Rūta LANKININKAITĖ, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt

Vienintelis Lietuvos totorių muziejus Varėnos rajone Subartonyse sulaukia vis daugiau lankytojų. Muziejaus šeimininkai supažindina su totorių kultūros paveldu – tradicijomis, papročiais ir tautos istorija, vaišina totoriškais patiekalais. 

Lietuvos totorių kultūros paveldo muziejus įkurtas buvusioje Subartonių pradinėje mokykloje. Pasak muziejaus įkūrėjos Liusios Gaidukevičienės, nuo Vytauto Didžiojo laikų Lietuvoje gyvenantys totoriai, lig šiol išsaugoję savo religiją – islamą ir protėvių kultūros paveldą, neturėjo atskiro etnografijos, kultūros ir buities muziejaus, išskyrus nedidelę ekspoziciją Trakų pilies muziejuje.

„Mums buvo labai svarbu sužinoti mūsų gilias šaknis. Kiekvienoje šeimoje vis dar atsirasdavo kokių nors rytietiškais motyvais puoštų įmantrių indų, baldų. Pamačiau, kad visa tai negrįžtamai nyksta. <…> Kaip ir lietuvėms, taip ir totorėms darbuose buvo labai svarbu atskleisti savitą ornamentą. Be to, įdomi išskirtinė dažymo technika – totorių naudoti dažikliai neblunka kone 80 metų. Ir dabar galime pasimokyti šio amato“, – pasakojo Lietuvos totorių muziejaus įkūrėja L. Gaidukevičienė.

Muziejuje įrengtos kelios ekspozicijos. Viena skirta karybai, nes tai buvo seniausias ir pagrindinis  totorių užsiėmimas. Raitelių tauta tarnavo kavalerijos pulkuose, gynusiuose Lietuvos valstybę nuo priešų. Muziejuje – tradiciniai namų apyvokos daiktai, totorių amatų – žvejybos ir kailiadirbystės – įrankiai, drabužiai, siuvinėti auksu.

„Totorių jaunojo apranga gana kukli: siuvinėti drabužiai ir diržas. Austas diržas – būtinas aprangos aksesuaras. Jį pakeisdavo gautu iš jaunosios – jau siuvinėtu, vadinamu „učkur“. Jaunosios drabužiai buvo kur kas puošnesni“, – kalbėjo Liusia Gaidukevičienė.

Nuo XIV amžiaus Lietuvoje įsikūrę totoriai laikui bėgant prarado didžiausią dvasinę vertybę – etninę kalbą, tačiau išsaugojo tautinę savimonę ir religiją – islamą. Apie tai byloja muziejaus eksponatai: senesnis nei 100 metų Koranas, maldaknygės, senoviški rankraščiai.

„Koraną turėdavo pasiturinčios šeimos, nes įsigyti buvo sudėtinga – iš Saudo Arabijos. Perrašytus turėjo keletas šeimų. Tačiau išmanantys raštą per savo gyevnimą galėjo perrašyti gal tik keturis egzempliorius. <…> Į mūsų muziejų pateko imamo maldaknygė. Ji įrišta odiniais viršeliais, rašyta ranka, žąsies plunksnele, smulkiu šriftu, šafrano rašalu“, – atkreipė dėmesį Lietuvos totorių muziejaus įkūrėja.

Muziejaus šeimininkė lankytojams ne tik dovanoja pačios knygeles, kuriose totoriškų patiekalų receptai, bet jais ir pavaišina.