moterų tikslai, tačiau svarbu tai, kad nebuvo bijoma kalbėti apie lyčių nelygybę, moterys išgirstamos. Feminizmas buvo labiau miesto moterų reikalas, tačiau tokio judėjimo atsiradimas rodė, kad tarpukario visuomenė modernėja, tampa demokratiškesnė.

 

Literatūra

 

„Į moteris“, in: Moteris, 1921, Nr. 3, p. 13.

Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6752&biRecordId=2366.

Jankauskaitė Margarita, Daugirdaitė Solveig, „Atėjo laikas minėti nacionalinę  moterų emancipacijos dieną“, 2016 m. kovo 10 d. Prieiga per internetą – http://manoteises.lt/straipsnis/atejo-laikas-mineti-nacionaline-moteru-emancipacijos-diena/.Jurėnienė Virginija, Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006.

„Kas turėtų moteriai rūpėti?“, in: Moteris, 1921 m. gegužė, Nr. 5, p. 2. Prieiga per internetą –

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6750&biRecordId=2366.

„Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai“, in: Laikinosios vyriausybės žinios, 1919 m. gruodžio 2 d., Nr. 16.

„Moteris ir jos užduotis“, in: Socialdemokratas, 1922 m. spalio 26 d., Nr. 43 (143), p. 1–2. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=140649.

„Moteris visuomenėje“, in: Moteris, 1924 m.
kovas, Nr. 3, p. 34. Prieiga per internetą –

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6722&biRecordId=2366.

„Moterys ir nepriklausoma Lietuva“, in: Darbo balsas, 1918 m. gegužės 16 d., Nr. 21. Prieiga per internetą –

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=93394.

„Moterys ir politika“, in: Moteris, 1923 m. gegužė, Nr. 5. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6731&biRecordId=2366.

„Moterų civilinių teisių sulyginimo įstatymų svarstymas Steigiamajame Seime. 105 posėdis 1921 m. birželio 15 d.“, in: Moteris, 1921 m.
liepa, Nr. 7, p. 4–5. Prieiga per internetą –

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6748&biRecordId=2366.

Pruskus Valdas, Prostitution and it‘s regulation in interwar Lithuania = Socialinio elgesio nukrypimų teisinis vertinimas tarpukario Lietuvoje. Prieiga per internetą – http://www.thefreelibrary.com/rostitution+and+its+regulation+in+interwar+Lithuania%2FSocialinio…-a0248579565.

„Tarptautinis moterų kongresas Genevoje“, in: Moteris, 1921, Nr. 1. Prieiga per internetą –

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6757&biRecordId=2366.

Voldemaras Augustinas, „Nesisekimo šaltinis“, in: Krašto balsas, 1923 m. sausio 31 d., Nr. 24. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=130455.

 

 

1 Virginija Jurėnienė, Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 31.

2 „Į moteris“, in: Moteris, 1921, Nr. 3, p. 13. Prieiga per internetą –

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6752&biRecordId=2366.

3 Virginija Jurėnienė, op. cit., p. 31.

4 Ibid., p. 94.

5 „Moterys ir nepriklausoma Lietuva“, in: Darbo balsas, 1918, Nr. 21, p. 1. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=93394 [žiūrėta 2016 03 26].

6 Margarita Jankauskaitė, Solveiga Daugirdaitė, „Atėjo laikas minėti nacionalinę moterų emancipacijos dieną“, 2016 03 10. Prieiga per internetą – http://manoteises.lt/straipsnis/atejo-laikas-mineti-nacionaline-moteru-emancipacijos-diena/ [žiūrėta 2016 03 29].

7 Virginija Jurėnienė; op. cit., p. 80–81.

8 „Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai“, in: Laikinosios vyriausybės žinios, 1919 m. gruodžio 2 d., Nr. 16. Prieiga per internetą –
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=25242&biRecordId=3536 [žiūrėta 2016 03 29].

9 A. Voldemaras, „Nesisekimo šaltinis“, in: Krašto balsas, 1923 m.
sausio 31 d., Nr. 24. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=130455 [žiūrėta 2016 03 26].

10 „Kas turėtų moteriai rūpėti?“, in: Moteris, 1921 m. gegužė,
Nr. 5, p. 2. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6750&biRecordId=2366 [žiūrėta 2016 03 26].

11 „Moteris visuomenėje“, in: Moteris, 1924 m. kovas, Nr. 3, p. 34. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6722&biRecordId=2366 [žiūrėta 2016 03 29].

12 „Moterys ir politika“, in: Moteris, 1923 m. gegužė, Nr. 5. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6731&biRecordId=2366 [žiūrėta 2016 03 25].

13 „Tarptautinis moterų kongresas Genevoje“, in: Moteris, 1921, Nr. 1. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6757&biRecordId=2366 [žiūrėta 2016 03 29].

14 Ibid.

15 „Moterys ir nepriklausoma Lietuva“, in: Darbo balsas, 1918 m. gegužės 16 d., Nr. 21. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=93394 [žiūrėta 2016 03 29].

16 „Moterų civilinių teisių sulyginimo įstatymų svarstymas Steigiamajame Seime. 105 posėdis 1921 m. birželio 15 d.“, in: Moteris, 1921 m. liepa,, Nr. 7, p. 4–5. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6748&biRecordId=2366 [žiūrėta 2016 03 23].

17  Ibid.

18 „Kas turėtų moteriai rūpėti?“, in: Moteris, 1921 m. gegužė, Nr. 5, p. 2. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6750&biRecordId=2366 [žiūrėta 2016 03 23].

19 „Moteris ir jos užduotis“, in: Socialdemokratas, 1922 m. spalio 26 d., Nr. 43 (143), p. 1–2. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=140649 [žiūrėta 2016 03 23].

20  „Į moteris“, in: Moteris, 1921, Nr. 3, p. 13. Prieiga per internetą – http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=6752&biRecordId=2366 [žiūrėta 2016 03 29].

21 Valdas Pruskus, Prostitution and it‘s regulation in interwar Lithuania = Socialinio elgesio nukrypimų teisinis vertinimas tarpukario Lietuvoje. Prieiga per internetą – http://www.thefreelibrary.com/rostitution+and+its+regulation+in+interwar+Lithuania%2FSocialinio…-a0248579565 [žiūrėta 2016 03 26].

22 Virginija Jurėnienė, op. cit., p. 100.

23 Ibid., p. 101.

24 Ibid., p. 101.

25 Ibid.

 

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, 2016 m. gegužės 28 d., Nr. 5 (823), p. 4, 12.

Istorija Kultūra , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra