Su vilkais gyventi: mados ir gangsterinis kinas

Autorius: Data: 2012-12-03, 11:41 Spausdinti

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Užsirašiau vieną mintį iš interneto „Su vilkais gyventi – vilku staugti… Yra panašiai skambanti rusų patarlė. Klausimas: ar yra dar likę kokių nors žmogiškumo salų? Jeigu ne arba jūs į jas nepakliūsite, tada mirtis arba savinaika nėr toks baisus daiktas. Ne visi gali vilku staugti“.

Sako, kad vilkų draskomas kiškis verkia balsu, kuris yra labai panašus į mažo vaiko. Sumislijau užsirašytą mintį šiek tiek plėtot, pasukant kiek kita kryptimi. Kada viską užpildo skausmas, o negyjančias senas žaizdas priverčia užmiršt tik nauji durklo dūriai, neišvengiamai susimąstai, ar žmonės jau iš tikrųjų supanašėjo ir virto zombiais, tik ir tykančiais padaryti kažką blogo kitiems. Visada maniau – kad zombiai – internacionalistai. Tačiau neseniai iš spaudos sužinojau, kad esu zombis nacistas, nes man patinka krepšinis. Pagaliau radau paaiškinimą, kodėl mėgstu krepšinį, nors pats iš savo rūsio retokai išlendu kokią kaukolę į krepšį pamėtyt. Įdomu, kaip su lenku, kuris žiūri NBA ir domisi Harlemo kultūra ir muzika, ar jis irgi nacistas.

Kas madinga ir ką apie tai galvot. Teko kažkur skaityt, kad save gerbiantis menininkas bijodavo prisipažinti, kad jam patinka siaubo filmai. Esą tokiems privalu žiūrėt tik Bergmaną ir Felinį. Tai tiesiog juokinga ir netgi naivu, žinant, kad visuose kino žanruose galima surasti ir šedevrų ir šlamšto. Proporcijos maždaug vienodos. Gero yra, bet nedaug. Keistas kai kurių kino kritikų bandymas paneigt dalį kino rūšių, pavyzdžiui, kovinį kiną. Netgi porno filmų pasitaiko stilingesnių ir daugeliu aspektų vertingesnių už tuos, kurie gauna pagrindinius prizus vadinamuose prestižiniuose kino festivaliuose. Gal neatsitiktinai nemažai siaubo kino meistrų kūrė ir pornografinius filmus. Tai ir nepakartojamas erotinio siaubo kino stilistas Jesus Franco. Ir Joe D Amato. Net ir vienas gore horror klasikų Jean Rollin nevengė porno filmų žanro. Turbūt nelabai dažnai Lietuvos televizija rodo šių meistrų kūrybos pavyzdžius. Ir apskritai televizijos demonstruoja netiek jau daug gerų siaubo filmų. Nekalbu apie dažnai kartojamus filmus ir kvailus. Čia gal kai kas ims trinti delnus ir pagalvos, kad Zombis ims pasakoti apie visokius blogus filmus, ypač siaubo. Ot ir neatspėjot. Apie naujai matytus siaubo filmus parašysiu kitu roz, o šį kartą liksiu ištikimas madų temai. Gal tik 2 pastebėjimai apie siaubo žanrą. Iš tikrųjų vis labiau pasitvirtina taisyklė, kad patys baisiausi yra filmai „apie gyvenimą“. Kai kas vadina juos „dramomis“ ar kaip kitaip. Nes visi tie siaubo filmų žudymai, baisybės, apsėsti namai yra kažkur toli, pasakose. O tai kas vyksta šalia, yra žymiai baisiau. Beje, dalis siaubo žanro kūrėjų tą supranta ir kuria mišinį, vartodami ir gyvenimiško filmo elementus. Tą labai sumaniai naudoja japonų gore žanro meistrai, o iš save gerbiančių menininkų žinomų autorių paminėsiu Lars von Trier „Antikriste“ (2009). Minėtais atvejais siaubo filmai darosi įspūdingesni ir realistiški.

Mados muzikoje irgi reikalauja aptarimo. Vadinamosios rimtosios muzikos mylėtojai ignoruoja pop kultūros produktus. Iš kitos pusės popso gerbėjai ir jo propaguotojai – radijo stotys atsiriboja nuo rimtesnės muzikos. Tačiau ar tikrai suvokiama, kad dalis ir vadinamųjų rimtų klasikinių kompozitorių kūrybos tebuvo elementarus tų laikų rūmų popsas, kažkas panašaus į ABBA grupės kūrybą. Išliko ir gerų senųjų kompozitorių darbų, bet žymiai mažiau ir dėl jų vertės. Tą patį matysime ir pop kultūroje. Ten išlieka ABBA, kuriai pavyko sukurti tik vieną vidutinio lygio dainą ir labai sunkiai skinasi kelią įdomesni muzikos atlikėjai. Bet bandyt paneigt visą pop kultūrą yra tiesiog groteskiška. Elvio Preslio fenomenas slypėjo ir tame, kad mokėjo dainuot ir linksmai ir liūdnai. O štai žymiai talentingesnis Roy Orbison daugiau kūrė liūdnas dainas, kas ne itin populiaru tarp „linksminančių“ radijo stočių. Užaugau su Liuksemburgo ir Lenkijos radiju, lietuviško klausiau palyginti nedaug. Dar ir šiandien 3 Lenkijos radijo programa išlieka mano mėgstamiausiu radiju. Nors klausau ir Teherano radijo, tačiau net ir būdamas kruvinomis rankomis skubu išjungti Lietuvos radiją, kai prasideda Eurovizijos atrankos turnyrai.

Žadėjau papasakot šį bei tą apie kiną. Pasirinkau gangsterinį žanrą, kurį Zombis irgi labai mėgsta, tik ne dėl to, kad jis yra labai madingas. Zombis mėgsta valgyt gerą produktą. Dažnai vadinamas „crime“ arba kriminaliniu žanru, tačiau šis pavadinimas per platus gangsteriniam kinui.

Nepretenduoju į šio žanro epo kūrėjo titulą, tiesiog pasidalinsiu savo pastebėjimais apie geriausius mano matytus filmus ir apie keletą naujesnių, taip pat vertų dėmesio. Daugumas turbūt tikisi, kad pradėsiu kaip priguli – nuo „Krikštatėvio“. Tačiau ne, pradėsim kiek kitaip, tuo labiau, kad kalbame apie madas. Pradėsiu nuo Takeshi Kitano. Prisipažinsiu, kad pažintį su Kitano filmais pradėjau labai atsargiai, kadangi tai labai madingas ir populiarus režisierius. O populiarius filmus visada vertinu labai atsargiai. Tačiau šiuo atveju mano abejonės nepasitvirtino, Kitano tikrai vienas didžiųjų japonų režisierių. Manau, kad jo indėlis į gangsterinį kiną tikrai didelis. Jo paties sukurtas gangsterio paveikslas tikrai vienas pačių charizmatiškiausių šio žanro kine. Stipriausiai savo galimybes jis atskleidžia 2010 metų filme „Outrage“ („Autoreiji“). 2012 metais pasirodė šio filmo tęsinys. Tačiau savo gangsterinio herojaus įvaizdį Kitano plėtoja eilėje filmų, jie tarsi vienas kitą papildo. Žinoma, kartais jis vaidina ir policininką. Takeshi Kitano filmai labai gyvenimiški ir realistiški, dažnai žiaurūs. Tačiau tame jo pasaulyje yra vietos viskam – ir nepaprastam grožiui ir ramybei, netgi subtiliam humorui. Vertos dėmesio ir jo sukurtos komedijos. Jo filmų herojus – beveik visada tragiškas, priešingai nei priimta amerikietiško kino dėsniuose. Tačiau net ir tokioje sunkioje situacijoje, atrodo visiškai ne išeities, surandama laiko ir tokiems paprastiems dalykams, kaip grožis, kas suteikia tam tikrą viltį. Kitano dažnai žaidžia ir senesnių gangsterinių filmų citatomis, net ir minėtame „Outrage“ įpinti „Kazino“ ir „Krikštatėvio“ motyvai. Beje, Kitano herojaus įvaizdį eksploatuoja ir kiti režisieriai savo filmuose, kviesdami jį vaidinti savo darbuose. Tiems, kas dar nesusipažinęs su Takeshi Kitano kūryba, nebūtina pradėt nuo naujausių darbų. Galima ir nuo senesnių, kad ir „Scenos prie jūros“ (1991). Geresnių vaistų nesurasit.

Kadangi jau užsiminiau apie „Krikštatėvį“, tai reikia atiduoti duoklę ir talentingam režisieriui Francis Ford Coppola, kurio talento užteko 3 šio filmo dalims ir aktoriams Marlon Brando bei Al Pacino. Bet apie šį filmą ir parašyta ir jis pats cituotas įvairių kitų režisierių labai daug. Cituojamas jis ir vertame dėmesio 2011 metų Olivier Marchal filme „Neliečiamieji“ („Les Lyonnais“). Žanro ir netgi madų mėgėjus turėtų sudominti ir kitas Coppola darbas „The Cotton Club“ (1984). Silpnesnes šio filmo vietas pilnai atperka geras aktorių parinkimas ir jų kuriamų herojų nuoširdumas. Siaubo mylėtojams režisierius irgi svarbus, nes jam pavyko sukurti labai stiprią „Drakula“ (1992) versiją, kas beveik neįmanoma 90 – ųjų kine. Beje, jau „Krikštatėvyje“ atsiskleidė ir Al Pacino talentas. Tačiau patį charizmatiškiausią gangsterį Al Pacino suvaidino Brian De Palma filme „Scarface“ (1983). Pirmą kartą mačiau tą filmą 1990 metais ir paliko tokį stiprų ispūdį, kad po tokio filmo peržiūros užmigt jau neįmanoma. Tragiška ir romantiška istorija. Mano nuomone iki šiol dar niekas nepermušė šio Al Pacino vaidmens. Išskirčiau ir kitą De Palma darbą „Karlito kelias“ (1993). Čia puerto rikietį gangsterį irgi vaidina Al Pacino, tik užsiauginęs barzdą. Iš šio filmo režisieriaus turėtų pasimokyti dauguma veiksmo filmų autorių, tiek ir pasakojimo meno ir įtampos kūrimo. Brian De Palma taip pat režisavo keleto įdomių siaubo filmų, tarp jų „Kerę“ (1976). Stephen King gerbėjai nedažnai pamaloninami įdomesniomis ekranizacijomis. Tikrai ne daug kam pavyko sukurti vertą pasižiūrėti filmą šio puikaus siaubo literatūros meistro kūrybos motyvais. Gal neatsitiktinai De Palma – vienas iš nedaugelio tokių.

Gangsterinio kino mylėtojai turbūt nekantrauja: o kur gi Martin Scorsese filmai? Bus ir Martin Scorsese, kaip gi be jo. „Goodfellas“ (1990) tikrai nepakartojamas žanro šedevras, puikūs Robert De Niro, Joe Pesci ir Ray Liotta vaidmenys. 1995 m. Martin Scorsese sukuria „Casino“, kuriame pagrindiniai aktoriai vėl De Niro ir Joe Pesci. O Sharon Stone šiame filme jiems ne tik asistuoja, bet ir nė kiek nenusileidžia. Du šie Scorsese filmai neabejotinai tapo žanro klasika. Senų filmų gerbėjai turbūt pastebėjo, kad „Casino“ kai kurių detalių filmavimas labai primena Fritz Lang manierą. Beje, F. Lang taip pat sukūręs įdomių kriminalinio žanro filmų. Gangsterinio kino gerbėjams verta pasižiūrėti ir 2002 m. M. Scorsese filmą „Gangs of New York“. Pasižiūrėti kartą verta, bet sugrižti prie šio filmo nelabai traukia…

Įdomus, bet netolygus Matteo Garrone darbas „Gomorra“ (2008). Tiems, kam patiks šis filmas, rekomenduočiau ir Adam Ripp dabar jau madinga video reportažo technika susuktą „Gang tapes“ (2001).

Giuseppe Tornatore kūrybos pristatinėti nereikia, verta susipažinti su visais jo filmais. Kriminalo gerbėjai nenusivils jo „Il cammorista“ (1986). Nors pats garsiausias Tornatore filmas – tai „Malena“ (2000). Tornatore filmo apie Profesorių žiūrovams turėtų patikt ir Jacques Audiard „Pranašas“ („Un Prophete“2009). Tahar Rahim vaidinamas pagrindinis herojus Malikas, kaip ir Profesorius, išmoksta kalėjime labai daug ko, net ir ekonomikos. Pradžioje Malikas žudo tam, kad išliktų, o vėliau – kad įgytų valdžią. Labai edukacinis filmas.

Paminėsiu ir Aleksejaus Balabanovo filmus „Brolis“ (1997) ir „Brolis 2“ (2000). Nebijau prisipažinti, kad pakeičiau ankstesnę savo nuomonę apie šiuos filmus. Jau minėjau, kad madingus filmus vertinu labai atsakingai. Sergejaus Bodrovo jn kuriamas personažas iš pradžių manęs pernelyg neįtikino. Iš esmės jo herojus artimesnis netgi ne gangsteriniam kinui, bet Charles Bronson ar Sylvester Stallone personažams. Dar ir pačiame filme „Brolis“ man ne viskas buvo priimtina. Tačiau po kurio laiko pasižiūrėjau antrą filmo dalį, kuri mane tiesiog nupirko. Jau ko verta scena, kada kalama iš Maxim kulkosvaidžio pro mašinos langą. Kartais taip jau būta su tais filmais, vieni nublanksta laikui bėgant, o kiti sušvyti naujomis spalvomis. Brolio gerbėjams galbūt patiktų ir Takashi Miike filmas „Sulytas šuo“ („Gokudo kuroshakai“, 1997). Japonų jakudza slapstosi Taivane ir kartais, kai nelyja – dirba, padėdamas vietiniam bosui šalinti nepageidaujamus asmenis.

Kaip gi be Sergio Leone filmo „Kartą Amerikoje“ (1984). Užbaigsim savo tekstą ilgu filmu. Vėl Robert De Niro ir Joe Pesci herojai, dar James Woods. Sergio Leone pasakoja lėtai, bet pasako tarsi viską: vaikystė, draugystė, meilė, išdavystė. Prie šio filmo verta sugrįžti po tam tikro laiko, po eilės metų. Ir kiekvieną kartą jis sušvis naujomis spalvomis.

Kultūra ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra